V. Nazarovas. Žaidimas mirtingiesiems

Pasakyk, burtininke, dievų numylėtas,
Kas laukia gyvenime mano?
A.S. Puškinas

Apie autorių žr. >>>>>

Deividas Goringas niekada nebuvo fatalistu. Greičiau atvirkščiai. Į savo likimą jis žvelgė atsargiai ir įdėmiai, kaip motina į savo mylimą vaiką. Nuo tada, kai jis pirmąkart pamatė, kad kai kurie tėvų nesutarimai visai jam nekenkia ir net atvirkščiai, kaip bebūtų keista, leidžia geriausiai sutvarkyti savo berniokiškus asmeninius reikalus, Deividas patikėjo savo jėgomis. Tada atėjo žinojimas, ir jaunasis Birmingemo universiteto absolventas sugebėjo sukurti puikų matematinį žmogaus gyvenimo modelį, kurio, beje, beskubėjo viešinti. Tame modelyje nebuvo silpninančių moralinių kategorijų, kas leido elegantiškai ir lanksčiai į jį įrašyti bet kokias gyvenimiškas.

Nuo tada Deividas savo ateitį konstravo užsidegęs bei profesionaliai.

Jis gimė centrinėje Anglijoje, vienoje iš jaukių „Žydrojo Birmingemo“ gatvių. „Juodasis Birmingemas“ – galingas pramoninis supergigantas liko apačioje, paslaptingas, sklidinas nesuprantamų džiaugsmų ir tragedijų. Deivido motinai, poniai Dženei, pavyko pasiekti savo.

O jaunasis Goringas norėjo daug. Jo netenkino tėvo slėnis; jį traukė viršūnės. Šlovės viršūnės, turtų viršūnės, valdžios viršūnės. Valdžios, kuriai paklūsta net vyriausybės ir kurią jam gali duoti tik mokslas.

Ir todėl jis su fanatišku atkaklumu įvaldė ne tik fizikos ir matematikos disciplinų subtilybes, tačiau ir neįtikėtiniausius fakultatyvinius kursus, tarp kurių įsiterpė netgi religiniai senovės Indijos kultai.

Jis neskubėjo. Jis dar turėjo laiko. Dėl jo sukosi Visata, ir kiekvienas planetų apsisukimas artino numatytą finalą. Didžiajame žaidime pavadinimu „likimas“ jis mokėjo slopinti savo emocijas ir svajas apie šlovę tikslia padėties analize ir savo galimybėmis toje situacijoje. Deividas žaidė garantuotai.

Tad nenuostabu, kad iškart po universiteto baigimo jis gavo vyriausiojo matematiko pareigas trečiojoje slaptojoje „Vikkers“ kompanijos laboratorijoje – vietą, kurios per visą gyvenimą nepajėgė gauti jo tėvas.

Deividas buvo pakankamai gražus, gana mandagus, saikingai išdidus.

Ji laikė tikru džentelmenu, nes matematiko talentas – vienintelis tėvo perduotas palikimas – niekaip neatsispindėjo jo siaurame liesame veide su melancholiškai pamėlusiais paakiais. Laboratorijoje jis nepersidirbo, savo talentą eikvodamas taupiai, po lašelį, kaip kad chemikas – vertingą reaktyvą.

Kažkaip, vartydamas tėvo popierius, daugiausia susidedančius iš apmokėtų ir neapmokėtų įsipareigojimų, Deividas aptiko storoką paketą su sentimentaliu užrašu „Sūnui nuo tėvo“. Nusprendęs, kad tai moralizuojančių pamokymų serija, jaunasis Goringas jau ketino jį išmesti į regeneratorių, tačiau jį atidaręs pamatė pažįstamą formulių greitraštį.

Paketo turinys buvo nepaprastai įdomus.

Dešimtys nepaprastų idėjų, kažkokių gana keistų hipotezių apmatai, ekstravagantiškų teorijų užuomazgos – visa, kuo vyresnysis Goringas bandė numaldyti savo nerimstantį protą. Deividas tėvo popierius peržiūrinėjo su pavydu – ji pribloškė fantazija, drąsa, originalumas. Jo paties protas buvo pernelyg šaltas. Jis galėjo imti ir apdoroti, bet ne kurti.

Natanielio Goringo popieriai buvo nepasirašyti; ir Deividas nesusimąstydamas juo įtraukė į savo aktyvą, kaip ir po kelių metų priglaudė ir nebaigtą prof. Mitčelo, buvusio jo dėstytojo, rankraštį.

Dabar jia turėjo kapitalą, kurio turėjo pakakti ilgiems metams.

Ir pas tėvą, ir pas Mitčelą jis ne be nuostabos rado daugybę nuorodų į Džozefą Klarką.

Anglijoje į Klarko tyrinėjimus žiūrėjo iš aukšto. Tuo metu Einšteino autoritetas dar buvo nepajudinamas ir Klarko formulės atrodė paranojišku kliedesiu ir netgi pasityčiojimu iš mokslo. Jo nedidelis institutas Niu Džersyje vegetavo, Amerikos „mokslo tėvai“ jam neskyrė subsidijų, o anglų „vunderkindai“, kurie, kaip ir Goringas, svajojo apie užjūrių superlaboratorijas, kalbėdami apie Klarką niekinamai vyptelėdavo.

Tačiau Goringas buvo gudresnis. Jis turėjo įvairiapusių žinių, intuiciją, o be to, mėgo greitai važinėti ir gerai žinojo triuką, kurį lenktynininkai vadino „sėsti ant rato“.

Kaip dažnai universitetinėse lenktynėse jis užvertęs galvą nesiveržė į priekį, o ramiai važiavo, laukdamas reisinio „Elektoriaus“. Kai lekianti chromuota tarptautinio ekspreso masė lėkė pro šalį, jis raudavo į priekį ir mažytį savo „Happy“ įtaisydavo pavojingoje kaimynystėje su paskutiniais galingos mašinos buferiais. „Elektorius“ rijo erdvę 300 mylių per valandą greičiu, ryžtingai draskydamas orą stabilizatoriaus iltimis, o Deividą nešė paskui jį kaip plunksnelę aerodinaminiame vamzdyje.

Tai buvo gana rizikingas žaidimas. Jis reikalavo maksimalios įtampos ir žaibiškos reakcijos: vos atsilikai – uraganiniai oro sūkuriai nublokš ir apvers mažytę sportinę mašiną, vos susimėtei ekspresui stabdant – įsirėši į užpakalinius buferius. Visas triukas buvo tame, kad beveik intuityviai pagavus stabdymo pradžią, staigiai išsukti prie pat masės ratų ir kulka nulėkti pirmyn į atvirą autotrasos erdvę.

Tad Deividui ne kartą pavykdavo pasiekti finišą vos ne dukart greičiau už varžovus.

Goringas pasitikėjo tėvu ir Mitčelu, bent jau kaip matematikais. Susidomėjęs negausiais paskelbtais Klarko darbais, Deividas ir pats pajuto galingą jo intelekto galią.

Sprendimas atėjo ne iškart. Jis reikalavo nuodugnaus „suvokimo“. Ir kai jis pagaliau atėjo, Deividas apie Klarką ir jo institutą žinojo absoliučiai viską.

Žaidimas tęsėsi. Tačiau „Elektoriaus“ vaidmenį šįkart turėjo perimti Džozefas Klarkas.

Kas nors kitas Goringo vietoje būtų pasiuntęs Klarkui lipšnų laišką su paslaugų pasiūlymu.

