Svetimų minčių problema. Vartiklis

Beveik visi ir visada esame tikri, kad kiti žmonės yra panašūs į mus (na, aišku, su kai kuriomis išimtimis). Tačiau nemanome, kad viską žinome apie kitų žmonių vidinį pasaulį, tačiau beveik neabejojame, kad jie fizinį pasaulį jaučia, džiaugiasi, kenčia ir t.t. panašiai kaip mes. Tačiau kuo remiasi toks užtikrintumas? Ir čia jau filosofai negali sutarti, kas palaiko tokį įsitikinimą. Ir tai nėra vien abstraktus teorinis ginčas.
Jei paimsime marsiečius, kurie fiziologiškai turėtų labai skirtis nuo mūsų, arba elektronines mašinas, kurios yra dar skirtingesnės – fenomenologiniu požiūriu atrodo, kad jų išvis neįmanoma suprasti.
Taip pat paskaitykite: Ar lengva būti vėžiu?
Ką reiškia būti šiknosparniu?

Kontinentinėje filosofijoje svetimų minčių problemą laikė rimta, visų pirma, Hiuserlis, kuris labiau siejosi prie asimetrijos tarp mūsų pačių ir kitų patirties. Heidegeris be šito, dar ir pripažino galimybę tiesiogiai patirti už kitus. Jam mūsų Būtis yra labiau su kitais, nei kitų žinojimas. Sartras laikėsi požiūrio, kad kiti asmenys reikalingi, kad patys pasijustume esą asmenimis – tad tai atvirkštinė asimetrija. Svetimų minčių problemą aptarė ir Merleau-Ponty, teigęs, kad kiekvienas mūsų patiria pasaulį kaip bendrą su kitais – ir tas patyrimas įtraukia ir yra priklausomas nuo socialinio pasaulio patirties. Ir aplamai, kontinentinė filosofija dažnai žmones priima kaip socialias būtybes – mes gilaiusiame lygmenyje esam bendruomenėje ir kaip bendruomenė.

Mes įsitikinę, kad kitų mintys panašios į mūsų. Pripažįstame, kad jos gali skirtis, tikėti skirtinais dalykais, turėti kitokius požiūrius ir pan., tačiau nemanom, kad jie jų neturi. Tačiau, „atrodo įmanoma, kad žmonės gali elgtis taip, kaip visai neturėdami minčių“ [1].

Vienu problemą iliustruojančiu pavyzdžiu gali būti neuromokslų atstovas. Jis, mirusiajam į smegenis įstatęs implantą, pulto pagalba gali jį valdyti tarsi tas būtų gyvas. Pagal išorinius požymius mes galėtume pasakyti, kad mirusysis mąsto. Taigi, vien elgesio nepakanka nustatyti svetimo mąstymo buvimo.

Šį klausimą iškėlė jau Dekartas. Jis netgi buvo susirūpinęs, ar pats žmogus mąsto – jau nekalbant apie kitus. Jis rašė [2]:
Kitos mintys

Bet jei pažvelgsime pro langą ir išvysime per aikštę einančius žmones, kaip ką tik padariau, man normalu tarti, kad matau pačius žmones, kaip ir tai, kad matau vaškines figūras. Argi matau kai ką daugiau nei kepurės ir apsiaustai, kurie gali slėpti automatus? Aš nusprendžiu, kad tai žmonės.

Taip darome mes visi. Negalime pamatyti mąstymo – tegalime matyti tik kitus žmones ir jų elgesį. Tokią išvadą padarė ir Dekartas, laikęs, kad mąstymas yra nekūniškas ir privatus, o kūnas – fizikinis ir viešas. Ir matyti tegalim tik kūną ir jo elgesį. Fizikiniame pasaulyje nėra jokios prasmės kalbėti apie mąstymą. Jį gali jausti tik pats žmogus (ar kita mąstanti būtybė) [3]. Tad mąstymas tampa atskirtas nuo pasaulio ir neįrodomas.

Su šia problema susidūrė ne vien dekartiškieji dualistai. Fizikistai gali įrodyti, kad kiti žmonės turi panašias smegenis. Bet jie negali „įlįsti“ į jų vidų. Tad kodėl manome, kad kiti irgi mąsto? Vieną iš argumentų, analogijos, pateikė jau J.S. Mill‘as ir jis apibendrintai skambėtų taip [4]:
Subjektyviai stebėdamas žinau, kad A, turėdamas mintį ar pojūtį, sukelia B, kūnišką aktą, t.y. teiginį. Taip pat žinau, kad kai B yra mano kūno aktas, A yra jo priežastis. Tada pastebiu ne mano kūno B tipo aktą, kai neturiu A tipo minties ar pojūčio... Tad tariu, kad buvo B sukėlęs A, nors tai nebuvo A, kurį galiu stebėti.

Taigi kitiems žmonės priskiriame mąstymą todėl, kad jie elgiasi panašiai į mus. Tad elgesys gali būti raktu problemos sprendimui. Pvz., jei su draugu aptariame praeities įvykį ir jis „prisimena kažką, ką mes užmiršome, tačiau jis primena apie mūsų mintis“ [4]. Iš to bandom spręsti, kad jis mąsto, nes prisimena kaip ir jūs.

Pagrindinė ir akivaizdžiausia problema su analogijos argumentu yra tai, kad tai labai silpno tipo indukcija, nes pagal vieną atvejį bandome daryti apibendrinimą, kas sukelia problemą [5]:
Tad kažkas gali įsivaizduoti esant griežtą tabu, draudžiantį matyti vieni kitus nuogus; ir šiuo atveju mano žinojimas, kad turiu slaptą įgimtą apgamą, neleis man patikimai tikėtis, kad tai teisinga ir apie kitą.

Tad apibendrinimas „nesuveikia“ – tad niekas neparemia šio požiūrio „viskas, ką kažkas gali stebėti, yra vienpusio ryšio pusė: būtybės elgesys?“ [6]. Ir yra netgi stipresnis paneigimas, nes iš to, kad matome, kad žmonės atrodo ir elgiasi skirtingai, galima daryti išvadą, kad jie ir mąsto skirtingai ar netgi visai nemąsto.

Klausimas išlikęs netgi ir apie mus pačius. Tad mes nesame geru apibendrinimo šaltiniu, nes galim klysti dėl savęs pačių. Tai iškėlė N. Malkolmas, sakęs: „Klaidinga prielaida, kad sužinoma iš savo atvejo apie tai, kas yra mąstymas, jutimas ir jausmai“ [7]. Pvz. [7]:
Jis tikrai jaučia, kad teisingai nustato sielos buvimą; tačiau įsitikinimas pojūčiu negarantuoja, kad tai teisinga.. Jis nežino kaip atskirti teisingus nustatymus nuo įspūdžių, kad tai daro.

Skirtingumai gali būti ne tik dėl mąstymo, bet ir daugelio kitų dalykų. Pvz., „Kodėl tai taip nepatikima, kaip įrodymas, kad šokolado skonį jis junta taip pat kaip vanilės, ir atvirkščiai?“ Taip pat mes gali justi skausmą ten, kur kitas jaučia malonumą. Taigu nėra kito viešo kriterijaus dėl kitų mąstymo, o tik jų elgesį.

Bet „ar stebimas elgesys nėra viskas, ko reikia turėti mąstymą?“ [1]. Behavioristai tuo įsitikinę. Bet net jie susiduria su sunkumais, bet ne patikrinant kitų, o savo paties, mąstymą. Sunku stebėti savo paties elgesį ir tai atrodo prieštaravimu, kad jo pakanka įrodyti mūsų pačių mąstymui. Kitu sunkumu jiems tampa tai, kad žmogaus elgesys niekada nebūna toks pat. Galiu daugybe būdų pakelti arbatos puodelį – ar tai kiekvieną kartą reiškia skirtingą elgesį? Tai atvejis, kai „behavioristai negali nustatyti būtinų ir pakankamų elgesio sąlygų net vieno atskiro psichologinio termino pritaikymui“ [6]. Nėra būdo neutraliai apibrėžti elgesį apimančio visus tam tikros elgsenos tipo aktus.

Kitu sunkumu yra tai, kad „nėra pakankamo induktyvaus pagrindo aptarti visiškai tylių asmenų jutimus ar žmonių, kurie neišsiduoda aptardami mus“ [9]. Elgesio nebuvimas labai apsunkina apibendrinimą.

Ž.P. Sartras pasiūlė, kad negalim turėti koncepcijos apie save be išankstinio nusistatymo apie kitus žmones, kaip turinčius poreikį mąstyti apie save kitų požiūriu. Vienu jo pateikiamu pavyzdžiu yra drova [10]:
Drovumas yra drovumas prieš Kitą: šios dvi struktūros neatskiriamos. Tačiau tuo pačiu metu man reikia Kito, kad pilnai pažinčiau visas mano paties struktūras.

Jis tvirtino, kad mums reikia kitų žmonių, kad susikurtume koncepciją apie save. Mes tiesiog turim pripažinti kitų mąstymą nei apie jį žinoti. Gali būti, kad visi aplink mane yra robotai, bet aš elgčiaus lygiai taip pat tol, kol to nežinau. Tad net tai leidžia mus klysti.

Ar yra kitoks būdas patikrinti kitų žmonių mąstymo buvimą? H.H. Price¹⁾ aiškino, kad gana stipriu argumentu yra kalba. Jei nuolat esame greta kažko, kas kelia garsus, kuriuos suprantame kaip žodžius, kurie atrodo kaip teisingai naudojami ir daugeliu atvejų su sąsaja su pasauliu, tada yra labai stiprus pagrindas manyti, kad tasai mąsto. Tai turėtų būti teisinga nepriklausomai nuo tvarinio tipo, net ir tada, kai jis nekūniškas. N. Malkolnas spėja, kad tai nesuveikia, nes nors ir jis ir elgiasi fiziškai teisingai, mes negalime pasakyti, ar tikrai jis žodžius panaudoja teisingai. Gali nebūti būdo patikrinti [6]:
Kadangi nėra nieko panašaus į žmogaus veidą ir kūną, nėra jokios prasmės sakyti, kad medis ar elektroninis kompiuteris atrodytų galįs kažką nurodyti... Tad nėra prasmės sakyti, kad jis supranta ar nesupranta ankstesnius žodžius... To, kad objektas turi protingų garsų ar kitų ženklų šaltinį (nesvarbu, kaip nuosekliai), neturi pakakti nustatymui, kad jis turi mintis ar jutimus.

Tad pridursiu, - ar galime laikyti, kad radijo imtuvas turi savo minčių, nors jo skleidžiami žodžiai ir naudojami teisingai bei, neretai, turi ryšį su pasauliu?!

Visuotinai priimta, kad kalba yra vieša veikla, vieša nuosavybė. Vienas to aiškinimų siejamas su Vitgenšteinu. Atseit, privati kalba, kalba, kurią suprastų tik vienas asmuo, yra logiškai neįmanoma. Tačiau ir čia kyla klausimas, kaip patikrinti, ar kiti vienodai supranta vartojamus terminus („meluoti“, „psichika“ ir t.t.)

Tad nėra pakankamos strategijos, leidžiančios įrodyti svetimo mąstymo egzistavimą. Neatrodo, kad lengva pagrįsti tokią teoriją. Tad kodėl mes tuo tikime? Paprastu atsakymu būtų tai, kad kitaip manyti nefunkciška. Hiumas sakė, kad tokios rūšies skepticizmas nepaneigiamas, tačiau nėra neįmanomas. Nesvarbu, kiek fizikinių įrodymų pateiktum, jų nebus pakankama, kad galėtum tvirtai pasakyti: „Tikrai žinau, kad egzistuoja kitų žmonių mąstymas ir dėl to neklystu!”

[1] T. Crane. The Mechanical Mind, 1995
[2] R. Deskartes. Meditations, 1988
[3] J. Hell. Philosophy of Mind, 1998
[4] B. Russel. Analogy// The Nature of Mind, ed. D.M. Rosenthal, 1991
[5] A.J. Ayer. The Central Questions of Philosophy, 1976
[6] P. Churchland. Matter an Consciousness, 1988
[7] N. Malcolm. Knowledge of Other Mind, 1991
[8] T. Nagel. What Does it all Mean? 1987
[9] S. Hampshire. The Analogy of Feeling// The Nature of Mind, ed. D.M. Rosenthal, 1991
[10] J.P. Sartre. Being and Nothingness, 1956

Tradiciškai laikoma skeptikų epistemologiniu iššūkiu, svetimų minčių problema formuluojama taip: jei galiu stebėti tik kitų elgesį, kaip galiu sužinoti, ką jie mąsto? Problemos esmė ta, kad ir koks sudėtingas bebūtų kieno nors elgesys, jo nepakanka, kad būtų garantuojamas proto buvimas. Tad neatmetama, kad kiti žmonės tėra vien tik automatai iš mėsos (arba „filosofiniai zombiai“). Matyt, stipriausias argumentas prieš tokią galimybę yra analogija (panašumas su kitais žmonėmis) – sutinkamas J.S. Mill'as, A.J. Ayer'as²⁾ ir B. Raselo veikaluose. Tačiau ir jį kruopščiai išnarstė tokie kaip Normanas Malkolmas, pateikę „vieno atvejo“ argumentą.

Griežtai imant, yra dvi šios problemos pusės: epistemologinė (kaip mūsų tikėjimai apie kitų žmonių mentalines būsenas gali būti patikrinti) ir konceptualioji (kaip galima suformuoti kitų žmonių mentalinių būsenų koncepciją), kuri paprastai iškyla epistemologinės problemos sprendimo kontekste.

Ji kyla, kai radikaliai atskiriami mūsų patirties pasiekiamumas ir kitų žmonių patirties pasiekiamumas. Dažnai betarpiškai žinome, kad esame Other Minds

tam tikroje mentalinėje būsenoje (didelis skausmas, niežėjimas, rožių kvapas, saulėgrąžos matymas, depresija, manymas, kad šiandien pirmadienis ir t.t.). Ir nors ne visada betarpiškai žinome savo mentalines būsenas, kuriose esame, apie kitų žmonių mentalines būsenas niekada betarpiškai nieko nežinome. Ta aiški asimetrija ir sukelia epistemologinę problemą.

Čia visai ne apie tai, kaip tai, ką galime stebėti, suvokti, jausti ir t.t., skiriasi nuo to, ko negalime stebėti, suvokti, jausti. Net galėdamas stebėti kitų žmonių mentalines būsenas, neišspręsčiau šios problemos. Privalau jas stebėti taip, tarsi būčiau tuo kitu žmogumi. Taip, kaip yra mano paties atveju.

Kas turi (jei kas turi) telepatijos dovaną, tas gali betarpiškai sužinoti (kažkiek) apie kitų vidinį pasaulį. Bet jie vis tiek betarpiškai nežinotų, ar kiti iš viso turi vidinį pasaulį. Net „prasiskverbę“ į kitų mentalines būsenas, jie privalėtų turėti tai, ko jie neturi, būtent, betarpiško žinojimo, kad tai, į ką jie „prasiskverbė“, yra kito žmogaus vidinis pasaulis. Jie gali jausti skausmą, tačiau nežinos betarpiškai, kad tai to kito skausmas. Taigi problema tame, kad kiekvienas mūsų kartais betarpiškai žinome, kad esame tose mentalinėse būsenose, kuriose esame, ir niekada betarpiškai nežinome, kad kažkas kitas yra toje mentalinėje būsenoje, kurioje jis yra. Vienok, tai nereiškia, kad nieko nežinome – čia kalbama tik apie betarpišką žinojimą.

Yra trys populiariausi epistemologinės problemos sprendimai. Visų pirma, laikymas to, kad kiti žmonės turi savo vidinius pasaulius, yra geriausias jų elgsenos paaiškinimas. Atseit, mentalinės būsenos juos verčia atitinkamai elgtis.

Paprasti žmonės linkę tikėti išvada, padaryta remiantis analogija – mūsų atrodantis panašumas (išorinis ir elgsenos) į kitus yra tikėjimo kitų žmonių vidinių pasaulių buvimu pagrindas. Kiti žmonės irgi elgiasi panašiai kaip aš tokiose pačiose situacijose. Kai aš nusideginu, sušunku ir raukausi; aš matau, kad kiti nusideginę daro taip pat. Iš čia spėju, kad jie irgi pajunta skausmą. Iš to darau išvadą, kad ir kiti turi tikėjimus, emocijas, prisiminimus ir t.t.
Tačiau analogijos šalininkai (ypač A. Ayeras) jos argumentą bando pateikti remdamiesi daugybe koreliacijų tarp mentalinių būsenų ir elgsenos, o ne kaip vieno atvejo apibendrinimą. Tačiau juk nebūtinai visi asmens poelgiai atitinka mentalines būsenas. Tad iš koreliacijų gausos teseka, kad daugelis poelgių susiję su mentalinėmis būsenomis. Mums reiktų, kad tai būtų visiems asmenims.

Kriterijų sprendimas laiko, kad ryšis tarp elgsenos ir mentalinių būsenų nėra nei geriausias paaiškinimas, nei jokia induktyvi išvada. Teigiam, kad tas ryšis yra konceptualus ir apibūdinamas kaip vertintinas kriterijais. Kriterijumi laikoma elgsena. Su kriterijų sprendimu siejamas L. Vitgenšteinas, šią sąvoką produktyviai aptarinėjo Malkolmas.
Kaip pavyzdys pateikiamas niežėjimas ir kasymasis. Jei niežti, tada kasomasi. Iš čia darytina išvada, kad kasymasis yra niežėjimo įrodymas. Kas nėra visad tiesa.

Konceptualioji problema vystoma panašiai. Jei betarpiškai žinome tik savąsias patirtis, kaip galime gauti koncepcijas apie kitų žmonių mentalines būsenas? Visa turima patirtis yra mūsų ir neišvengiamai suvokiama kaip mūsų. Ir vėlgi, problema ne tame, kad negalime stebėti kitų skausmo. Klausimas, kaip patirti lygiai tokį skausmą, kurį jaučia kiti.

Konceptualioji problema gali kilti kitu keliu: kaip galiu savo skausmo koncepciją išplėsti už savo skausmo ribų?

