Jurgenas Habermasas: Nuosaiki proto kritika. Vartiklis

J. Habermasas gimė 1929 m. birželio 18 d. Diuseldorfe, Vokietijoje. 1949-54 m. Getingeno, Ciuricho ir Bonos universitetuose studijavo filosofiją, psichologiją, vokiečių literatūrą. 1954 m. Bonoje apgynė daktaro disertaciją apie Absoliuto ir istorijos konfliktą Šelingo filosofijoje. Dvejus metus dirbo žurnalistu. 1956 m. atvyksta į Frankfurto Socialinių tyrimų institutą ir iki 1959 m. dirba Th. Adorno asistentu. 1961 m. tampa privatdocentu, pradeda dirbti Heidelbergo universiteto filosofijos ir sociologijos profesoriumi ir Marburgo universitete užbaigia habilitaciją. Nuo 1964 m. - Franfurto universiteto filosofijos profesorius, 1971-81 m. - M. Planko vardo Instituto direktorius. Nuo 1983 m. Frankfurto universiteto filosofijos profesorius (nuo 1994 m. profesorius-emeritas).

Buvo žymiausias Franfurto mokyklos atstovas (ir 1963-69 m. rėmėsi M. Horkheimerio ir H. Markuzės analizės pagrindais), tačiau atkreipė dėmesį, kad mokyklos ir atskirų jų narių (pvz., Th. Adorno) koncepcija nėra nuosekli. O 1957 m. straipsnis netgi supriešino su mokyklos lyderiu M. Horkheimeriu. 1958 m. atsistatydino M. Horkheimeris; 1969 m. mirė Th. Adorno. Habermasas toliau plėtojo Frankfurto mokyklos idėją ir labiau nei ankstesnioji karta ją susiejo su marksizmu, kurį laikė kritiniu socialiniu mokslu, ir praxis filosofija^***).

Daugiau apie Jurgeną Habermasą ir jo mokymą >>>>>

Knyga sudaryta iš 1983-84 m. Paryžiuje, Frankfurte prie Maino, Niujorke ir Bostone skaitytų paskaitų ir kelių papildomų tekstų. Joje parodoma „modernybės“ savivokos svarba filosofijos ir sociologijos raidai; šios sąvokos atskyrimo nuo naujųjų laikų europinių ištakų pasekmės. Pagrindinė tema – klasikinė modernybės ir racionalizacijos santykio problema, kuri iki Makso Vėberio buvo nagrinėja neatskiriant tų sąvokų. XX a. 6 dešimtm. struktūrinis funkcionalizmas abstrahuojasi nuo M. Vėberio modernybės sampratos ir ją atskiria nuo istorinio Vakarų racionalizmo. Habermasas imasi nagrinėti būdingus raidos, suformavusios radikaliąją proto kritiką, bruožus ir apibrėžti pozityvias analitines sąvokas (taipogi ir komunikacinio racionalumo), padėsiančias rekonstruoti filosofinį modernybės diskursą.

Knygoje dažnai naudojami terminai pažinimas, protas, išsilaisvinimas rodo ryšius su filosofinės ir sociologinės minties (ypač vokiečių) tradicija. Kritiškai įvertinant G. Hėgelio, K. Markso, F. Nyčės, M. Vėberio, M. Horkheimerio, Th. Adorno ir kt. koncepcijas, kviečiama santūriau apibrėžti proto sąvoką nepasiduodant besaikiam skepticizmui. Sistemiškai išdėstyti pagr. argumentai, nukreipti prieš radikaliąją proto kritiką, įgyvendinamą negatyviosios dialektikos, genealogijos ar dekonstrukcijos vardu.

