Karlas Poperis  

Skaitykite: K. Poperis: mokslas ir socialinės inžinerijos idėja

Seras Karlas Raimundas Poperis (Sir Karl Raimund Popper), austrų ir britų filosofas Londono ekonomikos mokyklos profesorius, gimė 1902 m. liepos 28 d. Vienoje (tada Austro-Vengrijoje) vidurinės klasės žydų šeimoje, kurioje tėvai buvo priėmę krikščionybę. Tėvas buvo bibliofilas, sukaupęs 12-14 tūkst. knygų asmeninę biblioteką. Augo liuteroniškoje aplinkoje ir baigė Vienos universitetą.

1919 m. jį sudomino marksizmas ir jis tapo Austrijos socialdemokratų partijos nariu. Tačiau netrukus Markso istorinio materializmo apribojimai jį atšaldė ir likusį gyvenimą buvo tik pasyvus socialinio liberalizmo šalininkas.

Karl Popper 1928 m. apsigynė psichologijos daktaro vardą ir 1930-36 m. mokytojavo vidurinėje mokykloje. 1934 m. išleido pirmąją knygą „Mokslinio atradimo logika“, kurioje kritikavo psichologizmą, natūralizmą, indukcionizmą ir loginį pozityvizmą. Čia įtraukė galimos falsifikacijos kriterijų atskiriant mokslą nuo ne-mokslo.

1937 m. nacizmo iškilimas privertė emigruoti į Naująją Zelandiją, kur Christčerče tapo filosofijos dėstytoju. 1946 m. persikėlė į Angliją, kur dėstė logiką ir mokslo metodą Londono ekonomikos mokykloje, 1949 m. tapdamas profesoriumi. 1958-59 m. buvo Aristotelio draugijos pirmininku. 1965 m. karalienės Elžbietos II įšventintas riteriu. Iš akademinės veiklos pasitraukė 1969 m., tačiau intelektualiai aktyvus liko iki pat mirties. Buvo Humanizmo akademijos nariu ir save apibūdindavo kaip agnostiką, taip išreikšdamas pagarbą moraliniams judaizmo ir krikščionybės mokymams. 1976 m. išrinktas Karališkosios draugijos nariu. Mirė 1994 m. rugsėjo 17 d. Pelenai palaidoti Vienos Lainz'o kapinėse šalia savo žmonos.

Filosofija

Savo filosofiją vadino kritiniu racionalizmu, taip pabrėždamas, kad atsisako empirizmo ir iš jo kilusio observistinio-indukcinio mokslo supratimo. Jis laikė, kad mokslinės teorijos savo prigimtimi yra abstrakčios ir gali būti patikrintos tik netiesiogiai per jų panaudojimą. Joks patvirtinančių eksperimentų skaičius nėra pakankamas, nes užtenka vieno atvejo visai teorijai paneigti.

Poperis gausiai pasisakė prieš Kopenhagos kvantinės mechanikos interpretaciją. Jis griežtai nesutiko su Nilso Boro instrumentalizmu ir palaikė A. Einšteino realistinės visatos sampratą.

Poperiui pažinimas yra objektyvus, tiek tuo, kad jis objektyviai teisingas (ar panašus į tiesą), tiek jo ontologiniu statusu, kai jis nepriklauso nuo tiriančiojo. Jis pasiūlė trijų pasaulių struktūrą: Pirmasis yra fizikinis; Antrasis yra psichikos, proto, mąstymo, suvokimų; Trečiasis yra žmogaus pažinimas daugeliu pasireiškimų arna Antrojo pasaulio produktų per Pirmojo pasaulio priemones (knygas, straipsnius, paveikslus, muziką ir t.t.). Jo nuomone, Trečiojo pasaulio poveikis konkretaus žmogaus sąmonei (Antrasis pasaulis) yra toks pat stiprus, kaip ir Pirmojo pasaulio. Tad pažinimo plėtra yra Trečiojo pasaulio nepriklausomos evoliucijos funkcija.