Deividas kruopščiai atrinko kelis tėvo apmatus, aptvarkė juos, kai ką perdarė, kai ką pakeitė, nušlifavo – vienu žodžiu, pakėlė iki „kondicijos“ (o tai daryti jis mokėjo) – ir paskelbė juos dviejuose specializuotuose žurnaluose, turinčiuose „rožinių“ reputaciją. Žinoma, savo vardu.

Trečiojoje laboratorijoje kilo skandalas. Pats kompanijos direktorius iškvietė Deividą pasiaiškinimui. Jo plikė garavo. To betrūko! Išsigalvoti fantastines teorijas – tai dar pusėtina: kiekvienas turi teisę hobiui. Tačiau spausdintis „rožiniuose“ žurnaluose greta rusų fizikų! Ir kas? Vyriausiasis slaptos – slaptos! – laboratorijos matematikas! Pačios respektabiliausios Anglijos kompanijos atstovas!

Deividas abejingai tylėjo.

Šefas pareikalavo nedelsiant paneigti.

Kaip?

Bet kaip! Kar ir tai, kad tai studentiški darbai ir žurnalai juos gavo apgaule...

Deividas pažadėjo pagalvoti. Direktorius su palengvėjimu nusišluostė plikę.

Praėjo savaitė, kita, tačiau Klarkas niekaip nereagavo į straipsnius.

Reikalai ne kokie. Taip galima stipriai prašauti. Tuo labiau, kad šefas nušalino Goringą nuo darbų iki tol, kol jis paskelbs paneigimą.

Deividas nervinosi. Jis visai nesirengė likti „su nuliu“, su susvyravusia abejotina „pionieriaus“ šlove tarp „kairiųjų“ jauniklių, kuriuos jis niekino tiek pat, kiek ir „dešiniuosius“. Jam reikėjo pasaulinės šlovės.

„Nejaugi „Elektorius“ prašvilps pro šalį?

Goringas ryžosi paskutinei rizikai – vietoje paneigimo paskelbė trečią straipsnį.

Ir tik tada kambarinė ant padėklo atnešė pilką paketą su antspaudu „JAV, Niu Džersis, Reliatyviosios fizikos institutas“.

Klarkas nežadėjo aukso kalnų, žaibiškos karjeros ir beribių perspektyvų. Jis buvo lakoniškas ir atviras:
„Jūsų straipsniai man patinka. Man reikia gero matematiko. Jei norite, atvažiuokite. Nieko, be įdomaus darbo, garantuoti negaliu. Klarkas“.

Kas nors kitas Goringo vietoje artimiausiu reisu būtų išskridęs į Niu Džersį.

Deividas Goringas telegrafavo: „Pagalvosiu“.

Džozefas Klarkas gėrė kavą savo vilos terasoje. Vila buvo sena, be madingos stilizacijos „pagal laukinius Vakarus“, kurioje tarp medinės, specialiai grubaus apdirbimo apdailos, slėpėsi subtili automatika. Matyt, net grindis čia plovė rankomis, nes kambariuose dvelkė drėgnu medžiu, o ne chemija.

- Einšteinas – ne dievas, o tik genialus žmogus, - Klarkas gėrė kavą tarsi vandenį, dideliais gurkšniais, nejausdamas skonio. – To niekaip nenori suprasti tavo kolegos. Jie jį pavertė mokslo Jėzumi Kristumi, o reliatyvumo teoriją – biblija. Ir kas nors kyštels nosį ne ten, kur reikia, gresia atskyrimas. Juk ir tau kliuvo, prisipažink?

Deividas sėdėjo priešais šiaudiniame krėsle ir mandagiai linkčiojo, tačiau klausėsi įdėmiai. Jis atidžiai apžiūrinėjo savo naująjį šefą.

Vienas įsiaudrinęs fizikas viešai išvadino Klarką „pogromininku“. Pravardė tiko puikiai. Džozefas Klarkas buvo panašus tiek į Voltą Vitmeną ir besiilsintį piratą. Panašumą su Vitmanu lėmė aukštas ūgis, stiprūs valstietiški kaulai ir kruopščiai prižiūrima gausia barzda. Ir dar, ko gero, akys. Tiksliau, net ne patys akys, o kažkokia laukinė, nesitaikstanti beprotybė, šmėkščiojanti jo plačiose draugiškose akyse jam prakalbant apie fiziką.

O piratu Klarkas žaidė – nuoširdžiai ir užkrečiamai linksmai tarsi berniūkštis. Kaip visi geraširdžiai stiprūs žmonės, jis mėgo patriukšmauti. Nepriklausomai nuo to, barė ar gyrė savo kolegas, pleveno diskretinės erdvės paradoksuose arba pas dukrą prašė eilinio kavos puodelio, o jo gergšiančiame bose virė audringa jūra. Ir madingas sportinis kostiumas tik pabrėžė jo grubias manieras.

Deividas liko patenkintas. „Šis buivolas dar priskaldys malkų. – galvojo jis. – Tokį įsuks, tik laikykis...“

- Ar teisus Einšteinas? Teisus. Ar teisus Niutonas? Teisus. Ar teisus Dirakas? Teisus. Tačiau visa tai tik atskiri kažkokio bendrumo atvejai, bet kokio, mes nežinom, tebūna prakeikta ši žemė...
- Vieninga fizikos teorija? Štai jau keli amžiai apie ją svajoja visi mokslininkai. Norite pasakyti, kad radote raktus jai?
- Ne, - netikėtai tyliai atsakė Klarkas. – Tikriausiai, tai ne vieno žmogaus jėgoms. Man pavyko kai ką rasti, bet tai irgi – atskiras atvejis...

Goringas sukluso. Tono pokytis buvo toks ryškus, kad stambus dėmėtas dogas terasos kampe kilstelėjo galvą ir nustebęs pažvelgė į šeimininką, o tada negeranoriškai – į Goringą.

- Tai liečia gravitaciją?
- Ne. Gravitacija tegu palaukia, tebūnie prakeikta ši žemė. Mane erzina laikas.
- Laikas?
- Taip, laikas. Aukščiausiasis, visavaldis, visa apimantis, nenutrūkstamas, vienkryptis, nedalomas, neregimas, absoliutus savo reliatyvumu, griaunantis ir tveriantis, grėsmingas ir taikus, abejingas, baudžiantis...

Klarkas vis kėlė balsą; ir dogas padėjo galvą ant letenų.

- Mes perdarėme žemę, mes užtvėrėme upes, mes ištirpdėm amžinuosius ledynus, mes sudrėkinome dykumas, mes prisijaukinome vandenynus, mes prasibrovėme į kosmosą, apgyvendinome Mėnulį, Venerą, Marsą... Na kur ten – mes prasiskverbėme ė savo sielą ir kūną, nudaužėme spynas nuo mąstymo, įkvėpimo, kūrybos paslapčių, panirome į mikropasaulio gelmes ir pakilom iki velniškai tolimų galaktikų... O laikas? Laikas teka, dieviškas ir nesuvokiamas. Ir mes paklusniai lendam jam į nasrus, tarsi mūsų pirmykščiai protėviai. Romėnai sumąstė laiko dievą Saturną – o mes?.. Atsimenate Gojos „Saturnas, rijantis savo vaikus“?
- Goja?... Kas tai?

Klarkas netgi pasišiaušė:
- Nejuokaukite taip piktai, Goringai. Negi nežinote Gojos? Nemėgstate tapybos?

Deividas, nežymiai suglumęs, greitai atsitiesė:
- Neturėjau laiko, šefe. Aš studijavau matematiką.

