A. Kamiu filosofija
Albertas Kamiu ne kartą pabrėžė, kad nėra filosofas. Tačiau jis gavo filosofinį išsilavinimą ir būtų galėjęs tapti profesoriumi kokiame nors universitete (tam, tiesa, sutrukdė ir liga), tačiau vargu ar būtų iš to laimėję jo skaitytojai bei filosofai. Tačiau Prancūzijoje nuo pat Montenio Patirčių, Dekarto Svarstymų apie metodą, Larošfuko Maksimų, Paskalio Minčių bujojo filosofinės eseistikos tradicija. Berods, pirmuoju, priskyrusiu Kamiu prancūzų moralistų" tradicijai, buvo Ž. Sartras savo recenzijoje Sizifo mitui ir Svetimam. Prancūzų moralistas tai ne moralizuotojas ir net nebūtinai rašantis etikos tema. Jų apmąstymų tema pirmiausia buvo žmogus, jo psichologija, charakteris, elgsena. Tai išreiškiam buvo aforistinėmis formuluotėmis, kurios nereikalavo specialaus pasiruošimo, o tik sugebėjimo savarankiškai mąstyti. Iš intuityviai suvoktų fundamentalių žmogiškos prigimties charakteristikų buvo išvedamos gyvenimiškos maksimos: kaip turi gyventi ir veikti individas.
Mazgeliai atminčiai (vertimas iš rusų k.)
- Už ką gi jį taip? paklausė demiurgas Šambambukli, užjaučiančiai žvelgdamas į kalną ridenantį žmogų.
- Kurį? A, šitą... vyptelėjo demiurgas Mazukta ir numojo ranka. Na už nieką.
- Kaip tai už nieką?! Tokia baisi bausmė...
- Na jo niekas ir nebaudė! suirzo Mazutka. Neturiu daugiau ką veikti! Pats prisiprašė.
- Pats? nepatikėjo Šambambukli.
- Na taip. Painiojosi man po kojomis, kliančino, prašė jam irgi kokį darbelį surasti, gal instrumentus man panešioti ar muses laikraščiu nuvaikyti, nors kuo nors naudingu pabūti... pats žinai, kaip tai nervina.
- Ir už tai tu jį...
- Na, nebaudžiau aš jo! - šūktelėjo Mazutka. Kodėl visi mano, kad jei tik kas, iškart baudžiu?
- Bet juk tu ir iš tiesų...
- Ne, - nukirto Mazutka.Žvilgsniu palydėjęs figūrą, jau beveik pasiekusią kalno viršūnę, jis ištarė:
- Aš jam pasakiau tiksliai žodis žodin štai ką: Nori padirbėti? Puiku, paimk štai šį akmenį ir užnešk į tą viršūnę. Kai atliksi, būsi laisvas.
- O jis?
- O jis štai, - galva mostelėjo Mazutka.Šambambukli pažvelgė į tą pusę. Iki viršūnės likus porai žingsnių, žmogus baikščiai apsidairė, nieko nepastebėjo ir spyriu nuritino akmenį žemyn.
- Negi jam taip patinka tas procesas? nusistebėjo Šambambukli.
- Jis nenori prarasti darbą, - paaiškino Mazutka.Daugiau: Demiurgai tveria pasaulį
Filosofija visada buvo artima meninei kūrybai. Ji prasidėjo Graikijoje nuo Parmenido ir Empedoklio poemų, Platono dialogų, Epikūro ir Senekos laiškų. Tie ryšiai nenutrūko ir vėliau: Augustinas, Dantė, Erazmas, Volteras, Lichtenbergas*), romantikai ir t.t. iki pat Solovjovo Trijų pokalbių bei Nyčės Taip kalbėjo Zaratustra. Prancūzų egzistencializmas yra būtent šios tradicijos pratęsėjai meninių kūrinių autoriai tampa filosofo teiginių skelbėjais. Kartais personažai įgauna autoriaus alter ego: Mare visi pagrindiniai veikėjai turi paties Kamiu bruožų ir kartu perteikia jo pažiūras; Sartro Šleikštulyje Antuanas Rokantenas savo dienoraštyje dėsto idėjas, vėliau išvystytas Būtyje ir nebūtyje; absurdiškas Sizifo mito pasaulis yra ta aplinka, kurioje gyvena Svetimo, Nesusipratimo ir Kaligulos herojai. Dar jaunystėje Kamiu brūkštelėjo: Nori tapti filosofu kurk romanus!. Buvo nuostabių pavyzdžių pamėgdžiojimui: Dostojevskis, Židas, Malro. Tiesa, Kamiu suprato ir galimą pavojų: 1938 m. recenzijoje Šleikštuliui jis pastebėjo schematiškumą, vaizdinių šabloniškumą. Kamiu išvengė filosofinės schemos dominavimo kūriniuose, tačiau kai kuriose jo pjesėse jaučiamas užsidėtos idėjos spaudimas.
