- Gerbiamasis Ši-irai! Visi jūsų samprotavimai pagrįsti spėliojimais, ir tiek, - pareiškė išpūsdamas orą dr. Gvan-tuu, sekdamas lede iškirsta šachta kolegą, galaktinio masto archeologą Ši-irą, vieną žinomiausių Sniego pasaulio specialistą. – Mes, dalinai iššifravę išmirusių Sniego pasaulio arba, kaip jūs vadinate, Žemės čiabuvių raštus (nors, turiu pripažinti, tai gana ginčytina turimų šaltinių traktuotė), ilki šiol taip ir nesugebėjome rekonstruoti pačių čiabuvių išvaizdos. Vis tik linkstu prie gerbiamo kolegos Tuu- agono hipotezės, kad jie atrodė dvikojomis, vaikščiojusiomis stačiomis su dviem rankomis būtybėmis, kurių nervo centras buvo viršuje esančiame kauliniame apvalkale. Juk ir kartkartėmis randami panašių būtybių kaulų fragmentai į tai nurodo.

- Kliedesiai! – trumpai metė kolegai Ši-iras, lengvai čiuptuvais sugriebdamas į sieną įsmeigtas kilpas ypač stačiose nusileidimo atkarpose.
- Ir kodėl gi?! – vos necypė Gvan-tuu, nė per pėdą neatsilikdamas nuo profesoriaus.
- Ogi todėl, kad jūsų apibūdinta protinga būtybė... Kaip čia švelniau išsireiškus, .... eeee... pernelyg fantastiška. Juk pats supranti, kad būtybė tik su dviem kojomis ir į viršų ištįsusiu kūnu būtų visiškai nestabili ir be jokių evoliucinių pranašumų. Visai kitas reikalas yra turėti 6, 8 arba 12 kojų – arba bent jau 3. Tik dvi rankos, sakote!? Bet kaip tada protinga būtybė įstengtų atlikti sudėtingą darbą?! Pats juk turi 15-a rankų, ar ne? O dėl nervų centro viršuje …. eee... tai tiesiog juokinga. Smegenys atskirame organe, prieiname bet kuriam plėšrūnui, o taip pat lengvai traumuojamam. Labiau įtikinama protinga būtybė su giliai viduje paslėpta centrine nervų sistema arba, kaip yra mūsų atveju, atskirais mazgais išsidėsčiusia po visa kūno tūrį. Štai tokia protinga būtybe aš noriai patikėčiau. O kaulinė danga… Turiu vieną prielaidą, kad tai greičiausiai biokonstruktai, sukurti žemiečių, tarkim, linksminimui. Mažai pritaikyti savarankiškam gyvenimui, mėgiami naminiai gyvūnėliai – tai gali būti. Bet ko čia aš tau aiškinu, mielas kolega! Galbūt netrukus pats galėsi įsitikinti mano tiesa, pamatyti savo akimis.
- Savo akimis?! – perklausė nepaprastai nustebęs Gvan-tuu. – Jūs... jūs sugebėjote rasti išsilaikiusį sniegpasauliečio kūną?
- Ne visai, - noriai atsiliepė Ši-iras. – Kaip manote, kodėl aš pakviečiau jus lydėti mane į šią archeologinę šachtą. Netgi, sakyčiau, įkalbinėjau?
- Neturiu supratimo... – Gvan-tuu atrodė visai sumišęs.
- Prieš 2 val. Man paskambino mano asistentas Vu-uras, pranešdamas neįtikėtiną naujieną. Tu net neįsivaizduoji, mielas kolega, bet -mano studentai, per praktiką dalyvaujantys šiuose kasinėjimuose, atrado pirmąkart – kartoju, pirmą! – manau, tie pasigailėtini piešiniai, kuriais remiasi Tuu-agonas, nesiskaito – žemiečio pavaizdavimą! Aš jo pats irgi dar nemačiau ir numatau… eee … Vu- uras sakė, kad tai kažkas neįtikėtino… Bet štai mes jau ir atėjome…

Archeologai įžengė į erdvią salę, išskirstą giliai planetą, kadaise remiantis kai kuriomis rekonstrukcijomis, vadinosi Žeme, dengiančiame lede. Beveik pusę salės sudarė sienų likučiai, prie kurių būriavosi studentai. Ši-iras ryžtingai patraukė prie vieno, stovinčio kiek nuošaliau, bendradarbio.

- Vienoje iš plastikinių dėžučių, buvusių pastato rūsyje, radome portretą. Jis ten buvo su keliais popieriaus lapais su rašmenimis, tačiau nė vienas jų nekėlė tokio susidomėjimo. Nors, aišku, tai irgi vertingi radiniai, - juk pats žinote, kaip blogai išsilaiko popierius, ant kurio rašė čiabuviai, - čiauškėjo asistentas. – O štai ji, mūsų brangenybė!

Ji atidengė metalinės dėžutės dangtį, kuriame apsauginiame stazis-lauke kabojo nedidelis popieriaus lapas. Pažvelgęs į lapą, Ši-iras išdidžiai šūktelėjo:
- Štai! Ką aš ir sakiau! Štai ir mano pamėgtas naminis gyvūnas – biokonstruktas!

Atspaude į juos žvelgė daugiaakė, daugybę čiuptuvų turinti būtybė balų žalumos spalvos oda. Vienu čiuptuvu ji tvirtai laikė mažą figūrėlę, turinčią dvi rankas, dvi kojas ir išsikišimą viršuje. Apačioje dalis piešinio buvo nuplėšta – būtent ten, kur tikriausiai buvo sniegpasauliečio pavadinimas. Buvo išlikusios pirmos kelios raidės, kurias buvo įmanoma įskaityti.

- P-ab-ai... – ėmė skaityti vis dar nuostabos kaustomas Gvan-tuu.
- Šiandien galaktikos mokslas žengė dar vieną platų žingsnį pažinimo keliu! – pareiškė pasitenkinimu trykštantis Ši-iras.

Žemietis atvaizde atrodė maloniai ir drąsinančiai...

Fantastikos skyrius
K. Čikunovas. Laikrodis
Dž. Blišas. Menki juokai
Bredberis prieš Azimovą
Andrejus Anisimovas. Uras
Pavelas Michnenko. Etiketas
Sergejus Kolesnikovas. Džekas
V. Nazarovas. Silajaus obuolys
A. Jachontovas. Kontrakto terminas baigiasi po ...
Pavelas Kolpačnikovas. Septynių fazių planeta
Š. Vročekas. Siaubingas mechaninis Džono Kerlingtono žmogus
R. Kjukendelas. Garbės žodis, mes nieko bloga nepadarėme
Aizekas Azimovas. Paimkite degtuką...
Sergejus Breinas. Atpildo mašina
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
S. Klenčas. Iš Visatos gilumos
Sergejus Breinas. Anomalija
I. Okstonas. Skruzdžių pyktis
R.Silverbergas. Musės
Jei žūtų Žemė?..
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis