|
Nilsas Nilsonas. Planeta pardavimui
- Jokios planetos, - bosu sudundeno Timas OŠo, atitraukdamas veidą nuo radaroskopo. Net niekingiausios planečiūkštės prie Betelgeizės! Airio balsas išdavė susierzinimą, o juk jis laikytas geriausiu pokerio žaidėju anapus Saturno. Tačiau juk jie į tą reikalą sukišo gerą pinigų sumelę bei keturis savo gyvenimo metus! Tamsiaplaukis italas Madžio Forlinis atsitraukė nuo antigravitacinio prietaiso, žybtelėdamas savo vaikiškai žydromis akimis: Kvarteronas Andželo del Nortė, vyriausias Barškučio laivo, skriejančio link raudonosios gigantės, komandos narys, patylėjo. Kaip įprastai. Niekas jo tamsiai geltoname arkliškame veide neliudijo to, kad jis išgirdo įžeidimą. Jis puikiai žinojo kiek reikia savitvardos, kad išgyventum 4 m. šiame skraidančiame termose. O greičiau iki Betelgeizės ir atgal tokia sena gelda, kurios greitis vos kelis kartus viršija šviesos greitį, nesuskraidysi. - Pažiūrėk dar kartą, - pasiūlė ketvirtasis komandos narys, vokietis Egė Kerlas. Jis mąsliai pažvairavo į
savo apvalainą pilvuką. Erdvėlaivyje su mocionu ne kaip, tik kortos, miegas bei valgis... Jis piktai peržvelgė bendražygius. Jį piktino bereikšmiai veidai. Viska sjam kėlė pyktį: nusibodę konservai, apglebę raumenys, dantys skausmas (suekonomino plomboms!). Žinoma, žvalgas, tiek Žemėje, tiek kosmose, privalo būti pasiruošęs rizikai. Tačiau ne be galo... Karštas airio charakteris ieškojo išeities. Kokią minutę tvyrojo tyla; visi apmąstė nuobodžią kelionę namo. Pro plačius iliuminatorius kairėje laivo pusėje jie matė Betelgeizę milžinišką liepsnojančių dujų kamuolį juodoje bedugnėje. Šviesomagnetiniai Barškučio varikliai veikė ketvirčiu pajėgumo, laivas ištįsusia elipse 4-ą kartą skriejo aplink milžinišką saulę. Melodingai gausdama raketa krito į tuščią erdvę, o dešinėje tamsoje, toli-toli, spindėjo vos pastebima kibirkštėlė gimtoji Saulė. Barškutį įrengė Panamos Kosminės prekybos kompanija, vienas tų tarptautinių kartelių, kurių nesuskaičiuojamas kiekis susikūrė po to, kai prieš 20 m. buvo atrastas alternatyvusis reliatyvumas ir tapo įmanoma skristi greičiau už šviesą. Žemės kapitalas gavo galimybę savo veiklą išplėsti kaimyninėms žvaigždėms, nes Saulės sistemos planetos jau seniai buvo paverstos pelningais Žemės filialais. Paviliotos karališkų apdovanojimų už kiekvieną naują planetą, 4-i avantiūristai sutiko skraidinti Barškutį prie Betelgeizės. Ir štai jie prie tikslo po 730 nelengvų dienų, praleistų tarp kosmoso pavojų: meteorų, magnetinių audrų, skvarbių spinduliavimų, - nervai ties riba; ir tik nauja planetų sistema galėjo padėti iškrauti įtampą... O Betelgeizė pasirodė esanti vieniša raudona žvaigžde, užleistu švyturiu neaprėpiamame vandenyne,
senmerge, iš kurios karštos įsčios neišleido nė vienos planetos! Net ramiose rudose Andželo akyse gali buvo nuspėti nusivylimą.
