Kibernetikos istorijos etiudai, V. Nalimovas. Lithuanian

Kibernetikos istorijos etiudai
(kibernetikos požymiai senovės Indijoje)
V.V. Nalimovas, Z.B. Barinova, 2000 („Mokslo filosofija”, Nr. 1(7), p. 55-78 (rus.)

Neseniai pristatėme labai savitą matematiką ir filosofą V. Nalimovą, o dabar pateikiame jo garsų straipsnį apie kibernetikos ir Indijos filosofinės minties sąsajas.

Indijos mintis – tai žmogaus proto istorijos skyrius, mums pilnas gyvybiškos reikšmės. Didžiųjų mąstytojų idėjos niekada nesensta. Jos pagyvina progresą, kuris, atrodytų, pasmerkia jas žūčiai.

Pačios seniausios fantazijos kartais nustebina mus nepaprastai šiuolaikiniu pobūdžiu, nes minties skvarbumas nepriklauso nuo šiuolaikiškumo.
S. Radhakrišnanas [1, 1, p.6]

Šioje publikacijoje mes pabandėme pažvelgti į senovės Indijos filosofiją akimis esančių kibernetikos įtakoje ir savo kasdieninėje veiklje užsiimančių jos idėjų vystytu bei taikymais. Mus sukrėtė tų dviejų pasaulėžiūrų, atrodytų, esančių taip toli viena nuo kitos besančių, artumas. Nebūdami indologijos specialistais, galbūt, pasirinkome ir ne geriausius pavyzdžius mūsų samprotavimų iliustracijoms. Kai kurie jų ne kartą minėti populiarioje literatūroje, nors mums atrodo, kad mes juos aiškiname savaip.

Mes prisiimame atsakomybę dėl to, kad senovės tekstų suvokimas pagal mus kartais skiriasi nuo indologų požiūrio ir, tuo labiau, skiriasi nuo senovės Indijos filosofų supratimo. Tačiau tai neišvengiama: vienas pagrindinių mūsų postulatų, toliau nuodugniai aptariamų, yra tame, kad suvokiant bet kurią ženklų sistemą, imtuvas bendru atveju suvokia ne tai arba ne visai tą, ką norėjo perduoti siųstuvas, - ypač tai liečia tekstus, sukurtus visai kitame intelektualiniame lauke.

Moksle, ypač mokslinėje pasaulėžiūroje, uždavinių iškėlimas, galbūt, yra svarbesnis, nei jų sprendimas. Sprendimai visada yra laikino pobūdžio, jie ateina ir nueina priklausomai nuo mokslo priemonių ir mokslinio kriticizmo vystymosi. O uždavinių iškėlimas lieka amžiams. Kartais per ilgą istorinį laikotarpį vieni jų pasitraukia į antrą planą arba visai užmirštami, užleisdami vietą kitiems, madingesniems, tačiau vėliau vėl atgimsta, sukurdami ciklinį mokslo vystymosi pobūdį. Taip įvyko ir su kibernetikos idėjomis. Jos kilo, kaip atsvara tam deterministiniam racionalizmui, buvusiam dominuojančia šerdimi šiuolaikinio mokslo vystymęsi nuo, bent jau, Niutono ir Leibnico laikų ir kuris dabar, matyt, išsisėmė, pasiekė savo logišką baigtį.

Ir iki šiol kibernetikos idėjos priimamos nelengvai: pernelyg radikaliai jos keičia visą mokslinės pasaulėžiūros sistemą. Ir jei vieni mokslininkai, panaudodami šiuolaikines technines mokslo priemones, bando gauti naujų rezultatų kibernetinių sąvokų sistemoje, tai kiti švaisto daug pastangų tam, kad suderintų naujas koncepcijas su senomis ir įprastomis sampratomis.

Tačiau tame nuostabiausia tai, kad kibernetikos koncepcijos kilo iš tokių uždavinių, kurie anaiptol nėra nauji, iškėlimo. Tai, jei norite, europietiško mokslo visai užmirštų senovės pasaulio uždavinių, to požiūrio į pasaulį, kuris sukūrė ištisą žmonijos kultūros vystymosi epochą ir vėliau buvo užmirštas, nes pasirodę esąs svetimas deterministinio racionalizmo sistemai, atgimimas.

Štai vienas pavyzdys, parodantis, kaip šiuolaikinis mokslas bando atsakyti į senai iškeltą klausimą. Priekiniame mokslo ir technikos fronte, tarsi būgnų dundesys, skamba, daug kartų atsikartodamas, vienas ir tas pats žodis: informacija, informacijos išskleidimas, informacijos saugojimas, informacios apdorojimas, valdymas ir informacija... Kas gi yra toji sąvoka – informacija?

Šis klausimas, pasirodo, visu aštrumu buvo iškeltas dar senovėje. Štai kaip prasideda Jono evangelija – ankstyvosios krikščionybės paminklas, labiausiai prisotintas bendrųjų filosofinių sąvokų:

Tai, žinoma, ne atsakymas į tai, kas yra informacija. Čia tik labai gilus klausimo apie žodžio – informacijos pasaulio atsiradime ir pasaulio sandaroje - vaidmenį iškėlimas. Žodis, čia suprantamas platesne nei dabartine prasme, sutapatinamas su Dievu. Mums dabar sunku netgi įsivaizduoti visą tokio uždavinio iškėlimo gelmę: šiandien Dievo sąvoka prarado ankstesnę visaapimančią prasmę. Dabar mes galim tik pasakyti, kad senovės mąstytojas suprato informacijos vaidmenį pasaulio sąrangoje ir kad apibrėžti tą sąvoką taip pat sunku, kaip apibrėžti, kas senovės stiprių religinių įsivaizdavimų sistemoje yra Dievas. Jam teko apsiriboti operacine charakteristika, parodžius, koks informacijos vaidmuo pasaulio sandaroje.

Dabar mes negalime pateikti nors kiek priimtinesnio apibrėžimo tam, kas yra informacija. Štai keletas pavyzdžių, iliustruojančių šiuolaikinių bandymų apibrėžiant ir aiškinant žodžio „informacija“ prasmę bergždumą.

„Informacija – tai pažymėjimas iš išorinio pasaulio gautam turiniui mūsų jutimų pritaikymo ir prisitaikymo prie jo proceso metu“ [3, p.31].

„Informacija ... viena objektyvios tikrovės daiktų, reiškinių procesų, sukurtų žmogaus valdomų mašinų, savybių, pasireiškianti gebėjimu suvokti vidinę būseną ir supančios aplinkos poveikius bei tam tikrą laiką išsaugoti to rezultatus; perduoti žinias apie vidinę būklę ir sukauptus duomenis kitiems daiktams, reiškiniams, procesams“ [4, p. 182].

„Informacija – objektyvus ryšio tarp sąveikaujančių materialių objektų, pasireiškiančio tų objektų būsenų kitime, turinys‘ [5, p.55]

Vargu ar reikia šiuos apibrėžimus palydėti rimtomis kritinėmis pastabomis – iš paskutinio apibrėžimo. Pavyzdžiui, seka, kad matematikoje įrodyta ir kur nors užfiksuota teorema pati savaime nėra informacija, nes tame dokumente, kuriame ji surašyta, dar nėra sąveikaujančių materialių objektų; muzikos kūrinys taipogi nebus informacija. Ir jau visai keista kalbėti apie objektyvų muzikinės informacijos pobūdį. Mūsų bejėgiškumas čia akivaizdus.

Vienintelis dalykas, ką dabar galime padaryti, - tai pakalbėti apie tą vaidmenį, kurį informacija turi valdymo, pažinimo, mokslo, visuomenės, biosferos vystymosi užduotyse. Šis pokalbis tapo įmanomas ir net būtinas tik po to, kai buvo sukurta samprata apie sistemą. Sistema yra tokią mūsų mąstymo kategorija, kuri įgauna prasmę tik tada,kai iškyla klausimas apie netrivialių valdymo metodų analizę. Valdymo procesų tyrinėjimas natūraliai vėliau susiveda į informacinių srautų sistemoje tyrimus. Tradicinis 18-19 a. mokslas teturėjo reikalą tik su trivialiomis valdymo užduotimis, paklūstančiomis griežtiems deterministiniams dėsniams (pvz., planetų judėjimas paklūsta Keplerio dėsniams), ir informacijos vaidmuo buvo užmirštas, įsivaizdavimas apie informaciją kaip tam tikrą savarankišką kategoriją griežytai deterministinių požiūrių sistemoje buvo perteklinis.

Tačiau anksčiau pateiktas pavyzdys iš Evangelijos – tai tik fragmentas. Turime pagrindų teigti, kad ankstyvosios krikščionybės filosofinės sąvokos tikrai buvo susiję su tuo ratu idėjų, kuriomis dabar remiasi kibernetika. Tačiau štai kas nepaprasta: jei pažvelgsime į senovės Indijos filosofinių sąvokų sistemą. Ypač į ankstyvąjį budizmą – didįjį bandymą „sukurti religiją iš filosofijos“ be jokios religinės tendencijos bjaurėtis metafizine pasaulėžiūra, bandymą, „kurio drąsą mums sunku deramai įvertinti“ [1,1, p.304], - tai čia visa požiūrių sistema nepaprastai panaši š tai, ką dabar regime kibernetikoje. Ar nekartojame mes mąstymo ciklo, tik dabar šiuolaikinių mokslinių vaizdinių bazėje, panaudodami visa tai, kas buvo mokslo sukaupta per jos 2-3 deterministinio vystymosi kelio amžius?

Kibernetiką šiandien suprantame kaip naują pasaulėžiūrą ir manom, kad ji turi sukurti naują kryptį moksle. Ir tuo pat metu kibernetika apibrėžiama labai paprastai – tai mokslas apie valdymą kurio pagrindas yra valdymo procesų bendrumo ir vienybės pripažinimas visiškai besiskiriančiose sistemose – biosferoje ir jos atstovuose – organizmuose, visuomenėje bei atskirų žmonių elgsenoje ir netgi žmonių kuriamose mašinose. Tai labai stiprus teiginys. Tačiau iš tokios plačios valdymo uždavinio sampratos tiesiogiai neseka, kad kibernetika yra kažkas daugiau,, nei nauja šaka sename, senai susiklosčiusiame pažinimo sraute.

Siekiant suprasti revoliucinį kibernetikos vaidmenį reikia, visų pirma, įvertinti tas pirmines logines prielaidas, kuriomis ji remiasi. Viena jų – tai tikimybinio pasaulio modelio pripažinimas. Liekant senosiose deterministinėse pozicijose, tai pats uždavinio apie atskiro mokslo apie valdymą sukūrimas yra mažai prasmingas. Kaip gali kilti naujas mokslas apie valdymą, jei valdymo procese tiesiog privalo pasireikšti tie griežti deterministiniai dėsningumai, kurie buvo anksčiau nustatyti tiriant gamtą ar visuomenę?

Tiesa, vėliau, techninės kibernetikos vystymosi procese, buvo suformuluoti valdymo uždaviniai ir griežtai deterministinėms sistemoms. Jie keliami, tarkim, taip: Yra daug būdų griežtai determinuotai sistemai pereiti iš pradinės būsenos į galutinę. Tarp jų reikia kažkokiu tai būdu nustatyti geriausią. Tačiau tokių palyginti paprastų uždavinių sprendimas nesukurtų savarankiško pažinimo skyriaus su nauja filosofine pakraipa.

Deterministinį požiūrį į pasaulį geriausiai suformulavo dar Laplasas, mechanistinio materializmo atstovas. Jis teigė, kad jeigu egzistuotų visaapimantis protas, tai atsižvelgtų į visą veiksnių įvairovę ir užrašytų visus procesus begaliniu diferencialinių lygčių skaičiumi, kurias išsprendus galima būtų tiksliai aprašyti viso pasaulio praeitį, dabartį ir ateitį. Šioje koncepcijoje nelieka vietos atskiram mokslui, kuris užsiimtų valdymo procesų tyrimu.

Laplaso determinizmas padarė milžinišką ir neišdildomą poveikį Europos mokslinės minties vystymuisi. Iki šiol mokymas visose vidurinėse viso pasaulio mokyklose organizuotas taip, kad mokiniams ugdo griežtai deterministinę pasaulėžiūrą, - mokyklinės programos kartais atspindi naivius metodologinius įsivaizdavimus, kuriais remdamasis istoriškai vystėsi mokslas.

Vakarų šalyse pirmuosiuose aukštųjų mokyklų kursuose skaitomos įvadinės matematinės statistikos paskaitos. Jų tikslas yra visai ne tame, kad išmokytų naudotis statistikos idėjomis bei metodais, - keliamas gerokai kuklesnis uždavinys: parodyti, kad esant realistiniam išorinio pasaulio tyrinėjimo požiūriui reikia naudotis tikimybiniais modeliais. Ir, daugelio tvirtinimu, tai pats sunkiausias kursas.

Tikimybinės visatos idėja kilo XX šimtmečio pradžioje. Ji į mokslą praniko daugeliu kelių: statistikų, betarpiškai siekusių pritaikyti statistinius metodus praktiškai visose mokslo srityse, pastangomis ir fizikų, bandžiusių betarpiškai įtraukti tikimybines koncepcijas fizikos teoriniuose dariniuose. Vineris netgi laiko, kad „būtent Dž. Gibsui, o ne Albertui Einšteinui, Verneriui Heizenbergui ar Maksui Plankui privalome priskirti pirmąją didžiąją XX amžiaus revoliuciją fizikoje“ [3]. Visi gausūs srautai, nešantys į mokslą tikimybines idėjas, savo filosofinį užbaigtumą rado kibernetikos koncepcijoje. Vinerio knyga „Kibernetika ir visuomenė“ [3] prasideda pratarme, kurios antraštė – „Tikimybinės visatos idėja“. Ir tikrai, valdymas virsta savarankišku uždaviniu tik po to. kai pripažįstam, kad egzistuoja sistemos, kurių elgesys neaprašomas deterministiškai.

Net likus deterministinio požiūrio į pasaulį įtakoje, teks vis tik pripažinti tikimybinių idėjų moksle tikslingumą. Tam yra daugybė pagrindimų: griežtai deterministiniuose aprašymuose reikia į nagrinėjimą įtraukti pernelyg daug nepriklausomų kintamųjų; deterministiniais modeliais pateiktas aprašymas gali tapti kvailai griozdišku, kaip tai būtų, tarkim deterministiškai aprašant dalelių judėjimą upės vagoje (A.N. Kolmogorovo pavyzdys [6]); pradinės uždavinio sąlygos ne visada tiksliai pateikiamos ir jas turime, kaip taisyklė, tik pasiskirstymo funkcijų pavidalu [3]; sudėtingose, vadinamosiose difuzinėse sistemose neįmanoma net mintyse pastatyti pertvaras, skiriančias skirtingos fizikinės prigimties reiškinius⁷⁾. Deterministiniai modeliai pasirodo tinką tik reiškinių tam tikromis idealizuotomis sąlygomis aprašymui.

Ir čia kyla natūralus klausimas: ar ne logiškiau būtų pripažinti tikimybinį visatos modelį ir deterministinį būdą taikyti tik kaip darbinių hipotezių, tinkančių tik elementarių reiškinių aprašymui, sistemą? Tačiau galima turėti ir kitą požiūrio tašką – likti deterministu, pripažįstant tikimybinius modelius tik kaip darbines hipotezes sudėtingų sistemų aprašymui. Vienos iš šių alternatyvų pasirinkimas – tik skonio reikalas.