Vokiečių socialinė teorija formuojasi kaip nuosekli, akademiškai tvarkinga, atidžiai prižiūrima mąstymo sistema. Bet ji ir mažai linkusi atsinaujinti tradicija, lyginant su prancūzų socialine teorija. Ji siekia plėtoti turėdama tam tikrą pirmtakų pasirinktą kryptį. Tad J. Habermasas ir siekia užbaigti Švietimo epochoje pradėtą modernybės aptarimą pasitelkdamas socialinių teorijų istorijos idėjas.

J. Habermasas visad siekė išvengti dviejų galimų pažinimo sferos kraštutinumų: 1) pozityvizmas į svarbiausią vietą iškelia instrumentinį protą – vienpusiškai susiaurindamas „proto“ koncepciją; 2) poststruktūralizmas ir postmodernizmas, Frankfurto mokyklos negatyviosios dialektikos pavyzdžiu visaip kritikuodami instrumentinį racionalizmą (vadinamąjį „logocentrizmą“) bei „didžiuosius naratyvus“, linkę atsisakyti pačios filosofijos bei sociologijos. Šie tarsi paneigia visus teorinių pagrindimų sutapatinimo su „tiesa“ bandymus, nes socialinę tikrovę sudaro diskursų, neturinčių išskirtinumo požymių, įvairovė. Tad negali atsirasti sisteminga socialinė teorija, išskyrus sistemiškai formuojamą gebėjimą dekonstruoti minėtus diskursus. Skeptiškas požiūris pakeičia ankstesnį „tikėjimą“ modernizmu, racionalumu, mokslu, technologija ir kartu mokslinių reprezentacijų tiesomis. Be to, kartu atsisakoma universalių vertinimo kriterijų ir sukuriama absoliutaus reliatyvizmo dilema, kai skirtingi pažinimo atskaitos taškai laikomi kokybiškai nepalyginamais. Tad, anot J. Habermaso, pasiekiama „beviltiško subjektyvumo“ riba.

Nagrinėdamas M. Foucault genealogiją, J. Habermasas pareiškia:
„Tuo metu kai, anot Foucault diagnozės, humanitariniai mokslai pasiduoda ironiškam scientistinio savęs užvaldymo judėjimui ir pasibaigia, tiksliau sakant, nusigaluoja beviltiškame objektyvizme, genealoginėje istoriografijoje savo darbą padaro ne mažiau ironiška lemtis: genealoginė istoriografija pasiduoda radikaliam istoriškam subjekto ištrynimui ir savo dienas baigia beviltiškame subjektyvizme“.

Postmodernizmas, ieškodamas išeities iš racionalistinio akligatvio, išplėtoja estetines įžvalgas, tačiau, J. Habermaso nuomone, dėl iracionalaus tokių įžvalgų pobūdžio neranda atsakymų į modernybės iškeltus klausimus. Pats J. Habermasas, pasitelkdamas išlaisvinimo galią (būdingą trim proto sferom: instrumentiniam, moraliniam ir estetiniam protui) bando plėtoti socialinės integracijos ir komunikacinio veiksmo principus,turinčius padėti kasdieninėse situacijose sprendžiant praktines problemas.