- Žiūrėkit, žiūrėkit, - man jau akys sprogsta! Timas sugniaužė kumščius, tačiau aprimo nuo šalto vokiečio žvilgsnio. Jis irzliai priėjo prie elektroninių smegenų, kad įvestų komandą atgalinei kelionei. Įveikė 200 šviesmečių ir kad bent viena planečiukė atpildui. Kerlas gūžtelėjo pečiais ir palinko prie radaroskopo okuliarų. Andželo ir Madžio lėtai priėjo prie Kerlo. Timas paniekinančiai prunkštelėjo. Kvailiai, jie vis dar tikisi, - ar ką? Andželo pro Kerlo galvą pažvelgė į raudonų liepsnų jūrą kairėje pusėje. Milijardus metų žvaigždė į erdvę švaisto milžiniškus kiekius energijos, tačiau nė viena planeta nesidžiaugia jos spinduliais. Kodėl?! Andželo buvo indėniško kraujo, jam Saulė buvo beveik dievu, ir jis negalėjo suprasti: kodėl nėra nieko, kas garbintų šį gigantišką šviesulį? Kodėl po jo neaprėpiamais ugniniais sparnais negimsta, negyvuoja ir nemiršta tautos? - Planeta priekyje, ... 30o kairiau, - skiemenuodamas ištarė Kerlas. Vienu šuoliu Tomas OŠo atsidūrė greta jo. - Tai neįmanoma! Būčiau pastebėjęs bet kokį dangaus kūną didesnį nei 10 mylių skersmens! Kerlas neskubėdamas atsitiesė: Timas prigludo prie okuliaro ir ilgam sustingo. Galiausiai pakėlė galvą ir pasitrynė patinusius vokus: Jis kaltai apžvelgė kolegas. Tačiau jiems nerūpėjo jo išgyvenimai, jie prilipo prie teleskopo. Ir regėjo mažą sidabrišką diską, blizgantį lašelį juodoje bedugnėje, gyvą planetos veidą. Iki jos dar toli ji dar kaip moneta, - tačiau tai neabejotinai planeta. Ir net su atmosfera! Brangus, ką besakysi, labai brangus radinys! - 10 mln. dolerių- palaimingai sušnabždėjo Madžio. Likusieji linktelėjo. Nuovargį ir nusivylimą tarsi vėju nupūtė. Jie kietai sučiaupė lūpas tarsi medžiotojas išvydęs laimikį. Beliko praskirsti pro planetą, kad prietaisai atliktų būtinus matavimus ir analizes: oro, vandens, traukos jėgos, masės, mineralinės sudėties... Tada galima grįžti namo nusipelnyto atlygio, o visa raketų eskadra iš Žemės pakils išnaikinti naują koloniją Nervų dujomis ir chorio virusu, kad būtų galima netrukdomai išgauti brangakmenius ir tauriuosius metalus. O po 10 m. Panamos Kosmoso prekybos kompanija savo akcininkams galės išmokėti solidžius dividendus! Barškutis pakeitė kursą pasukdamas tiesiai prie planetos. Spendžiant pagal vizualų pelengą, iki jos buvo dar ne vienas milijonas mylių. Netikėtai sumirkčiojo radaro raudonos lemputės: priekyje kliūtis! Automatiškai įsijungė stabdymo varikliai, astronautai nukrito ant grindų, pasigirdo keiksmai. Jei ne antigravitacija, jie būtų buvę suploti tokio staigaus stabdymo. Meteoras? Ketvertas sužiuro į artimojo vaizdo radarą. Kaip anksčiau prieš juos tuštumoje spindėjo mažytis planetos diskas. Jis tapo truputį didesnis, tačiau atstumas iki jos vis darbuvo didelis... O daugiau nieko nesimato. - Tegul mane trenkia žaibas... Timui atvipo apatinis žandikaulis. Tada ir kiti suprato: radaras reagavo į planetą, tai su ja vos nesusidūrė. Tačiau tokiu atveju... - Juk iki jos vos šimtas sieksnių, sušnabždėjo Andželo. ir tie dydžiai ne atrodantys, o tikri. Jis atšlijo iš nuostabos: Jis pažvelgė į komandos narius. Jo šaltose žydrose akyse šmėkštelėjo kažkas panašaus į humorą: Andželo žvelgė į smulkutę planetą, nerūpestingai besisukančią priešais Barškutį. Žydras pūkelis, keistas kosminis žaisliukas... - Žinai,... - Timas susitvardžiusiam kvarteronui norėjo pasakyti kažką aštraus, tačiau jo surūgęs veidas
staiga pralinksmėjo. Žinoma, Kosminė prekybos kompanija nieko neduos už 10 m skersmens planetą.