Politinės filosofijos srityje jis kritikavo istorizmą ir gynė „Atviros visuomenės“ koncepciją. Pagal istorizmą, visuomenė vystosi pagal žinomus bendruosius dėsnius link determinuotos pabaigos. Poperis sakė, kad tai teorinė prielaida daugumai autoritarizmo ir totalitarizmo formų. Kadangi žinių kiekio didėjimas yra priežastinis veiksnys istorijai, o „jokia visuomenė, moksliškai, negali nuspėti savo būsimo žinių kiekio“, tad negali būti prognozuojamo istorijos mokslo. Poperiui metafizinis ir istorinis indeterminizmas buvo greta.

Įdomios jo atsakymo paieškos į indukcijos problemą, kurią geriausia paaiškinti pavyzdžiu: tarkim, kad saulė pateka, kiek kas beprisimena. Kokio įrodymo reikia, kad ji patekės ir rytoj? Kaip įrodyti, kad praeities periodiniai įvykiai kartosis ir ateityje? Poperio sprendimas susijęs su falsikuojamumo kriterijumi. Jei negalime įrodyti, kad saulė patekės, galime suformuluoti teoriją, kas saulė tekės kasdien – jei kurią nors dieną ji nepatekėtų, teorija būtų pripažinta klaidinga, tačiau šiandien ji teisinga. Kadangi ji pakankamai gerai patikrinta, tai galime laikyti, kad ji pakankamai tiksliai atitinka tikrovę.

Nors tai gali būti pragmatiškas mokslinio metodo panaudojimas, tačiau ne jis pats sudaro filosofinę problemą. Poperis nurodė tikėjimo patvirtinimą („kodėl tiki?“), kad saulė patekės, o ne fakto patvirtinimą („kaip žinai?“), kad ji patekės. Kitaip sakant, Poperis nurodė psichologines tikėjimo priežastis nebandant pateikti loginių jo priežasčių.

Priedas: 90-mečio Poperio mintys

„Man atrodo, kad, galbūt, gyvenu per ilgai. Juk mano artimiausi giminaičiai jau mirę, kaip ir geriausi draugai ir net kai kurie geriausi mokiniai. Tačiau neturiu priežasties skųstis. Esu dėkingas ir laimingas, kad gyvenu ir vis dar galiu tęsti savo darbą. Mano darbas man dabar atrodo svarbesnis nei kad kada anksčiau“.

1992 m. liepos 28 d. Anglijoje, Surrey, Karlas Poperis šventė savo 90 m. jubiliejų. Prieš kelias dienas (liepos 22 d.) jį aplankė E. Yue-Čing Ho ir Lund ir kalbėjosi įvairiais klausimais. Karlas pasigyrė, kad neseniai Madride įvyko jo fugos vargonams F-diez minor premjera. Mažai kas žino, kad jis buvo ir gabus muzikas. Tačiau gaila, kad 1921 m., kai Karlui tebuvo 19 m., sukurtas kūrinys turėjo laukti scenos per 70 m.

Karlas paaiškino, kad tuo metu domisi Parmenido filosofija, žmonių kalbos, o taip pat gyvybės atsiradimu. Jo nuomone, Chomskis buvo neteisus, teigdamas, kad visos kalbos turi bendrą struktūrą – tiesiog nėra tokio dalyko, kaip Chomskio „slapta gramatika“. Poperio nuomone, gramatika atsirado vėliau, vystantis kalboms, ir tada ji jau nepasirodė „slapta“ forma. Savo neseniai parašytame straipsnyje „Kaip Mėnulis gali kažkiek apšviesti du Parmenido variantus“, K. Poperis aptaria Parmenido pasibjaurėjimą juslingumu ir nurodo kai kurias Parmenido tekstų vertimo klaidas – ir pats išversdamas problemines vietas.

Aptariant Vienos ratelio narius, Poperio nuomone, R. Karnapas**) buvo „nervingas“ – kaip įrodymą papasakodamas, kaip Karnapui prireikė psichoanalitiko pagalbos perskaičius Poperio kritinį esė „Demarkacija tarp mokslo ir metafizikos“, parašytą kaip atsiliepimą į Schilpp'o „Rudolfo Karnapo filosofiją“. Poperis neturėjo ką gera pasakyti nė apie vieną Vienos ratelio narį. Tarkim, V. Kraftas, atseit, buvo malonus žmogus, kalbėjęs įdomius dalykus, tačiau ne visada įtaigiai ir ne visada teisingai. O. Neurath'as buvo mielas žmogus, turintis daug idėjų, originalus, tačiau labai naivus komunistas. H. Reicjenbach'ą apibūdino labai aštriai, kaip nemalonų ir apgaviką (intelektualia prasme). O K. Hempelis, atseit, niekada neturėjo savo idėjos. Ir aplamai, Vienos ratelis buvo politikų ratelis.

