|
Lao Še. Užrašai apie kačių miestą (1932) Tai satyrinis Lao Še (1899-1966) pamfletas (1932), antiutopija, vienas populiariausių rašytojo kūrinių. Kai kurių laikomas pirmuoju kinų literatūroje mokslinės fantastikos kūriniu. Veiksmas vyksta Marse, į kurį veikėjas kinas patenka sudužus tarpplanetiniam laivui. Jis sutinka kates primenančių žmonių civilizaciją ir žemietis, apsiginklavęs pistoletu ir degtukais, valdo galingiausią ginklą planetoje. Sostinė, Kačių miestas, turi šlovingą istoriją, garsėjo poezija ir kultūra, tačiau patyrė nuopuolį dėl pradėto svaiginančių medžių auginimo bei valdančio elito sukiužimo. Stebima kitų kultūrų įtaka civilizacijai. Tačiau kūrinyje atpažįstamos Kinijos pirmųjų trijų dešimtmečių realijos jis yra ryškus tragikomiškas jų apibendrinimas. Kūrinys sukurtas kaip atsakas į japonų invaziją į Mandžiūriją (1931) ir Šanchajų (1932).
Užrašai apie kačių miestą 5 Miegojai neprabusdamas ir, greičiausiai, būčiau miegojęs amžinai, jei ne musės. Beje, nežinau kokie tai vabzdžiai. Jie labiau panašūs į mažus žalius drugelius, tokias žavias plaštakes, tačiau dar įkyresnes už mūsiškes muses. Jų Marbe baisiai daug, - krestelsi ranką ir nuo jos pakyla visas pulkas gyvų žalių žiedlapių. Kūnas užtirpo, nes visą naktį pragulėjau ant žemės: žmonės-katės nežinojo apie lovas. Viena ranka vaikydamas muses, o kita kasydamasis, žvalgiausi po lūšną. Tiesa, joje nebuvo į ką žiūrėti. Tikėjausi rasti dubenį nusiprausimui, tačiau veltui. Kadangi nebuvo daiktų, teko apžiūrinėti sienas ir lubas. Jie buvo iš molio, be jokių papuošimų. Oras lūšnoje trenkė pelėsiais. Tik vienoje sienoje buvo trijų uolekčių aukščio anga, kartu buvusi ir durimis, ir langu. Pistoletas vis dar buvo pas mane, kad buvo puiku. Gerai jį paslėpęs, išlindau pro angą ir čia pat supratau, kad langai būtų ir nereikalingi: lūšna buvo miške matyt tame pačiame, kurį mačiau vakar vakare. Lapai ant medžių augo taip vešliai, kad pro lapiją neprasiskverbė joks saulės spindulys, o dar papildomai jis išsisklaidydavo pilkame ore.
Beje, ne! Po vienu medžiu tupėjo žmogus-katė. Jis, aišku, jau senai mane matė, tačiau, pajutęs mano žvilgsnį, puolė į medį ir dingo tarp lapų. Tai mane supykdė. Argi taip priima svečius: nei valgyti, nei gerti, tik nakvynė dvokiančioje lūšnoje! Nusprendęs neceremonintis, užsiropščiau paskui šeimininką į medį ir, įsikibęs į šaką, ėmiau ją purtyti. Žmogus-katė gailiai sucypė ir sustojo. Bėgti jam nebuvo kur; ir jis suglaustomis, tarsi primušto katino, ausimis lėmė lėtai leistis. Pirštu parodžiau į burną, ištiesiau kaklą ir kelis kartus pačepsėjau lūpomis, aiškindamas, kad noriu valgyti ir gerti. Atsakydamas jis parodė į medį. Gal jis man siūlo valgyti vaisius? pamaniau, išmintingai spėjęs, kad žmonės-katės nevalgo ryžių. Tačiau vaisių ant šakų nebuvo. Tada žmogus-katė įsiropštė į medį, atsargiai nuskynė kelis lapus, juos įsikando ir vėl nusileido, rodydamas tai į lapus, tai į lapus. Kai jis pamatė, kad gyvulių maistas manęs visai netraukia, jo veidas persikreipė matyt, iš pykčio. Kodėl jis pyko, suprasti aš, aišku, suprasti negalėjau, o jis negalėjo suprasti, kuo aš nepatenkintas. Galiausiai nusprendžiau paimti lapus, tačiau tegu jis juos man ištiesia. Jis vėl, atrodo, nieko nesuprato. Mano pyktis pasikeitė abejone: o gal prieš mane moteris? Gal Marse vyrai ir moterys irgi bendrauja nesiliesdami vienas kito?