Menine kūryba perteikta filosofija gali būti įvairiai traktuojama tad Kamiu tapo mėgiama tema literatūros ir istorinių-filosofijų disertacijoms. Europiečiams jis tapo vienu egzistencializmo klasikų, pesimistiniu ("pantragiškuoju") mokymu apie žmogaus egzistavimo absurdiškumą. Suveikė ir žurnalistų pastangos savaip išdėstyti sudėtingas idėjas. 1951 m. K. Jaspersas rašė: "Kai Paryžiuje jaunuolis rengiasi iššaukiančiai, įsivelia į erotinius santykius, nedirba, leidžia laiką kavinėse ir taria keistas frazes, tai sako, kad jis egzistencialistas; prie pusę amžiaus taip gyvenantį Berlyne būtų pavadinę Nyčės pasekėju. Tačiau pirmasis tiek pat mažai turi bendra su Sartru, kiek antras su Nyče. Jie skaitė tuos filosofus, tačiau jų nesuprato, dėl nesugebėjimo metodiškai mąstyti apsiribodami daugiareikšmių formuluočių iš jų patrauklių veikalų pasisavinimu". Paryžiuje atsirado "egzistencialistinės kavinės", būtinai su juodomis lubomis, kad lankytojams būtų lengviau susikaupti "liūdesio", "nerimo", "absurdo" ir net "šleikštulio" išgyvenimui. Kamiu tai erzino, jis nelaikė savęs "absurdo" klasiku, o žaidimus su "neviltimi" ir "pasaulio skausmu" laikė intelektualios negalios produktu. 1948 m. jis kalbėjo: "Tiesa, kad mano kartos žmonės matė perdaug, kad pasaulis jiems išsaugotų 'rožinės bibliotekos' regimybę. Jie žino, kad yra kalėjimai ir bausmės švintant, kad nekaltybė dažnai nužudoma, o melas džiūgauja. Tačiau tai ne neviltis! Tai aiškumas. Tikra neviltis reikia vištakumą. Ji susitaiko su neapykanta, prievarta ir žudynėmis. Su tokios rūšies neviltimi aš niekada nesutiksiu".
Biografijos ataudai
A. Kamiu gimė 1913 m. nedideliame Alžyro Mondovi miestelyje. Tuo metu Alžyre gyveno virš milijono pies-noires, juodakojų, persikėlėlių. Dauguma jų į Prancūziją grįš jau po Kamiu mirties ir arabų išsilaisvinimo kovos. Kamiu gimė žemės darbininkų šeimoje. Pačioje Pirmojo pasaulinio karo pradžioje jo tėvas žuvo mūšyje prie Marnos. Kaip dauguma "juodakojų", motina buvo ispanų kilmės, ką ne kartą pamini Kamiu, turėjęs nuolatinę trauką Ispanijai. Žuvus tėvui, šeima (motina su dviem sūnumis) persikelia į Alžyrą, departamento sostinę. Motina įsidarbina skalbykloje, skalbia pas ponus, o pinigų vos užtenka išmaitinti sūnums. Vyresnysis, kaip tai įprasta, anksti pradeda uždarbiauti. Tuo tarpu jaunėliui buvo lemta tapti intelektualų kumyru.
Tam reikėjo išsilavinimo. Tuo metu išsilavinimo skirtumai buvo dideli, dauguma įgydavo tik pradinį išsimokslinimą. 1924 m. baigęs pradinę mokyklą Belkure, skurdžiausiame Alžyro rajone, Kamiu galėjo papildyti darbininkų gretas. Tik likimas lėmė kitaip mokytojas (lLui Žermenas) pastebėjo berniuko gabumus ir jam išrūpino stipendiją. Licėjus užtikrino gerą humanitarinį išsilavinimą ir suteikė teisę be egzaminų stoti į universitetą. Kamiu mokėsi gerai, o problemos buvo daugiau socialinės-psichologinės. Socialinės lygybės siekis jam buvo ne mąstymo išdava, o gyvenimiška patirtis. Kamiu pasisekė ir su dėstytojais: filosofiją dėstė Žanas Grenjė, vėliau tapęs Kamiu draugu. Jis sužadino susidomėjimą metafizika, literatūra, teatru. Tiesa, sportavimas aptemdė jam gyvenimą po futbolo rungtynių jis persišaldė, plaučių uždegimas perėjo į tuberkuliozę, kuri vėliau trukdė daugeliui Kamiu planų.
Baigęs licėjų, įstojo į vietos universiteto istorijos-filosofijos fakultetą. Nepaisant nuolatinio lėšų trūkumo (kuo tik nedirbo, būdamas studentu) jis sėkmingai gilinasi į Nyčę, Kjerkegorą, Šestovą, Jaspersą lygiagrečiai su Dostojevskiu, Prustu, Židu, Monterlanu, Malro. Rašo diplominį darbą "Krikščioniškoji metafizika ir neoplatonizmas", kurio idėjas vėliau išvysto "Maištaujančiame žmoguje". Kamiu pasaulėžiūroje vietos krikščionybei neliko, jos mitų dogmas laikė mitais. Visą gyvenimą išlaikė pagarbą įvairių laikų erezijoms: gnostikams, manichėjams, katarams. Tačiau Kamiu nepriėmė ir Nyčės niekinamojo požiūrio į krikščionybę išeiviui iš varguomenės buvo svetimas "niekingos tamsumos" užsipuolimai.
