![]() |
Igoris Rosochovatskis. Gerieji gyvūnėliai
Visai netoli mano dar ne iki galo atmerktų akių ant mūsų palapinės grindų stovėjo sutirštinto pieno skardinė su žydra Poltavos pieno kombinato etikete. Šioje planetoje aš pripratau prie visokiausių stebuklų, net kai išsipildo troškimai. Mane pribloškė tik etiketė. - Kas tau? pasigirdo duslus užsimiegojęs Valeros balsas. Neišlįsdamas iš miegmaišio,
aš pakračiau galvą, pradžioje bandydamas išsklaidyti viziją su etikete, o tada parodžiau į ją. Ausis perrėžė veriantis spiegimas. Tai džiaugsmą išreiškė mūsų jaukinamas planetos aborigenas nykštukas mažu susiraukšlėjusiu veidu, panašiu į guminę kaukę. Aš nykštuką pavadinau Gavrilu Georgijevičiu, paties atgrasiausio, kokį teko sutikti, vadovo vardu, - viešbučių komplekso direktoriaus tarpreisiniame palydove-bazėje. Tiesa, tas Gavrilas Georgijevičius išsiskyrė ne mažu, kaip mūsiškio, o milžinišku ūgiu ir grėsminga išore, tačiau laikiau, kad klausime apie išvaizdą galiu pasinaudoti dialektikos klausimu apie priešybių vienybę ir kovą, tuo labiau, kad charakteriai ir valdingumo įpročiai abiejų buvo be galo panašūs. Štai ir dabar mūsų priglaustasis, trumpai paspygavęs, drąsinamai palingavo galva, globotojiškai patapšnojo Valerai per juosmenį, priversdamas susilenkti. Tada vienu šuoliu užšoko mano draugui ant pečių, stipriai įsikibo savo kibiomis kojomis jam į plaukus ir užpakalinėmis kojomis ėmė daužyti per nugarą. Valera paklusniai suvaidino "bėgimą vietoje". Tomis akimirkomis nykštukas priminė šėliojantį berniūkštį, tačiau aš jau senai nustačiau, kad jis yra suaugusio vyro amžiaus. Kontaktavo su mumis nenoriai, siekdamas likti nesuprastas, įsakinėti, kaulyti saldumynų ir kitų jam patikusių daiktų. Tąsymasis su juo man jau ėmė įkyrėti. Didingu gestu nykštukas parodė Valerai į išėjimą iš palapinės. - Nieko, jis man netrukdo, - tarė Valera. Geriau grįžkim prie klausimo apie dovanas.
Neslėpdamas įtarumo, atidžiai žvelgiau į jį, išnirdamas iš miegmaišio. Tačiau Valeros akys
buvo skaidriai tyros. Tos mėlynos išsprogusios akys ir apvali galva visiems piršdavo klaidingą
įsivaizdavimą apie šį žmogų. Apgaudavo ir jo juokas trūkčiojantis, užsikertantis, su
paspygavimais. Tačiau jį pažinau nuo jaunystės. Mes kartu po mokyklos įstojome į Kosminių
tyrimų akademiją ir nuo tada išsiskirdavome retai. Valera niekada nesiveržė į pirmas gretas,
tačiau kaip atsarginis buvo nepamainomas ir patikimas, kaip tėvų namų sienos. Jo
antraplaniškumas, tapęs kursantų priežodžiu, nebuvo apsimestinis ar žaidimas. Jis iš tikro
buvo linkęs ne komanduoti, o vykdyti, nepatarinėti, o įsiklausyti. Matyt, jis jau seniai tikrai ir
tiksliai nustatė savo vietą gyvenime ir mokėjo tenkintis ja. Valero leidosi nurodinėjamas beveik
kiekvienam, kuris to norėjo. Jei kada ir nesutikdavo su nurodymais, tai niekada
nepriekaištaudavo jiems. Tiesiog darydavo savaip, o tada įteigdavo kiekvienam, kad tasai
norėjo būtent to ir tik apsiriko formuluodamas. Nenuostabu, kad erdvėlaivių vadai visa noriai jį
įtraukdavo į savo komandas. Jis neturėjo nedraugų. Jam nepiktai kartais iškrėsdavo pokštus,
"dėl juoko", ir jis noriai įsitraukdavo į žaidimą, visad sau pasirinkdamas atviraširdžio rolę.