Atrodo, kad konceptualiosios problemos išsprendimas palieka neišspręstą epistemologinę problemą. Ji sulaukė gerokai mažiau dėmesio nei epistemologinė problema. Konceptualinę problemą iškėlė L. Vitgenšteinas, ją nuodugniai apžvelgė A. Avramides⁷⁾, C. McGinn⁸⁾ bei T. Nagelis.

Svetimų minčių problema kaip filosofinė problema pasirodė tik 19 a., kai John Stuart Mill‘as pateikė mums šios problemos vadinamąjį analogijos aiškinimą - remiantis priežastiniu ryšiu tarp mūsų mentalinių būsenų ir elgsenos. Ji ilgokai laukė savo valandos nuo tada, Dekartas atskyrė mąstymą nuo kūno, laikydamas, kad tik žmonės gali mąstyti. vis tik atrodo, kad Dekartas jos neišskyrė kaip atskirą temą. O John Locke laikė, kad svetimos mintys yra nematomos (neprieinamos).

Prieš Milą reikia prisiminti Thomas Reid‘ą³⁾, laikiusį, kad yra rimta filosofinė problema su kitų žmonių mąstymu – ir matyt, jis įvedė ir terminą „svetimos mintys“ (other minds). Jam buvo savaime akivaizdu, kad kiti žmonės turi kitokį mąstymą. Tačiau jis neprieinamas stebėjimui, mūsų mąstymui.

Analogiškas požiūris išliko iki 20 a. vidurio; ir dėl dviejų priežasčių neturėjo pagrindo filosofijoje. Pirma, išvados apie jas ne tik negalėjo negalėjo būti patikrinamos, bet ir logiškai neįmanonos patikrai; antra, tai atrodė kaip daromas apibendrinimas remiantis tik vienu atveju. Tad filosofai buvo linkę pripažinti, kad kiti elgiasi taip, kaip jie elgiasi , nes jų elgseną nulemia mentalinės būsenos.

N. Malkolmas sakė: „Klaidinga prielaida, kad iš savo taško mokomasi apie tai, kas yra mąstymas, pojūčiai, jutimai“. Tarkim, kad tikite, kad teisingai nustatėte, ką jaučiate, tačiau neturite nieko, su kuo galėtumėte patikrinti: „Tikrai jaučiama, kad teisingai nustatyti nutikimus sieloje; tačiau negarantuojama, kad jie tikri... Nežinoma, kaip atskirti tikrai teisingus nustatymus ir įsitikinimą, kad taip yra“.

Mes galime klysti ne tik dėl savo pojūčių, bet ir daugelio dalykų, kurie yra kitokie kitiems žmonėms, tačiau sukelia tokią pat reakciją ir tokius pačius viešus kriterijus. Pvz., „kodėl nėra dėsninga, kad vienam šokolado skonis toks pat kaip kitam vanilė, ir atvirkščiai?“ Lygiai taip pat, tai, ką jaučiu kaip skausmą, kitam gali būti malonumas. Neįmanoma pasakyti, net tarus, kad egzistuoji kiti mąstymai, ar mano mąstymas toks pat kaip kito. Nėra viešų kriterijų mentalinėms būsenos, o tik elgsena.

Tačiau, ar nereiktų tada laikyti, kad „stebima elgsena yra, tam tikra prasme, kaip turint mąstymą“.

Paimkime tokį samprotavimo pavyzdį, kai atidarius žalią dėžę ir pamačius, kad viduje ji raudina, nusprendžiama, kad visų žalių dėžių vidus yra raudonas. Ir tikrai, tai gali padidinti tikimybę, kad kitos žalios dėžės viduje yra raudonos, tačiau tikrai nėra pakankama, kad patikėtum, kad taip yra visoms žalioms dėžėms. Įprastai prieštaraujama tokiai analogijai tarp svetimų minčių ir dėžių kaip nesąžiningai, nes mąstymas nėra apibendrinamas imant tik vieną atvejį. Taip, tarkim, jei paspaudžiau kitų žmonių rankas ir kaskart jutau prisilietimo pojūtį, tad galiu daryti išvadą, kad paspaudus rankas pajuntamas tam tikras prisilietimo jausmas, ir kuri paremta daugeliu tokių įvykių.

Tačiau tai kritikuojama taip: tasai samprotavimas panašus į tą, kai asmuo atidaro žalią dėžę ir pamato, kad jos vidus raudonas, tada ją uždaro, vėl atidaro ir vėl pamato raudoną vidų ir t.t. Pažvelgus vieną kartą į žalios dėžės vidų yra nedaug pagrindo teigti, kad visų žalių dėžių visus raudonas, tačiau kai tai padaroma daug kartų (su ta pačia dėže), Thinking Ape

tampa tikrai aišku, kad visos žalios dėžės viduje yra raudonos. Taip spaudžiant daug kartų rankas galima tik padaryti išvadą, kad psichika susijusi su kūnu, tačiau tai nepriverčia tikėti, kad kitų psichika irgi susijusi su kitų kūnais.