Pažinimą sudarantys interesai, pagal J. Habermasą, pagrindžia tris pažinimo tipus. Techniniai interesai, susiję su aplinkos kontroliavimu, suteikia pagrindą empiriniams- analitiniams mokslams. Praktiniai interesai, siekiantys išsaugoti abipusį supratimą, yra susiję su istoriniais-hermeneutiniais mokslas. Emancipaciniai interesai, išlaisvinantys sąmonę iš hipostazuotų galių, yra sietini su kritiniais mokslais. Analitinių sąvokų žodyno peržiūrėjimas yra susijęs su gyvenimo pasaulio problemomis. Pagal J. Habermasą, mpkslo ir gyvenimo pasaulio atskyrimas atima galimybę plėtoti potencialias modernybės problemos galias, leisiančias įtraukti svarbius gyvenimo pasaulio racionalizavimo veiksnius. Ir nors modernybė jau negali teikti "pažangos" ir "laimės" pažadų, J. Habermasas dar ieško racionalių būdų, gebančių priešintis visiškam sistematizavimo procesų (taipogi ir mokslo) atskyrinmui nuo gyvenimo pasaulio. Mat J. Habermasas skiria du – "sistemos racionalumo" ir "veiksmo racionalumo" aspektus, kuriuos, atseit, suplakė ankstesni sociologai (kaip pirmoji Frankfurto kritinių teoretikų karta), kas lemia, kad "sistemą" (pvz., ekonomikos ir kt. institutus) siekiama išketi į pirmą vietą užgožiant betarpišką žmonių socialinę aplinką ("gyvenimo pasaulį", kaip vadinama remiantis E. Huserliu ir A. Schutzu^**)). Pvz., svarstant krizių klausimus, dėmesys sutelkiamas į ryšį tarp socialinės ir sistemos integracijų:
"Du pasakymai – "socialinė integracija" ir "sistemos integracija" – kyla iš skirtingų teorinių tradicijų, Mes kalbame apie socialinę integraciją turėdami mintyse santykį su institutų sistemomis, kur kalbantieji ir veikiantieji subjektai yra socialiai susiję. Socialinės sistemos čia įvardijamos kaip gyvenimo pasauliai, kurie yra sudaryti simboliškai. < ... > Mes kalbame apie sistemos integraciją turėdami mintyse specifines susireguliuojančios sistemos valdymo savybes. Socialinės sistemos čia aptariamos atsižvelgiant į jų gebėjimą išlaikyti savo ribas ir tęsti egzistavimą įsisavinant nepatvarios aplinkos sudėtingumą. Abi paradigmos, gyvenimo pasaulis ir sistema, yra svarbios. Problema yra įrodyti jų tarpusavio ryšį."

Kitaip, socialinės integracijos ir gyvenimo pasaulio sąvokos leidžia nagrinėti pragmatiškas kasdienines problemas (kurios domina ir postmodernistus), o sistemos integracijos sąvoka nurodo J. Habermaso ryšį su klasikine modernizmo tradicija, kurią atmeta postmodernizmas, atsisakydamas visų sisteminių dedukcinių naratyvų.

J. Habermasas panaudoja išsilaisvinimo motyvą, būdingą K. Markso socialinei teorijai. Tačiau jį labiau domina simbolinių sąveikos formų, kalbos ir komunikacijos tyrimai, kurių pagrindu būtų galima sukurti normatyvinę struktūrą, leisiančią pasiekti išsilaisvinimą nesiremiant revoliucinėmis priemonėmis. Deformuotas proto ir kalbos naudojimas trukdo įgyvendinti emancipaciją, esančią socialinio gyvenimo pagrindu. Tad reikia teorijos, išsakančios universaliąsias idealios kalbinės situacijos sąlygas, o kartu ir tiriančios gyvenimo pasaulio struktūras, ypač kalbą, komunikacijas bei moralinę sąmonę.

Ieškodamas universalių kritinio racionalumo kriterijų, didžiausią dėmesį skiria ne tikslingai racionaliam veiksmui (kaip darbui marksizme), o komunikaciniam veiksmui, esančiam socialinio gyvenimo pagrindu. Bandoma derinti empirinius mokslus su teorine analize. Tad J. Habermasas priartėja prie anglų-amerikiečių empirizmo.

Pagrindinė problema atsiranda kaip specifinė modernybės savivokos dilema: dabartis radikaliai save pagrindžia "atsisveikinimo su praeitimi", nepaliaujamo atsinaujinimo priemonėmis. Modernybė, prasidėjusi su G. Hėgelio pažangos sąvokomis, turi kliautis vien savimi: "Modernybė nebegali ir nebenori savo orientacinių matmenų skolintis iš kitų epochų, savo normatyvumą ji turi semtis iš savęs pačios".