Studentiškais laikais jis įstojo ir į komunistų partiją. Tuo metu Prancūzijos KP buvo mažai intelektualų situacija pasikeitė tik po Pasipriešinimo. Tačiau vėliau Kamiu nusivylė ja ir 1937 m. iš jos pasitraukė, nors tebedalyvavo kartu su komunistais įvairiuose renginiuose. (pvz., aukų rinkimas Ispanijos respublikai).
Kamiu gyvenime svarbią vietą užėmė teatras jis buvo talentingas aktorius, režisierius, dramaturgas. 4-ojo dešimt. pabaigoje su trupe "Ekipa" jis apvažiuoja visą Alžyrą, vaidina mažose, tam nepritaikytose salėse, beveik be dekoracijų. Pagrindinis jo to meto vaidmuo "Brolių Karamazovų" Ivanas. Apmąstymai apie aktoriaus požiūrį į žmogaus likimą "Sizifo mite" tiesiogiai susiję su asmenine patirtimi.
Tai buvo Kamiu lūžio metas. Žlugo viltys apie mokymąsi "L'Ecole normale", ruošusioje filosofijos dėstytojus. Neleido laikyti egzaminų dėl tuberkuliozės. Subyra pirmoji santuoka. Kamiu skursta, paaštrėja liga matyt iš to meto į "Sizifo mitą" ir ateina savižudybės tema. Tačiau tuo metu jis ne tik vaidina ir daro "Kaligulos" apmatus. Spaudoje pasirodo jo pirmieji prozos rinkiniai: "Išversta oda ir veidas", "Vedybos", parašytas ir padėtas į stalčių pirmasis romanas "Laiminga mirtis", pradėta filosofinė esė, vėliau gausianti "Sizifo mito" pavadinimą.
1938 m. Kamiu aplanko "Respublikos Alžyras" steigėjas Paskalis Pia ir Kamiu imasi įsisavinti dar vieną veiklos rūšį, žurnalistiką. Joje irgi nemažai pasiekia, rašo apie skurdą ir savivalę, arabų badavimą, sukeldamas valdžios pasipiktinimą. Bendradarbiavimas su "Respublikos Alžyru" nutrūksta netrukus po Antrojo pasaulinio karo pradžios. Kamiu nori būti savanoriu, tačiau jo nepriima dėl tuberkuliozės. Karo padėtimi pasinaudoja vietos valdžia, neleidžia spausdinti Kamiu straipsnių. Galų gale laikraštis uždaromas. Per pažįstamus Kamiu gauna techninio sekretoriaus vietą "Paris soir". Kamiu pirmąkart atvyksta į Paryžių. "Keistasis karas" netrukus baigiasi, Kamiu su laikraščiu persikelia į Klermon-Feraną, o vėliau Lioną. Po kapituliacijos lieka ti okupantus šlovinantys laikraščiai. Su jais Kamiu atsisako bendradarbiauti ir išvyksta į Oraną Alžyre. Ten jį gerai žino ir darbo laikraštyje jis negauna. Kurį laiką moko žydų vaikus. 1941 m. vasario mėn. užbaigia "Sizifo mitą".
1942 m. grįžta į Prancūziją, įstoja į pogrindinę grupę "Combat", susidariusią susiliejus dviem Pasipriešinimo grupėms, kuri leidžia laikraštį "Combat", kuriam pradžioje vadovauja Pia, tačiau, užimtas kitais Pasipriešinimo reikalas, tą darbą faktiškai perleidžia Kamiu. Pogrindinėje spaudoje spausdinami "Laiškai vokiečių draugui". Puikia priedanga tapo leidykla "Gallimar", kurios bendradarbiu Kamiu buvo visą gyvenimą ir kur buvo išleisti pagrindiniai jo kūriniai.
Kamiu nemėgo prisiminti Pasipriešinimo laikus, o ir apie savo dalyvavimą jame nebuvo ypatingai geros nuomonės.
Nors pavojus jam grėsė kasdien bet kada galėjo būti suimtas ir sušaudytas, kaip nutiko jo bendradarbiui Renė Leino.