Ir Klarkas akimirksniu užmiršo Goją:
- Štai matote – neturėjote laiko. Per tūkstančius metų mes piršto nepajudinome, kad nors truputį sutrikdytume mistinę dievybę. O šiandien ši mistika, šita „neaišku kas“ užtvėrė mums kelius į tolimas žvaigždes, apribojo mūsų pažinimą, mūsų troškimus, mūsų valią. Laikas suvijo mus į Saulės sistemos kevalą, paguldė į žmogaus gyvenimo trukmės Prokrusto lovą, surišo rankas ir kojas stereotipine formule „neišpildoma“...
- Jūs poetas, Klarkai, - kreivai šyptelėjo Deividas.
- Poetas? Gaila, bet ne, Goringai. Ir veltui – poetai bent jau amžinai kaunasi su šiuo sukiužusiu dievu, amžinai maištauja prieš jį. Bet aš – fizikas. Noriu žinoti, kas tai, kaip atrodo, tasai laikas. Noriu minkyti jį, plėšyti, tampyti, garinti retortose. Pradžioje norėčiau jį išlenkti lanku...

Klarkas taip temperamentingai parodė, kaip jis lenkia laiką savo plaukuotomis rankomis, kad Goringui pasidarė nejauku. Kaip bet kuris normalus žmogus, jis intuityviai baiminosi girtų ir bepročių.

Į terasą išėjo aukšta tamsiaodė mergina su šortais ir gėlėta prijuoste:
- Dar kavos?

Klarkas į ją pažvelgė piktai, kaip mašinistas, priverstas stabdyti visu greičiu lekiantį traukinio sąstatą prieš netikėtai išnirusį semaforą:
- Ne, nereikia. Beje, kaip jūs, misteri Goringai
- Jei galima, dar puoduką. Stebuklingas gėrimas, mis...
- Mano vardas Megė.
- Deividas, - Goringas nusilenkė, pagalvojęs, kad tokiai merginai turėtų būti nepaprastai nuobodu tokioje nuošalybėje. Mėgė jį apžiūrinėjo atvirai, be jokio ceremoninio susivaržymo požymių, su nežymiu iššūkiu. Žydrose akyse blykščiojo toji Klarko beprotybė, matyt, paveldėta.

- Mano dukra, - numykė Klarkas, palydėdamas ją žvilgsniu, visai nederančiu su tonu. – Nėra atilsio. Engia senį...
- Koks gi jūs senis, šefe? Žvelgdamas į jus, nevalia pagalvoji, kad nemirtingumas – visai pasiekiamas ir banaliai paprastas dalykas.
- Na-na. Tiesiog laikas kol kas prisibijo manęs.
- Štai matote. O jūs norite jį suriesti į lanką.
- Aš nejuokauju, Goringai. Pažiūrėkite čia...

Klarkas išsitraukė rašiklį ir akimis paieškojo popieriaus. Deividas skubiai jam pakišo savo bloknotą. Klarko rašysena buvo nelygi, raidės ir skaitmenys tarsi linko nuo vėjo. Nerišlūs fiziko komentarai mažai padėjo, tačiau Goringas sekė jo rašiklį, tarsi katė pelę. Pradžioje Goringas lyg ir suprato Klarko minčių eigą, jo grafikų kreives, tačiau vėliau prasidėjo tokie brūzgynai, žinomos sąvokos sudarė tokius neįtikimus darinius, kad Deividas perstojo pritarti ir priblokštas nutilo.

Megė atnešė kavos, tačiau vyriškiai į ją nekreipė jokio dėmesio. Klarkas įsijautė, jo barzda išsitaršė. Deividas sėdėjo delnais spausdamas smilkinius. Jam nežymiai svaigo galva, tarsi žvelgtų iš didelio aukščio. O Klarkas skverbėsi per matematinius brūzgynus užtikrintai, tiesiai pirmyn, po savęs palikdamas nulaužtas tiesų šakeles.

Galiausiai kilstelėjo galvą:
- Neaišku?
- Visa tai pernelyg... – Goringas neaiškIai pirštais pasukiojo prie kaktos. – Nauja, ar ką? Štai šioje formulėje greitis – begalinis...
- Taip.
- Bet juk Einšteinas įrodė, kad greitis ribotas šviesos greičiu. Kitaip pažeidžiamas priežastingumo dėsnis...
- Dieve, jūs taip nieko ir nesupratote, Goringai. Priežastingumo dėsnis išlieka, tačiau kitokia kokybe. Iš diktatoriaus jis virsta tarnu. Laiko kilpos pagalba jūs, pavyzdžiui, galėsite valdyti savo ateitį su šachmatų automato neklystamumu.
- Kokiu būdu?
- Labai paprastai. Šiandienos Goringas per aparatą – pavadinkime jį chronofonu – išsikviečia rytdienos Goringą ir su juo kalbasi. Laiko kilpa gali egzistuoti pusvalandį, ir šito pilnai pakaks jums. Rytdienos Goringas praneša, kad jam šiandien, t.y., rytos, skauda galvą, nes jis vakar, t.y. šiandien, neišgėrė jam pasiūlyto kavos puodelio. Tikiuosi, jūs nenorite, kad rytoj Goringui skaudėtų galvą?
- Palaukite, Klarkai, bet juk tai, atleiskite, kliedesiai, kažkokia mistika. Arba jūs kvailinate mane?
- Nė kiek. Gerkit kavą, aš jums kai ką nupiešiu...

Deividas vienu ypu išgėrė kavą, nepatikliai žvilgčiodamas į įsilinksminusį fiziką. Tasai kažką įsijautęs braižė, berniokiškai pliaukšėdamas liežuviu. Linijos išėjo kreivos, tačiau įtikinamos.

- Štai jums, Goringai, principinė tokio aparato schema. 20 a. pirmosios pusės fantastų svajonė – „laiko mašina“. Tiesa, ja keliauti negalima; tai iš tikro pažeistų jūsų mėgstama priežastingumo dėsnį, tačiau deryboms su ateitimi pilnai tinka. Prašau!

Goringas bukai įsistebeilijo į bloknotą:
- Ir jūs tikrai tikite, kad tai veiks?
- Kol kas – beveik įsitikinęs, jei tiksliai.
- Ir kaip toli į ateitį gali pažvelgti šis ... chronofonas?
- Matyt tai priklauso nuo Kilpos dydžio, taigi – nuo aparato galingumo.

Klarkas mėgavosi Goringo pasimetimu. Jis tą pasimetimą aiškino idėjos naujumu, tačiau Deivido galvoje sukosi kita. Deividas baiminosi neteisingo ėjimo. Jo tikėjimas Klarku susvyravo. Jis tikėjosi Niu Džersyje pamatyti ir išgirsti neįtikėtinus dalykus, tačiau „laiko mašina“... Tai jau pernelyg...

Tai tiesiog nepadoru kaip ir amžinasis variklis. Bet kuris save gerbiantis mokslininkas... Ką ten mokslininkas, bet kuris berniūkštis nusikvatos į akis tai išgirdęs. Galbūt, Klarkas maniakas – maniakas, sergantis žmogus, besiplakantis dėl kvailos idėjos įgyvendinimo? Tada – bėgti, betgi neatsigręžiant, kol dar ne viskas prarasta, melsti, maldauti, apipilti pamazgomis ir Klarką, ir jo pasekėjus, kol sūnui palaidūnui neatleis mokslo Anglija. Žema, tačiau būtina. Irgi variantas – Deividui jau vaidenosi laikraščių antraštės: „Raudonasis Klarkas – paranojikas. Sensacingas paneigimas“, „Diena melo irštvoje“, „Goringas kaltina...“

Ne, ko gero, dar ne viskas prarasta. Pralaimėjimas gali tapti pergale.