Knyga – poleminio pobūdžio (polemika prasideda jau "Pratarmėje", kai priešdėlis "post-" keičiamas "neo-", kaip neostruktūralizmas). Tai kyla iš šimtmečiais puoselėtų intelektinių diskusijų, kai polemika suvokiama kaip tiesos sampratos raida. J. Habermasas polemizuoja su skeptiškomis postmodernizmo tendencijomis. F. Nyčės reliatyvistinė perspektyvizmo koncepcija yra iššūkis "modernybei". F. Nyčė, pabrėždamas, kad egalitarizmo, utilitarizmo, rinkos visuomenės, formalios demokratijos plitimas sukelia individualumo praradimus, kad modernusis amžius išvystė "naudos etiką", pažeidusią savarankišką individą, pradeda kovą prieš nuskurdintą "vidutinišką" protą:
"Visas žinojimas yra perspektyvinio pobūdžio, t.y. istoriniu ir kultūros pobūdžiu susijęs: 'Egzistuoja perspektyvinis regėjimas, tik perspektyvinis "pažinimas"; ir juo didesniam afektų skaičiui leisi prabilti apie kokį nors vieną dalyką, juo daugiau akių, įvairių akių sugebėsime įsodinti sau, kad galėtume žiūrėti tą patį dalyką, tuo išsamesnis bus mūsų to dalyko "suvokimas", mūsų "objektyvumas"'."

J. Habermasas kviečia patikrinti, ar naujiesiems sąjūdžiam būdinga radikali proto kritika nėra išpūsta. Be to, anot jo, post- sąjūdžiai vengia sistemiško požiūrio į savo teorinius pagrindus ir todėl linkę remtis normatyvinėmis intuityvaus mąstymo prielaidomis. Matomas Habermaso siekis turėti universalius vertinimo standartus, kurių trūksta naratyvinėse post- formose: "Tol, kol apie proto kitybę – nesvarbu, kaip ji būtų vadinama – kalbama naracijos forma ir kol toji kitybė, tas diskursinio mąstymo heterogeniškumas, be jokių patikslinimų filosofijos ir mokslo istorijos tekstuose vartojamas kaip terminas, tol nekalta mina negali kompensuoti I. Kanto pradėto proto kritikos lygmens nupiginimo".

Sociologiniai "modernėjimo" tyrimai sukuria "po-modernybės" prielaidas:
"Tiesa, kaip tik 6 ir 7 dešimtmečių modernizacijos tyrimai sukūrė tokias prielaidas, kad 'postmodernybės' sąvoką pradėjo naudoti ir sociologai. Mat regėdamas savarankiška tapusią, evoliucinę, savaime vykstančią modernizaciją, sociologas gali kur kas greičiau atsisveikinti su tuo sąvokiniu Vakarų racionalumo horizontu, kuriame modernybė ir iškilo. Bet kai vidinės sąsajos tarp dviejų sąvokų – modernybės ir iš abstraktaus Vakarų racionalizmo horizonto išaudusios modernybės savivokos – jau yra išnykusios, tada, žvelgiant iš atokesnės postmodernisto varpinės, galima nustatyti santykius tarp tarsi savaime toliau vykstančių modernizacijos procesų".

Kai M. Vėberis apibrėžė vidines modernybės sąsajas su istoriniu racionalizmu, tai vyraujantis funkcionalizmas, pagal J. Habermasą, modernybę atskiria modernybę nuo jos naujųjų laikų ištakų ir pritaiko ją apibendrintam laikui ir erdvei, pasitelkdamas neutralių socialinės plėtotės procesų modelį. Tad modernizacijos procesai atskiriami nuo racionalizacijos, nuo istorinės proto struktūrų objektyvizacijos:
"Pagrindinių sąvokų kontinentui, kuriame gyvena Maxo Weberio vakarų racionalizmas, grimstant į praeitį ima ryškėti tikrasis proto veidas – jis demaskuojamas, kaip pavergiantis ir kartu pavergtas subjektyvumas, kaip valia įgyti instrumento galią".

