Faneroskopija prieš fenomenologiją

R. Huserlis ketino kritikuoti tiek psichologizmą (kaip psichologiniu realizmu pagrįstą logiką), kurio ištakose buvo kai kurie Dž.S. Milio „Logikos sistemos“ teiginiai, o plačios koncepcijos atžvilgiu – Ž. Piažė*) „Genetinė epistomologija“, tiek antipsichologizmą (logiką kaip normatyviąją discipliną, ne mąstymo normatyvumą) – G. Fregės logicizmą, K. Poperio epistomemologiją, - ir kaip to išdavą sukūręs fenomenologijos, universalais mokslo pažinios sąmonės patirties aprašymui, kryptį filosofijoje.

Iš kitos pusės, Č.S. Pirso (1839-1914) mokymas apie kategorijos betarpiškai realizavosi reliatyvų logikoje bei jo ženklų teorijoje, kur Pirsas pasireiškė kaip tradicinis antipsichologas, nepaisant, kad jis kartu su Dž. Jastrovu**) užsiėmė ir eksperimentinės psichologijos (psichofizikos) klausimais. Jo faneroskopija yra fundamentalių fenomeno charakteristikų fiksavimas.

Pirmiausia atkreiptina, kad abu filosofai nemaža dalim logiką sieja su matematika, iš jų Pirsas – tiesiogiai. Logikos kaip normatyvinio mokslo sampratą Pirsas paima iš pragmatizmo maksimos, o Hiuserlis,  F. Brentano įtakoje, pradžioje logiką nagrinėjo remdamasis psichologija. Vėliau, po aštrios Fregės kritikos bei priimdamas B. Raselo daugiaprasmės logiką, Hiuserlis pakeitė logikos paskirtį (pirmas „Loginių tyrinėjimų” tomas, 1900).

Pirsas sumanė logiką kaip teoriją, kuri analizuoja ir sintezuoja samprotavimo būdus bei loginius argumentus, kur samprotavimas yra sąmoningas mąstymas, o logika būtina kaip subjektą ir tikrovę jungianti grandis (influx), suformuodama intersubjektyvumą. Jis mąstymą laikė psichinio elgesio forma derinama su tikėjimu-įpročiu (belief) veikti atsakingai, apsprendžiančiu individo elgseną. Tad logika turi estetinį ir moralinį pagrindą. Kita vertus, Pirso logika yra falibilizmo (nedadeterminacijos) paremtų savikorekcijos metodų idealios tiesos pasiekimui ir klaidų išvengimo priemone. Logika postuluojama ne tik normatyvumu, bet ir universaliu mąstymo būdu, skirtu kategorijų interpretacijai sąryšyje su ženklų sistemomis ir gnoseologinio-ontologinio pobūdžio procesu.

Hiuserlis supranta logiką ir kaip gryną mokslą turinio (prasmės pobūdžio) apibrėžimui bei mokslinio tyrimo metodą psichologizme. Tad Pirso mokymas kažkas tarpinio tarp dviejų Hiuserlio pozicijų. Antrame „Loginių tyrinėjimų” tome „grynasis mokslas“ (tai jo fenomenologija) išskiriamas kaip logikos pagrindų paaiškinimas. Pirso faneroskopija betarpiškai nesiliečia su logika ir yra universumo sistemos paaiškinimu, kurio principu laikomas abdukcija.

Faneroskopija, sudėtingesniu pavidalu tęsdama Viduramžių scholastikos tradicijas, prasidėjo straipsniu „Apie naują kategorijų sąrašą“ (1867). Joje apibrėžiamos trys universalios predikatyvumo (cenopythagorean) kategorijos propozicijos akto sudarymui – tikrosios objekto/subjekto būsenos tikrovėje apraiškos ir pažinimo gebėjimo: pirmumas, antrumas ir trečiumas, kur sąvokų funkcija yra daugio suvedimas į vienį. Faneronu (reiškiniu) Pirsas suprato viską, kas prieinama sąmonei; ir neturi reikšmės jo santykis su kokiu nors realiu dalyku, tad faneronas yra už laiko (esaties moduse) ir už erdvės, nepriskiriamas jokiai konkrečiai sąmonei ir būdingas kiekvienam. Fanerono sąvoka artima Loko „idėjai“: skirtumų kategorijos (būties modusai) kaip akcidencijos negali būti abstrahuojamos viena nuo kitos, būdamos būties (to, kas yra) ir substancijos (šito) tarpininku. Pradedamas „trigubo santykio“ pavidalo begalinės interpretacijos (semiozės) procesas, kur pirmoji kategorija - kokybė (kvaliatyvumas), antroji – santykis, trečioje – išraiška. Pirmumą galima pajusti, tačiau neįmanoma apiforminti, kaip kad paimti „idėją“, „mintį“ kaip ją pačią, - toks kokybiškai apibrėžtas dalykas išeina už pažinimo ribų, randasi galimybėje. Antrumas – tai „grubus“ tikrovės faktas, subjekto-objekto santykis (ego ir ne-ego priešstata), koreliatas. Trečiumas – dėsnis ir būtinybė, reprezentamumas, nukreipimas pas interpretantą. Neegzistuoja betarpiškas kokybiškumo (kvaliatyvumo) pažinimas, tai gryna abstrakcija, hipotezė (abdukcija), tarnaujanti pažinimo tikslams suvedant daugį į vienį nepertraukiamuose kategoriniuose santykiuose, kur reprezentamumas vėl taps „kokybe“. Tad kvaliatyvumas yra „pažinimo elementu“, kur kiekvienas a kiekvienam b turi prasmę tik dėl c.