Tačiau aš žinojau, kad jis ne tok paprastas, kaip atrodo, ir kad reikalas visai kitas. Ko gero,
geriausiai apie jį pasakė mūsų vadas: Valera įvertino mano žvilgsnį ir draugiškai nusišypsojo: Jo apvalus veidas tapo rimtas, netgi trupulį ištįso. Padrąsintas tokios reakcijos
tęsiau: Jis taip raiškiai tai ištarė, atvėpusia lūpa, kad aš iškart nevalingai įsivaizdavau, kai mūsų Gavrilas Georgejevičius be garso atneša ir palapinėje išdėlioja skardines su alumi ir kondensuotu pienu. Tai tai nederėjo su jo ankstesniu elgesiu, kad savaime nusišypsojau. Ir vis tik nusprendžiau pasikalbėti su Gavrilu Georgejevičiumi ir pamojau jam pirštu. Nykštukas neketino lipti nuo Valeros pečių. Jis tiesiog nepaisė mano gesto. Tada ištraukiau šokolado plytelę. Nykštuko akys godžiai sublizgo, jis į mane ištiesė leteną ir kulnais padaužė "žirgo" nugarą, ragindamas jį veikti. Valera klusniai prisiartino, tačiau šokoladą paslėpiau už nugaros, kita ranka pakėliau skardinę su kondensuotu pienu ir ištiesiau ją nykštukui. Jis paėmė skardinę, pauostė, lyžtelėjo, iškišęs ilgą, gale dvišakį liežuvį, susiraukė. - Maistas viduje, - paaiškinau, rodydamas į skardinę. Atidaryk. Giliai įdubę tamsios akys nepakeitė išraiškos, tarsi jose nebuvo jokios minties. Skardinė su pienu nukrito ant grindų. Paslėpiau šokoladą į kišenę, pakėliau skardinę, padariau skylutę, truputį įpyliau į stiklinę, paragavau ir daviau palaižyti Gavrilui Georgejevičiui. Jis iškart parodė malonumą, paplekšnojęs per pilvą, ir siekė naujos porcijos. Pleistru užklijavau skylutę ir padaviau nykštukui. Jis pavartė skardinę rankose ir pakišo ją Valeros panosin. - Neatidaryk, - pasakiau jam. Nykštukas nepatenkintas pasimuistė, ištraukė skardinę iš Valeros ir nusviedė ant grindų. - Nukratyk jį! šūktelėjau. Valera nusišypsojo ir paglostė nykštuko nugarą: Mes negalėjome suprasti, kaip nykštukai pastatė miestus ir gamyklas, kaip privertė už juos dirbti romius gyvūnus, panašius į kuprotas beždžiones. Juk patys nykštukai protiniu išsivystymo lygiu mažai skyrėsi nuo gyvūnų. Tačiau, matyt, buvo mūsų nepastebėta grandis, kažkoks mįslingas veiksnys, leidęs jų civilizacijai pakilti į gana aukštą techninį lygį. Apie tai neginčijamai liudijo dailūs patogūs miestai ir pusiau automatinės gamyklos. Veltui bandėme įminti tą fenomeną. Gana greitai iššifravę atskirus nykštukų primityvios kalbos žodžius- sąvokas, bandėme kvosti Gavrilą Georgejevičių, tačiau jis arba nenorėjo su mumis atvirauti, arba nesuprato. Nepavyko net vienareikšmiškai nustatyti, ar buvo jo nesupratimas nuoširdus ar apsimestinis. Nykštukui nusibodo tupėti Valerai ant nugaros ir jis pradėjo kulti kulnais, varydamas "žirgą" link išėjimo iš palapinės. - Mums iš tikro laikas, - atsiprašančiu balsu tarė Valera, jau ne pirmą kartą nustebindamas kantriu gerumu. Jis man priminė, kad mums šiandien dar reikia surinkti naują "vietos produkcijos pavyzdžių" partiją ir išsiųsti krovininę raketą į erdvėlaivį, besisukantį orbitoje. Išėjome iš palapinės ir nuėjome į miestą. Aukšti pastatai su kupolais tarsi plaukė migloje. Mėlynai gelsvos medžių žvakės kabinosi už debesų, panaudodami juos kaip lietaus kepures. Pakeliui sutikdavome nykštukų grupes, kartai jų grupelės aplenkdavo mus, tačiau ir vieni, ir kiti į mus nekreipė nė mažiausio dėmesio, tikriausiai palaikydami beždžionių atmaina. Kartais keliais žodžiais jie persimesdavo su Valeros "raiteliu". - Tau ten gerai? klausė praeinantis. Judėjimas vis intensyvėjo ir kelias palaipsniui perėjo į gatvę. Abiejose jos pusėse kilo neaukšti namai su slankiojančiomis durimis ir spalvotais langų stiklais. Kartu su nykštukų būriu išėjome į aikštę priešais ilgą gamyklos pastatą. Čia jau