Pagrindinė J. Habermaso kritika nukreipta prieš radikalų siekį "sudaužyti" racionalaus proto fasadą, kuris Švietimo rankomis kūręs neva tik saviapgaulės ir autoritarinių iliuzijų prielaidas:
"Modernybės diskurse kaltintojai daro priekaištą, kuris iš esmės nepasikeitė nuo Hegelio ir Marx'o, Nietzsche ir Heideggerio, nuo Bataille ir Lakano^*) iki Foucault ir Derrida. Kaltinimas yra nukreiptas prieš subjektyvybės principe glūdintį protą; o kaltinama dėl to, kad šis protas įskundžia ir pakerta visas paslėptas priespaudos ir išnaudojimo, pažeminimo ir susvetimėjimo formas, kad vietoj jų būtų įvestas pagrįstesnis racionalumo viešpatavimas … Visos grupės sutaria: šitas stiklo fasadas turi sudužti".

Kitaip nei post- sąjūdžiai ir kitos skeptiškos kryptys, J. Habermasas teigia, kad pati modernybė yra neužbaigtas Švietimo projektas – taigi, svarbiau jį užbaigti nei atmesti. Tai jo akademinės veiklos imperatyvas.

Komunikacinio racionalumo sąvoka apima ne tiks tikslingai racionalius, bet ir savirefleksyvius biografinės ir socialinės aplinkos vertinimo aspektus. J. Habermasas politiką apibūdina kaip sferą, žmonėms svarbesnę nei mokslas, todėl kritinis mokslas gali daryti pozityvią politinę įtaką. Kitaip tariant, siekiama išplėtoti argumentus, leidžiančius supratimo ir žinojimo elementus taikyti visuomenės raidoje. Parodomas glaudus epistemologijos, sociologijos ir gyvenimo pasaulio ryšys, kviečiama kurti dialogo situaciją, kai visi galėtų laisvai naudoti komunikacinius išteklius. Savitarpio supratimo aktai perima veiklos koordinavimo veiksnių funkcijas:
"Komunikacinės veiklos tinklas palaiko savo egzistavimą naudodamas gyvenamojo pasaulio išteklius ir kartu sudaro terpę, kurioje atsigamina konkrečios gyvenimo formos".

Vystant komunikacinio veiksmo teoriją pasitelkiama Vėberio oksidentinio racionalizmo samprata. Tačiau, kad jos nevaržytų individualistinės moderniosios filosofijos ir sociologijos prielaidos, Habermasas pabrėžia, kad Vėberis nepakankamai diferencijavo racionalumo sąvoką praleisdamas komunikacinio racionalumo apibrėžimą ir mažai dėmesio skyrė universaliems racionalumo aspektams. Todėl siekiama atkurti emancipacinę-normatyvinę sąvokos pusę ir apibrėžti sąlygas, prie kurių formuojamas normatyvini racionalumo tipas:
"Gerai pagrįsti sprendimai ir efektyvūs veiksmai, žinoma, yra racionalumo požymis; paprastai pabrėžiame, kad racionaliai kalbantys ir veikiantys subjektai yra tie, kurie atsižvelgdami į savo galimybes, faktų bei priemonių-tikslų santykio atžvilgiu siekia išvengti klaidų. Tačiau akivaizdu, kad yra kiti raiškos tipai, kuriems galime turėti pakankamą pagrindą, net jei jie nėra susiję su tiesos ar sėkmės siekimu. Komunikacinio veiksmo kontekstuose asmenį vadiname racionaliu ne tik tada, kai jis geba suformuluoti sprendinį ir kritikos atveju pagrįsti jį pateikdamas tinkamus įrodymus, bet ir tada, kai jis vadovaujasi nustatyta norma ir geba kritikos atveju pateisinti savo veiksmą išaiškindamas esamą padėtį teisėtų lūkesčių šviesoje".