Bet kas tada leidžia nuspėti bet kurį nuoseklų reiškinį, jei patirtyje nėra nieko, ką galima būtų laikyti nepažiniu ir todėl sąvokos apie tai iš principo negali būti? Patirties stebimas pasikartojamumas leidžia išskirti reiškinius, tačiau tasai pasikartojamumas turi būti aukščiau, nei paprastas reiškinių pasikartojimas. Tad faneronas pateiktas universalija scholastikos realizmo prasme.

Pirsas tarsi atliko transcendentinės logikos transformaciją, nes nepriėmė I. Kanto pažinių reiškinių atskyrimo nuo „daiktų savyje“, iš principo nepažinių, išlaikydamas transcendentinį mokslo objektyvumo pagrindimą ir panaikindamas skirtumą tarp reguliatyviųjų ir moralinių principų jungiant logiką ir etiką; faktiškai sukūrė fenomenologiją apie kategorijas ir induktyviai kategorijas patvirtinančią metafiziką. Žmogus neturi introspekcijos gebos, kaip ir intuicijos. Intuicija – tai žinojimas, betarpiškai apibrėžtas transcendentalaus objekto, egzistuojančio nepriklausomai nuo jo pažinimo proceso. Straipsnyje „Klausimai apie žmogui priskiriamas kai kurių gebas“ (1868) jis pasisako prieš „transcendentalaus objekto“ pripažinimą.

Faneroskopija neatskiriama nuo Pirso ženklų teorijos ir mokymo apie logiką. Pažinimas privalo turėti pradžią – ir tai Pirsas aiškina nenutrūkstamo proceso atsiradimu, o ne betarpišku pažinimu. Tai begalinė semiozė, kurioje „mintis“ pati savaime atitinka ženklą. Kaip kad kūnas juda, o ne „judesys randasi kūne“, žmogus mąsto, o ne mintys randasi jame. Tad svarbu ne materiali ženklo savybė, o tai, kas tuo mąstoma.

2005 m. G. Ričmondas pristatė triadinę sintezę-analizę elektronikoje (Trikonic), kuri remiasi Pirso faneroskopija, skirtą kai kurių spendimų priėmimų, svarbių virtualioms bendruomenėms, tyrimams. Šis principas bus realizuotas elektroniniu įtaisu, naudojamu su įvairių triadų komponentų ir triadų sąryšių analizei.

1903 m. Pirsas atliko pilną ženklų klasifikaciją į 3 trichotomijas (9 poklasius) ir 10 taksonomijos klasių, kur antroji trichotomija (ikona, indeksas, simbolis) buvo fundamentali. Ženklo atvaizdas (icon) pradeda reprezentaciją; remiantis tuo, kad ženklas turi bendrą kokybinę savybę su savo objektu, „ikona“ tiesiogiai perduoda kažkokią idėją (faneroną) ir priskiriamas pirmumui (kokybe). „Indeksas“ yra dinamišku ryšiu su objektu, nurodančiu egzistavimą, ir priskiriamas antrumui (santykiui). „Simbolis“ – tikrasis ženklas, reprezentamumas, kokybiškai apibrėžta idėja su trečiumo (perteikiamumo) kategorija. „Ikona“ ir „indeksas“ yra kaip išsigimę tikrojo ženklo, „simbolio“, formos.

Pirso semiotinė sistema operuoja trimis išvadų tipais: trečiumas išvedamas dedukcija, antrumas – indukcija, pirmumas - abdukcija (retrodukcija). Abdukcija, siekiant tiesos, kaip ir kiti metodai, gali būti vadinami moksliniu metodu. Abdukcija pradžioje tvirtina išankstinę bendrą taisyklę: iš jos dedukuojamos galutiniai teiginiai, kurie tada patikrinami indukcijos pagalba. Abdukcija yra vieninteliu „ženklo“ interpretacijos būdu, kuris pats savaime yra teisingas. Kiekviena naujo to ženklo hipotezė artina prie jo prasmės sužinojimo. Abdukcija priklauso interpretacijų aibei.

Hiuserlio ženklo teorija atskiria ženklą-požymį ir ženklą-išraišką. Pirmasis, neturėdamas reikšmės, turi tik nuorodos funkciją; ženklas kaip išraiška betarpiškai siejasi su reikšme, egzistuojančią už tikrovės. Tad Pirso teorijos negalima suderinti su tokia ženklo samprata. Pirmąją Pirso kategoriją taip pat galima palyginti su Hiuserlio intencionalumo sąvoka – kaip realiu sąmonės išgyvenimo turiniu, neatskiriamu nuo intencijos objekto.