Jei šiuolaikinis mokslas ir pripažino kibernetikos idėjas, tai tas pripažinimas daugiau teturi tik išorinį pobūdį. Susidaro įspūdis, kad dauguma mokslo darbuotojų pasaulyje lieka deterministais, tik geriausiu atveju pripažindami tikimybinius modelius kaip darbines hipotezes.

Ir vis tik vienos iš dviejų pasaulėžiūrų – deterministinės ar tikimybinės – pasirinkimas neretai nulemia elgesio strategiją. Tai ypač lengva atsekti technologinių gamybos procesų valdymo organizacijos uždaviniuose. Liekant griežto determinizmo pozicijose ir esant pakankamai nuosekliu, reikia laikyti, kad, sukuriant vieną ar kitą technologinį procesą, yra surasti visi deterministiniai dėsningumai, ir tada valdymas ir kontrolė susiveda paprasčiausiai į tai, kad būtų palaikomi visi kintamieji, atsakingi už proceso vyksmą tam tikrame fiksuotame lygyje ar kokiame siaurame jo intervale. Laikantis tikimybinės pasaulėžiūros, deterministinio aprašymo bandymus tenka laikyti nepakankamais. Šiuo atveju valdymo uždavinys susiveda į adaptyviąją optimizaciją – prisitaikymą prie nuolat kintančių sąlygų. Praktiškai iš tos ideologijos seka, kad veikiančioje įmonėje atliekamas permanentinis eksperimentas, teikiantis informaciją apie be paliovos ir nekontroliuojamai kintančias sąlygas; gamybinė įmonė privalo tiekti ne tik produkciją, bet ir informaciją adaptyviam valdymui. Galbūt mokslinis visuomenės valdymas irgi privalo turėti adaptyvios optimizacijos pobūdį?

Tačiau grįžkime prie senovės Indijos pasaulėžiūros. Pasirodo, jau prieš 2,5 tūkst. metų Indijos filosofija pradėjo aptarinėti problemą susijusią su priežastingumo priešpastatymui tikimybiniam požiūriui, - problemą, kuri Europos moksle rimtai iškilo tik XX amžiuje. Filosofinėje senovės Indijos literatūroje labai daug vietos skiriama dominuojančio loginio priežastingumo pažinimo procese arba absoliuto apmąstymo kritikai (detaliau apie tai žr. [8]). Ypač įdomus Narajanos¹²⁾ traktatas apie budistinį reliatyvumą. Kad duotume bent kokį įsivaizdavimą apie jo argumentaciją, pateikiam vieną aforizmą iš to traktato pirmo skyriaus pagal [8]:

Šiuolaikine kalba šis teiginys skambėtų maždaug taip: „... deduktyvusis mąstymas laiko, kad iš pradinių postulatų loginiu būdu galima išvesti tik tai, kad juose glūdi, ir jeigu taip, tai kame jų euristinė jėga? Jei iš postulatų galima išvesti kažką, ko juose nėra, tai kodėl to negalima išvesti iš kažko, nesančio juose?...“¹⁾

Senovės Indijos filosofija, iš vienos pusės, paskelbė karmos koncepciją – visuotinį nepaprastai griežtą tarpusavio sąryšį (detaliau apie karmą žr. 4 skirsnyje), iš kitos pusės, visuotinio nepaliaujamo kitimo koncepciją. Mūsų terminologija, karma – tai priežastingumo koncepcija, visuotinis kitimas – tai atsitiktinis procesas, perteikiamas tikimybiniais modeliais. Dabar dėmesį sutelksime tik kitimo koncepcijai.

Budizmo požiūriu visa, kas egzistuoja, yra ne tiek esatis kiek save atgaminančios ir naikinančios būties procesas. Visos būties atmainos nuolat kinta, sudarydamos nenutrūkstamą dingimų ir atsiradimų seką. Štai, pvz., kokią ištrauką iš budistinių tekstų tuo klausimu pateikia žinomas budologas H. Oldenbergas¹³⁾ [9]:
„Šis pasaulis laikosi ant dvilypumo, ant to, kad ‚tai egzistuoja‘ atba ‚tai neegzistuoja‘. Tačiau tam, kas tikrai ir išmintingai apmąsto, kaip visa gimsta pasaulyje, tam pasaulyje nėra nieko, kas ‚tai neegzistuoja‘. Tam, kuris apmąsto, kaip pasaulyje viskas naikinama ir praeina, nėra nieko, kad ‚tai egzistuoja‘. ‚Viskas egzistuoja‘ – tai vienas kraštutinumas; ‚tai neegzistuoja‘ – kitas kraštutinumas. Tobulasis, likdamas toli nuo abiejų kraštutinumų, būdamas vidury, paskelbė tiesą.“

Ypač įdomus fragmentas iš Milindos ir Nagasenos pokalbio²⁾, cituojamas iš minėtos H. Oldenbergo knygos [9]:
„Nagasena: Jei žmogus uždegs žvakę, ar ji degs visą naktį?
Milinda: Taip, ji degs visą naktį.
N.: Tačiau ar tapati, didysis valdove, liepsna pirmosios sargybos metu su liepsna vidurnakčio sargybos metu?
M.: Ne.
N.: Tad, didysis valdove, liepsna pirmosios sargybos metu buvo vienokia, o vidurnakčio – kitokia, o paskutinės [sargybos metu] – trečiopa?
M.: Ne, ji degė visą naktį, nes liepsna buvo susijus su viena ir ta pačia medžiaga.
N.: Lygiai taip pat, - daro išvadą Nagasena, užsidaro žmogaus elementų [dharma] grandinė, viena atsiranda, kita išnyksta, todėl ir nėra vienas ir tas pats žmogus, tačiau ir ne kitas žmogus.

Visa tai primena mūsų įsivaizdavimus apie atsitiktinį procesą! Kaip tas pokalbis apie žvakę primena mūsų samprotavimą apie nekontroliuojamą technologinio proceso kitimą., kai bandome pagrįsti naudojimąsi adaptyvios optimizacijos strategija!

Norisi atkreipti dėmesį į tai, kad senovės Indijos mokymas apie visuotinį kitimą semantiškai gerokai arčiau teorinio-tikimybinio požiūrio nei senovės Graikijos mokymas apie dialektiką. Garsusis Heraklito posakis, kad negalima dukart įbristi į tą pačią upę, iš mūsų tereikalauja įsivaizdavimo, kad per bet kokį kiek norimą mažą laiko tarpsnį įvyksta vandens masės pasislinkimas. Tam nereikia panaudoti teorinės-tikimybinės kalbos, tam pakanka be galo mažų dydžių paskaičiavimo kalbos. Būtent toje kalboje išsprendžiamas ir Zenono paradoksas apie judėjimą, skelbiantis, kad skriejančios strėlės nėra ten, kur jos nėra, ir nėra ten, kur ji yra. Kitaip su pasisakymais apie visuotinį kitimą senovės Indijoje. Deganti žvakė, visų pirma, lieka ten, kur ji yra, - mūsų šiuolaikinėje kalboje tai reiškia, kad galima kalbėti apie matematinę viltį procesuose, susijusiuose su žvakės degimu; toliau sakoma, kad žvakė tuo pat metu nuolat kinta, - tai reiškia, kad čia reikia įvesti atsitiktinio proceso, kurio vienas parametrų yra matematinė viltis, sampratą. Indijos ir Graikijos sampratos apie kitimą skirtingai verčiamos į mūsų kalbą arba, tiksliau, čia tenka panaudoti dvi skirtingas kalbas: vieną kartą diferencialinio skaičiavimo kalbą, kitą kartą – teorinio-tikimybinio požiūrio kalbą. Tačiau aiškiai išreikštu pavidalu tikimybės sąvoka Indijos filosofijoje nebuvo suformuluota.