Tuo tarpu Poperis rado gerų žodžių kitiems filosofams, kaip W. Quine ir B. Raselui. Jis palankiai kalbėjo apie Raselo „Principia Mathematica“, tačiau nepriėmė jo politiniai požiūrių. Kartu pasiskundė, kad nestebi dabartinės filosofijos būklės, nes ja kiek nusivylęs.

O iš 20 a. mąstytojų jis labiausiai nekentė M. Heidegerio. Jis pasakojo, kad 1927 m. savo veikalą „Būtis ir laikas“ dedikavo savo mokytojui E. Huserliui, kuris buvo žydas. Tačiau A. Hitleriui atėjus į valdžią, kai 1933 m. tapo Freiburgo universiteto rektoriumi, Heidegeris neleido Huserlio į universitetą ir uždraudė naudotis biblioteka. 1941 m. išleido naują knygos leidimą jau be dedikacijos (ir tik 1950 m. vėl ją įrašė). Todėl Heidegerį Poperis pavadino „kiaule“: „Tas žmogus buvo velnias“. [Dar reikia priminti, kad Heidegeris, užimdamas rektoriaus postą, savo inauguracinėje kalboje šlovino Hitlerį.] Poperis užsipuolė ne tik Heidegerio moralinius poelgius, bet ir jo filosofiją, kuri „tuščia“.

Nors ir buvo prasmės analizės ir lingvistinės filosofijos priešininkas, tačiau pasisakė už tai, kad rašoma ir mintys dėstomos būtų aiškiai ir įtikinamai. Tad jis apkaltino H. Padrutt'o*) knygą „Žaliųjų judėjimas“ „kalbos teršimu“. Ypač jį papiktino mūsų industrinio amžiaus apibūdinamas „Žiemos epocha“, kai technologijos netinkamas taikymas sukelia žalingą poveikį. Jis sakė: „Tie žalieji, ... nori baigti su technologija ir progresu. Ar jie žino, ką reiškia būti namų darbininke neturint skalbimo mašinos?“

Jis skeptiškas ir dėl kaltinimų naikinant ozono sluoksnį. Pagal jį, didžiausia problema yra gyventojų skaičiaus didėjimas. Tad svarbiausias uždavinys būtų – praktinis šeimos planavimas.

J. Poperis buvo susirūpinęs Rusijos branduoline „juodąja rinka“ [rėmėsi N. Chruščiovo memuarais ir A. Sacharovo knyga]. Jo nuomone, iš marksizmo buvo belikę tik idėja, kad kapitalizmas yra blogis ir turi būti sunaikintas. Tam ir buvo į Kubą atvežtos atominės bombos. Ir Sovietų sąjungos ideologijos ir sienų sunaikinimas nepanaikino pavojaus.

Pabaigoje trumpai užsipuolė žiaurumą TV programose [nors pats namuose neturėjo TV]. Jo nuomone, „civilizacija turi sumažinti žiaurumus“. Jis siūlė, kad prodiuseriai prisiektų, kad nenaudos prievartos kaip priemonės pritraukti žiūrovus. Sulaužę priesaiką, turėtų prarasti licencijas.

*) Hanspiteris Padrutas (Hanspeter Padrutt, g. 1939 m.) – šveicarų psichiatras, psichoterapeutas ir rašytojas, žaliųjų judėjimo atstovas. 1970 m. Paskelbė darbą apie savižudišką elgesį. 1978 m. paskelbė pamplefą prie automobilių naudojimą. Gamtos apsaugai skyrė dvi knygas.