O Pirso pirmumo sąvoka padėjo atsirasti vienai pagrindinių šiuolaikinės analitinės filosofijos sąvokų – „kvalija“ (Qualia) – pirmąkart paminėta konceptualiojo pragmatizmo atstovo K. Liuiso (Clarence Irving Lewis) „Sąmonė ir pasaulio sandara“ (1929): „Egzistuoja atpažįstamos suvokiamojo charakteristikos, pasikartojančios įvairiuose suvokimo aktuose, todėl esančios vienu universalijų tipu. Jas vadinu qualia. Tačiau nors jos yra universalijomis, ta prasme, kad yra atpažįstamos kiekviename kitame suvokimo akte, jas reikia skirti nuo objekto savybių. Šių dviejų dalykų suliejimas buvo būdingas tiek daugeliui praeities koncepcijų, tiek dabarties teorijoms apie esmę. Qualia suvokiama betarpiškai intuityviai, yra duotybė ir negali įtraukti jokios klaidos, nes ji visiškai subjektyvi“.

H. Špilgelbergas vienas pirmųjų palygino Pirso ir Hiuserlio teorijas, nurodydamas esminius skirtumus ir panašumus:

Taipogi Špilgelbergas pastebi, kad Pirsas pernelyg dažnai keičia terminus: fenomenologija virsta faneroskopija, kad atsiskirtų nuo Hėgelio fenomenologijos (faktų stebėjimo, o ne aiškinimo), faneroskopija tampa fenoskopija arba fanerochemija – reiškinių „chemija“.

*) Žanas Piažė (Jean William Fritz Piaget, 1896 1980) – šveicarų psichologas, filosofas, kognityvinės vystymosi psichologijos pagrindėjas, epistemologas, žinomas darbais apie vaikų psichologiją. Įkūrė Ženevos genetinės psichologijos mokyklą, o vėliau išvystė savąją pažinimo prigimties teoriją – genetinę epistemologiją. Laikė, kad kalba nepilnai paaiškina mąstymą, nes šio struktūrų ištakos siekia veiksmą ir gilesnius sensomotorinius mechanizmus nei kalbinė tikrovė. Vis tik, kuo sudėtingesnės mąstymo struktūros, tuo būtinesnė jų apdorojimui darosi kalba. Tad kalba yra būtina, bet nepakankama loginių operacijų sąlyga.

**) Džozefas Jastrovas (Joseph Jastrow, 1863-1944) – lenkų kilmės amerikiečių psichologas, žinomas darbais optinių iliuzijų srityje (Jastrovo iliuzija). Taip pat – eksperimentinėje psichologijoje, psichofizikoje. Dirbo Viskonsino un-te (1886-1927). Ji stikėjo, kad kiekvienas asmuo turi savo išansktinę nusotatą (dažnai klaidingą) į psichologiją. Vienu jo tikslų buvo moksliškai atskirti tiesą nuo klaidos ir lavinti pasauliečius. Pasireiškė ir anomalistinėje psichologijoje. Knygoje „Faktai ir pasakos psichologijoje“ (1900) neigė okultizmo (įskaitant spiritualizmą, teosofiją ir parakrikščionišką M. Edi mokslą) teiginius. Jis nagrinėjo tikėjimo paranormaliais reiškiniais psichologiją – juos laikė „visiškai nemoksliškais ir klaidinančiais“.

Nuorodos:

  1. A.A. Mullin. C.S.S. Peirce and E.G.A. Husserl on the nature of logic//Notre Dame J. Formal Logic Volume 7, Number 4 (1966), p.301-304. Žr. >>>>>
  2. H. Spiegelberg. Husserl's and Peirce's phenomenologies: Coincidence or interaction// Philosophy and Phenomenological Research, 1956, 17 (2), p.164-185 Žr. >>>>>

Apie ontologiją
Benediktas Spinoza
Ženklai ir simboliai
Fichtės mokymas apie mokslą
Čarlzas Pirsas ir jo atgimimas
Deleuze ir Whitehead sąryšis
Laisva valia ir determinizmas
Ankstyvieji L. Vitgenšteino ieškojimai
Post-modernistinis tylėjimo diskursas
N. Hansonas. Atradimo modelis: stebėjimas
Kanto refleksija niutoniškame moksle
Mokslo riboženkliai: 1867-ieji – kartų kaita
Kibernetikos istorijos etiudai, V. Nalimovas
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
Empirinis teorinio gamtos pažinimo pagrindimas
K. Poperis: mokslas ir socialinės inžinerijos idėja
Struktūrinė lingvistika: Kalba ir kalbėjimas
Aš nekuriu hipotezių... Niutonas ir Dekartas
Barthes‘o teksto teorijos teorinis kontekstas
Mokslo filosofas Tomas Kunas
L. Vitgenšteinas. Kultūra ir vertė
Pasaulis, kūnas ir ... velnias
Monada arba sielos grūdas
Ferdinandas de Sosiūras
Agnosticizmas
Filosofijos skiltis
Vartiklis