Jei griežtai laikysimės tikimybinės pasaulėžiūros, tai visos Europos mokslo funkcinės priklausomybės fizikoje, chemijoje, biologijoje – visos jos nekorektiškos, visas jas reikia užrašyti kaip atsitiktinius procesus, tačiau to dar niekas nemoka padaryti. Ar ne todėl budistinės pasaulėžiūros šalyse negalėjo vystytis deterministinių sąryšių mokalas? Tačiau tuo pat metu Europos deterministinė pasaulėžiūra pasiekė kažkokią ribą, kur tenka pripažinti tikimybinių pažiūrų į pasaulį priimtinumą ir, netgi daugiau, būtinumą.

Tikimybinis modelis gali būti sukurtas ne tik išorinio pasaulio aprašymui, bet ir mūsų vidiniam pasauliui – mūsų mąstymui, apie kurį galime spręsti analizuodami mūsų kalbos struktūrą. Šį klausimą apžvelgsime kitame skirsnyje.

„Jei aritmetika neprieštaringa, tai ji nepilna“, - šis tvirtinimas seka iš nuostabios Giodelio teoremos apie nepilnumą (1931 m.). Taip netikėtai baigėsi apie 300 m. trukęs Europos mokslo beveik neriboto tikėjimo loginio mąstymo galia periodas. Galbūt, gnoseologijoje per visą jos egzistavimą nebuvo įrodyta galingesnio teiginio. Iš Giodelio teoremos seka, kad žmogaus mąstymas turingesnis už jo aksiomatines-deduktyvias formas. Bet kuri griežtai formaliai sukonstruota loginė sistema apims tiesas, kurių neįmanoma toje sistemoje įrodyti; tos sistemos neprieštaringumo negalima įrodyti toje logikoje pateiktomis priemonėmis³⁾.

Meto, kuriame gyvename, Europos mokslo istorinis vystymasis prasidėjo Dekarto mokyklos reikalavimu moksliniams terminams suteikti tikslias ir vienareikšmes prasmes. Tai buvo tapatu reikalavimui sukurti griežtų samprotavimų, naudojančių formalią logiką, sistemą. Ir tasai reikalavimas, žinoma, suvaidino milžinišką vaidmenį Europos mokslo vystymesi.

Hėgelis buvo, matyt, pirmuoju ir Europos mąstytojų, aiškiai supratusių deduktyvios logikos ribotumą. Dabar norisi manyti, kad , kad jis neaiškiai nujautė Giodelio rezultatus. Tačiau Hėgelio formaliosios logikos kritika turėjo labiau publicistinį nei mokslinį pobūdį. Jos nepripažino platus mokslo darbuotojų ratas, nepripažino ir matematikai, aklai tebetikėję aksiomatinių-dedukcinių darinių galia.

Po Hėgelio praėjus beveik šimtui metų vokiečių matematikas Hilbertas pabandė įrodyti loginės sistemos neprieštaringumą. Kaip kartas tasai bandymas ir baigėsi nuostabia Giodelio teorema. O pats Hėgelis vis tik tebeliko giliu racionalistu. Jam reikėjo kažkaip pataisyti deduktyvių darinių sistemą tam, kad logikos priemonėmis iš absoliučios idėjos išvestų visą realybę. Tačiau svarbiausias dalykas tame liko neaiškus: kada ir kur ima veikti tos žaidimo taisyklės. Pagal Hėgelio samprotavimus reikėjo manyti, kad tų taisyklių apraiška vyksta toli gražu ne atsitiktinai, - ji imanentinė vystomoms idėjoms. Jei Hėgelis būtų pateikęs aiškias dialektinės logikos taikymo taisykles, ji nedelsiant būtų virtusi formaliosios logikos dalimi. Tad rezultate pasirodė, kad retrospektyviai viską galima paaiškinti dialektinės logikos rėmuose: ir istorijos eigą, ir kūrybinės minties tėkmę. Tačiau išmokyti mąstyti Hėgelio dialektinės logikos metodais neįmanoma. Tai ypač tapo aišku pasirodžius ESM: naudodamasis dialektine logika joms niekas negali parašyti programos.

Kitas formaliosios logikos kritikos požiūris kilo iš kalbos analizės. Istoriškai jo atsiradimas susijęs su vėlyvuoju Vitgenšteinu. Anglų lingvistinė (analitinė) filosofinė mokykla teigia, kad natūrali žmonių kalba turtingesnė už bet kurią dirbtinę kalbą su aiškiai nustatytomis žodžių reikšmėmis. Anot jų pavyzdinio palyginimo, pokalbis tokia dirbtine kalba būtų toks pat nuobodus kaip ir teismo posėdis su iš anksto žinoma baigtimi. Ir Hilbertas, matyt, jau gerai suprato kalbos polimorfizmą. Siekdamas sukurti griežtai formalistinę loginę sistemą, jis reikalavo, kad matematiniai samprotavimai būtų išvaduoti nuo bet kokio prasminio ryšio su išorinio pasaulio reiškiniais ir būtų nagrinėjami patys savaime, tiesiog kaip tam tikros ženklų sekos.

Mūsų kasdieniniame gyvenime vis tik jei ir ne mūsų mąstymas, tai mūsų bendravimas vyksta loginiame lygmenyje,nors, galbūt, mes ir ne visada tai suvokiam. Net vaikai, kai kalbasi, naudoja deduktyvias konstrukcijas. Štai vienas pavyzdžių.

Viena moteris klausia mažą berniuką, matematiko-tikimybininko sūnų: „Kodėl tu ne mergaitė?“. Pagalvojęs, tasai atsako: „Tikriausiai todėl, kad aš berniukas“.

Šiame silogizme panaudojama aksioma, teigianti, kad vienu metu negalima būti ir berniuku, ir mergaite. Iš jos daroma išvada, kad jei jau jis berniukas, tai būtent todėl ir negali būti mergaite. Tačiau net pačiam berniukui toks samprotavimas neatrodo labai turiningu, todėl jis priduria „tikriausiai“.

Tačiau samprotavimų logika, be abejo, niekada nebūna griežta. Hėgelio sunkumas įveikiamas kalbos polimorfizmu: tiems patiems žodžiams gali suteikti skirtingas prasmes. Galbūt, tą mintį geriau suformuluoti taip: su kiekvienu ženklu-žodžiu susijęs visas prasminių reikšmių laukas ir nėra griežtų ribų, skiriančių tuos laukus. Polimorfizmas leidžia į mūsų samprotavimus mandagiai įnešti tą prieštaringumą, be kurio loginė sistema būtų nepilna. Tai kažkas daugiau nei paprastas mūsų pasisakymų aksiomatikos praturtinimas, - iš Giodelio teoremos seka, kad sistemą negalima padaryti pilna vien padidinus aksiomų kiekį.

Galbūt, ypač įdomu, kad polimorfizmas aptinkamas ne tik įprastinėje žmonių kalboje, bet ir mokslo kalboje. Mokslininkai vis dar nepriėmėm, o ir priimti negalėjo Dekarto reikalavimo terminų vienareikšmiškumui. Tuo pat metu, tiesa, prasminis žodžių daugiareikšmiškumas visada nustatomas ir išlaikomas tam tikrose ribose, kurios mums atrodo protingomis arba, gali būti, tiesiog įprastinėmis.

Galima eiti toliau ir nagrinėti tikimybinį prasminio turinio suvokimo modelį, ženklui priskiriančiam reikšmę remiantis Bajeso teorema. Išdėstysim čia tai labai paprastai, sekdami [13]:
... Šios teoremos prasmę paaiškinsime įprastiniais statistiniais terminais. Tarkim, kad kažkokiam objektui H matuojamas dydis m. Turime visų galimų matavimų y erdvę Y. Šioje erdvėje įvesta tikimybė p(y/m). Paprasčiausiu atveju tai yra normalinio pasiskirstymo funkcija objekto H matavimo klaidų stebėjimams. Toliau laikysime, kad mums žinoma apriorinė tikimybė p(m), t.y. iš anksto (iki eksperimento atlikimo) žinomas visų galimų m reikšmių m pasiskirstymas. Tada Bajeso teoremą galima užrašyti taip:
p(m/y) = k p(m)p(y/m)

kur k - iš normavimo sąlygos gauta konstanta.