Iš tikrųjų, racionalizacijos raida yra dvilypis procesas: formuojantis modernybei diferencijuojasi santykinai nepriklausomos (ir skirtingos su skirtingomis procedūromis) kultūros, mokslo, teisės, moralės, meno sferos. Santykinis tų sferų savarankiškumas skatina požiūrius, teigiančius apie tų sferų nepalyginamumą. Kita vertus, racionalumo raida apima formalias procedūras, kurios ir leidžia įvertinti skirtingas vertybines nuostatas. Anot Habermaso, F. Nyčės ir M. Vėberio kartai būdingas specifinis nihilizmo patyrimas.

Vėberis, šią nuostatą susiedamas su prasmės praradimu, suvokia ją kaip egzistencinį iššūkį individui, siekiančiam išsaugoti vienovę, kurios jau negalima išsaugoti. Ir praktinis racionalizmas pastūmėja tikslingai racionalaus veiksmo orientacijas vertybiškai racionalia kryptimi ir suteikia joms pagrindą, aptinkamą jei ir ne naujų lyderių charizmoje, tai atskirų individų asmenybėse. Vidinė autonomija, kuriai suteikiamas herojiškas statusas, sunyksta, nes modernioje visuomenėje nėra jokios teisėtos tvarkos, galinčios užtikrinti atitinkamų vertybinių orientacijų ir veiksmo nuostatų kultūros atgaminimą. Vėberio pesimistinė išvada apie diferencijuotų posistemių sudaiktinimo biurokratijos „geležiniame narve“ galimybę pastūmėja jį į „vertybinių sprendimų ir tikėjimo“ sferą:
„Tačiau Weberis žengia pernelyg toli, kai jis, remdamasis substancinės proto vienovės praradimu, daro išvadą apie dievų ir demonų tarpusavio kovą, jų nesutaikomumą, įsišaknijusį nepalyginame pagrįstumo pretenzijų pliuralizme. Racionalumo vienovė daugeriopose vertybių sferose, racionalizuotose pagal jų vidinę logiką, yra išsaugoma būtent formaliame pagrįstumo pretenzijų argumentuojančio atpirkimo lygmenyje. Pagrįstumo pretenzijos skiriasi nuo empirinių pretenzijų dėka prielaidos, kad jos gali būti gerai pagrįstos pasitelkiant argumentus. Ir argumentai ar samprotavimai turi mažių mažiausia vieną bendrą bruožą, kad jie, ir tik jie, gali išplėtoti racionalios motyvacijos galią esant komunikacinėms kooperacinio patikrinimo ar hipotezinių pagrįstumo pretenzijų sąlygoms. Žinoma, diferencijuotos pagrįstumo pretenzijos, susijusios su teiginių tiesa, normatyviniu teisingumu, nuoširdumu ir autentiškumu, o taip pat ir pretenzijos, susijusios su tinkamu formulavimu ir suprantamumu, kurį perteikia simbolinė konstrukcija besiremianti taisyklėmis, kviečia ne tik apskritai protauti, bet ir samprotauti remiantis joms visoms būdinga argumentavimo forma. Atitinkamai argumentai vaidina skirtingus vaidmenis skirtinguose diskursyvios susiejančios galios lygmenyse. Kaip minėta anksčiau, netgi šiandieną mums trūksta pragmatiškos argumentavimo logikos, kuri tinkamai nustatytų vidinius ryšius tarp kalbinių aktų formų. Tik tokia diskurso teorija galėtų aiškiai teigti, iš ko sudaryta argumentavimo vienovė ir ką nusako procedūrinis racionalumas po to, kai visos substancinės proto sąvokos kritiškai išskaidomos“.