stovėjo vežimėliai su aukštakakliais ąsočiais. Štai atsidarė gamyklos vartai ir kuprota beždžionė išstūmė naują vežimėlį. Ąsočiuose putojo baltas skystis. Plačiame plokščiame beždžionės veide su maža apvalia nosimi ir plačiomis šnervėmis švietė pasisveikinimo šypsena. Vienas nykštukų kažką paliepė beždžionei, mostelėjo ranka, ir ji pastatė vežimėlį į parodytą vietą. Tada žemai nusilenkė ir pagarbiai šypsodamasi dingo už gamyklos vartų. Mes jau įsitikinome, kad šioje planetoje dirba tik beždžionės. Nykštukų vadovaujamos, jos ruošė maistą, siuvo drabužius, gamino įvairius reikmenis, primenančius vaikiškus žaisliukus, statė pastatus. Nė karto nematėme, kad dirbtų koks nykštukas. Nebent įsakinėjo, o beždžionės nuolankiai klausė. Kai tik beždžionė dingo už vartų, nykštukai greitai išsirikiavo į eilę, kiekvienas iš vežimėlio ėmė po ąsotį. Kai kurie iškart gėrė iš jo ir iš veidų neklystamai buvo galima pastebėti, kad turinys jiems patinka. Valera pirmasis iš mūsų norėjo pabandyti putoto gėrimo, tačiau šįkart nusprendžiau "būti demokratišku". Greitai ištraukėme burtus, man teko trumpas dantų šepetukas ir aš gurkštelėjau iš ąsočio. Skystis buvo saldžiarūgštis, gerai malšino troškulį ir, atrodo, kartu buvo sotus. Valera nuolankiai laukė, kada leisiu jam nugerti iš ąsočio, o aš palaukiau apie 20 min., atidžiai stebėdamas savo skrandžio reakciją, įjungęs bendros būklės indikatorių, ir tik tada linktelėjau link vežimėlio Valerai. Tada apsirūpinome valgomais paplotėliais, kuriuos atvežė iš kito cecho. Į aikštę beždžionės išvežė naujus vežimėlius. Juose buvo metaliniai kubiukai, žaisliniai žvėriukai, daiktai, panašūs į vazas gėlėms. Ko gero, tai buvo indai, nors nė karto nematėme, kad kas nors iš jų valgytų ar gertų. Šiuos daiktus nykštukai išsinešiojo labai greitai. Netrukus beždžionės nusivežė tuščius vežimėlius, ir paskui jas netrukdomi įėjome į gamyklos teritoriją. Galbūt padėjo, kad Gavrilas Georgejevičius, vis dar jojantis ant Valeros pečių, kalbėjosi su savo gentainiais, kurie kartkartėmis pasitaikydavo smėlio takeliuose. Ir aplamai, gamykloje jis elgėsi kaip šeimininkas, šūkavo "greičiau!" arba "darbuokis geriau!" beždžionėms, ir jos tai išklausydavo nesistebėdamos. Tiesa neskubėdamos ir vyktyti. Gavrilas Georgejevičius išnaglėjo tiek, kad kai Valera pavargo būti "žirgu" ir pabandė nusodinti "raitelį", tas užsuko jam ausį. To buvo jau perdaug! Tačiau Valera atstūmė mano ranką nuo "raitelio", atsakęs įprasta romia savo šypsena... Ir aš nevalingai vėl prisiminiau vado frazę apie tą vienintelę priežastį, dėl kurios jis mums atrodo prasčioku. "Negi gerumas gali taip apkvailinti žmogų? mąsčiau. Arba bent jau kvailinti jį stebintį, kartais atrodant tikrojo inteligentiškumo kauke? Bet kodėl? Ir kame reikalas? Stebimame ar stebėtojuje?" Nykštukų gamykloje buvo nedaug. Vieni jų sėdėjo stiklinėse būdelėse greta beždžionių-operatorių, kiti važinėjo po cechus tarsi mūsų Gavrilas Georgijevičius ant svetimų pečių, o dar ir ragino savo "žirgus" bizūnu. Štai viena beždžionių, susilyginusi su mumis, susimėtė. Ji smalsiai apžiūrėjo mane, ištiesė leteną ir ilgais lanksčiais pirštais apčiupinėjo mano striukės kraštus. Jos raitelis veltui plakė bizūnu. Didelės, tamsios, visada mus sujaudindavusios savo begaliniu kantriu gerumu akys žvilgsniu susidūrė su manosiomis. Aš paglosčiau jos galvą ir ji išleido garsus, panašius į katės murkimą. Raitelis ją plakė iš visų jėgų, versdamas ją bėgti ten, kur jam reikėjo, tačiau ji ir nemanė, o
tik pakišo man galvą, siūlydama, kad dar kartą paglostyčiau. Panorau išplėšti bizūną, tačiau
beždžionė gestu perspėjo, atstumdama mano ranką ir kaltai šypsodamasi visai kaip Valera.