Įvesdami apriorinę informaciją mes tarsi pateikiame įėjimą į sistemą, o tada, panaudodami Bajeso teoremą, sukuriam logiškai nepriekaištingą išėjimą iš sistemos, kuris aprašomas aposteriorinės tikimybės p(m/y) pavidalu. Jei dabar grįšime prie ženklų sistemos suvokimo proceso analizės, tai šiuo atveju p(m) bus išankstiniu sprendimų apie ženklo prasminę reikšmę pasiskirstymu. Šis pasiskirstymas gali būti sudarytas, tarkim, taip: „imtuvas“ savo sąmonėje turi tam tikrą įsivaizdavimą apie ženklo galimas prasmines reikšmes, - vienos jų turės didesnes pasireiškimo tikimybes, o kitos mažesnes ...

Visa tai gali būti pavaizduota pasiskirstymo funkcija, sudaryta taip, kad abscisių ašyje išdėstyti prasminių reikšmių rangai jų pasireiškimo tikimybių tvarka, ordinačių ašyje dedamos pačios tikimybės. Toji apriorinė tikimybė sudaro įėjimą į skaitomo teksto suvokimo sistemą, Skaitymo sistema leidžia suformuluoti funkciją p(y/m). Ji aprašoma daugeliu veiksnių – skaitomo ženklo kombinavimo su kitais ženklais į frazes būdais ir bendru emocionaliai-intelektualiu „imtuvo“ nustatymu skaitymo metu; paskutinė aplinkybė įneša tą patį neapibrėžtumo elementą, kaip ir eksperimento klaida įprastinuose fizikiniuose bandymuose.

Atskiru visiško nežinojimo arba visiško nesvarbumo atveju funkcija p(y/m) bus tiesiog lygiaverčiu pasiskirstymu ir tada p(y/m) susiveda į p(m/y), tačiau vargu ar tai bus, kai „imtuvu“ bus žmogus. Jei „imtuvui“ ir „siųstuvui“ p(m) yra daugiau ar mažiau vienodos, tai skaitymo procesas teturės tik atsitiktinius iškraipymus. Tačiau gali atsitikti, kad „imtuvas“ ir „siųstuvas“ į ženklų sistemą įdeda visiškai skirtingas prasmes, ... kaip tai nutinka estetiniame vabzdžių suvokime. Šiuo atveju „imtuvas“-žmogus turi tam tikrą estetinių vaizdinių sistemą, perteikiamą p(m) funkcija, kurios neturi „siųstuvas“-gamta, t.y. genetinės vabzdžių informacijos sistema...

Iš čia ir kyla to pranešimo, kuris nebuvo išsakytas „siųstuvo“, suvokimas. Jei norite, nagrinėjamas čia modelis – tai tiesiog į tikimybinę kalbą išverstas gerai anglų lingvistinėje literatūroje žinomas pasakymas apie tai, kad žodžio suvokimas vyksta pagal kaušo, iš žmogaus sąmonės išsemiančio tai, kas ten randasi, schemą.“

Anglų analitinė mokykla tvirtina, kad mes nežinome žodžių prasmių, tačiau žinome, kaip juos naudoti. Tikimybinis modelis aprašo mechanizmą, leidžiantį mums naudoti žodžius, kurių vienareikšmė prasmė negali būti nustatyta. Dar daugiau, galima teigti, kad tik tikimybinis žodžių suvokimo modelis gali įveikti formaliosios logikos paradoksus. Vienu tokių tragiškų paradoksų, žinomų dar iš senovės Grakijos filosofijos laikų, yra melagio paradoksas⁴⁾. Jis formuluojamas maždaug taip: „Ir melagis gali prisipažinti, kad jis melagis. Tada jis sakys tiesą. Tačiau sakantis tiesą nėra melagis. Taigi, gali būti, kad melagis nėra melagis“. Iš tikimybinių pozicijų čia tiesiog nėra jokio paradokso. Visa esmė tame, kad melagiu bus vadinamas tas, kurio teisingi pasisakymai pasitaiko su maža tikimybe. Matyt, tokio tipo prieštaravimus atidžiai analizuojant galima rasti bet kuriame tekste, tačiau mes jiems neteikiame reikšmės, neretai priimdami, galbūt nesąmoningai, tikimybinę mūsų kalbos struktūrą. Ir vis tik tikimybinė kalbos koncepcija priešiška tradicinėms europietiškoms kalbos sampratoms.

Taigi, mes teigiam, kad kasdieninėje kalboje lingvistinė semantika nesuvedama į loginę semantiką, iš kur kyla visi sunkumai, susiję su mašininiu teksto vertimu ir programų, skirtų žmogaus dialogui su skaičiavimo mašina, sukūrimui.

Tų ženklų sistemų, kurias vadiname kalbomis, struktūra apibrėžiama, visų pirma, formaliai loginių sudedamųjų santykiu su tikimybinėmis. Mums žinomose kalbinėse sistemose šis santykis kinta tarp plačių ribų, sudarančių savotišką skalę. Viename jos gale yra griežtai formalizuotos kalbos – formalizuotų skaičiavimų kalbos, programavimo kalbos; kitame gale – kalbos su grynai tikimybine struktūra – tarkim, abstrakčios tapybos kalba [13]. Mūsų įprastinė kalba - kasdieninio bendravimo kalba toje skalėje užima kažkurią tarpinę padėtį. Abstrakčios tapybos – kalbos su grynai tikimybine struktūra – atsiradimas, be abejo, kažkaip susijęs su tų naujų vaizdinių, kurie, galiausiai, pagimdė ir kibernetikos koncepciją (pasaulėžiūra su stipriai išreikštu tikimybiniu kryptingumu) gausa.

Dabar pažiūrėkim, kokią vietą kalbų skalėje užima Indijos filosofijos kalba. Jei prie Europos mokslo ištakų randasi Aristotelio veikalas apie formalios logikos pagrindimą, tai Indijoje logikos klausimais domimasi nuo gilios senovės [14, 15]. Kai kurie pasisakymai apie silogizmus priskiriami pačiam Budai. Tačiau bendros pažiūros logikos atžvilgiu budizme iš esmės skyrėsi nuo Aristotelio formalizmo. Pas juos, visų pirma, nebuvo tipiško europietiškam mąstymui atsiribojimo tarp logikos. Suvokimo psichologijos ir filosofijos. Toliau, jų logika leido tai, ką dabar vadiname panašiais į tiesą samprotavimais, pavyzdžiui, išvadas pagrįstas analogijomis. Tačiau čia neapsistosime indiškos logikos analizei. Mus domina kita įdomesnė užduotis – betarpiška loginė-analitinė senovės Indijos tekstų analizė analogiškai tam, kaip, tirdami samprotavimų struktūrą šiuolaikiniame moksle, betarpiškai naudojamės moksliniais tekstais.

Apsiribosime tik to bendro įspūdžio, kuris susidaro susipažinus su tai tekstais, išdėstymu. Susumuodami tuos įspūdžius, mes, visų pirma, norime pažymėti stipriai išreikštą senovės Indijos tekstų kalbos polimorfizmą. Žodis indiškuose tekstuose nepaprastai daugiabriaunis pagal į jį sudedamą prasminį turinį. Į tą aplinkybę dėmesį atkreipė visi senovės Indijos minties tyrinėtojai. Štai keli pavyzdžiai. Iliustruojantys tą tvirtinimą.