Goringas pasisuko į Klarką. Tas jį sekė geraširdiškai ir rimtai:
- Galite nesakyti, Goringai. Žinau, ką jūs pasakysite: kad aš maniakas. Na, eji nepasakysite, tai bent pagalvosite. Ne, brangusis, dėl šito su manimi viskas tvarkoje, tebūnie prakeikta ši žemė. Aš pajuokavau. Žinoma, chronofonas – žaisliukas, ne daugiau, nors nieko iš principo neįmanoma jame nėra. Tačiau dėl chronografo nevertėjo tiek malkų skaldyti, jei jo kam ir prireiks, tai, matyt, tik fantastams.

Klarkas įsikišo rašiklį į kišenę; paglostė barzdą:
- Laiko kilpa – kol kas tik prošvaistė, pirmas žingsnis prie Saturno dievo prisijaukinimo. Kyla tiek klausimų, tiek problemų, tiek neįtikėtinų išvadų... Žodžiu, tamsus miškas be galo ir be pabaigos. Visa tai reikia iščiupinėti, patikrinti, pabandyti dantimi... Terra inkognita - neištirtoji žemė... Net man kartais baugoka daros, garbės žodis. Tačiau žaidimas vertas – dėl šito galima ir sprandą nusisukti.

Deividas visai nebuvo nusiteikęs nusisukti sprandą, tačiau šie Klarko žodžiai jį kiek nuramino. „Pogromininkas“, pasirodo, ne toks jau ir paprastas. Atrodo, kad jis tvirtai stovo ant kojų. Reikia smulkiai visame kame išsiaiškinti. Galiausiai, atsarginis išėjimas – Klarko nuvainikavimas – visada jo, Deivido, paslaugoms. Tačiau jei Klarkas bent pusiau teisus, Deividas sugebės su juo sužaisti Didįjį žaidimą.

Taip, žaidimas vertas. „Post-reliatyvistinė Klarko-Goringo teorija...“. Ne, ne taip – „Goringo-Klarko“. Taip skamba gerokai geriau. O koks puikus būtų pasaulinis skandalas! Kokį sumišimo šurmulį sukels viso pasaulio pražilę akademikai! Ir jis, Goringas, mokys juos iš simpoziumų bei kongresų tribūnų...

Klarko balsas gražino jį į tikrovę.

- Vienu žodžiu, įsitaisykite. Tačiau žinokite – valdiškų eksperimentatorių neturime. Vaikinai išsisuka patys. Dirbai elektronikos laboratorijose – tai labai gerai. Taigi, patirties yra. Tau teks, beje, pačiam montuoti schemas, pjaustyti metalą, virinti, lituoti ir t.t. Suprantu, tai akmens amžius, tačiau – deja...

Įtampa praėjo. Ir kaip dažnai būdavo, Deividui tapo linksma be priežasties:
- Ok, šefe! Žaidimas tęsiasi!
- Koks žaidimas? – nesuprato Klarkas.
- Didelis, šefe. Didelis!

Ir po 10 min., kai gyvenimo matęs raudonas Goringo „Happy“, smagiai pakrypęs, rietė posūkį, Klarkas tarė dukrai:
- Keistas vaikinas, šis Goringas.
- Gražus, - pasakė Megė.

Dogas nusižiovavo.

Deividas dirbo iki išsekimo. Tas vertingas reaktyvas, kurį jam davė gamta ir kurį jis buvo įpratęs naudoti po lašelį, dabar liejosi pilna srove.

Tai buvo geriau už lenktynes Birmingeme. Klarkas, ilsėdamasis besidžiaugiantis gyvenimu ir geranoriškas, tiesiog siautėjo, kai reikalai nėjo. Jis davėsi po skyrius tarsi sužeistas bulius; ir nepasisekdavo tam, kas pasipainiodavo jam akyse. Trimito balsu jis reikalavo „idėjų“, išvadindavo bendradarbius netikšomis ir skaičiaėdžiais, mėtė aplankus su paskaičiavimais ir, viską apvertęs, kelioms paroms išvažiuodavo į Niujorką, Gugenheimo muziejų. Tapyba jį nuramindavo ir jis grįždavo, ramus ir kaltas, vėl apeidavo skyrius ir atsiprašydavo už savo „senatvinį marazmą“. O kitą dieną skaičiavimo mašinos vėl kaito nuo apkrovų, o skubios šefo užduotys liejosi tarsi iš gausybės rago.

Tokias dienas institute vadino „ciklonais „ ir jos nebuvo retos. Sulig pirmaisiais „ciklono“ požymiais suveikdavo „naujienų tarnyba“, o paprasčiau kalbant, pirmosios aukos suskubdavo pranešti kolegoms, ir šie išsibėgiodavo kas kur. Tušti kabinetai Klarkui sukeldavo dar didesnį įsiūtį, kurį išliedavo aplankams.

„Ciklonai“ buvo palankūs Deividui. Tarsi šešėlis jis sliūkino įkandin siautėjančio šefo ir surinkdavo išmėtytus popierius. Namuose jis juos rūšiuodavo: reikalingus tvarkingomis šūsnimis krovė ant grindų, nereikalingus – išmesdavo. Netrukus jo namuose susikaupė ištisa biblioteka apie kurią niekas nežinojo. Klarkui išvažiavus Goringas ilgai rausėsi joje, studijavo, lygino su bendrais eskizais, kuriuos Klarkas surašė jo bloknote pirmo susitikimo metu.

Dar nuo vaikystės turėjo aistrą didžių senovės karvedžių biografijoms, jų strateginėms užmačioms. Duoklę joms atidavė ir dabar, jo namų seife atsirado įspūdingas žurnalas su paslaptinga antrašte: „Elektoriaus planas“. Pirmame puslapyje puikavosi sudėtingas geometrinis Klarko teorijos modelis, kur tušti skrituliukai reiškė dar nežinomus konstrukcijos elementus, pusiau užštrichuoti – įrodytus teoriškai, tačiau nepatikrintus eksperimentiškai, raudoni – patikrintus. Buvo ir paprastesnių schemų; jos priminė šachmatų partijų grafikus – tai buvo kassavaitinės paties Goringo gyvenimo ataskaitos – jo pasiekimų, apsirikimų ir šių šalinimo.

Taigi, Goringas visada budėjo. Klarkas draskėsi, blaškėsi, traukėsi ir vėl puolė į mūšį tarsi apsėstas, o Goringas kibiai „sėdėjo ant rato“, sekė, skaičiavo, rinko nuolaužas ir naktimis užsirakinęs raudonai štrichavo naują rutuliuką.

Goringui reikėjo tapti nepakeičiamu Klarkui, ir jis atkakliai trynėsi šio akyse net „ciklonų“ metu, stoikiškai iškęsdamas Klarko temperamento protrūkius. Klarkas buvo sunkiai prisijaukinamas, tačiau reikalai judėjo į priekį. Juk niekas geriau už Goringą nežinojo visų padaryto darbo vingrybių, o prie praeities klausimų teko grįžti ne kartą.

