Agnosticizmas  

Agnosticizmas (gr. agnostos - nepažintas, nepažinus) – filosofijos kryptis, kuri laiko, kad negalimas objektyvus tikrovės pažinimas patirties dėka. Tad agnosticizmas kelia abejonę kurios nors srities (ypač metafizikos ar teologijos) teiginio teisingumu ar galimybe jį įrodyti. Agnosticizmą apibrėžia įvairiai ir kartais jis naudojamas tiesiog apibūdinant skeptišką požiūrį. Terminas taikomas apibūdinant H. Spenserio, Hamiltono, Dž. Berklio, D. Hiumo,  B. Raselo,  K. Sagano,  A.J. Ayn ir kt. mokymus. Agnosticizmas egzistuoja ir kaip pasaulėžiūros pozicija – filosofijoje bei pagrindinėse religinėse konfesijose. Agnostikai atskiria kultūrinę-etinę tikėjimo dalį nuo mistinės (klausimų apie dievų, demonų, anapusinio gyvenimo egzistavimą) ir antrajai neteikia jokios reikšmės. Be to, agnosticizmas egzistuoja ir kaip principas pažinimo teorijoje, pagal kurį, kadangi visas pažinimo procesas remiasi patirtimi, kuri yra subjektyvi, tai subjektas negali pasiekti tiriamo objekto, kuris yra „daiktas savyje“, esmės. Paskutiniaisiais metais neurologija ir psichologija ėmė naudoti terminą suteikdami jam prasmę „nepažinus“. Techninėje bei marketingo literatūroje agnostinis dažnai turi prasmę artimą „nepriklausomas“, „agnostinė platforma“ arba „agnostinė aparatinė dalis“.

Ankstyvosios krikščionybės laikais gnosis naudotas apibūdinant „dvasinį žinojimą“. Tačiau agnosticizmo nereikia painioti su pažiūromis, nukreiptomis prieš gnosticizmą – jis naudotinas platesne, abstraktesne prasme.

Istorija

Terminą pirmasis panaudojo anglų biologas Tomas H. Huxley Metafizikų draugijos susirinkime 1876 m. Pagal jo apibrėžimą: „agnosticizmas – ne dogma, o metodas, kurio esmė glūdi nuosekliame vieno principo taikyme... Principas gali būti išreikštas proto dalykais ir nereikalauja, kad išvados būtų pademonstruotos ar demonstruotinos“. Jam agnostikas - žmogus atsisakęs su Dievu siejamo tikėjimo ir įsitikinęs, kad pirminė visų dalykų priežastis nežinoma, nes nepažini. Kitaip, tai tikėjimas, kad negalima nei įrodyti, nei paneigti Dievo egzistavimo (po D. Hiumo empirinio kriticizmo ir I. Kanto antinomijų, praktiškai liautasi įrodinėti Dievo egzistavimą).

Beje, H. Huxley agnostinės pažiūros išreikštos anksčiau, nei jis ėmė naudoti šį terminą. Štai 1860 m. rugsėjo 23 d. laiške, adresuotame Ch. Kingsley, jis rašo: „Nei patvirtinu, nei neigiu žmogaus nemirtingumo. Nematau priežasties jo tikėti, tačiau, iš kitos pusės, neturiu priemonių jo paneigimui. Nerandu a priori prieštaravimų doktrinoje.“.

Tam pačiam korespondentui 1863 m. gegužės 6 d. jis rašo: „Pasiekęs intelektualinė brandą ir pradėjęs savęs klausti, ar aš esu ateistas, ar teistas, ar panteistas; materialistas ar idealistas; krikščionis ar laisvamanis, aptikau, kad kuo daugiau sužinau ir įsisavinu, tuo labiau tolsta atsakymas, kol padariau išvadą, kad nesu nei vienoje šių denominacijų ar jų dalis, išskyrus paskutiniąją.... Tad pamąsčiau ir sukūriau tinkamą pavadinimą ‚agnostikas‘. Jis man atėjo į galvą kaip antitezė ‚gnostikams‘ Bažnyčios istorijoje, kurie vis tik tiek daug žinojo apie dalykus, apie kuriuos aš nežinau“.