**) Rudolfas Karnapas (Rudolf Carnap, 1891-1970) - vokiečių filosofas; vienas pagrindinių „Vienos Ratelio“ narys, loginio pozityvizmo atstovas. Nuo 1935 m. – JAV ir 1936–52 m. profesoriavo Čikagos un-te. Remdamasis Vitgenšteinu ir Raselu, laikė, kad mokslo filosofijos objektas yra gamtamokslinio pažinimo struktūros analizė siekiant patikslinti mokslo sąvokas matematinės logikos pagalba. Jis metafiziką laikė bereikšme, kadangi jos teiginiai negali būti įrodyti arba paneigti eksperimentais. Anot jo, daug filosofinių problemų iš tikrųjų yra pseudo problemos, t.y. tik interpretacijų rezultatas. Kai kurios iš jų galėtų būti išspręstos pripažinus, jog jos išreiškia ne fakto esmę, o rodo pasirinkimą tarp skirtingų lingvistinių struktūrų. Taigi, loginės kalbos analizės, esą, suteikia pagrindinį instrumentą, sprendžiant filosofines problemas. Nuo tada, kai šnekamoji kalba tapo dviprasmiška, filosofinės problemos turi būti studijuojamos remiantis dirbtinėmis logikos ir matematikos kalbomis. Tai padėtų išspręsti teiginių reikšmių problemas, skirtingas tikimybės teorijos interpretacijas, aiškinimo prigimtį bei skirtumus tarp analitinio ir sintetinio, būtinų ir atsitiktinių teiginių.

Literatūra:

  1. K.R. Poperis. Istoricizmo skurdas, 1992
  2. K.R. Popper. Atviroji visuomenė ir jos priešai, 1998
  3. R. Rorty. Habermasas ir Lyotardas apie postmodernybę// Sociologija: mintis ir veiksmas, 1997, Nr.1
  4. M. Vėberis. Mokslas kaip profesinis pašaukimas// Problemos, 1990, Nr. 42
  5. A. Gedutis. Politikos ir mokslo santykio sampratos raida: nuo Weberio iki Habermaso// Sociologija: mintis ir veiksmas, 2001, Nr.1-2
     
  6. K.R. Popper. Conjectures and Refutations: The Growth of Scientific Knowledge, 1963
  7. K.R. Popper. Normal Science and its Dangers// Criticism and the Growth of Knowledge, ed. I. Lakatos, A. Musgrave, 1970
  8. K.R. Popper. Objective Knowledge: An Evolutionary Approach, 1972
  9. K.R. Popper. The Logic of the Social Sciences// The Positivist Dispute in German Sociology, ed.T. W. Adorno, 1976
  10. K.R. Popper. Reason or Revolution// The Positivist Dispute in German Sociology, ed. T.W. Adorno, 1976
     
  11. M.A. Notturno. Science and the Open Society: The Future of Karl Popper's Philosophy, 2000
  12. M. Bunge. The Seven Pillars of Popper's Social Philosophy// Philosophy of the Social Sciences, 1996, vol. 26, No 4
  13. S. Jacobs. Popper, Weber and the Rationalist Approach to Social Explanation// British J. of Sociology, 1990, vol.41, No 4
  14. T. Kuhn. The Structure of Scientific Revolutions, 1970
  15. K. Mannheim. Ideology and Utopia: An Introduction to the Sociology of Knowledge, 1936
  16. O. Neurath. Sociology and Psycicalism// Logical Positivism, ed. A. Ayer, 1959

Maksas Vėberis
Rortis apie tiesą
Pozityvizmo švytuoklė
K. Poperis: mokslas ir socialinės inžinerijos idėja
Nyčė: Sfinkso mįslė
Mįslė anapus materijos
Griaustinis, Tobula mintis
Karlas Gustavas Jungas
S. Lemas. Kinų kambario paslaptis
Mokslo filosofas Tomas Kunas
Faneroskopija prieš fenomenologiją
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
Sosiūras: semiotikas ir radikalus kairysis
Struktūrinė lingvistika: Kalba ir kalbėjimas
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
Intuicijos ribojimas matematikoje 19-me amžiuje
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
Neapibrėžtumas, tikimybė ir prognozė
Postmodernistas Žakas Derida
Umberto Eco: Laiškas butelyje
Pasaulis, kūnas ir ... velnias
Čarlzas Pirsas: jo atgimimas
Apie socialinµ fotografijÓ
A. Kamiu filosofija
Jurgenas Habermasas
Rudolfas Šteineris
Aronas Gurvičius
Erichas Fromas
Filosofijos skiltis
Vartiklis