H. Oldenbergas [9]:
„Vienas ir tas at išsireiškimas dažnai naudojamas įvairiomis prasmėmis, arba viena ir ta pati mintis sutinkama skirtingose sąvokų sekose“.

T. Ris-Devis¹⁴⁾ [16]:
„Bandymai išversti tokias turiningas išraiškas [kalbama apie teminą „nirvana“] visada kelia pavojų, nes naujas žodis – kaip naujos kalbos, esančios kitokio mąstymo būdo rezultatu, dalis, išreikšdama tą pačią arba beveik tą pačią mintį, paprastai kartu su tuo sukelia ir visiškai skirtingus vaizdinius“.

E. Vilman-Grabovska [17]:
„Kalbos patogumui ne visada reikia, kad žodžiai turėtų tikslią prasmę. Neaiškumas taipogi gali būti naudingas. Jis panašus į pusiau tuščią formą: kiekvienas gali ją užpildyti pagal savo skonį. Tačiau pagrindinis turinys daugiau ar mažiau visada ten, jo aromatas perduodamas mišinyje. Žodžio dharma aromatas – tai pareigos, numatytos religijos ar gamtos, kas viena ir tas pat, suvokimas; suvokimo stabilumas čia niekuo neapibrėžiamas, būdamas pagimdytas žmogaus. Be šios pagrindinės reikšmės žodžiui dharma esant reikalui suteikiamos kitos daugiau ar mažiau specifinės reikšmės. Prasminis įspūdis leidžia tai siaurinti, tai plėsti žodžio turinį; terminas lankstus dėka ir sugebėjimo prisiderinti prie priešingų elementų: konkretaus ir abstraktaus. Patikrinimas to, kokiai iš tų reikšmių jis atitinka, t.y. patikra to, ką, visų pirma, perteikia šis terminas, užima ne mažiau nei šešis Peterburgo žodyno puslapius i rodo, kaip įvairios prasmės – religinė, moralinė ir juridinė – charakterizuoja šį terminą; tai reiškia, kad visa juridinė, socialinė, politinė ir didaktinė literatūra turi vieną žodį dharma-šastra. Žodyje dharma pasireiškia Indijos tradicija, nušviečianti jos ateities idealą ir paaiškinanti Indijos visuomenės dabartį. Dažnai nieko nelieta, išskyrus plonytę pertvarą, skiriančią žodžius dharma ir karma. Paskutinis yra priežastingumo simbolis; pirmasis yra priežastingumas savo galutine apraiška; bendrai paėmus, jos rezultatas yra kažkas panašaus į mūsiškę lemtį⁵⁾“.

V.N. Toporovas [19]:
„... Indijoje gerai suprato ženklinę žodžio prigimtį, suprato milžiniškas potencialias formaliai vieno ir to paties žodžio galimybes išreikti be galo skirtingas sąvokas; žinojo, kad žodžio reikšmė didesne dalimi apibrėžiama ištisa sistema, į kurios sudėtį įeina duotasis žodis“.

Polimorfizmas rado pasireiškimą visose senovės Indijos ženklų sistemose, tame tarpe ir budistų vaizduojamajame mene, budistinėje ikonografijoje ir pan. Štai ką apie tai sako V.N. Toporovas [20[:
„Senovės Indijos kultūrai būdingas jos apraiškų ženkliškumo laipsnis, kartais pasiekiantis tai, kad vizualusis ar kitoks betarpiškas panašumas lengvai užleidžia vietą suvidurkintoms (atskiru atveju, simboliškai) asociacijoms⁶⁾, derinant su tuo, kad šioje kultūroje būdingas siekis ryšiams vieno ir to paties plano išraiškoms su keliais skirtingais turinio planais, daro nepaprastai prasminga budistinio meno kūrinių semiotinę analizę“.

Europos mokslo tekstuose mes irgi susiduriame su žodžių prasmių daugiareikšmiškumu. Pvz., su žodžiu „modelis“ susiję 30 skirtingų prasmių, kurių dalis nėra sinonimai ir net yra antisinonimai; su žodžiu „statistika“ susiję daugiau nei 200 skirtingų reikšmių. Tačiau štai ką svarbu čia pažymėti: polimorfizmas Europos mokslo publikacijose vis tik lieka slaptu, jis išryškėja tik po specialių nagrinėjimų. Sekant nuo mokyklos laikų brukamu neginčijamu tikėjimu determinizmu, tose publikacijose kalbos polimorfizmas tik kažkuriuo neaiškiu ir nekrentančiu į akis būdu ardo loginę samprotavimų struktūrą ir į jas įneša tuos prieštaravimus, be kurių sistema pasirodo esą nepilna, kaip dabar tai seka iš Giodelio teoremos. Skirtingai, senovės Indijos tekstuose atvirai pripažįstama ir netgi pabrėžiamas vienareikšmio ir neprieštaringo sąvokų apibrėžimo neįmanomumas. Toliau pateikiami keli pavyzdžiai, parodantys, kaip atvirai įtraukiamas prieštaringumas apibrėžiant žodžių prasmę. Tas faktas, kad pateikiami pavyzdžiai susiję su Absoliutu, neiškraipo mūsų tezės: visi pasisakymai, apie ką jie bebūtų, pateikiami mąstymo sistemos, išreiškiant per kalbą. Dievas, Absoliuti idėja ir pan. niekur, išskyrus Indiją, nebuvo apibrėžiami per prieštaravimus.

Iša upanišada [21]:
„Tasai juda - tasai nejuda; tasai toli - tasai arti; tasai visa ko viduje - tasai anapus visa ko“.

Čhandogija upanišada [22]:
„Štai mano Atmanas širdy: mažesnis už ryžio grūdelį, už miežio grūdelį, už garstyčios sėklytę, už sorą, už avižą;
štai mano Atmanas širdy: didesnis už žemę, už oro erdvę, už dangų, už šiuos pasaulis“.

Mandaka upanišada [21]:
„Tai nesuvokiama nei akimi, nei kalba, nei kitais jausmais, nei judesiu, nei judinimu“.

Dažnai pripažįstama, kad tenka kalbėti apie tai, kas yra už pažinimo ribų:

Kena upanišada [21]:
„... Ten neįsiskverbia akis, neįsiskverbia kalba nei protas. Mes nežinome, nesuvokiame, - kaip tai galima mokyti?“

Čhandogija upanišada [22]:
„Kur neregi nieko kito - tai begalybė; kur regi ir girdi kitą - tai mažuma. Iš tikro begalinis - nemirtingas; mažas - mirtingas“.

Iškeliamas grandiozinis uždavinys: jei ne aprašyti, tai bent jau duoti bent kokį supratimą apie nepažinų. Čia pripažįstamas žodinės ženklų sistemos nepakankamumas ir, kaip šiuolaikinėje abstrakčioje tapyboje, įvedami tušti arba beveik tušti ženklai, t.y. ženklai, kuriems nepriskiriama kokia nors tiksliai apibrėžiama prasmė. Pagal Vilman-Grabovsko terminiją [17], tai pustuštės frazės. Laikantis aiškumo ir tikslumo reikalavimų – tradicijos, taip būdingos indiškai didaktikai, tiesiog nurodoma, kad tekste naudojamas žodis – tai ir ne tai, ir ne tai...

Brihadaranjaka upanišada [23]:
„Ir štai priesakas [toks:] 'ne [tai], ne [tai]'; nes nėra kito [žymens] be 'ne [šitai]'. Jis, šis Atmanas [nusakomas]: 'ne [šis], ne [šis]'. Jis nesuvokiamas, nes nėra suvokiamas; nesugriaunamas, nes negriūva; nepritvirtintas, nes nesitvirtina; nesurištas, nes nesiriša".