*) Arba baisu ištarti - ta taisyklė paplitus tarp visų žmonių (po kelių dienų paaiškėjo, kad spėjau teisingai)? Gerai, nereikia pyktis su tuo, ko nesupranti. Paėmiau lapus ir nušluosčiau ranka iš įpročio, nes mano rankos buvo purvinos ir kraujavo. Tada atkandau lapo kąsnelį ir nustebau dėl jo malonaus kvapo ir sultingumo. Iš mano burnos nulašėjo sultys ir žmogus-katė krūptelėjo, tarsi norėdamas pagriebti lašus. Matyt šie lapai labai brangūs, - pamaniau. Tačiau kodėl jis taip nerimauja dėl vieno lapo, kai aplink visas miškas? Kaip bebūtų, viskas čia keista! Suvalgęs du lapus pajutau lengvą galvos svaigimą. Tarsi po visą kūną pasklido kvapnios sultys. Užpuolė snaudulys, tačiau vis tik užmigau, nes šiame svaigalų vandenyje glūdėjo ir budrinantis lašas. Rankoje laikiau dar vieną lapą, tačiau negalėjau pakelti rankos. Juokdamasis iš savęs (nežinau, ar tasai juodas atsispindėjo mano veide), prisiglaudžiau prie medžio, užsimerkiau ir palingavau galva. Akimirksniu svaigulys išnyko, dabar kvatojo visas mano kūnas, kiekviena jo pora. Alkio ir troškulio neliko, nusiprausti daugiau nesinorėjo: purvas, prakaitas ir kraujas daugiau manęs nevargino. Miškas, kaip man pasirodė, prašviesėjo, pilkas oras tapo ne toks vėsus ir tvankus; žalieji medžiai įgavo kažkokį subtilų poetinį žavesį. Visa smelkiantis dvokas pasikeitė stipriu saldoku aromatu, tarsi pernokusio meliono. Tai buvo pakilus apsvaigimas. Du lapai į mane įliejo nežinomą jėgą ir pilkame Marso ore pasijutau tarsi žuvis vandenyje. Pritūpiau., nors anksčiau man tai nepatiko, ir ėmiausi įdėmiai apžiūrinėti savo maitintoją. Pyktis praėjo jis man tapo simpatišku. Žmogus-katė pasirodė esąs ne vien didele, ant užpakalinių kojų vaikštančia ir besirengiančia kate. Drabužių kaip tik jis neturėjo. Aš nusijuokiau ir taip pat nusirengiau marškinius ir nusiaviau batus: jei nešalta, tam ant savęs nešioti visokius skarmalus? Tačiau kelnes pasilikau ne iš gėdos ir ne dėl pistoleto (jį būčiau galėjęs nešiotis ant diržo), o todėl, kad neturėdamas kišenių galėjau pamesti degtukus. O jei žmonės-kadės vėl sumanys mane sukaustyti? Taigi, jis turėjo ilgą ploną liemenį ir trumpas galūnes su trumpais pirštais (nenuostabu, kad žmonės- katės greitai bėgioja, tačiau lėtai dirba; aš prisiminiau, kaip ilgai jie mane rišo). Kaklas normalus, tačiau labai judrus: galva galėjo pasisukti beveik atgal. Veidas didelis, akys apvalios, labai žemai, virš jų plati kakta, apaugusi tokiu pačiu trumpu kailiu kaip ir pakaušis. Nosis ir burna susilietę, tačiau ne taip dailiai kaip kačių, o grubiai, kaip kiaulės. Ausys mažos ir styro labai aukštai. Kūnas apvalus, padengtas plonu ir blizgančiu pilkos spalvos kailiu. Iš tolo atrodančiu žalsvu, tarsi paukščių plunksnų. Ant pilvo 8 juodi taškai speneliai. Kokia vidinė žmonių-kačių sandara iki šiol nežinau. Mano naujojo pažįstamo judesiai atrodė sulėtintais, tačiau iš tikro buvo labai vikrūs, nes niekada iš anksto negalėjau nuspėti jo ketinimų. Vienintelis dalykas, kurį tikrai nustačiau jame ypatingas įtarumas. Jo rankos ir kojos nė akimirkos nedykinėjo beje, kojas judino taip pat vikriai, kaip ir rankas. Dažniausiai naudojosi lietimu: vienur paliečia, kitur patrina ar tiesiog paliečia. Vienu žodžiu, jis labai panašus į darbščią skruzdėlę. Kam jis atsivedė mane į čia bei pamaitino tais lapais? Man norėjosi su juo pakalbėti, tačiau kaip? Juk kalbos taigi nemokėjau. *) TaI Ironiška užuomina apie konfucianizmo griežtas moralines taisykles, ypač Men-czi frazę Jei vyrai ir moterys bendrauja nesuartėdami vienas prie kito, tai atitinka ceremonijas. Papildomi skaitiniai: | |
Apsidairiau į šonus, tačiau mane supo tik tanki lapija, drėgmė ir dvokas.