1944 m. rugpjūčio 24 d., mūšių Paryžiuje metu, išeina pirmas, jau ne pogrindinis, "Combat" numeris su Kamiu vedamuoju "Laisvės kraujas". Jame kalbama apie vyksiančią revoliuciją: žmonės, metų metais kovoję prieš okupaciją, nepakęs Trečiosios respublikos tvarkos, socialinio neteisingumo ir eksploatacijos. Kova vyksta "ne dėl valdžios, o dėl teisingumo; ne dėl politikos, o dėl moralės". O lapkričio 24 d. jis prabyla jau apie socializmą. Jis ne vienas ir "Combat" kuriam laikui tampa populiariausiu laikraščiu. Jo bendradarbiais tampa geriausi rašytojai, mokslininkai, publicistai. O Kamiu vedamieji turėjo neįsivaizduojamą sėkmę. Tačiau viskas praeina Ketvirtoji respublika ir "šaltasis karas" suskaldo Pasipriešinimo gretas. Partijos ima leisti savo laikraščius, pasirodo komerciniai leidiniai. "Combat" likimas nulemtas. Kurį laiką Kamiu dar dirbo savaitraštyje "Ekspress", tačiau, iš esmės, nutolsta nuo žurnalistikos. Iš "Combat" straipsnių įdomiausias 1946 m. ciklas "Nei aukos, nei budelio", kuriuose iškeliami daugelis politinių ir filosofinių "Maištaujančio žmogaus" klausimų.
Absurdas ir maištaujantis žmogus
Pats savaime pasaulis nėra absurdiškas, jis tik neprotingas, nes yra nesužmoginta tikrove, nieko bendra neturi su mūsų troškimais ir protu. Tai nereiškia, kad pasaulis nepažinus, iracionalus, kaip Šopenhauerio "valia" ar Bergsono "gyvybinis proveržis". Kamiu tokie vaizdiniai yra antropomorfiniai, suteikiantys iliuziją apie pasaulio pirmapradės priežasties pasiekiamumą tegu ir dėka tam tikros iracionalios intuicijos. Kamiu labai vertina empirinį pažinimą, mokslo metodus. Pasaulis visiškai pažinus, nuo vienos teorijos pereiname prie kitos, labiau išvystytos. Tačiau visada tai mūsų teorija, žmogaus proto hipotetinė konstrukcija. Pasaulyje nėra galutinės prasmės, žmogus nėra skaidrus žmogaus protui. Erdvės ir laiko matavimų kiekis, atomo ir galaktikų sandara visai tai neturi jokios reikšmės žmogui. Mes įmesti į šitą kosmosą, į šitą istoriją, mes laikini ir mirtingi; ir į klausimą apie egzistavimo tikslą ir visa ko prasmę mokslas neduoda jokio atsakymo. Nedavė jo ir visa filosofinės minties istorija jos teikiami atsakymai tėra tikėjimo aktai.
"Sizifo mite" tiriami du išėjimo iš absurdo konstatavimo būdai. Pirmasis savižudybė; antrasis "filosofinė savižudybė". Jei absurdui būtini žmogus ir pasaulis, tai vieno tų polių išnykimas reiškia ir absurdo sunaikinimą. Kaip ir Dekarto cogito, absurdas yra pirmasis akivaizdus dalykas mąstančiam protui. Savižudybė yra aiškumo užtemimas, susitaikymas su absurdu, jo likvidacija. Toks pats bėgimas nuo absurdo yra ir "filosofinė savižudybė" "šuolis per absurdo sienas". Pirmu atveju sunaikinamas tas, kuris klausia, o antruoju aiškumo vietą užima iliuzijos, norima priimama kaip esama, pasauliui priskiriami žmogiški bruožai protas, meilė, gailestingumas ir pan. Filosofinės doktrinos prilygsta religijai, kai teigia galutinę prasmę, tvarką. Akivaizdi nesąmonė transformuojasi į užmaskuotą, žmogus susitaiko su savo lemtimi. Absurdo sienų daugiau nėra: individuali sąmonė susilieja su universaliąja, su Parmenido Vieninguoju, Platono idėjų pasauliu, Kjerkegoro, Šestovo ar Jasperso Dievu. Tačiau nėra ir mąstymo aiškumo. Kamiu šį kelią vadina "nukrypimu", palyginamu su Paskalio "pasilinksminimu". Religinį tikėjimą Kamiu laiko regos aiškumo apsiblausimu ir nepateisinamu "šuoliu", sutaikančiu žmogų su egzistavimo beprasmybe. Krikščionybė sutaiko su kančiomis ir mirtimi (mirtie, kur geluonis tavo?), tačiau visi transcendentinės tvarkos įrodymai abejotini iš Dievo idėjos egzistavimo neišvesime jo egzistavimo. 1943 m. Kamiu rašė: "Absurdas turi daugiau bendrumo su sveiku protu. Absurdas susijęs su nostalgija, prarastojo rojaus gedėjimu. Be jos nėra absurdo. Ir tos nostalgijos buvimo mes negalime išvesti paties prarastojo rojaus buvimo".