Tačiau kitokią termino kiltį siūlo P.A. Kropotkinas*): „Žodį ‚agnostikai‘ pirmąkart panaudojo nedidelė netikinčiųjų rašytojų grupelė, kuri rinkosi pas žurnalo ‚19 amžius‘ leidėją James Knowles, kurie vietoje ateistų pasirinko ‚agnostikų‘ pavadinimą, t.y. neigiančių gnosį.“.

Tačiau teigiama, kad ir ankstesni mąstytojai laikėsi agnostinių pažiūrų, pvz., Protagoras (5 a. pr.m.e., kartu su Pyrrho ir Carneades) ar „Rigvedos“ Nasadiya Sukta pasaulio sutvėrimo mitas.

Švietimo epochos škotų filosofas Deividas Hiumas teigė, kad prasmingi teiginiai apie Visatą visada turi tam tikrą abejonę. Žmonės negali turėti absoliutaus tikrumo apie nieką, išskyrus trivialius dalykus, kai teiginiai teisingi pagal apibrėžimą (t.y., yra tautologijos, pvz., „visi trikampiai turi tris kampus“ ar „visi viengungiai yra nevedę“). Tad visi teiginiai turėtų prasidėti „aš manau, kad“.

Ilinojaus valstijos teisininkas ir politikas R.G. Ingersoll'as, tapęs garsiu 19 a. JAV oratoriumi, buvo vadinamas „Didžiuoju agnostiku“. 1896 m. paskaitoje „Kodeėl esu agnostiku?“ jis aiškino: „Ar yra antgamtinė jėga – nepriklausomas mąstymas – Dievas soste – aukščiausioji valia, kuri suvaldys pasaulio potvynius ir sroves – prieš kuriuos visi lenkiasi? Neneigiu. Aš nežinau – bet ir netikiu. Tikiu, kad gamta yra aukščiausioji –kad begalinėje grandinėje negali būti praleista ar nutraukta jokia grandis – kad nėra antgamtinės galios, kuri atsilieptų į maldą – nėra galios, kurią garbinimu būtų galima įkalbėti ar pakeisti – nėra galios, kuri rūpintųsi žmogumi... Ar yra Dievas? Nežinau. Ar žmogus nemirtingas. Nežinau. Viena težinau, ir tai yra, kad nei viltis, nei baimė, nei tikėjimas, nei neigimas negali pakeisti fakto. Yra kaip yra; ir tai bus, kaip turi būti“.

B. Raselo pamfletas „Kodėl nesu krikščionimi“ (pagal 1927 m. pasakytą kalbą) laikomas klasikiniu agbosticizmo apibūdinimu. 1939 m. B. Raselas paskaitoje „Dievo egzistavimas ir prigimtis“ save apibūdino kaip ateistą. 1947 m. pamflete „Aš ateistas ar agnostikas?“ jis aiškinasi, kaip vadinti save – ir grynai filosofiniai auditorijai jis sakytų esąs agnostiku, o paprastiems žmonėms gatvėje prisistatytų kaip ateistas. Ir galiausiai 1953 m. esė jis teigia: „Agnostikas mano, kad neįmanoma sužinoti tiesą tokiuose klausimuose kaip dievas ir būsimas gyvenimas, su kuriais susijusi krikščionybė ir kitos religijos. Arba, jei neįmanoma, tai bent neįmanoma šiuo metu“

Filosofijoje agnosticizmas nėra savarankiška ir vientisa koncepcija – tiek reiškinių, tiek metodų atžvilgiu. Taigi. Agnostikas gali priklausyti bet kuriai filosofinei šakai, kuri nereikalauja pripažinti absoliučios tiesos egzistavimo. Ta prasme agnosticizmas dera su Kanto mokymu, tačiau ypač organiškai siejasi su pozityvizmu (visose šio apraiškose).