Kartą Goringas atliko eksperimentą. Jis visą savaitę nesirodė laboratorijoje, sakydamasis sergąs. Per institutą praūžė „ciklonas“, vėliau kitas, tačiau Klarkui kažko trūko. Pagaliau jis suprato ir pas atvyko pas Deividą. Deividas, viduje džiūgaudamas, nenatūraliai kosčiojo, o Klarkas kenčiančiai girgždino krėslą.

Visai netikėtai labai pravertė amžiną atilsį prof. Mitčelo užrašai. Juos Goringas prisiminė, kai visas institutas triūsė ties laiko poliarizacijos supertankiose terpėse problema. Drebančiais pirštais prikandęs lūpą Goringas vartė prikeverzotus lapus – ten buvo sprendimas.

Jis apmetė šį sprendimą bloknote Klarko akyse, nerūpestingai prisėdęs ant jo stalo krašto. Klarkas ilgai vartė lapelį, tada atsistojo ir iškilmingai pareiškė:
- Tave pakviečiau kaip matematiką, Goringai. Tačiau matau, kad iki šiol nepakankamai įvertinau. Tu – tikras mokslininkas; ir bus neteisinga, jei būsima teorija bus vadinama tik vienu vardu...
- Ką jūs, šefe. Darau, ką galiu. Mane pilnai tenkina jūsų pagalbininko vaidmuo, - kukliai nuleidęs Akis ištarė Deividas.
- Ne, neprieštaraukite. Klarko-Goringo teorija! Juk neblogai skamba, tiesa?

„Goringo-Klarko“, - mintyse pataisė Deividas ir grakščiai nusilenkė, slėpdamas sublizgusias akis.

Pradžioje Goringas bandė užmegzti draugystę su kuo nors iš 20-ies bendradarbių, tačiau nieko nepavyko. Dauguma jų buvo kaip ir Klarkas užsidegę, visa galva panirę į savas problemas ir vaikiškai bejėgiai kitose sferose. Jis į Goringą žiūrėjo ramiai, be išankstinio nusistatymo, be papildomų emocijų. Jie mėgo darbą ir gerbė tuos, kurie dirba. Kai kas pavydėjo spartaus Goringo „iškilimo“, tačiau buvo linkę patylėti, matydami šefo palankumą jam. Geriausi Goringo santykiai buvo su operatoriumi Starkovskiu, dar ir dėl to, kad Kerolas iš skolindavosi pinigų.

Goringas gyveno nuolatinėje įtampoje, vienas prieš visus, ir tik Megė, su kuria dažnai susitikdavo, kažkaip nuspalvindavo vienatvę. Toje srityje jis neturėjo jokių konkrečių planų, nors žinojo, kad patinka merginai. Tiesiog jam buvo malonu su ja būti. Su ja jis galėjo atsipalaiduoti, šiek tiek prasiverti, kvailiodamas.

Taip prabėgo metai. Raudoni skrituliukai nesulaikomai šliaužė aukštyn, užkariaudami baltą lapo erdvę, vis artėdami prie didelio „X“ skritulio, kuriame turėjo būti įrašyta grakšti, kaip Einšteino, galutinė Laiko Kilpos formulė.

Vakarais, mirtinai pavargęs, jis krisdavo ant tachtos nenusiaudamas batų, ir rūkė, nupurtydamas pelenus ant kilimo. Užsimerkęs perrinkdavo visus dienos įvykius ir, kaip paprastai, išanalizuodavo kiekvieną smulkmeną.

Praeis keli polemikos ir ginčų metai; ir naujoji teorija užkariaus pasaulį. Tai neišvengiama. Ir tada bus visa, apie ką begalima svajoti – ir pasaulinė šlovė, ir valdžia, ir pinigai, ir galimybė gyventi plačiai ir atvirai, be visų šių apsidairymų, kombinacijų, paskaičiavimų. Žaidimas pereis į nuostabų endšpilį. Dar keli ėjimai – ir laimės paukštė rankose...

Goringas pasisuko ant šono; tachta po juo sugirgždėjo. Kaktoje susimetė gili raukšlė.

Su Klarku kažkas vyksta paskutiniu metu. Jis tapo nekalbus ir uždaras. Retai užsuka į kabinetą, nieko neskubina. Ir „ciklono“ kažkaip senai bebuvo. Tačiau atsirado nauja aistra – žūklė. Su meškere sėdi nuo ryto iki vakaro, o institute tvarkytis tenka Deividui. Ir tai dabar – kai iki darbo pabaigos – ranka pasiekiama...

Vakar, kai pokalbio metu Deividas netyčia numetė „mūsų teorija“, Klarkas kažkaip keistai pažvelgė į jį ir pradėjo pasakoti apie žvejybą.

Gal Klarkas persigalvojo? Į jį tai nepanašu. Tada kas?

Deividas užgesino beveik iki filtro surūkytą cigaretę ir iškart užsirūkė naują.

Taip, atrodo, užteks sentimentų. Klarką užgriuvo neryžtingumas? Ką gi, tuo blogiau jam. Vadinasi, atėjo akimirka, kai reikia išnerti iš po „Elektoriaus“ korpuso ir išsiveržti pirmyn. Bet kokia kaina. Net jei „Elektorius“ po to atsidurs pakelės griovyje.

Goringo-Klarko! Tik taip...

Jam dabar 35-i. Štai jau 20 m. kaip jis sąmoningai ir nepaliaujamai tveria savo likimą. Jis dar nė karto neapsiriko, ne karto nesuklydo. Jis žaidė garantuotai, ir žaidimas pakluso jam. Iki šiol savo sieloje jis niekino tuos, kuriems nepasisekė: jie tiesiog nežinojo taisyklių. Jiems neužteko valios, kad sumanymą paverstų tikrove.

Negi jis dabar supasuos?

Liko nedaug: 2-3 lygčių išsprendimas ir galutinės, Kilpą apibendrinančios formulės. Kitas smulkmenas Deividas galės pabaigti pats. Tačiau toms lygtims ir formulei reikalinga Klarko galva. Čia nepadės nei tėvas, nei Mitčelas. Ir vis tik reikia APLENKTI Klarką!

Suskambo melodingas videofono skambutis. Deividas mygtuką paspaudė greičiau, nei susivokė, kad ypatingo noro kalbėtis su kuo bebūtų neturi.

Ekrane išniro Megė.

- Hello, Deividai, - Megės akyse šoko velniukai. – Tu, berods, žadėjai šiandien vakare nuostabią negyvenamą salą? Ar savo pažadus užmiršti taip pat lengvai, kaip įsimeni tėvelio lygtis?

Goringui teko paklusti. Su Mege nevertėjo pyktis.

„Bent jau prasiblaškysiu“, - pagalvojo Goringas.

Jie sėdėjo ant paties šlaito krašto, mažoje salelėje upės viduryje. Buvo vėsu. Deividas Megei ant pečių užmetė savo striukę. Apačioje, aukso žvaigždėse suposi tamsus valties siluetas.

- „Ir buvo netobuli arijų žmonės, tačiau galingoji Irtchivė paėmė juos ant savo delno, o gerasis Djausas virš jų išskleidė žydrą sarį, nuyo nuo jų akių paslėpė liūdną Atmano veidą, kurio išvaizda buvo pavojinga mirtingiesiems, ir ugninis Surja virš jų atmerkė savo auksinę akį...“
- Kaip gražu! Kas tai, Deividai?
- Rigveda, arba himnų Veda. Senovės Indijos religiniai himnai. Šioms eilės apie 3000 m.
- O kas čia buvo prieš 3 tūkst. m.?
- Nežinau, Mege.
- O kas po 3 tūkst. m. po mūsų?
- Nežinau.
- Vadinasi, nesi stebukladarys. O aš myliu stebukladarius.
- Turi tarp pažįstamų?
- Taip. Mano tėtis. Tiesa, kai jo gera nuotaika...
- Klausyk, Mege, o kas nutiko tavo tėčiui?
- Aš ir pati norėjau tavęs apie tai paklausti. Jis tapo kažkoks niūrus, nekalbus. Šalinasi manęs. Eina žvejoti, o žuvų neparsineša. Aš sakau: „Kuo tu ten užsiimi?“ O jis man: „Auksinę žuvelę vilioju, tačiau niekaip nepagaunu“. O pačio akys liūdnos-liūdnos. Jis juk šiantien vėl į Niujorką išlėkė, pas savo impresionistus.