Raukšlelės vėduokle nubėgo no jos akių. Žvilgtelėjau į Valerą ir jis mane nustebino labiausiai.
Staiga nei iš šio, nei iš to svajingai tarė: Man burnoje susirinko seilės, kaip gyvai aš įsivaizdavau rusvą, su riešutų iškilimais
batonėlį berniukų ir mergaičių svajonę, Kosminių tyrimų akademijos kursantų slaptą
smaližiavimo objektą. O Valera, neaišku kodėl ėmęsis gundytojo vaidmens, kiek prisimerkė.
Jo skruostai virpėjo, tarsi jis prisimintų sau: Aš iškart įsivaizdavau, kaip visi šitie padaužos, mėgėjai vadovauti, gauna po batonėlį sidabriniame popierėlyje su jį juosiančia popierine juosta su aiškiomis raidėmis skirtingomis spalvomis, kokiu spiegiančiu džiaugsmu sužimba jų mažos akys raukšlėtame veidelyje. Valera man pamerkė akį. Jis atrodė kaip suokalbininkas, žinantis kažką, kas man kol kas nežinoma, ir žvilgsniu rodantis į beždžionę. Ji sustingo tarsi transe. Jos galvos oda, ypač prie smilkinių, ritmiškai trūkčiojo. Vokai pusiau užkritę, pridengdami blankias, žvelgiančias gilyn į save akis... Žydras tekančio šviesulio spindulys švelniai palietė mano nosį. Lėtai atsimerkiau ir už pusmetrio ant plastikinių palapinės grindų išvydau sidabru blykčiojantį batonėlį. Ir jo kyšojo plona medinė lazdelė. Galima buvo atskirti ir spalvotas raides popieriaus juostelėje, juosiančioje jį. Neėmiau jų skaityti, juk ir taip gerai žinojau, kas užrašyta ant juostelės. Vietoje to žvilgsniu susiradau apvalią tarsi biliardo kamuolys galvą, kyšančią iš miegmaišio. Mėlynos akys nekaltai žvelgė tai į mane, tai į batonėlį. Taip, Valera galėjo būti patenkintas eksperimentas puikiai pavyko. Planetos mįslė daugiau neegzistavo net tokiam, kaip aš. Viskas atsidūrė savo vietose: gamyklos, miestai, kuprotos beždžionės, nykštukai raukšlėtais veidais... Aš prisiminiau, kaip jis nustebęs paklausė manęs: "Ar kalbi apie nykštukus?" Įdomu būtų sužinoti, ar seniai jis įtarė apie tiesą? - Tu tikriausiai labai aiškiai įsivaizdavai eskimo, - ištarė Valera. Todėl taip tiksliai jie atgamino jį. Dėl vieno galėjau būti patenkintas: vis tik Valera neįvertino manęs, neįtarė, kad jau senai žinau, kuris iš mūsų iš tikro pagrindinis ir kas kam vadovauja. - Nykštukai jų vaikai? paklausiau, nė kiek nesivaržydamas jo klausti. Žydra saulė tekėjo virš planetos, ir ilgi šešėliai bėgo nuo jos spindulių... Papildomi skaitiniai: | |