Analogijų sprendimas laikėsi iki 20 a. vidurio. Jis imtas laikyti netinkamu dėl dviejų jo ypatybių: 1) ne tik nepatikrinamas, bet ir logiškai jo patikrinti neįmanoma; 2) jis yra apibendrinimas pagrįstas remiantis tik vienu (savo paties) atveju.
Šiuo metu analoginio aiškinimo šalininkai paprastai jį pateikia mišria forma (hipotetinės išvados).

Visai neseniai buvo suprasta, kad ši problema glaudžiai susijęs su metafiziniais bei konceptualiaisiais klausimais. Tai geriausiai iliustruojama fizikinės ir filosofinės elgsenos pavyzdžiais. Pagal pirmąją, mentalinė būsena tėra tam tikra fizikinė (smegenų) būsena. Taigi, jei galime nustatyti, kad kitas asmuo yra tam tikroje fizikinėje būsenoje, tada sužinome, kad jis yra ir atitinkamoje mentalinėje būsenoje. Taigi, tarytum galime sužinoti, santykinai neproblematiškai, kad kiti žmonės yra tam tikrose mentalinėse būsenose. Šiuo atveju epistemologinė problema išsprendžiama priimant mąstymo metafiziką. Iš kitos pusės, loginis behaviorizmas kelia teiginį apie mūsų mentalinių koncepcijų prigimtį. Atseit, teiginiai apie mentalinius reiškinius gali būti transformuoti į teiginius apie elgseną bei behavioristinius polinkius. Buvimas tam tikroje mentalinėje būsenoje (pvz., skausmo) reiškia tiesiog elgtis arba būti nusiteikusiu elgtis tam tikru būdu. Tad ir teiginius apie mąstymą galima verifikuoti stebint elgseną.

Metafizinis solipsizmas teigia, kad nėra jokių kitų mąstančiųjų, išskyrus save patį, ir bandymai įrodyti, kad kiti mąsto, yra bergždi. Šio požiūrio atstovai laiko, kad išorinis pasaulis yra nepažinus ir gali netgi neegzistuoti.

Redukcionizmas, palaikomas John McDowell ir kt., bando tam tikrus išraiškos tipus (kaip, pvz., skausmą) pateikti kaip privilegijuotus ir leidžiančius tiesiogiai prieiti prie kitų individų () mąstymo. Taigi tasai nėra visą laiką mums neprieinamas.

Redukcionizmui priešinga gali būti biologinė teorija (ir kažkiek materialistinis požiūris). Paimkime akį ir spalvų suvokimą. Tinklainės šviesai jautrios kolbutės, kurios reaguoja į elektromagnetinio spektro dalį, kurią vadiname raudona, veikia vienodai visiems tiriamiesiems, tad galime tikėtis, kad visi žmonės raudoną spalvą suvokia vienodai. Tačiau žinome, kad kai kurie žmonės neturi tam tikrų (ar visų) spalvos kolbučių, kas sukelia aklumą spalvoms ar kitus vizualinius sutrikimus. Panašiai ir smegenų ląstelių pasiskirstymo bei išsišakojusių sujungimų skirtumai smegenyse gali sukelti skirtingas mentalines būsenas esant tiems patiems dirgikliams. Ir net jei įvairios tautos sutaria, ką atitinka sąvoka „raudona“, atskirų individų raudonos spalvos suvokimas gali kiek skirtis. Netgi vienas ir tas pats išorinis dirgiklis gali būti skirtingų patirčių šaltiniu tam pačiam asmeniui, priklausomai, kuria akimi jis žiūri.

Vienu iš būdų apeiti ginčytiną filosofinę problemą yra neigti, kad ji aplamai yra. Kitas būdas – pripažinti ją, tačiau laikyti lengvai sprendžiama. Tokia teorija yra behaviorizmas; nedidelę problemą tame regi ir funkcionalizmas. Anot jų, mentalinės būsenos yra vidinės, per kurias organizmas reaguoja į aplinką. Skirtingos mentalinės būsenos apibūdinamos skirtingomis rolėmis, tipinėmis priežastimis ir apraiškomis. Jos atskiriamos viena nuo kitos. Taip skausmas nuo apsideginimo yra vidinė būsena, kuri paprastai sukelia šūktelėjimą ir raukymąsi. Anot jų, kad tartum, kad kiti asmenys turi tokias vidines būsenas, reikia juos stebėti, kokiomis aplinkybėmis kaip jie reaguoja. O štai eliminityvusis materializmas neigia mentalines būsenas ir taip „uždaro“ klausimą.