Tačiau ką manote apie Londono astrofizikos muziejų? - Į skafandrus, skubiai! Timas jau įsakinėjo. Jo akys tapo griežtomis. Paimsim ją magnetiniu kranu. Antroji vandens cisterna tuščia. Patalpinsime ją ten. Cisterna hermetiška, dėl atmosferos nereikia jaudintis! Jis jau pagriebė savo hermošalmą. - Tikrai! vėl pasigirdo tylus Kerlo juokas. Tu ne toks jau ir kvailas, Timai, ar ne? Jie kulka iššoko iš pereinamosios kameros, judėdami deguonies pistoletų pagalba. Metodiškas Kerlas po pažastimi laikė mikroskopą. Virtinę užbaigė tylusis Andželo. Milijardai, - jis mąstė, jausdamas nesuprantamą baimę, - negali būti, šioje planetoje gyvena milijardai žmonių... Šia akimirką motinos vaikams šluosto varvančias nosytes, vyrai vairuoja laivus jūromis. Ir staiga keisti siluetai danguje, paslaptingi švytėjimai, kosmoso demonai, dieviškoji blakstiena... Ketvertas gremėzdiškuose skafandruose priartėjo prie planetos. Apsupo ją. Astronautų šešėliai krito ant kalnų, vandenynų. Jie tiesė rankas prie planetos, rodė ją vienas kitam, pasikalbėdami šalmofonais. - Coliukė! nusijuokė Madžio. Planeta Coliukė! Jų tarpe orbita aplink raudonąją saulę sklendė mažoji planeta. Ir tai buvo ne atmosferos neturintis, negyvas asteroidas, ne šalčio kaustomas akmens gabalas. Apsupta silpnai švytinčiu žiedu karališka atmosferos diadema, kosmose skriejo planeta, - su teliūskuojančiais vandenynais, žaliuojančiais augalais, nešanti gyvastį. - Miniatiūrinė Žemė, - sumurmėjo Kerlas. Aišku, jos trauka skiriasi nuo mūsiškės. Unikalus egzempliorius kosmose! Andželo gniaužė gerklę. Jis matė, kaip nykštukinėje planetoje gimsta nauja diena. Aušros spinduliuose baltavo snieo viršūnės. Raudona saulė atsispindėjo galinguose šviesiai pilkuose vandenynuose. Šen bei ten žemynuose blykščiojo paslaptingi kristalai. Lygumose vinguriavo upės, blizgėjo ežerai. Per milijonus metų planetos veidas susiraukšlėjo, tačiau jis dar išliko su jaunatvišku raudoniu... - Palikim ją... - prietaringa indėno baimė įveikė godulį. - Ji priklauso jiems. Tai žmonės. Gal jie turi tokias pat sielas kaip mes? Ir jis nuskubėjo atgal prie laivo, kurio plieninis korpusas blykščiojo raudonos saulės atšvaitais. Nuo deguonie spistoleto nutįso ilga balta juosta. - Miestuose knibžda gyvybių! Kerlas apžiūrinėjo planetą per mikroskopą. Juodi taškeliai... aiškiai išgąsdinti. Aišku, kad ten panika. Jie mus regi savo danguje... Jis kreipė mikroskopą tai į vieną, tai į kitą vietą. Jis matė laivus mažyčius žvynelius, po lęšiu slinko debesys, miškai, ir, tarsi vandens laše, kažkas gyva knibždėjo, lakstė, kovėsi, gyveno, mirinėjo... Mažytė planeta ramiai skriejo savo orbita. Jie matė, kaip ji sukasi. Kaip tikras tyrinėtojas Kerlas
stebėjo, kaip susiūbavo ir suiro vienas kalnų. Jis nusijuokė: Priskrido Timas, paskui save vilkdamas magnetinį kraną: Jis tarsi nardytojas pranėrė per tamsių erdvę aplink planetą ir nėrė žemyn mitinis milžinas. - Tik pažvelkite į jį. Išsišiepė Madžio. Įdomu, kaip tai atrodo toms baciloms? Ar jos turi kuo gąsdinti nepaklusnius vaikus?! Miegokit, vaikai, o tai Timas OŠo jus pagrobs! Kerlas nusijuokė: Ta mintis juos svaigino. Kosmoso dievai! Jie susiėmė už rankų, įjungė deguonies pistoletus ir ėmė sparčiai suktis aplink planetą, vis greičiau ir greičiau... Jie rėkavo, šūkčiojo, kvatojo. Tai buvo tikras homeriškas juokas. Jie jautėsi milžinais, galva besiremiantys į žvaigždes. Juo jų šuolių planetos atmosferose susidarydavo