Tame Kamiu savitumas jis teigia protingo mąstymo aiškumą, perduotą mums visos europinės tradicijos nuo Platono iki Huserlio kurioje protas lyginamas su matymu, tiesa šviesa, melas tamsa, dieviškumas šviesos šaltiniu ar pačia šviesa. Ta metafizika įgauna tai racionalistinį pobūdį, tai mistinį, tačiau visada pripažįsta žmogaus proto ryšį su protinga (ar superprotinga) kosmine šviesa. Kamiu regėjimo aiškumą teturi baigtinė (laikina) būtybę, įmesta į svetimą jai pasaulį. Jau todėl, kad Kamiu virš visko iškėlė tą proto šviesą, prasmės paieškas, o ne tamsiąsias žmogaus prigimties puses, jis tolimas nuo kraštutinių europinio nihilizmo formų.
Tačiau iš absurdo seka ir universalių etikos normų neigimas. Be Nyčės entuziazmo, Kamiu priima išvadą iš absurdo "viskas leista". Vienintele vertybe lieka matymo aiškumas ir išgyvenimų pilnumas. Absurdo nereikia sunaikinti savižudybe ar tikėjimo "šuoliu", jį reikia maksimaliai išgyventi, patirti. Komediantas, Don Žuanas, Užkariautojas, Rašytojas realizuoja save, įveikia save. Žmoguje nėra nuodėmės, tapsmo "nekaltu" ir vieninteliu matu egzistavimo įvertinimui tėra tikrumas, pasirinkimo autentiškumas.
Menas nėra vertybė savaime, tai "kūryba be rytdienos", atnešanti džiaugsmą save realizuojančiam menininkui, užimtam atkakliu laikinų kūrinių kūryba. Aktorius vieną po kitos išgyvena daugybę gyvenimų scenoje, rašytojo (ir aplamai menininko) "absurdiškos askezės" verte tėra savidisciplina, "efektyvi kentėjimo ir aiškumo mokykla". Kūrėjas žaidžia vaizdiniais, tveria mitą, o tuo pačiu ir save patį, nes tarp regimybės ir būties nėra aiškios ribos.
Jei Nyčė krikščioniško tikėjimo netekusiai žmonijai pasiūlė "amžinąjį sugrįžimą", tai Kamiu siūlo mitą apie savęs paties įtvirtinimą su maksimaliu proto aiškumu, iškritusios lemties supratimu; žmogus turi pats tempti gyvenimo naštą su ja nesitaikstydamas savęs atidavimas ir egzistavimo pilnumas svarbiau už bet kokias aukštumas, absurdiškas žmogus renkasi maištą prieš visus dievus.
Jau bebaigiant "Sizifo mitą", Kamiu kilo abejonės dėl tokio estetinio savęs įtvirtinimo. Dar recenzijoje "Šleikštuliui" Kamiu priekaištavo Sartrui būtent už tai, kad herojaus Antuano Rokanteno maištas susivedė į "absurdišką kūrybą". Pjesėje "Kaligula" jis fiksuoja prieštaravimą tarp absurdo ir paprastų žmogiškų vertybių. Imperatorius Kaligula iš pastebėjimo, kad "žmonės miršta ir yra nelaimingi" padarė gana priimtinas iš absurdo požiūrio taško išvadas ir tapo "dievo rykšte", "maru". Jo antagonistas, Cherėja, nužudo imperatorių vardan žmogaus laimės siekio, tačiau yra priverstas pripažinti, kad jo pasirinkimas nė kiek labiau nepagrįstas, nei tirono piktadarystės. "Užkariautojams" nėra kitos vertybių skalės be savo titaniškųjų pastangų pilno išgyvenimo, tačiau "viskas leista" tada tinka ir tikriesiems užkariautojams, kurie, kaip Kamiu rašė dar 1940 m. "gerokai pažengė, ir per daugelį metų iškankintoje Europoje, kraštuose, kur neliko nė dvasios, pakibo niūri tyla".
Dalyvavimas Pasipriešinime buvo Kamiu kūrybos posūkio taškas. "Laiškuose vokiečių draugui" jis suveda sąskaitas su 4 dešimtm. įsivaizduojamais bendraminčiais, paskelbusiais, kad prasmės netekusiame pasaulyje leista padaryti stabu naciją, "viešpačių rasę", pašauktą vadovauti milijonams vergų. Tokia prielaida yra galima, iš absurdo galima išvesti ir būtinybę pašvęsti visą gyvenimą raupsuotųjų gydymui, ir koncentracijos stovyklų krosnių kūrenimą žmonėmis. Sąžinę galima paskelbti chimera, dvasią melu, prievartą šlovinti kaip didvyriškumą.