Kadangi visi žmonių veiksmai susiję su kalbos naudojimu, kalbinė komunikacija nusako vadinamąsias pagrįstumo pretenzijas. Kad individai galėtų dalyvauti bendrame socialiniame pasaulyje, kooperuotis, koordinuoti savo veiksmus, turi būti tam tikras konsensas, apibrėžiantis tai, kokios socialinės normos tinkamos įvairioms situacijoms. Socialinis konsensas yra trapus ir gali būti greitai sugriaunamas, tačiau racionalaus konsenso lūkesčiai nusako esminę galimybę plėtoti bendruosius tikėjimus, vertybes, socialines normas ir interesus pasitelkiant argumentuotą diskusiją. Šis veiksnys struktūrizuoja pačią socialinę sąveiką ir motyvuoja elgesį. Tai - implicitiškas socialinis idealas, nusakantis ir moralinius kritinės teorijos lūkesčius. Kitaip sakant, racionalus konsensas neįsivaizduojamas kaip jėga, įbauginimas, prievarta ar kiti specifiniai galios raiškos elementai. Socialinis diskursas yra atviras visiems individams, kurių nevaržo galios hierarchija ar persekiojimo baimė dėl pagrįstumo pretenzijų kritikos. Ir apskritai, racionalus konsensas apibūdina idealią kalbinę situaciją, įgalinančią atstatyti neprievartinį konsensą viešame diskurse kaip lygybės ir autonomijos situaciją, kur argumentuojantis protas dalyvautų kaip integralus kasdienio gyvenimo veiksnys.

^*) Žakas Lakanas (Jacques Marie Emile Lacan, 1901-1981) – prancūzų psichoanalitikas ir psichiatras, daręs įtaką 7-8 dešimtm. prancūzų intelektualams (ypač – susijusius su poststruktūralizmu). Jo idėjos paveikė kritinę teoriją, lingvistiką, prancūzų filosofiją, froidizmą. kino teoriją ir klinikinę psichoanalizę. Didžiausios jo kritikos susilaukė pozityvistai – tiksliųjų mokslų tyrinėtojai. Jo mokymo pagrindą sudarė „įsivaizduojama-simboliška-realu“ schema.
Daugiau žr. Ž. Lakano kalbinės sąmonės problema

^**) Alfredas Šucas (Alfred Schutz, 1899-1959) – žydų kilmės austrų sociologas ir filosofas, fenomenologinės sociologijos pradininkas, sukūręs suprantančios sociologijos versiją, kurioje tyrinėjo žmonių vaizdinių apie socialinį pasaulį tapsmo procesus. 1939 m. emigravo į JAV. Tyrinėjo socialinių veiksmų motyvų, žmonių bendravimo, socialinio supratimo, racionalumo ir pan. struktūras, o taip pat metodologijos klausimus bei socialinio pažinimo procedūras. Darbai: „Socialinio pasaulio fenomenologija“ (1970), „Gyvenamojo pasaulio struktūros“ (1973), „Makso Šėlerio epistemologija ir etika“ (2 t., 1957-58) ir kt.

^***) Praksiso mokykla (filosofija) - marksistinis kumanistinis judėjimas (ypač kroatų ir jugoslavų filosofijoje), kilęs 20 a. 7 dešimtm. Korčulos saloje 1963-74 m. vyko kasmetinės vasaros mokyklos.; 1964-74 m. leistas žurnalas „Praxis“, o 1981-94 – „Praxis International“. Jo ypatybe buvo sovietinio („dogmatinio“) marksizmo (dialektinio materializmo ir atspindžio teorijos) kritika ir rėmimasis ankstyvaisiais K. Markso darbais. Anot jos, žmogus yra ne vien dirbanti būtybė, bet ir laisvos kūrybinės praktikos subjektas, pertvarkantis supantį pasaulį ir pats save. O viena iš jo praktikos formų yra revoliucija. Ortodoksiniai marksistai kritikavo praksiso mokyklą už revizionizmą ir leftistinę-anarchistinę pakraipą.