Kai kurios filosofinės mokyklos neigia agnosticizmo principus, pvz., dialektinis materializmas. Anot V. Lenino, „agnosticizmas yra svyravimas tarp materializmo ir idealizmo, taigi praktikoje tai yra svyravimas tarp materialistinio mokslo ir popų“.

Kai kurios religijos irgi apibūdinamos kaip ateistinės ar agnostinės, nes jose nėra personalizuoto dievo, pvz., budizmas ir daosizmas. Katalikų bažnyčia laikosi vadinamojo dalinio agnosticizmo. Ji istoriškai neigia žmogaus negalėjimą pažinti Dievą. Vatikano susirinkimas skelbia: „Dievas, visa ko pradžia ir pabaiga, žmogaus proto šviesos gali būti tikrai pažintas iš sutvėrimo darbų“ (Const. De Fide II. De Rev.).

Agnosticizmą galima suskirstyti į kelias kategorijas. Neseniai pasiūlytas toks skirstymas:


*) Piotras Kropotkinas (1842-1921) – rusų kunigaikštis, mokslininkas, filosofas, istorikas, geografas, revoliucionierius-aktyvistas, pasisakęs už decentralizuotą valdymą ir anarchizmą, savanoriškus darbinius santykius tarp darbininkų. Pasisakė už anarcho-komunizmą, buvo jo teoretiku (žr. >>>>>). 1918 m. buvo susitikęs su N.I. Machno, kurį laikė kaip ir savo mokytoju. Parašė daugybę knygų, pamfletų ir straipsnių, tarp kurių išskirtiniausi „Duonos užkariavimas“, „Laukai, fabrikai ir dirbtuvės“, „Abipusė pagalba: evoliucijos veiksnys“. Paskutinėje teigė, kad biologai pervertina konkurenciją ir pateikė pavyzdžių, kaip organizmai laimi kooperuodamiesi.
Įvykiai po Spalio revoliucijos, raudonasis teroras ir bolševikų diktatūra privertė senolį kritiškai pažvelgti į revoliuciją. 1921 m. sunkiai susirgo plaučių uždegimu, Leninas pas jį nusiuntė geriausius gydytojus, skyrė geresnį maisto davinį, tačiau tasai kategoriškai jo atsisakė, nes nepripažino jokių privilegijų. Ir „tyliai“ numirė, stengdamasis niekam nesukelti rūpesčių tąja „procedūra“.

Literatūra

  1. Th. Huxley. Man‘s Place in Nature
  2. B. Russel. Why I Am Not a Christian
  3. D. Hume. Dialogues Concerning Natural Religion
  4. A.J. Ayer. Language, Truth, and Logic
  5. G.H. Smith. Atheism, the Case Against God

Apie ontologiją
Karlas Poperis
Pozityvizmo švytuoklė
Objektyvizmas (Ayn Rand)
Mokslo filosofas Tomas Kunas
P. Fejerabendas prieš mokslą
Thomas Huxley – išgarsėjęs anglų savamokslis
Kas tas gnosticizmas? Žmogaus išsilaisvinimas
Šiuolaikinė fizika - į tiesą panašus mitas?
Struktūrinė lingvistika: Kalba ir kalbėjimas
Virš-sąmonė ir mistinio proto kritika
Th. Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Kibernetikos istorijos etiudai, V. Nalimovas
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
Spinoza. Laisvoje valstybėje kiekvienas gali galvoti ir sakyti, ką galvoja
Novgorodo Sofija: tarp stačiatikybės ir sofijalogijos
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
B. Skineris. Kas yra biheviorizmas
Filosofija iš antropologinio taško
Pranašiškas Aldous Huxley
Egocentrizmas ar būtinybė?
Cinizmas kaip amatas
V. Vernadskio noosfera
Benediktas Spinoza
Neomarksizmas
Kinikai
Filosofijos skiltis
Vartiklis