Daugelis intelektualų turėjo permąstyti Nyčės aforizmų reikšmę. Kai Kamiu pogrindyje rašė "Laiškus vokiečių draugui", emigrantas Tomas Manas kvietė intelektualus pastatyti kryžių ant iščiustyto imoralizmo, suvaidinusio savo vaidmenį paruošiant "geležies ir kraujo" nihilizmą: "Laikas užaštrino mums sąžinę, parodęs, kad mintis turi įsipareigojimų gyvenimui ir tikrovei, įsipareigojimų, kurie labai prastai vykdomi, kai dvasia pasidaro charakiri vardan gyvenimo. Mąstyme ir literatūroje yra spektaklių, sujaudinančių mus mažiau nei anksčiau, atrodančių labiau kvailais ir klastingais. Dvasia akivaizdžiai dabar įžengia į moralės epochą, naujo gėrio ir blogio moralinio bei religinio atskyrimo epochą". Dabar maištas turi būti pirmiausiai prieš tą mitologiją, kuri su savimi neša "purviną siaubą ir kraujo putą". Intelektualūs "gyvenimo filosofijos" žaidimai, Heidegerio egzaltacija dėl "būties-mirčiai" ir autentiško pasirinkimo transformavosi į politinius lozungus. Gunti dvasios vertybes naudojant nihilistinę filosofiją neįmanoma. Tačiau ir priimti kokią nors dogmų varžomą vertybių sistemą Kamiu negali aukštuomenės humanizmas, jo požiūriu, nepagrįstas. Esė "Mįslė" kalbama apie "ištikimybę šviesai", priklausomybę "nevertiems, tačiau ištikimiems Graikijos sūnums", randantiems jėgų iškęsti ir mūsų nuo nihilizmo apkvaitusį amžių. Pasaulį valdo ne beprasmybė, o prasmė, tačiau ją sunku iššifruoti raktu tai besislepiančiai prasmei yra maištas.
"Maištaujantis žmogus" tai maišto (metafizinio ir politinio) prieš žmogaus likimo neteisingumą idėjos istorija. Jei "Sizifo mite" pradėta nuo klausimo apie savižudybės priimtinumą, tai čia nuo nužudymo pateisinimo. Visais laikais žmonės žudė vienas kitą tai faktas. Nužudęs aistros apimtas, stoja prieš teismą, kartais siunčiamas po giljotina. Tačiau šiandien tikrąją grėsmę sudaro ne šie atskiri nusikaltėliai, o valstybės tarnautojai, šaltakraujiškai į mirtį siunčiantys milijonus žmonių, pateisinantys masines žudynes vardan nacijos, valstybės saugumo, žmonijos progreso, istorijos logikos.
20 a. žmogus atsidūrė priešais totalitarines ideologijas, pateisinančias žudynes. Dar Paskalis "Laiškuose iš provincijos" piktinosi jėzuitų kazuistika, leidžiančia žudyti, kartu su Dievo įsakymais. Neabejotinai, visos bažnyčios šlovino karus, baudė eretikus, tačiau kiekvienas krikščionis žinojo, kad plokštėse išraižyta "nežudyk", kad nužudymas sunkiausia nuodėmė. Mūsų amžiaus plokštėse išrėžta "Žudyk!". "Maištaujančiame žmoguje" Kamiu seka šios maksimos genealogiją. Tik problema tame, kad tą maksimą perėmusios šiuolaikinės ideologijos pačios kilo iš maišto idėjos, persiformavusios į nihilistinį viskas galima.
Kamiu laikė, kad pagrindinis jo filosofijos taškas liko tas pats absurdas, priverčiantis suabejoti bet kokiomis vertybėmis. Jo nuomone, absurdas uždraudžia ne tik savižudybę, bet ir žudymą, nes panašaus į save sunaikinimas reiškia pasikėsinimą į unikalų prasmės šaltinį, kokiu yra kiekvieno žmogaus gyvenimas. Tačiau Sizifo mite iš absurdiškos situacijos neseka maištas. Maištas ten suteikia vertę individualiai gyvybei tai intelektualo kova su jį pranokstančia tikrove, žmogaus pasididžiavimo reginys, atsisakymas susitaikyti. Kova su maru" tada ne ką labiau pagrįsta, nei donžuanavimas ar kruvina Kaligulos savivalė.
Su laiku pas Kamiu keičiasi absurdo ir maišto turinys, nes iš jų randasi jau ne individualus maištavimas, o žmonių solidarumo reikalavimas. Klūpėjęs maištininkas stojasi, sako ne engėjui, nubrėžia ribą, su kuria privalės taikstytis tasai, kuris laikė save šeimininku. Vergo likimo atmetikas automatiškai teigia laisvę, lygybę ir žmogaus garbę. Tačiau maištaujantis vergas pats gali peržengti tą ribą, jis trokšta tapti šeimininku ir maištas virsta kruvina diktatūra. Į žemišką rojų tas išsigimęs Prometėjas yra pasiruošęs vyti jėga.
Metafizinis de Sado maištas, dendi, romantikai, prakeikti poetai, siurrealistai, Štirneris, Nyčė ir kt. tokie europinio nihilizmo etapai, dievažmogio" evoliucija. Kartu su kosminiu visagaliu dievažudžiai neigia ir bet kokią moralinę pasaulio tvarką. Metafizinis maištas pamažu susilieja su istoriniu maištu. Liudviką XVI baudžia mirtimi dar dėl "visuotinės valios" viešpatavimo ir geradarystės, tačiau kartu nužudomi ir ankstesni principai. Apmąstymuose apie giljotiną Kamiu rašė: Nuo humanistinių XVIII a. idilijų link kruvinų ešafotų guli tiesus kelias, ir, kaip mums žinoma, šiandienos budeliai tai humanistai. Dar vienas žingsnis ir sukilusioms masėms vadovauja visiškai nuo žmogiškosios moralės išsilaisvinę dievažmogiai, kyla teroras, kuris savo ruoštu į sostą pasodina naujus cezarius. Toks metafizinio maišto sujungimas su istoriniu buvo sukeltas "vokiečių ideologijos. Kamiu sakė, kad piktieji Europos genijai turi filosofų vardus: juos vadina Hėgeliu, ir Nyče Mes gyvename jų Europoje, jų sukurtoje Europoje ".
Kamiu Maištaujantį žmogų rašė 6 dešimtm., kai stalinistinė sistema, atrodė, pasiekė savo galybės viršūnę, o marksistinė teorija virto valstybine ideologija. Rytų Europoje vyko politiniai teismai, ateidavo žinios apie milijonus įkalintųjų; ką tik toji sistema išplito į Kiniją, prasidėjo karas Korėjoje bet kurią akimirką ji galėjo įsiplieksti ir Europoje. Kamiu politinės pažiūros jau buvo pasikeitusios, apie revoliuciją jis daugiau nesvajojo, nes už ją Europai būtų tekę sumokėti milijonais gyvybių. Būtinos palaipsnės reformos Kamiu liko socializmo šalininku, jis vienodai gerai vertino profsąjungų veiklą, Skandinavijos socialdemokratiją ir "libertarinį socializmą". Kaip bebūtų, socialistai stengiasi išlaisvinti dabar gyvenantį žmogų, o ne šaukia aukoti kelių kartų gyvybes vardan kažkokio žemiško rojaus. Tokia auka ne priartina, o nutolina "žmogaus karalystę" sunaikinant laisvę, įvedant totalitarinius režimus. Kamiu nagrinėjimo objektu tampa filosofijos, virtusios "pranašavimu", terorą pateisinančia ideologija, tragedija. "Vokiečių ideologijos" dievybe tapo istorija, naujos religijos šventikais pasidarė propagandistai ir tardytojai.
Estetika ir etika
Kito ir Kamiu meno supratimas. Jaunystėje jis jį laikė žavia iliuzija, leidžiančia nors trumpam užmiršti skausmus ir kančias. Net apie muziką jis svarstė Šopenhauerio stiliumi (nors jis ja rimtai ir neužsiėmė be literatūros ir teatro jam artima buvo skulptūra ir tapyba). Tačiau netrukus jam kyla mintis, kad estetinis pabėgimas nuo tikrovės neįmanomas, bevaisę prieblandų svajingumą" turi pakeisti menas kaip liudijimas ryški meno kūrinio šviesa nušviečia gyvenimą, kurį reikia priimti, tarti jam taip, neturint nei pykčio pasauliui, nei pasitenkinimo. Tokio gyvenimo, koks yra, priėmimas: be gražiosios gyvenimo pusės yra ir kita jo pusė.
Ši tema iškyla 5-6 dešimtm. bet koks menas menui yra jo smerkiamas: Dramblio kauko bokšte menininkas neišvengiamai netenka ryšio su realybe. Šiuolaikinio meno klaida jis laike viso dėmesio sutelkimą į techniką priemonės tampa svarbiau nei tikslas. Tačiau nevaisingumas gresia ir tada, kai menininkas tampa sielų inžinieriumi, ideologiniu kovotoju. Menas miršta apologetikoje.
Ir mene, ir politikoje Kamiu kviečia neatiduoti žmogaus progreso, utopijos ar istorijos abstrakcijoms. Žmogaus prigimtyje yra kažkas pastovu, jei ne amžina. Prigimtis stipresnė už istoriją: ji gelbsti nuo nihilizmo. Tik žmones vienija ne Jėzus Kristus, ne mistinis Bažnyčios skliautas, o realios kančios ir iš jų kylantis maištas. Yra viena viską jungianti bažnyčia jos apaštalais yra visi maištininkai, teigiantys laisvę, pagarbą, grožį. Žmogaus prigimtis neturi nieko bendra su dieviškumu.
Tad tai aukštuomenės humanizmo atmaina, kurios ištakos Antikoje, Atėnai. Tačiau tai ne istorinė Graikija Kamiu tveria nuosavą saulėtą mitą, kuriame vietą užima ir Sizifas, ir Prometėjas, ir Sokratas. Nyčės dionisizmas nueina į antrą planą, Kamiu etika tiesiogiai siejasi su Sokratu. Taip pat perfrazuojamas ir Prometėjo maištas, kuris nežada nei galutinio išsilaisvinimo, nei išsigelbėjimo. Tas protestas visada pasmerktas nesėkmei, tačiau visada atsinaujina, kaip ir Sizifo darbas. Galima pagerinti kai kurias sąlygas ir sumažinti kančias, tačiau nuo mirties ir užmiršimo neapsisaugosi. Maištas nukreiptas ne griovimui, o daliniam kosminės tvarkos pagerinimui. Žmogus iš kūno, kūnas sieja mus su pasauliu, jis tiek žemiškų džiaugsmų, tiek ir kančių šaltinis. Kūnas neturi pirmapradės nuodėmės, tačiau mūsų prigimtyje slypi ir agresyvumas, ir žiaurumas. Pakeisti jų kažkokiu egzistencialistų autentišku pasirinkimu negalime. Mūsų laisvė visada apribota ir susiveda į pasirinkimą tarp troškimų ir impulsų. Tam reikia matymo aiškumo. Tačiau absoliutus aiškumas neįmanomas ir maištas visada gali pereiti į savivalę. Aplamai, Kamiu nesiekė sukurti naują etikos sistemą. Aš neapkenčiu tik budelių! štai koks būtų trumpas ir tikslus Kamiu socialinės ir moralinės pozicijos apibūdinimas.
Citatos
Kai kuriose situacijose atsakymas nieko į klausimą, ką galvoji, gali būti tik apsimestinis. Mylimos būtybės tai puikiai žino. Bet jei šis atsakymas nuoširdus, jei jis reiškia keistą dvasios būseną, kur tuštuma pasidaro gražbylinga, kur nutrūksta kasdieninių gestų grandis, kur širdis veltui ieško grandies, kuri vėl ją sujungtų su kitu, - tai jau yra pirmasis absurdiškumo ženklas.
Arba medžiai: žinau jų gruoblėtą žievę, sulą ir jaučiu jos skonį. Žolės kvapas, žvaigždės, naktis, tie vakarai, kai nurimsta širdis - kaip man neigti šį pasaulį, kurio galingumą ir jėgas jaučiu?! Tačiau žinios apie žemę man neduos nieko, kas įtikintų mane, jog šis pasaulis yra mano. Jūs man papasakosite apie jį ir išmokysite klasifikuoti. Išvardinsite jo dėsnius, o aš, trokšdamas žinių, sutiksiu, kad jie yra teisingi. Jūs išnarstysite visą jo mechanizmą, ir mano viltys augs. Pagaliau mane išmokysite, kad margasis ir žavusis pasaulis susideda iš atomų, o pats atomas iš elektronų. Visa tai - gerai, ir aš lauksiu, kad tęstumėte. Jūs man pasakojate apie nematomą, panašią į planetų pasaulį sistemą, kurioje elektronai sukasi apie branduolį. Jūs man pasakojate apie šį pasaulį vaizdais. Tada aš suprantu, kad jūs pasinėrėte į poeziją: aš niekada nepažinsiu. Ar man ne laikas pasipiktinti? Jūs jau pakeitėte teoriją. Taigi mokslas, turėjęs mane visko pamokyti, ilgainiui tampa hipoteze, aiškumas perauga į metaforą, šis netikrumas pavirsta meno kūriniu. Kam man šios pastangos? Malonios kalvų linijos, glamonėjantis neramią širdį vakaras apie pasaulį pasako man daug daugiau. Taip sugrįžtu prie pradžios.
*) Georgas Kristofas Lichtenbergas (Georg Christoph
Lichtenberg, 1742-1799) (pasirašinėjo keliais pseudonimais) vokiečių rašytojas, satyrikas, mokslininkas.
Pasiūlė A4 kraštinių santykį (1:). Atlikinėjo astronomijos ir fizikos tyrimus, skirtingus elektros krūvius pradėjo žymėti
+ ir -. 177899 m. leido kasmetinį laikraštį Gottingischer Taschenkalender. Buvo ribotos monarchijos šalininkas,
smerkė misticizmą, religinį nepakantumą, kritikavo grafomaniją, pseudomokslus, kuriamą genijaus kultą.
Išgarsėjo aforizmais (Aforizmai, 5 t., 190208 m.) rašytais nuo 1764 m.). Teatro kritikai reikšmingi Laiškai iš Anglijos (177678),
kurių paskelbta apie 800, komentuojant anglų teatrą. Pasižymėjo ir satyriniais straipsniais, kurių geriausiomis yra Lafaterio kūrinių parodijos.
Egzistencializmas
Nyčė ir Vokietija
Vieni du su milžine
T. Adornas. Nihilizmas
Egzistencializmas: prielaidos ir pateikimas
Nyčė: Sukilimas prieš vertybes
Žanas Polis Sartras
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Pasimetusios merginos memuarai
A. Kamiu. Apmąstymai apie giljotiną
Absurdas kaip estetinis egzistencialas postmoderne
Berdiajevas ir Sartras du egzistencializmo poliai
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
R. Šteineris. Atomizmas ir jo paneigimas
Efraemas Sirietis: gnosticizmo kritika
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
E. Weinberger. Karmos pėdsakai
Gotfydas Vilhelmas Leibnicas
Antuanas de Sent Egziuperi
Nobelio premijos laureatai
Gnostikų koncepcijos
Filosofijos skiltis
Vartiklis