Toks savotiškas santykis su žodžiu atvedė į tai, kad senovės Indijos filosofija, Europos skaitytojo akimis, savo forma labiau primena meną, kartais netgi abstraktų meną, sukurtą taip, kad „imtuvas“ gali priimti ir ne visai tą, ką į ten įdėjo „siųstuvas“.

Bet kuriuo atveju, pasisakymų įtikinamumas pateikiamas ne jų loginės struktūros įmantrumu, o savitumu ir kartais samprotavimų paradoksalumu ar sugretinimų neįprastumu, žodinių konstrukcijų vidiniu grožiu ir jų kietu ritmu, kartais ir su vidiniu refrenu. Įtikina ne logika, o labiau žodžių magija. Štai keletas indiškos stilistikos pavyzdžių, paimtų iš „Dhamapados“ [24] – garsaus pasisakymų rinkinio, savarankiška dalimi įeinančio į budistų kanoną.

33 eilutė:
„Virpančią nerimstančią mintį, - lengvai pažeidžiamą ir sunkiai nulaikomą, - išminčius iššauna tarsi šaulys strėlę".
42 eilutė:
„Ką bepadarytų priešas priešui ar neapkenčiantis neapkenčiamam, klaidinga mintis gali pridaryti dar blogiau“.
104 eilutė:
„Iš tikro, žmogaus, gyvenančio nuolatiniame apsiribojime, save apraminusio, pergalė prieš save geriau, nei pergalė prieš kitus“.
112 eilutė:
„Kunkuliuojančio energija viena diena bausmės geriau už tingaus ir neturinčio energijos žmogaus egzistavimą šimtmetį“.
153 eilutė:
„Perėjau per daugelio gimimų sansarą ieškodamas namo statytojo, tačiau jo nerasdamas. Gimimas vėl ir vėl skaudus“.
170 eilutė:
„Kas į pasaulį žvelgia tarsi muilo burbulą, žiūri tarsi į miražą, to nemato mirties valdovas“.
197 eilutė:
„O! Mes gyvenam labai laimingai, nekariaudami tarp karingų, tarp karingų gyvenam mes, nekaringi“.
221 eilutė:
„Tegu jis atsisako neapykantos, tegu jis palieka savimeilę, tegu jis įveikia visus prisirišimus. Jokios nelaimės nenutinka tam, kuris neprisirišęs prie vardo ir formos“.
234 eilutė:
„Išmintingi santūrūs kūnui; jie taip pat santūrūs žodžiui; jie iš tikro santūrus visame kame“.

Ir visi šie žavingi fragmentai – ne tiesiog vien titinė poezija. Tai filosofijos, kuriančios tam tikrą pasaulėžiūrą, elementai.

Galbūt europinė mąstymo sistema pasirodė esanti labiausiai netinkama būtent kuriant dideles filosofines sistemas, kai buvo bandoma visą lokaliai sukauptų žinių aibę apibendrinti kokios nors vienos loginės konstrukcijos rėmuose. Ir štai kas ypač įdomu: Europos filosofija pasirodė esanti pažeidžiama, visų pirma, iš analitinės lingvistikos pozicijų.

Paskutiniu metu didelis dėmesys skiriamas kalbos tyrimas iš labai plačių, jei norite, metodologinių pozicijų. Tai lengva paaiškinti: kalbos tyrimas leidžia pervesti gnoseologiją ir, galbūt, plačiau – mąstymo tyrimą iš spekuliatyvių darinių į gamtos mokslų lygį. Šiuo atveju atsiranda tyrimų objektas – kalba, atverianti stebėjimo, eksperimento ir hipotezių patikros galimybę. Tačiau, tuo pačiu, tiesa, keliamų uždavinių gylis mažėja⁸⁾.

Iš lingvistikos pozicijų, filosofiją tapo galima nagrinėti kaip kalbos patologiją, tvirtinant, kad jos problemos kyla iš neteisingo žodžių naudojimo, jiems priskiriant tam tikrą besąlygišką ir griežtai nustatytą prasmę. Šios žodžių naudojimo šaltiniai vėlgi ateina iš senovės Graikijos, kur buvo paplitęs mokymas, kad terminai yra daiktų vardais. Ši koncepcija ypač aiškiai įsikūnijo mokyme apie Logosą⁹⁾. Realiai net to paties teksto skirtingose vietose žodžiai suprantami skirtingai, nekalbant jau apie skirtingų filosofų skirtingą jų supratimą. Ir jeigu, anglų filosofinės mokyklos nuomone, ankstesnė filosofija buvo piktnaudžiavimas kalba, tai naujoji turėtų užsiimti to piktnaudžiavimo šalinimu; profilaktika ir kalbinių suklydimų šalinimas – štai užduotis tikrai filosofijai. Dabar neretai teigia, kad ir mokslo filosofija turėtų susivesti į jos samprotavimų struktūros tyrinėjimus ir, taigi, pirmoje eilėje, kalbos tyrimų.

Bendrąją anglų lingvistinės mokyklos koncepciją galima priimti skirtingai¹⁰⁾, tačiau, be abejo, savarankišką dėmesį sukelia ta aplinkybė, kad visą tradicinės Europos filosofinės minties sistemą pasirodė įmanoma taip aštriai kritikuoti iš grynai kalbinių pozicijų.

Visa ta aštri kritika negali būti pritaikyta senovės Indijos filosofijai, - ten postuluojamas kitoks, laisvas, labai kūrybiškas santykis su žodžiu ir iš to kuriama visa samprotavimų sistema. Ten, skirtingai nuo Europos filosofijos, iš anksto numatoma tikimybinė žodžio samprata.

Kalbos struktūrų skalėje, apie kurią kalbėjome anksčiau, senovės Indijos filosofijos kalba užima kažkurią tarpinę vietą tarp tos, kurią užima mūsų įprasta kalba ir tos kraštutinės padėties, kurią užima abstrakčioji tapyba. Priėmus anglų analitinės filosofinės mokyklos tezę apie tai, kad natūrali kalba dėl savo polimorfizmo turtingesnė už bet kurią dirbtinę kalbą, turėsime pripažinti, kad senovės Indijos filosofijos kalba galingesnė už mūsų įprastą kalbą arba, bent jau, kažkuria prasme galingesnė už Europos mokslo kalbą. Tai galime pripažinti dabar, būdami tos tikimybinės pasaulėžiūros, kurią vadiname kibernetine, įtakoje, Tačiau pripažinti pranašumą – dar maža. Svarbu atsakyti į klausimą, ar gali europinis mąstymas įsisavinti ir panaudoti tokias laisvokas kalbos struktūras to spragos, kuri kilo bandant apmąstyti visas lokaliai įgautas žinias kuriant bendrą koncepciją, užpildymui. Kas gali atsakyti į šį klausimą?

O tas klausimas jau imamas aptarinėti šiuolaikinėje filosofinėje literatūroje. Amerikiečių filosofas Abelis pranešime „Kalba ir elektronas“, perskaitytame XIV Tarptautiniame filosofijos kongrese [26, p.351], aptardamas mokslo kalbos filosofinės analizės uždavinius, kėlė ir tokį klausimą: ar galima žinoti kažką tokio, ko negalima išreikšti žodžiais? Ir toliau jis parodo, kaip sunku šiuolaikinei fizikai suteikti tikslią reikšmę vienai pagrindinių jos sąvokų – tikimybinėms bangoms.

Prieš tai jau sakėme, kad iš Giodelio teoremos seka, kad žmonių mąstymas turtingesnis už jos griežtą loginę-deduktyviąją formą. Kalbos griežtumas yra jo logiškumo matu. Indiško mąstymo kalba laisvesnė už europietišką kalbą, - tai tiesioginis įrodymas to, kad šiame mąstyme svarbų vaidmenį vaidina jo intuityvioji sudedamoji. Apie labai svarbų intuicijos vaidmenį indiško mąstymo sistemoje dėmesį atkreipė daugelis indologų, tame tarpe, aišku, ir Radhakrišnanas.