Deividas susiraukė:
- O tiksliai žinai kad pas impresionistus? Nieko su savimi nepaėmė? - Apie ką tu?
- Na kokius nors užrašus, paskaičiavimus, schemas.
- Ne, žinoma! Pati jį palydėjau. Kam jam visa tai muziejuje?
- Taip, taip, žinoma. Aš tiesiog taip, Mege... Kažko šalta darosi.
- Imk savo striukę. Aš sušilau.
- Nereikia, ką tu. Geriau leidžiamės, prie valties.

Jie nubėgo žemyn, besijuokdami ir pastumpčiodami vienas kitą. Megė įsitvėrė krūmą ir pasilenkė prie pat vandens.

- Ateik, Deividai. Žiūrėk!

Iš upės gelmės į juodu žvelgė du nerealūs, išblyškę veidai su tamsiomis prorėžomis vietoje akių. Deividas apkabino merginą per pečius. Megė nepasitraukė, nors Deividas jautė, kaip įsitempė jos kūnas. Ji vis tebežvelgė į vandenį.

- Niekaip negaliu tavęs suprasti, Deividai, - Megė veidą paslėpė striukės atlošuose, jos balsas suskambo dusliai. – Kas tu toks? Visai nepanašus į kitus. Pernelyg uždaras. Tėvas sako, kad turi gerą galvą, o man atrodo, kad esi labai nelaimingas...
- Nelaimingas? – Goringas nuoširdžiai nusistebėjo. – Kodėl gi?
- Nežinau. Vienišas kažkoks... Užsistovėjęs...

Megės veidas išniro iš striukės, ir jos matinės akys švystelėjo prie pat Goringo akių:
- Aš, pavyzdžiui, visai negaliu įsivaizduoti, kaip atrodysi po 5 ar 10 m...

Goringas prisitraukė Megę, bandydamas ją pabučiuoti. Megė nestipriai, tačiau tvirtai rankomis atsirėmė jam į krūtinę, slėpdama veidą:
- Nereikia, Goringai. Aš rimtai. Nebūk grubus, prašau. Tai tau netinka. Geriau pažiūrėk į vandenį – jis ramina.

Goringas nenoriai paleido merginą. Jie vėl abu pasilenkė virš vandens.

- Sako, jei sugalvosi norą ir ilgai žiūrėsi į naktinį vandenį, tai galima atspėti ateitį...

Goringas vienu ypu atsitiesė. Megė iš netikėtumo šūktelėjo ir vos ne pūkštelėjo į upę.

- Chronofonas... – vos girdimai sušnabždėjo Goringas, paklaikusiu žvilgsniu durdamas tamsą. – CHRO-NO-FONAS! – suriko visa jėga, ir duslus aidas virš upės dukart atkartojo nežinomą žodį, tarsi įsimindamas jį.
- Išprotėjęs, - įsitikinusi pratarė Megė, atsigavusi nuo išgąsčio. – Visi jūs čia išprotėję. Tiesiog kažkoks beprotnamis.
- Namo, Mege, namo. Greičiau namo, - ragino Deividas, beveik jėga tempdamas ją į valtį. Striukė nukrito nuo pečių ir šleptelėjo į vandenį. Megė pabandė ją ištraukti, tačiau Deividas jau užvedė variklį.

Valtis lėkė upe tarsi paklaikęs juodas paukštis. Vėjas ištaršė tvarkingą Deivido šukuoseną, vandens purslai dviem šleifais virpėjo abiejose valties pusėse, tačiau Deividas vis spaudė ir spaudė iki galo prispaustą greičio reguliatorių.

Megė nieko nesuprato ir tik tvirtai laikėsi už turėklų, bandydama pridengti veidą nuo skvarbaus drėgno vėjo. Ji net apsidžiaugė, kai Goringas nelydėjo jos iki vilos. Ją purtė šaltis nei tai nuo vėsos, nei tai iš išgąsčio.

Namie Deividas priėjo prie veidrodžio. Marškiniai sudrėko ir prilipo prie kūno, batai žliugsėjo, nuo kelnių ant grindų tekėjo vanduo.

Deividas nusišluostė veidą delnu ir pamerkė akį savo atvaizdui:
- Atrodo, kažkas norėjo mudu matuoti, seni? Prisiekiu visais Niu Džersio šunimis, apie mus blogai galvoja...

Ir tada jau ramiai persirengė, susišukavo, išsidžiovino plaukus ir sėdo prie rašomojo stalo.

Planas buvo netikėtas, fantastinis ir paprastas.

Tą naktį langas Deivido Goringo kabinete negeso iki pat patekant saulei.

Galingos šešiaaukštės „Saturno“ smegenys gaudė.

Pagrindinės elektroninės smegenys rijo duomenis tarsi dinozauras traškančius krūmus. Operatorius Kerolas Starkovskis, baltu chalatu ir balta kepuraite, palaimingas šypsojosi. Jam „Saturnas“ buvo visai gyvas sutvėrimas, tik labai didelis ir labai bejėgis. Ir Kerolui nebuvo didesnės laimės, kaip prižiūrėti ir puoselėti savo numylėtinį. Starkovskis dar kartą įsiklausė į mašinos gaudesį, ir jo veidas sunerimo.

- „Saturnas“ pavargo, daktare, jam reikia atsikvėpti...

Goringas linktelėjo:
- Gerai, tegu ilsisi. O tu, Kerolai, pažiūrėk, ką, va šitą dalykėlį...

Kerolas su palengvėjimu suspragsėjo didesniais ir mažesniais jungikliais, pasuko pagrindinę svirtį, kažkodėl nusivalė rankas į chalatą ir, dar kartą nuodugniai peržvelgęs pultą, priėjo prie Deivido stalo.

- Schema?

Operatoriaus akys sublizgo negeru azartu. Jis staigiai pasilenkė virš stalo, tarsi perlūžo – ilgas liesas kūnas sudarė beveik idealų stačia kampą.

- Nieko nesuprantu, - pasimetęs ir nekeisdamas pozos pakėlė galvą. – Kas tai per tarabaika?
- Pats nežinau, - atsakė Deividas, neatsitraukdamas nuo aplanko su paskaičiavimais. – Vienas senas pažįstamas iš elektroninės laboratorijos – firma „Wikkers“, tikriausiai girdėjai – pramušinėjo kažkokią originalią idėją. Laboratorija slapta, pats supranti – iš jų daug nesužinosi. Tačiau jam sunkoka su elektronika. Šitas dalykėlis niekaip nenori veikti. Prisiminiau tave ir pažadėjau jam padėti. Juk tu pūdą druskos su šituo sudorojai, ar ne?
- Betgi turiu žinoti, kas čia per elektrogalimatėja? Gal tas tavo pažįstamas biškį šitai? – Keroras išraiškingai pasukiojo pirštą prie smilkinio.
- Gali būti... Goringo veidu nubėgo šešėlis. – Bet jam reikia, kad veiktų būtent ši schema. Jis labai prašė, supranti?