ciklonai ir tamsios dėmės debesų dangoje pralėkdavo virš laivų, miestų, sukeldamos baisius sugriovimus. Kiekvienas šuolis Coliukei atimdavo dešimčių tūkstančių gyvybių... - Užteks pakaks!.. Andželo paliko ratą. Jis prisiminė labai senai pasakytus žodžius... Kai senelė, rodydama žvaigždes virš jų vargano kaimo, drebančiu seniokišku balsu ištarė: Kiekviena žvaigždė tai vienas dievo angelų, Andželo. Mažytė planeta milijonus metų drąsiai skriejo per amžinybės šulinių miglą. Virš polių virpėjo šiaurės pašvaistės, debesys nuliedavo laukus... Išskleidusi sidabriškus sparnus planeta gimdė gyvybę ir kaip įmanydama ją saugojo. - Nedarykite to! sudejavo Andželo. Argi nematote... Ji šventa, ji šviesos spindulys, krentantis į gyvybės duris. Jei ją pavogsim, sulauksim rūsčios bausmės. Gal ir prie mūsų Žemės kada nors priskris va taip, kaip mes prie Coliukės... Kaip atsakymas nuskambėjo darnus garsus juokas. - Nerimauti dėl kažkokių mikrobų! kvatojo Timas. Dėl dulkių žiupsnio ant delno. Tam reikia būti puspročiu indėnu! Jis rankomis suėmė magnetinio krano rankenas: Jis nupikiravo prie mažosios planetos. Krano žnyplės buvo tarsi drakono letenos. Tvirtas kabelis įsitempė, skambtelėjo plienas... Barškutis skrodė erdvę pakeliui į Žemę blizgantį grūdelį, paskui kurį tįso blyškus pėdsakas. Aplenkdami laiką jie tigro šuoliu liuoktelėjo per kosmoso bedugnę. Skrido nugalėtojai. Krovinių skyriuje kabojo Coliukė įkalinta žydroji paukštė palaužtais sparnais... Tiesa, Kerlas ir Timas su brangiu laimikiu elgėsi rūpestingai. Antrojoje cisternoje įjungė antigravitacinius generatorius ir sukūrė nesvarumo lauką, kur, tarsi retos rūšies kolibris, pleveno Coliukė. Pripumpavo ten deguonies, anglies dvideginio, argono, vandens garų, kad jie galėtų kvėpuoti. Įrengė netgi dirbtinę saulę. Vienu žodžiu, padarė viska, ko nebuvo gaila dėl 10 mln. dolerių. Ir jiems pavyko išvengti visuotinio bacilų išmirimo. Išsaugoti milijonus planetos gyventojų, išgyvenusių tvanus ir žemės drebėjimus, kai kranas grubiai sustabdė Coliukės sukimąsi, kai ją aptraukė rausvų dūmų šydu, kai atgijo ugniniai ugnikalnių taškai. Kosminė katastrofa ant delno... Kelias atgal pasirodė ne toks nuobodus. Jie daug linksmų akimirkų praleido antroje cisternoje., apsiginklavę mikroskopu ir lupomis. Plonais pincetais sučiupdavo besimuistančius mažyčius gyvius ir padėdavo ant apšviesto prietaiso stiklo. - Tai įdomiau už blusų cirką! šypsodamasis murmėjo Timas. Tik pažiūrėk, kaip jie blaškosi ir sprunka. Cha-cha! Milimetras per valandą! Jiems ir į galvą neateina, kas čia vyksta! Jie net pagalvoti negali, kad yra tokių antgamtiškų būtybių kaip mes! - Idealus objektas paveldimumui tirti, - dalykiškai pastebėjo Kerlas. Dauginasi taip pat sparčiai kaip
bananinės musytės. Jie turėtų turėti visai kitą laiko matą nei mes. Tikriausiai mūsų valanda jiems ištisi
metai. Įsivaizduojate, ką tai reiškia tyrinėtojui! Galima visai tautai sukelti vėžį, izoliuoti ją degtukų
dėžutėje ir stebėti kelias kartas: atsparumą, ligos paplitimą, mirtingumą! Taip, nemažai pasilinksmino toji ketveriukė apžiūrinėdama Coliukę. Jie statė oro pilis ir svajojo, kaip kimš į kišenes neregėtus pinigus. Anksčiau aiko įkūrė naują firmą: sindikatas Coliukė! Vienintelis Andželo tylėjo. Jis žvelgė į žydrąją planetą, kuri muilo burbulu kybojo antrojoje cisternoje,
žvelgė į ištuštėjusius žemynus ir gaisrų sunaikintus miestus su iš centro nutiestomis naujomis gatvėmis...
Ir įsivaizdavo, kaip milijonai gyvų būtybių žvelgia į dangų be žvaigždžių, įrėmintą surūdijusiomis antrosios
cisternos sienelėmis. Jam prasidėjo nemiga, dingo apetitas, jis užsisklendė, tapo išsiblaškęs ir irzlus.
- Ach jau tos jo indėniškos fantazijos, - murmėjo Timas. Tik ir mąsto apie tas bacilas. Tiki, kad jos
gali mąstyti ir kalbėti. Bacilos! Jis kilstelėjo ranką ir milžiniškas delno šešėlis krito ant miestų, kalnų ir šalių: Jų juokas girdėjosi net ir tame skyriuje, kur Andželo blaškėsi lovoje, persekiojamas košmaro, kurį neabejotinai sukėlė pernelyg jautri vaizduotė. - Jūsų laivas privalo būti sterilizuotas! šaltai pareiškė tarnautojas. Tokios taisyklės: visi laivai,
grįžtantys iš kosmoso, privalo parą būti veikiami 100o temperatūra, kad nukenksmintų
galimas svetimos kilmės bakterijas ir virusus. Panamos tarpplanetinis kosmodromas. Už jo langų meteorų apdaužytu paviršiumi kyšo ką tik tolimą reisą baigusio Barškučio korpusas. Technikai jau įkišo į liuką milžinišką elektrinį kaitintuvą, kad atliktų sterilizaciją pagal privalomas taisykles. Timas, Kerlas ir Madžio iš visų jėgų bando apginti Coliukės sindikato interesus. Ką ten! Ar pajėgus bukas klerkas suvokti tokią nepaprastą idėją? - Sakykite ką norite, - griežtai pasakė jis. Apie ištisas tautas vandens laše, apie milijoną mikrožmonių po tūkstantį dolerių! ir pastukseno pirštu per instrukcijų sąvadą. Įstatymas yra įstatymas. Mes negalime rizikuoti, negalim išleisti šitų... hm, bacilų į mūsų planetą! Tai neatsakinga, ponai, ne-at-sa-kin-ga! Jie protestavo. Jie mosavo rankomis ir kėlė balsą. Ir net nepastebėjo, kaip Greitoji pagalba išvežė Andželo, kuris kažką murmėjo apie žydruosius angelus ir vargšę pavogtą žydrąją paukštę. Sugaudė šilumos generatorius. Deginančio oro bangos sklido iš skyriau į skyrių. Trys astronautai nutilo. Prieš vėją nepapūsi. Tarnautojas užvertė instrukcijų sąvadą ir palydėjo juos žvilgsniu palinguodamas galva. Kosminio pamišimo atmaina, ne kitaip... Visi tie astronautai, kai tik grįžta iš reiso, išgyvena savotišką krizę. Ką bekalbėsi, bet nelengva dirbti kontrolieriumi Panamos Kosmoso prekybos kompanijos kosmodrome! Prie savo laivo trejulė stabtelėjo. Žvelgdami į skyrių su vandens cisterna jie įsiklausė į duslų kaitintuvo gaudesį, bandydami išgirsti ką?.. Riksmus? Karščio šuorus, žudančius miestus? Užvirusius vandenynus? - Yra gi nesupratingų žmonių! iš pačių sielos gelių pasipiktino Madžio. Po 20 m. vienas tarnautojas Kosmoso prekybos kompanijos bokse rado kažkokį stambų apvalų akmenį. Jis atsargiai apsiklausinėjo, surinko pažymas ir išsiaiškino, kad šis uolienos gabalas nieko nedomina. Astronautai amžinai į Žemę atitempdavo meteorus kaip suvenyrus. Tada tarnautojas liepė autokrano vairuotojui po darbo išvežti akmenį už miesto ribų. Jis žinojo, kad iš meteorų pagaminamos labai gražios plytelės. Susprogino akmenį ir iš skeveldrų sode sukūrė puikų ansamblį. Ir kai klombose sužydo gėlės, jsi dažnai su žmona ateidavo pasigėrėti savo kūriniu. - Tu tik pagalvok, - tarstelėdavo sau kaskart, - gauni nuostabų akmenį, kurį vilko nuo pat Betelgeizės, viso labo už dešimt dolerių!
Fantastikos skyrius | |