Ir pagaliau, paskutinė pastaba. Vienas Vitgenšteino aforizmų skamba taip: „Mano kalbos ribos reiškia mano pasaulio ribas“ [27, p.80]. Kita kalba atveria mums kitą pasaulį. Skaitydami senovės Indijos tekstus, susipažįstame su kitokia, besiskiriančios nuo europietiškos, kalbos. Ir mums, iš tikro, atsiveria kitas, nežinomas pasaulis. Ir tame, visų pirma, tų tekstų patrauklumas. Ir čia ir nusiminimai dėl to, kad europiečiai taip ir negali iki galo suprasti senovės Indijos filosofijos koncepcijos, atskiru atveju budistinės, nežiūrint to, kad budizmas tyrinėjamas jau per šimtą metų.

Prie tai jau sakėme, kad iš tikimybinio kalbos suvokimo modelio seka, kad „imtuvas“ gali suvokti ne visai tai, ką norėjo perduoti „siųstuvas“, nes jiedu gali turėti iš esmės besiskiriančias prasminio ženklo turinio apriorines pasiskirstymo funkcijas. Ar mes, europiečiai, skaitydami budistinius tekstus nesusiduriame su tokia pasislinkusia sąvoka? Ar tai nėra prieangis į tai, su kuo mums teks susidurti bandant iššifruoti kitų pasaulių gyventojų pranešimus?

Užbaigiant šį skirsnį norisi atkreipti dėmesį į budizmo arba, galbūt, plačiau – Indijos filosofijos sugretinimo su egzistencializmu – labiausiai paplitusiu Vakarų filosofiniu mokymu¹¹⁾. Egzistencializmas atsirado už tradicinės Europos filosofijos rėmų. Egzistencialistai neturi logiškai pagrįstos doktrinos, jų nedomina kardinalios filosofinės problemos, tarkim, gnoseologija, jų tema – būtis, žmogus, likimas... Jiems dažnai tenka pasinaudoti meno kalba (Sartras, Marselis, Kamiu, de Bovuar, Sent Egziuperi), neveltui vienu savo pirmtakų jie laiko Dostojevskį. Sukuriamos savos sąvokos, kartais su pabrėžtinai neaiškiai nusakyta prasme. „Žodžiai, žodžiai... samprotavimų logika pakeičiama žodžių magija“, taip egzistencializmą apibūdina Dž. Kraftas [29]. Su egzistencializmu negalima ir nereikia ginčytis, taip, kaip negalima ginčytis su menininku, - jų dariniai gali paprasčiausiai patikti arba nepatikti. Visa tai nepaprastai erzina tradiciškai nusiteikusius filosofus, ir pirmiausia tuos, kurie dabai rimtai užsiima mokslo filosofija. Vienas iškiliausių mūsų laikmečio anglų filosofų K. Poperis diskusijoje, pateiktoje jo darbo [30] pabaigoje, sako, kad mūsų laikmečio didele tragedija yra tai, kad tiek daug filosofų tampa egzistencialistais.

Pirma, kas suartina egzistencializmą su budizmu, - tai savotiškas, labai laisvas santykis su žodžiu, atsisakymas nuo išbaigtų loginių darinių.

¹⁾ Europos mokslas vis tik parodė galingą dedukcinio mąstymo euristinę jėgą. Visi matematikos skyriai sukurti kaip loginės struktūros, t.y. kaip lakoniškų postulatų, neįprastai turtingų savo loginėmis išvadomis, sistema. Teorinė fizika vystėsi taip, kad vienų ar kitų reiškinių aiškinimui buvo kurtos dedukcinės sistemos, iš kurių tuo pat metu sekė ir visai nauji, kartais nelaukti rezultatai, stimuliuojantys naujų eksperimentų atlikimą. Tiesa, tie nauji rezultatai sekė jau ne tiesiogiai iš loginių konstrukcijų su abstrakčiomis ženklų sistemomis, o iš jų netrivialių interpretacijų.

³⁾ Nuodugnų ir tuo pačiu metu gana populiarizuotą Giodelio teoremos aprarimą žr. [11] ir [12].

⁴⁾ Padavimas liudija, senovės Graikijos filosofas Diodoras Kronas mirė iš nusivylimo, įsitikinęs, kad nepajėgia išspręsti šio paradokso.

⁵⁾ Žodžio “dharma” – svarbiausios budistinės filosofijos sąvokos - prasmės analizei skirta daugelis tyrinėjimų. Žr., pvz., [18].

⁶⁾ „Tokios sąvokos, kaip ... šunjata (nulis kaip prasmingas nebuvimas), vardo prigimties ir vardijimo esmės problemos vystymas, simbolio teorija ir t.t. liudija apie ypatingą apraiškų ženklinės esmės supratimo išvystymą bei suprastą santykį su ženklu senovės Indijos kultūroje. Semiotinis metodas,... būdingas senovės indams, gali būti patvirtintas nuoroda į meno kūrinių suvokimo specifikos ypatybes, atskiru atveju, į senovės Indijos matymo techniką, kai meno pavyzdžiai suprantami taip pat, kaip schemas suvokai geometras“ [20].

⁸⁾ Beje, tas pats įvyko su fizika: iki XIX a. pabaigos tai buvo išimtinai metrologinis mokslas, vėliau ji ėmė pretenduoti į pasaulio paaiškinimą naudodama gamtos mokslų tyrimų metodus, tačiau kartu keliamų klausimų gilumas sumažėjo. Abiem atvejais atrodė įmanoma aptarti filosofinės pakraipos klausimus, neliečiant tokių, atrodytų, kardinalių filosofijos klausimų kaip pasaulio pažinumas ar nepažinumas.

⁹⁾ Mokymas apie žodžius kaip vardus ypač aiškiai suformuluotas Platono dialoge “Kratilas”.

¹¹⁾ Trumpą, tačiau gerą egzistencializmo paaiškinimą galima rasti, pvz., [28].

¹²⁾ Narajana arba Narajan Panditas (kažkur apie 800-950 m. ) indų „Hitopadeša“, pasiremiančios „Pančatantra“, autorius. „Hitopadeša“ – pamokomų pasakėčių rinkinys, kuriose veikia tiek gyvūnai, tiek žmonės. Į prancūzų kalbą išvertė Édouard Lancereau.

¹³⁾ Hermanas Oldenbergas (Hermann Oldenberg, 1854-1920) – vokiečių indologas ir budistologas. Rimtai užsiėmė budistiniais tekstais pali kalba. Išvertė ir išleido „Dipavamsą“ (1879). Reikšminga jo studija buvo „Buda: gyvenimas, doktrina ir bendruomenė“ (1881). Į anglų ir vokiečių kalbas išvertė nemažai reikšmingų tekstų, iš kurių paminėtini trys Vinayana ir du Grhyasutrų tomai (kartu su Th.W. Rhys Davids) bei du Vedų tomai.

¹⁴⁾ Tomas Rys Deividsas (Thomas William Rhys Davids, 1843-1922) – britų budistologas, archeologas ir Pali kalbos tyrimų Vakaruose pradininkas. Studijavo sanksritą, 1863 m. kaip valstybės tarnautojas buvo išsiųstas į Šri Lanką, kur pirmą kartą susidūrė su Pali tekstais; dalyvavo senosios Šri Lankos sostinės Anuradhapuros kasinėjimuose. Pradėjo rinkti įvairius įrašus ir rankraščius ir juos aprašinėti. Grįžęs į Angliją 1881 m. įkuria Pali tekstų draugiją ir tampa Pali kalbos profesoriumi Londono un-te (iki 1904 m.). Skaitė „Istorijos lekcijas“ ir vystė rasinę teoriją apie bendrą Anglijos ir Šri Lankos etninę priklausomybę „arijams“ (panašią į M. Miulerio, tik skirtą kitiems tikslams).