Kerolas nevalingai vyptelėjo, ir kokioms 15 min. visa liovėsi jį dominti. Jis kažką murmėjo, velniavosi, pradžioje gana piktokai, aptikdamas nesuprantamas vietas, tačiau pamažu velnio minėjimas skambėjo vis draugiškiau, kol neperėjo į pagiriamai nustebusį murkimą.

Deividas visa galva paniro į savo darbą ir tarytum užmiršo Kerolą.

- O tavo pažįstamas ne kvailas, - galiausiai pasakė operatorius. – Nežinau, kaip čia prigriozdinta visokių stebuklų, tačiau yra neįtikėtinų atradimų... Taip... Štai šis keitiklis tiesiog stebuklas... Žavu... Žinote, daktare, aš tai pasiimsiu į namus, gerai? Iš karto tame nesusigaudysi...
- Namo? N-taip,,, Namo... Tu tikras, kad tai taip sudėtinga?
- Žinoma, daktare. Čia tiek visko prikišta!
- Na... gerai, imk. Tik, šiš, niekam nė žodžio – pats supranti, valstybės paslaptis, su tuo nejuokauja, - Deividas atsitraukė nuo aplanko, išsirietė, rankas sunėręs ant sprando, vos ne pašaipiai pažvelgdamas į akis operatoriui. – Juk aš pats tame nieko nesupratu, Kerolai.
- Būk ramus, dakt...

Kerolas neužbaigė. U- durų pasigirdo riaumojimas. Po sekundės sunkių, metaloplastiku dengtų durų sąvaros traškėdamas išsiskyrė ir tarpdury, tarsi audros demonas, išniro Klarkas. Aiškiai pakvipo senu geru „ciklonu“, be to, gana smarkiu.

Operatorių tarsi vėjas nupūtė. Nesutrikęs Goringas pakėlė akis į šefą.

Klarkas duso. Jį krėtė. Iš įsiūčio jis negalėjo nė žodžio ištarti, o tik purtė galvą ir mykė.

- B-b-b-erniūkšti! – galiausiai ištarė. – Ką tai reiškia? Kas tai per kliedesiai? Ką, galva perkaito? Kas tai?

Plaukuotas kumštis su suglamžytais popieriais nusileido prieš pat Goringo nosį.

- Kas čia, klausiu? Užmiršai skaityti?

Deividas žiūrėjo į suglamžytus popierius ir pamažu blyško. Artėjo lemiamas momentas.

- Tebūnie prakeikta ši žemė, ką, apkurtai? Arba tai streikas? Klausiu...
- Užteks!

Klarkas užsikirto. Jis stovėjo ir žvelgė į baltą tarsi popierius Goringą.

Kai Goringas prakalbo, jo balsas buvo gergždžiantis iš neapykantos:
- Taip, tai streikas, Klarkai. Daugiau – tai antausis, še. Aš daugiau negaliu tenkinti tavo įgeidžių. Ne tam mečiau Angliją, gerą darbą ir atvažiavau į šią skylę. Žadėjote įdomų darbą, o dabar, kai jis artėjo prie pabaigos, kai reikia paskutinių pastangų, kad gimtų nauja teorija, kuriai lygios nebuvo nuo Einšteino ir Dirako laikų – mūsų teorija, kaip pats sakei ne kartą – tada sėdite su savo meškere ir filosofuojate su žuvimis.

Deividas su gerai suvaidinti pasipiktinimu priėjo prie lango taip, kad saulė kristų Klarkui į akis, o jo paties veidas liktų šešėlyje. Klarkas, merkdamasis, bandė kažką pasakyti, tačiau Deividas gestu jį sustabdė.

- Kam tau šitie nieko verti paskaičiavimai, kuriuos man pakišote vakar? Dėmesio atitraukimui? Savo bejėgiškumo pateisinimui?
- Goringai, sakote visišką briedą...

Atrodo, pranešė. Puiku. Deividas sukryžiavo rankas ant krūtinės:
- Ne, Klarkai, sąžiningai prisipažink – ne tavo jėgoms šis paskutinis proveržis. Susenai, pavargai, ir dėl to nenorite pats sau prisipažinti.

Smūgis pataikė į taikinį. Klarkas nusileido: - Tai ne, Goringai, tūkstantį kartų kartų ne...
- Kada, kur problema?
- Kol kas pats nežinau, tačiau toks pojūtis...
- Klarkai, dabar reikalingi ne pojūčiai, o darbas. Nepakeliamas darbas. Negalima pasikliauti, kad šiomis problemomis tik mes užsiimame. O kas, jei kas mus aplenks? Sunerimęs ne dėl savęs, o dėl tavęs. Juk liksite prie sukiužusios geldos su savo viduramžišku institutu, kuri parduos už skolas...

Paminėjus skolas Klarkas nuleido galvą, labiau išryškėjo raukšlės jo veide:
- Gal tu ir teisus, Goringai. Nežinau. Man pačiam nesinori tempti. Tačiau negaliu juk nuleisti į vandenį laivą, kol neįsitikinsiu, kad jis nepraleidžia...
- Suabejojai teorija?..
- Ne, tebūnie prakeikta ši žemė. Tačiau man reikia apmąstyti. Gal tai iš tikro senatvinis marazmas, tačiau man kažkas nepatinka. Nežinau, kas... Duok man laiko, Deividai. Visame kame išsiaiškinsiu pats. Prisiekiu, tau pirmam papasakosiu viską. Negalvok apie mane blogai...

Deividas nusisuko, kad paslėptų pergalingą šypseną. Scena pavyko. Klarko balsas gaudė kaltai, kažkur neįprastai minkštais bosais. Taigi, pirmasis „didžiojo lenkimo“ etapas praėjo nepriekaištingai. Liko svarbiausia – sužinoti VISKĄ, ką sumanys Klarkas, ANKSČIAU už patį Klarką.

Įdomu, kaip ilgai su schema terliosis Kerolas?

Deividas pasitraukė nuo lango:
- Tiesiog pavargau, šefe. Pats nežinau, ką šneku. Atleisk, pasikarščiavau.

Klarkas kažkaip neužtikrintai, lokiškai uždėjo ranką ant Goringo peties:
- Nieko, sūneli. Suprantu. Man irgi taip būna. Pats kaltas. Aprėkiau tave... Tu nepyk. Visi mes gerokai nuvargom per paskutinį laiką.

Įdomu, kaip ilgai su schema terliosis Kerolas?

- Šefe, kaip jūs priimsite, jei savaitytę pasėdėsiu namie? Mano galva visai nupušo. Reikia pravėdinti. O ir nervai nelaiko...

Šefas be jokio entuziazmo pataršė barzdą ir atsakė:
- Gerai, Deividai. Gaila, bet mes ne robotai. Ilsėkis. Bet... jei kas tau šaus į galvą, norėsi paskaičiuoti, - „Saturnas“ tavo paslaugoms. Štai tau ir raktas. Dirbk kad ir visą naktį.

Goringo lūpos nežymiai virptelėjo. Jis, sprendžiant iš visko, gimė po laiminga žvaigžde. Sėkmė lydi stipriuosius! Klarkas nenutuokia, ką daro...

- Šefe, mano videofonas kažko striginėja. Ar galima iš bazės paimti naują? Arba bent jau ekraną...
- Dar klausi, Deividai? Žinoma! Pasakyk Viliui, kad leidžiu imti iš bazės viską, ką norėsi.
- Dėkui, šefe.