Taigi, funkcionalizmas, sutikdamas su loginiu behaviorizmus, kad kalba apie mentalines b8senas nėra semantiškai pagrįsta, nuo jo skiriasi idėja, kad vidinės mentalinės būsenos yra tam tikrame priežastiniame sąryšyje su elgsena, iš vienos pusės, ir individo stimuliacija, iš kitos (kaip skelbia David Armstrong‘as⁴⁾).

Funkcionalizme svarbu suprasti, kas verčia turėti tam tikro tipo mentalines būsenas – pvz., tikėjimą, kad vienaragių nėra. Iš vienos pusės, mąstymas tarytum tapatinamas su smegenimis, o mentalinės būsenos tampa smegenų būsenomis. Tačiau taip pat mąstymas yra kažkas nematerialaus, dekartiškoji siela ar substancija, o tada mentalinės būsenos yra tokios nematerialios substancijos būsenomis.

Plačiai panaudojama Hilary Putnam‘o⁵⁾ analogija apie kompiuterio aparatinės ir programinės dalies skirtumus. Du kompiuteriai savo sandara gali būti visiškai skirtingi, tačiau jie gali vykdyti tą pačią programą. Tad pasakymas, kokią programą kompiuteris gali vykdyti, mažai pasako iš ko kompiuteris sudarytas (pvz., vienas gali turėti „Intel“, kitas AMD procesorių; nors jei kompiuteriai ypač skirtingi, pvz., vienas mechaninis, o kitas elektroninis, jie negali vykdyti tą pačią programą), o taip pat kokioje būsenoje yra kompiuteris vykdydamas tą programą.

Turime taip pat paklausti, kas „žymi“ mentališkumą, t.y. kas mentalines būsenas skiria nuo kitų? Galimi du atsakymai:
a) Sąmoningumas yra mentališkumo požymis;
b) F. Brentano⁶⁾ tezė: Intencija yra mentališkumo požymis.

Intuityvus intencijos apibūdinimas: 1) Būsena yra intencija, jei ji rodo į „išorę“, kai apibūdina kaip „apie“, 2) Jei būsena yra „apie“, ji gali rodyti į kažką neegzistuojančio, 3) Intencija gali būti apie vieną apibūdinimą, o ne kitą.

Iliustruosime pavyzdžiu. Tarkim, kad krepšinio treneris nori centro, kurio ūgis per 2,5 m. Mentalinė tokio centro norėjimo būsena yra „apie“ kažką, kas yra „išorėje“, tačiau tasai (2,5 m ūgio centras) gali ir neegzistuoti. Taip pat treneris gali norėti aukščiausią iš esamų krepšininkų. Tačiau tasai gali būti didžiausias trenerio kritikas ir net serijinis krepšinio trenerių žudikas. Gali būti, kad treneris nenorėtų gauti tokį žaidėją.

¹⁾ Henris Praisas (Henry Habberley Price, 1899-1984) – filosofas iš Velso, žinomas darbais apie suvokimą (percepciją), tačiau atmetė fenomenalizmą. Gynė koncepcinio pažinimo pozicijas. Jam koncepcijos buvo tarsi mentalinės esybės ar reprezentacijos. Taip pat rašė apie parapsichologiją, dažnai propaguodamas naujas idėjas ir koncepcijas. Jis netgi buvo psichinių tyrimų draugijos prezidentu (1939–40, 1960–61).

²⁾ Alfredas Ayeras (Alfred Ayer; 1910 -1989) - britų filosofas, loginio pozityvizmo atstovas. A. Ayero pažiūras stipriai veikė D. Hiumas ir Vienos ratelis. Buvo B. Raselo pasekėjas. Šiam skyrė dvi savo knygas: „Raselas ir Muras: Analitinis paveldas“ (1971) ir „Raselas“ (1972). Žinomiausias knygoje „Kalba, tiesa ir logika“ (1936) pasiūlytu verifikacijos principu, pagal kurį sakinys teisingas tik tada, kai gali būti patikrintas empiriškai. Loginio pozityvizmo dvasioje laikė, kad nesvarbu, ar nemaža dalis to, kas vadinama filosofija (apimant metafiziką, teologiją ir estetiką) laikoma teisinga ar klaidinga, nes nėra prasmės apie tai diskutuoti. Knygoje „Asmens koncepcija ir kitos esė“ (1963) kritikavo Vitgenšteino kalbos teoriją.

³⁾ Tomas Ridas (Thomas Reid, 1710-1796) – škotų dvasininkas, filosofas, D. Hiumo amžininkas bei ankstyvas ir aršus šio kritikas; škotų „sveiko proto“ mokyklos pagrindėjas gerokai prisidėjęs prie Apšvietos Škotijoje. 1764 m. pasirodė jo pirmas ir labai originalus veikalas „Proto tyrinėjimai remiantis sveiko proto principais“. Vėlesni svarbūs kūriniai: „Apie intelektualinius žmogaus sugebėjimus“ (1785), „Apie veikiančiuosius žmogaus sugebėjimus“ (1788).
Ridas tikėjo, kad „sveikas protas“ (suprantamas savitai filosofiškai) yra bet kokios filosofinės problemos sprendimo pagrindu. Jis nepritarė D. Hiumo ir Dž. Berklio požiūriui, kad išorinis pasaulis tėra idėjos mūsų sąmonėje.

⁴⁾ Deividas Armstrongas (David Malet Armstrong, 1926-2014) – australų filosofas, analitinės filosofijos atstovas. Žinomas darbais apie metafiziką, mąstymo filosofiją; gynė faktų ontologijos, mąstymo funkcionalistinės teorijos, eksternalistinės epistemologijos idėjas. Jo filosofija gana natūralistinė, jis mažai dėmesio skyrė etikos ir socialiniams klausimams ir nebandė kurti kalbos filosofijos. Jis yra išsireiškęs: „Naudok semantiką vėliausiai“.
Pagrindiniai veikalai: „Universalijos ir mokslinis realizmas“ (1978), „Kas yra gamtos dėsnis?“ (1983)..

⁵⁾ Hilaris Putnamas (Hilary Whitehall Putnam, 1926-2016) – amerikiečių filosofas, matematikas, kompiuterininkas, logikas, analitinės filosofijos atstovas. Prisidėjo prie mąstymo, kalvos, matematikos, mokslo filosofijos vystymo. Nagrinėjo filosofinius matematikos, fizikos, kvantinės mechanikos klausimus. Sukūrė referencijų teoriją, nukreiptą prieš T. Kuno ir P. Fejerabendo skelbtą mokslinių teorijų nesuderinamumą.
Ankstyvuoju laikotarpiu laikėsi komunistinių pažiūrų, bet gyvenimo pabaigoje atsisakė kairiųjų pažiūrų ir priėmė judaizmą, apsipjaustė, išmoko ivritą ir parašė kelias knygas apie judaizmo filosofiją, kuriose, tarp kitko, aiškino, kad įrodymų paieška prieštarauja religinės pasaulėžiūros esmei.

⁶⁾ Francas Brentanas (Franz Clemens Honoratus Hermann Brentano, 1838-1917) – austrų filosofas, psichologas ir dvasininkas, įvedęs intencijos sąvoką į filosofiją. Taip pat prisidėjo prie etikos, logikos, filosofijos istorijos vystymo, buvo fenomenologijos ir kai kurių analitinės filosofijos idėjų skelbėju. Jo filosofinės pažiūros rėmėsi Aristoteliu ir jo Viduramžių aiškinimais, o taip pat anglų psichologijos mokykla. Pažymėtini jo veikalai: „Aristotelio psichologija“ (1867), „Psichologija empiriniu požiūriu“ (1874) ir kt.

⁷⁾ Anita Avramides (g. 1952 m.) – britų filosofė, savo dėmesį skyrusi kalbos ir mąstymo filosofijai, paskutiniu metu susidomėjusi kitų mąstymo problema, kurią laiko labiau konceptualia nei epistemologine. Išleido knygas „Idėjų moterys“ (1995), „Kitų mąstymas“ (1995) ir kt.

⁸⁾ Kolinas MakDžinas (Colin McGinn, g. 1950 m.) – britų filosofas, žinomas darbais mąstymo filosofijos srityje, o ypač tuo, kas vadinamas naujuoju misterianizmu, t.y. manymu, kad žmogaus protas negali išspręsti sąmonės klausimo. Parašė pora dešimtį knygų, tarp jų „Mąstymo pobūdis“ (1982), „Sąmonė ir jos objektai“ (2004), „Pasibaurėjimo prasmė“ (2011) ir kt. Be filosofinių kūrinių jis rašė ir apsakymus bei parašė du romanus: „Erdvė spąstai“ (1992) ir „Netikę lopai“ (2012). 2013 m. pasitraukė iš Majamio un-to dėl kaltinimų seksualiai priekabiavus prie studentės – tai sukėlė debatus apie seksizmo paplitimą akademiniuose sluoksniuose.