Goringas, tarsi sergantį prilaikydamas už alkūnės, palydėjo Klarką iki durų, atsargiai uždarė sunkias garso nepraleidžiančias duris ir nusikvatojo.

Kerolas atėjo po trijų dienų. Jis ilgai krapštėsi prieškambaryje, specialiai lėtai nusivilkdamas apsiaustą ir susišukuodamas. Tačiau, įėjus į kambarį, net jo ilga nosis spindėjo nuo prastai slepiamo džiugesio.

- Na ir uždavinuką pakišot, daktare. Prisiekiu „Saturnu“, net Kembridžo elektrocentras būtų jums nieko nepadėjęs. Priversti veikti šią schemą galėjo tik nelabasis, o ir tai, jei jis būtų geros nuotaikos.

Kerolas ant stalo patiesė kruopščiai perbraižytą schemą ir dūrė pirštu su aplūžusiu nagu į dešinį kampą.

- Visa suktybė štai šitame bloke, daktare. Jūsų pažįstamas pernelyg daug nori iš šiuolaikinių puslaidininkių. Jie nepajėgūs veikti tokiame pašėlusiame režime. Pirmi tokios pulsacijos sutrikimai juos paverčia tiesiog metalo krūva. O tai nieko daugiau negali duoti be trumpo jungimo.

Goringas, rankomis atsirėmęs į stalą, žvelgė į schemą ir nervingai prikando lūpas. Toks variantas visai netiko jo planams.

Per tris dienas jis pastebimai atsigavo ir melancholinės mėlynės paakiuose virto violetiniais ratilais.

- Atrodo, yra išeitis. Čia reikia pastatyti ne vieną, o ištisą blokų seką. Štai čia pabraižiau, pažiūrėk. Toks kaskadas gali veikti kokias 5 min...
- Penkias, o tada?
- O tada trumpas sujungimas, jei neišjungsi...
- Netinka. Man reikia, kad nors pusvalandį...

Deividas užsikirto, supratęs, kad prasitarė. Tačiau Kerolas nieko nepastebėjo. Jo naivi siela pleveno kitame matavime, kuriame nebuvo nei gėrio, nei blogio, o tik painiai suraizgiotos varžos, tranzistoriai, kondensatoriai ir transformatoriai. Goringai pakako akimirkos tai perskaityti trumparegėse operatoriaus akyse; ir jis nusiramino.

- O tiesiog padidinus blokų skaičių?
- Bijau, kad ne, daktare. Jei jų bus daugiau, tai jie paprasčiausiai gesins jūsų pulsaciją; ir išėjimo parametrai bus triskart žemesni.
- Ne, taip netiks. Parametrai ribiniai.
- Nežinau, daktare, nežinau... Žinoma, jeigu... Beje, jų negausi...

Starkovskis muistėsi, ir tai neliko nepastebėta Goringo:
- Kerolai, tu gi galva,. Ką gali pasiūlyti?
- Yra puslaidininkių, kurie atlaiko pusvalandį. Tačiau jie importiniai, rusų. Jų negausi...
- Bet, Kerolai!

Starkovskis kankinosi. Jo žvilgsnis blaškėsi tarp schemos ir jo aptriušusio portfelio. Jo nosis darėsi vis liūdnesnė ir ilgesnė:
- Matai, daktare, turiu kelis. Vilis man juos atvežė vos ne kontrabanda. Tačiau...

Pilkas čekių knygelės aplankas Goringo rankoje švystelėjo tarsi durklas:
- Kiek?

Starkovskis liūdnai pakėlė akis į Goringą:
- Aš ne ta prasme. Juos pirkau „Saturnui“...
- „Saturnas“ jaučiasi puikiai ir gali palaukti. Taigi, kiek?
- Pirkau iš Vilio už 500 dolerių...

Čekis buvo nuplėštas su elektros iškrovos traškesiu:
- Še tūkstantis.

Operatorius išraudo iki plaukų šaknelių ir paėmė čekį. Tada iš portfelio ištraukė nedidelį paketą ir padavė Goringui. Jo ranka vos pastebimai drebėjo:
- Tik nepamanyk nieko bloga, daktare. Mano žmona serga, o gydymui reikia pinigų. Kitaip niekaip...
- Gerai, jau gerai, Kerolai. Ačiū už pagalbą. Pats neįsivaizduoji, kokią paslaugą padarei man.
- Tikiuos, tavo pažįstamas bus patenkintas. Perduok jam linkėjimus nuo manęs. Jis, atroto, galvotas vaikinas...
- Būtinai perduosiu.

Deividas susimąstęs apžiūrinėjo paketo turinį. Jame buvo krūvelė baltų vamzdelių, panašių į smulkius lakštinius makaronus. Jis paėmė vieną jų ir prinešė prie akių, apžiūrinėdamas raudoną užrašą: „Russia. Krasnoyarsk“.

- Krasnojarskas... Ar esi tikras, kad atlaikys pusvalandį?
- Visiškai, daktare, Puikus darbas. Visiškai naujas sprendimas. Pats tikrinau – dirba tarsi angelai.
- Na, ačiū, seni. Lieku skolingas.

Starkovskiui išėjus, Goringas priėjo prie sienos ir kažką paspaudė kairiame apatiniame didelio sintetinio gobeleno kampe. Gobelenas be garso suslinko į sieną, atverdamas praėjimą į gretimą kambarį.

Kampe, po dviem galingais reflektoriais, stovėjo didelis stalas, ant kurio pūpsojo voro pavidalo įtaisas su pilkšvu videofono ekranu vietoje akių. Nuo jo tįso plonas kabelis – o ten, prie lango, uždengto tankiomis žaliuzėmis, ant aukšto juodo trikojo buvo kažkas labai panašus į mechaninį kalmarą: metalinė pūslė su vaivorykštiniais neseno virinimo ruožais, o prie įėjimo angos nuo mažiausio oro dvelksmo lingavo ilgi spyruoklinių antenų čiuptuvai.

Deividas paklojo ant stalo Kerolo atneštas schemas, greta padėjo paketą su puslaidininkiais ir kelias minutes susimąstęs pastovėjo. Tada sparčiai nusikabino naminį chalatą ir užmetė jį ant kėdės atlošo. Po chalatu buvo kombinezonas su keliose vietose rūgščių išėstomis skylėmis.

Arčiau prisitraukęs instrumentų rinkinį, Goringas ėmėsi darbo. Du milžiniški tamsūs šešėliai krito į priešingus kambario kampus ir ten sustingo tarsi sargyboje.

Skaitykite tęsinį

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
V. Nazarovas. Pažeidėjas
Janušas A. Zaidelis. Riba
Sergejus Chortinas. Radinys
Fantastika filatelijoje: Žydrojo Mauricijaus žūtis
Terra Incognita ir Terra Fantastica
Dmitrijus Bilenkinas. Gyvybės dykuma
A. ir B. Strugackiai. Smėlio karštinė
P. Kopylova. Raudonos burės ir pilka mašina
Valerijus Gvozdėjus. Rasti kurmį
Jurijus Glazkovas. Juodoji tyla
Ralph Robert Moore. Erdvė
Valerijus Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
Jaroslavas Zyka. Nuosprendis
Polas Ešas. Kontaktas
Pavelas Michnenko. Etiketas
M. Jako. Protingumo testas
V. Nazarovas. Suprų sukilimas
L. Aldani. Korokas
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė