Vasilijus Nalimovas. Prisiminimai. Apie mistinio anarchizmo istoriją Rusijoje. Vartiklis

V. Nalimovas. Prisiminimai. Apie mistinio anarchizmo istoriją Rusijoje
(Iš asmeninės patirties bei Centrinio archyvo medžiagos)¹⁾ Kelias (Putj), 1993, Nr.3 (rus.)

Atrodo, kad atėjo laikas ir šiai temai. Kalbėti apie ją nėra paprasta. Savo šaknimis ji siekia tolimą krikščioniškojo gnosticizmo praeitį, o galbūt (anot padavimo), net ir Senovės Egiptą.

Rusijoje mistinio anarchizmo arba, kaip dar kartais vadino, mistinio akratizmo, vystymasis susijęs, visų pirma, su profesoriumi Apolono Andrejevičiaus Karelino^*) (1863-1926) [1], [2]. 1917 m. jis grįžo į Rusiją po daugiametės priverstinės emigracijos (Paryžiuje).

Garsus amerikiečių anarchizmo istorikas Avričius [3] vadina Kareliną tarybiniu anarchistu, nes jis kelis metus vadovavo negausiai VCIK anarchistų grupelei. Tai buvo „stebėtojų grupė“ aukščiausiame valdžios organe. Grupės uždaviniu buvo viso, kas vyksta, humanizacija, kova prieš mirties bausmę ir teroro, bendrai imant.

Anarcho-misticizmas nebuvo politine partija. Nebuvo nei kokios nors užfiksuotos programos, nei suformuluotos ideologijos²⁾. Prisišliejęs prie šio judėjimo galėjo ir nebūti anarchistu. O ir pats terminas „anarchizmas“ buvo suprantamas nepaprastai plačiai. Greičiau reiktų kalbėti tiesiog apie prievartos nenaudojimo principą plačiausia jo prasme. Tačiau tuo pačiu tai nebuvo prievartos nenaudojimas Tolstojaus prasme. Pati revoliucija – esančios padėties nuvertimas jėga – daugelio laikytas natūraliu ir vieninteliu istorijos įvykiu. Svarbu, kad kova už laisvę nevirstų nauju laisvės nebuvimu.

3-io dešimtm. pabaigoje daliai anarchistų kilo mintis sukurti partiją. Argumentai: anarchizmas patyrė nesėkmę revoliucinėje kovoje todėl, kad neturėjo bolševikinio tipo organizacijos. Kontrargumentas: tokios partijos sukūrimas iš anarchistinio judėjimo atims bet kokią prasmę. Mistinio anarchizmo atstovai ir iš dalies, A.A. Solonovičius, aštriai pasisakė prieš partiškumo idėją. Ta kvaila ir atkakli kova vyko mano akyse.

Šios kovos pagrindas buvo rimtas. 3-io dešimtm. pabaigai aiškiai išsikristalizavo dilema: arba statyt naują visuomenę liekant materializmo pozicijose – tada neišvengiama bolševikinio tipo diktatūra; arba stoti į laisvų ieškojimų kelią – tada neišvengiamas asmenybės sąmonės ribų išplėtimas. Tačiau sąmonės ribų išplėtimas – tai jau dvasinės patirties įgijimas. Tai prisilietimas prie mistinės patirties. Pats gi žodis mistika daugeliui buvo baugus, ypač 3-me dešimtm., persmelktame vulgariojo scientizmo dvasia.

Mistinių anarchistų organizaciniu atžvilgiu galima, šiek tiek suprimityvinant, į juos galima žiūrėti kaip uždaros religinės-filosofinės brolijos narius,

Tokios brolijos nariais galėjo tapti žmonės, pasižymintys dvasinio akiračio pločiu, apimančiu: 1) nekompromisinį moralinį tvirtumą (daugiausia, krikščioniško tipo); 2) aiškų savo vertės suvokimą; 3) mistinės pajautos turėjimą – mokėjimą suvokti supančios aplinkos bei metaforinio pobūdžio tekstų dvasinius aspektus; 4) stiprų užribinio Visatos pradžios siekį.

Dvasinis plotis iškart atmetė valdančios partijos narių bei visų kitų pakraipų dogmatikų dalyvavimą.

Atkreipsim dėmesį, kad anarchistai-mistikai ilgiau nei kiti kitatikiai revoliucionieriai išlaikė neutralumą valdančiuos partijos atžvilgiu³⁾.

Tiesa, A.A. Solonovičius, vienas ryškiausių mistinio anarchizmo atstovų, pirmąkart buvo suimtas dar 1925 m. Tačiau, užtariant A.A. Karelinui, buvo paleistas (palaikant A.S. Enukidzei). Jam gražino mašinraščio tekstus, pareiškiant, kad jie laikomi jo moksliniais darbais.

Sekimas jau tada buvo aktyvus. Solonovičiaus sekretoriaus giminaitė man papasakojo savo istoriją: ją reguliariai kvietė ir siūlo dirbti „jiems“; kartais, kai ji eina su savo jaunu vyriškiu, juos sustabdydavo gatvėje ir paslaptingai sakydavo: „Dabar eisi su manim“; paskutinis grasinimas – užkrėsti ligomis. Teko kreiptis Piotrą Germonovičių Smidovičių (M.I. Kalinino pavaduotoją) – jis noriai ir dažniausiai sėkmingai padėdavo tokiais reikalais. Rezultatas: ją pasikviečia V.R Menžinskis. Įeidama ji krūpteli.

IŠ karto iš paskos nuskamba:
- Įjungti baterijas!
- Ko gi nenorite dirbti Tarybų valdžiai?
- O Jūs žinote, kaip elgiasi ta valdžia?
- Išvesti!

Vienas tragiškas atvejis. Anarchistas (jaunas vyriškis, kurio vardą, savo apgailestavimui, užmiršau kažkodėl persikėlė (su šeima) į Komsomolską prie Amūro. Jis neslėpė savo įsitikinimų. Apie jį pranešė milicijai – viso labo. Išsikvietė ten, ėmė tardyti ir mušti per galvą nagano rankena. Jis mirė. Visa medžiaga (su dideliu kiekiu nuotraukų) vėl buvo pasiųsti P.G. Smidovičiui. Buvo pradėtas tyrimas ir vėliau – skirta pensija šeimai. Tame baisiame epizode svarbu atkreipti dėmesį į nepakantumo laipsnį. Valdžios atstovai, kuriems priklauso prižiūrėti tvarką, nužudo žmogų vien už kitatikybę. Į galvą lenda liūdna mintis – ar nėra tas nepakantumas vienu iš rimtų mūsų šalies dvasinio neišsivystymo rodiklių.

Čia reikia būti, vis tik, labai atsargiu vertinant. Man perdavė A.A. Karelino žodžius apie tai, kad atgimusi gnostinė krikščionybė, pas mus transformavusi į mistinį anarchizmą, niekur užsienio šalyse neįgavo tokio plataus atgarsio kaip mūsų šalyje. Prie šito reikia pridurti, kad, matyt, ji niekur ir nebuvo taip aršiai persekiojama.

Reikia pripažinti, kad gyvenom ir tebegyvename labai įvairialytėje ir daugiaplanėje šalyje, kurio susilietė pernelyg daug įvairių Rytų ir Vakarų kultūrų. Vienybės – tikrosios vienybės – nepavyko pasiekti nei caro režimui, nei jo bolševikiniam įpėdiniui.

Sprendžiant iš fragmentiškų duomenų, mistinis anarchizmas (per trumpą laikotarpį) gana plačiai paplito kūrybinės inteligentijos tarpe – tarp mokslininkų, aukštųjų mokyklų dėstytojų, menininkų, teatro darbuotojų įvairiuose šalies miestuose. Buvo kontaktų ir su nekonfesiniais dvasiniais judėjimais. Kažkur Kaukaze – kontaktai su sektantizmu. Buvo netgi bandymas susiliesti su jaunimu (skautai). Reguliariai skaitytos paskaitos pasaulėžiūros temomis Kropotkino muziejaus nedidelėje rūsyje esančioje auditorijoje; ten rinkosi, berods, 70 ar net 100 žmonių. Tikriausiai tikslių duomenų apie judėjimo išplitimą mes niekada negausime, net jei pilnai atvers archyvus, nes konspiracijos tikslais naudoti įvairūs pavadinimai: Parakleto brolija⁴⁾, Dvasios ordinas, Šviesos ordinas, Tamplierių ordinas⁵⁾ ir kas žino, kokie dar. Grįžęs po represijų (1936-1954 m.), aš pažinau daugelį, tačiau su jais nesikalbėjau – kaukės dar buvo išlikę. Ne visi buvo ankstesniais. Kai kas, matyt, pakeitė, išduodamas kitus, kai kas tiesiog perėjo į kitą stovyklą be išdavystės, tapdamas nepartiniu bolševiku. Kaip visame tame galima išsiaiškinti? Kai kas, tikriausiai, atpažino ir mane. Anarcho-misticizmas

Prisimenu, kaip A.A. Solonovičius (žinodamas būsimą areštą), atsisveikindamas, man pasakė:
- Dabar mūsų daug; ir kai kažkokie kevalėliai vis tik išliks.

Aš atsisveikinau su juo, stovėdamas prie gerai pažįstamos sofos, ant kurio jau buvo padėtas naujas apklotas, parengtas kalėjimui.

Pačia bendriausia forma atsakymas toks: žmogus – dvasiškai apdovanotas ir jaučiantis atsakomybę už Visatą – pneumatikas (gnostikų terminas, p lačiai naudotas A.A. Solonovičiaus) sudarytas taip, kad tragiškomis dienomis privalo veikti esant bet kokioms aplinkybėms. Tačiau kaip? Beviltiškomis sąlygomis lieka tik aukotis. Tai krikščioniškas atsakymas į tą klausimą.

Manau, kad mistiniai anarchistai priėmė tą principą. Apie tai bent jau liudija tai, kad ir suėmimų 1930-aisiais jš aktyvumas nenuslūgo.

Čia kyla dar vienas klausimas. Jei vyresnieji, patyrę ir pakankamai subrendę buvo pasirengę aukos keliui, tai ar turėjo jie moralinę teisę į jį paskui save kviesti jaunesniuosius? Manau, kad taip. Jie kvietė nedaugelį ir sąžiningai perspėjo juos apie tai, kas gali nutikti. Visiems buvo labai sunku. Mano draugo J. Proferansovo motina pati į Golgotos kelią atvedė savo vienintelį sūnų.

Ar galėjo būti kokia nors viltis dėl teigiamo arba bent jau ne tokio žiauraus kovos rezultato? Anksčiau, iki masinio teroro pradžios, Solonovičius kalbėjo apie galimybę ateityje spontaniškam antrojo pasaulinio karo kilimui ir, atitinkamai, naujos revoliucijos, galinčios įgyti kitokį, nediktatorišką pobūdį, jei tam laikui žmonės bus dvasiškai parengti. Jis gerokai suklydo su prognoze.

Antrasis pasaulinis karas tikrai kilo, tačiau mes su Vakarų sąjungininkais ją triumfuodami laimėjome. Tada prasidėjo ilgalaikis šaltasis karas prieš buvusius sąjungininkus, kurį mes pralaimėjome. Laukta revoliucija įvyko – bolševikų partija krito. Tačiau tam metui praktiškai jau neliko dvasiškai parengtų laisvos minties atstovų.

Diktatorių, naikinusių kitatikius, politika buvo toliaregiška – alternatyva dramatiška: jei ne jie, tai – šalies žūtis.

Mums sunku suprasti XX amžiaus įvykių eigą. Mes labiau galime kažkokiu laipsniu apmąstyti asmeninį likimą, tačiau ne bendražmogišką. Lemtingumas – užribinis.

Naudojantis terminija, ateinančia iš graikų filosofijos, galima buvo panaudoti terminą epoche - susilaikymas nuo tolimesnių sprendimų, arba aeon - viršlaikiškumas. Antrąjį terminą plačiai naudojo gnostikai, norėdami savo vaizduotėje sukonkretinti tai, kas vyksta anapusybėje. Dabar, vienok, mes negalim reinterpretuoti tų darinių šiuolaikinėje kalboje.

Natūraliai kyla klausimas: kodėl mistinis anarchizmas įgavo tokį platų atgarsį būtent Rusijoje?

Revoliucijai rusų inteligentija rengėsi ilgai. Ilgai ir daug ginčijosi dėl jos vystymosi kelių. Ginčijosi, tačiau buvo vieningi vienu klausimu – tikėjo sėkme, sumanymo šventumu. Tikėjo liaudimi – jos kūrybine jėga, jos nenuodėmingumu. Buvo pasirengę nusilenkti jai.

Tačiau romantinės viltys neišsipildė. Tik bolševikai sugebėjo sutramdyti įsisiautojusį žiaurumą. Visos likusios partijos pasirodė bejėgėmis – jų pozicija buvo pernelyg inteligentiška. Neišlaikė išbandymo ir tradicinis anarchizmas. Bejėge pasirodė Bažnyčia – o kiek daug iki tol kalbėta apie Šventąją Rusią. Pagrindine problema pasirodė esąs gerumo, kantrumo, padorumo deficitas.

Inteligentijai, mąstančiai ir susirūpinusiai, vėl kilo garsusis rusų klausimas - ką daryti?

Mistinis anarchizmas, kaip atrodė daugeliui intelektualų, davė atsakymą į tą klausimą. Jis privalėjo pagilinti krikščionybę grįžtant prie jo ištakų, išvaduoti ją nuo dogmatizmo, nuo aptriušusių teiginių, panaikinti nepakantumą kitų religijų, o taip pat mokslo atžvilgiu, įnešti į pasaulio sampratą mistiškumą, kurio neteko Bažnyčia.

Kas čia pasakyta apie revoliucijos vaidmenį naujojo religinio judėjimo vystymuisi gali patvirtinti ir ta aplinkybė, kad A.A. Karelinas, grįžęs į Rusiją, pradėjo savo veiklą visų pirma kaip Visasąjunginės anarchistų-komunistų federacijos sekretorius. Nors vėliau toji veikla pasitraukė į antrą planą, o paskui ir visai nutrūko, užleidusi vietą mistiškai orientuotai filosofijai.

Ir pagaliau mums reikia aptarti svarbiausią klausimą – apie tai, koks buvo idėjinis mistinio anarchizmo pagrindas.

Nėra ir negali būti tokio šaltinio, kuriame būtų suformuluotos pagrindinės šio mokymo pozicijos. Jo negali būti, nes anarchisto mintis privalo būti laisva – nesusaistyta jokia besąlygine dogma.

Ir vis pamatinė medžiaga buvo – tačiau perduota žodiniu pavidalu⁶⁾ perduotose senovės legendose. Neįtikėtina, bet Karelinas iš tikro prisiminė visas legendas (jų buvo, atrodo per 100) – po jo mirties nebuvo rasta nė vieno užrašo. Pasekėjams jau teko naudotis užrašais. Legendų tekstai buvo laikomi ezoterine medžiaga, neskirta perduoti neįšventintiems. Tačiau kartu buvo sakoma, kad jei jie paklius į rankas pašaliniams, tai nepadarys tikros žalos, nes legendų supratimas - paslaptis⁷⁾. Jis galimas tik tam tikroje dvasinėje atmosferoje, kurią sukuria vadovas kartu su kolektyvu, pripažįstančiu jo nusistatymą. Karelinas turėjo ypatingą dvasinę galią, kuri išsilaikė ir kurį laiką po jo mirties⁸⁾.

Buvo pabrėžiama, ir tai tikrai svarbu, kad legendas kiekvienas gali suprasti savaip – kaip mitą, kaip pasaką arba kitonišką tekstą, išdėstantį naujos pasaulėžiūros elementus. Kūrybinė užduotis buvo tame, kad perėmus juos, gebėti sukurti nuosavą tekstą, tenkinantį šiųdienų prasmes ir reikalavimus.

Esminiu buvo ir klausimas apie tai, kokiu lygiu legendos atitinka išlikusią krikščioniškojo gnosticizmo medžiagą. Aš negaliu čia būti kompetentingu ekspertu, tačiau vis tik norisi išsakyti kai kuriuos samprotavimus šiuo klausimu.

Manau, kad bendra legendų nuostata dera su gnostiniu mąstymu, tačiau, tikriausiai, ne daugiau, kad ir dėl to, kas pasakyta anksčiau dėl galimo legendų pakitimo laikui bėgant. Dar reikia atsižvelgti į tai, kad legendos (kai kalbame apie tamplierius) pildėsi nauja medžiaga, susijusia su riterystės vystymusi, kryžiaus žygiais, kur vyko nauji susitikimai su Rytais, tame tarpe ir musulmonišku ezoterizmu. Nauja tema tapo padavimai apie Gralį [6] [7].

Sunkumas atsakant į iškeltą klausima dar ir tame, kad nelengva aiškiai suformuluoti supratimą apie gnosticizmo esmę. Plačiausia prasme jis yra Viduržemio jūros rajono visos kultūrų įvairovės krikščionizaciją bei helenizaciją⁹⁾.

Sunku laiko skalėje nurodyti, kada prasidėjo šis judėjimas ir kada jis baigėsi – arba, tiksliau, pasitraukė į pogrindį, pasireikšdamas paviršiuje tik atskirais, nors kartais ir ilgokais protrūkiais¹⁰⁾.

Nėra paprasta kalbėti ir apie geografinį judėjimo pasiskirstymą. Viena krypčių – manichėjų – nusitęsė nuo Šiaurės Afrikos iki Kinijos, surasdamas palankią dirvą Vidurinėje bei Centrinėje Azijoje. Viena iš gnostinių sektų išliko Irake iki mūsų dienų.

Ir vis tik buvo bandymų suformuluoti pagrindines pozicijas. Štai Džonaso pasisakymas [8]: „Scena lieka ta pati [, kaip ir Biblijoje]: pasaulio sutvėrimas, žmogaus likimas, nuopuolis ir prisikėlimas, pirmieji ir paskutinieji darbai. Tačiau koks gausus vykdytojų skaičius, koks keistas simbolizmas, kokios ekstravagantiškos emocijos! Beveik visi veiksmai sustiprinti dieviškosios, angeliškos ar demoniškos srities – tai ikikosminių būtybių drama antgamtiškame pasaulyje., kuriam gamtos pasaulis tėra tik tolimu aidu“ (p. XIII).

Štai dar platesnis požiūris į aptariamą temą [5]: „Tarptautiniame koliokviume Messinoje 1966 m. buvo iškelta tezė, skelbianti, kad nustatyti gnosticizmo kiltį reiškia nustatyti jo esmę. Tačiau vienareikšmiškai nustatyti taui pasirodė neįmanoma, nes mokymuose, siejamuose senovės autorių su gnostikais, pateiktas pačių įvairiausių pradų mišinys“ (p. 165).

Šiuolaikinėje kalboje [9] mes sakytume taip: gnosticizmo pasaulėžiūra – tai daugiaplanis reiškinys; atskiros jo tikimybiškai pasvertos dedamosios susiję koreliaciniu būdu. Šis ryšis nėra pastovus, jis apibrėžiamas aktyviu stebėtoju, suvokimo metu keičiančio atskirų sudedamųjų struktūrą.

Būtent tas lankstumas duoda galimybę mokslininkams surasti šiuolaikinės minties paraleles su tolimos praeities gnostikais. Svarbu, žinoma, ir tai, kad abiem atvejais – dabarties ir praeities – mąstytojai giluminiame lygmenyje remiasi tais pačiais archetipais. Viena ir patrauklių gnosticizmo ypatybių būtent tame, kad jame savo pilną įsikūnijimą rado archetipinis palikimas be kokių nors dogmatinių apribojimų. Gnosticizmas savo pasaulio regėjimo įvairovėje, tikriausiai, yra laisviausia pasaulėžiūrine sistema.

Tai iliustruosime keliais pavyzdžiais. Jau cituotoje knygoje [5] skaitom tokį pasisakymą apie paralelių tarp gnosticizmo ir šiuolaikybės paieškas: „... vėrėsi erdvė apokrifinių aprašymų vienatinio bei L. Vitgenšteino lingvistinių pastebėjimų paralelėms, gnostinei kosmologijai bei šiuolaikinės fizikos hipotezėms apie dvilypumą ir nedvilypumą, senovės tekstų žmogaus interpretacijai bei psichoanalizės keliui“ (p. 166).

Paralelių problemai skirtas straipsnių rinkinys „Gnosis¹¹⁾ ir mistika filosofijos istorijoje” [10]. Rinkinyje 20 skyrių, apimančių ne tik atskirus mąstytojus¹²⁾, o kartais ir ištisas kryptis. Mes matom, kaip gilaii gnosis buvo įmontuotas į filosofinę mintį iki pat mūsų dienų. Nurodysim čia į dar sunkiai skaitomą olandų rinkinį „Gnosis – giliausia Europos tradicijos komponentė“ [11], struktūriškai ir turiniu panašus į knygą [10]. Taip pat pažymėkim gnosticizmo reikšmės supratimą ikirevoliucinėje Rusijoje. Štai keli A. Belovo žodžiai straipsnyje, skirtame ankstyvajam A. Blokui [12]: „Ji – Mergelė, Sofija, Pasaulio valdovė, Aušra-Kupina; jos gyvybė įkūnija į meilę aukščiausius Vladimiro Solovjovo uždavinius; įgyvendina abstrakcionizmą, o Sofiją keičia Meile; ir nuleidžia mums tiesiai į sielą keistas Vasilido [red., Basilidas] ir Valentino koncepcijas, sujungia migločiausius senovės ieškojimus su religinėmis-filosofinėmis nūdienos paieškomis“ (p. 285).

Rusijos inteligentijos dalis buvo pasirengusi pripažinti mistinį anarchizmą, užraugtą ant gnostinės krikščionybės.

Nepaisant viso gnostikų mokymo platumo, nesutarimai, kartais ir stiprūs, vis tik kildavo ir tolimoje praeityje, ir artimesnėmis mums dienomis. Vienu jų tapo santykis su Stačiatikybe, istoriškai susiklosčiusia dar Bizantijoje. Seksiantis šio nesutarimo aprašymas gali geriau nušviesti gnostinės krikščionybės prigimtį nei bandymai ją aprašyti remiantis daugeliu pirminių šaltinių. Jei norite, tokį metodą galima pavadinti apotafiniu – jis atskleidžia gnosticizmo prigimtį iš pozicijų to, kuo jis nėra. Aišku, kad ši problema daugiausia atsikleis per skirtumą skaitant kanoninius tekstus.

1) Skaidymo principas. Gnostinė krikščionybė tradiciška priima skaidymo principą kaip teisingumo siekį, aišku, socialinio teisingumo. Tai seka ir iš kanoninių Evangelijų. Prisiminkim bent apie figmedį, neduodantį vaisių. Ir apie save Kristus sakė:

Tuo tarpu stačiatikybė apsiriboja tik malda – Malda už visus. Tačiau ar pakanka to?¹³⁾

Skirtingai nuo stačiatikybės, gnostinė krikščionybė tragiškomis revoliucinio konflikto dienomis pabandė įsijungti į kovą už pasenusių struktūrų pertvarką, paskelbusi apie naują judėjimą – mistinį anarchizmą. Šios krypties atstovai, nepabijoję sutepti savo vardo, įėjo į VCIK. Tačiau kodėl niekas iš Stačiatikybės hierarchų nepripažino revoliucijos įvykusiu faktu ir neįėjo į VCIK (kad ir stebėtojų vaidmenyje) siekiant taip sumažinti terorą?

2) Pirminių šaltinių nesutarimas. Didis Kristaus mokymas, savo esme nesavalaikis (t.y., invariantus daugeliui kultūrų) bažnyčioje mums pateikiamas lūžęs per prizmę vienos – senovės kultūros. Tai mokymui uždeda gilios archaikos, nuo krikščionybės atitraukiančios daugelį intelektualų, antspaudą. Nusišalinimui padeda ir ta aplinkybė, kad tarp Senojo testamento ir Evangelijų neretai kyla neatitikimai¹⁴⁾.

Gnosticizmas dar savo atsiradimo laikais bandė išeiti už nacionalinio ribotumo ribų, atsisakydamas Senojo testamento kaip primityvaus (pasaulėžiūriniu aspektu) vienos tautos istorijos aiškinimo. Gnostiniame lūžyje krikščioniškas mokymas įgavo daug kosmopolitinio pobūdžio.

Gnostikai nepripažino Senojo testamento ir kritiškai žiūrėjo į Naująjį testamentą. Priežastimi buvo esminis pradinių pozicijų neatitikimas. Gnostikų dievas buvo nušalintas nuo šio pasaulio likimų. Su juo sieti tokie epitetai kaip nesunaikinamas, bevardis, neišsakomas, viršdangiškas, nekintantis, nepažinus, nesantis. Teigtam kad Atpirkėjas, vykdydamas savo misiją, egzistuoja ankstyvaisiais laikais įvairiomis apraiškomis: „Aš keliavau per laikus ir kartas prieš ateidamas prie Jeruzalės vartų“ ([8], p. 79). Žmogus tik klajūnas pasauliuose; Žemė viena jo buveinių. Ypatinga – metafizinė – reikšmė teikta pažinimui kaip dvasinio pakilimo keliui. Nuostabi gnosticizmo kalba. Jai būdinga simbolinė minties išreiškimo forma alegorijų, mitų ar legendų pagalba, o kartais ir poetinė, įtraukianti filosofinius vaizdinius. Gnosticizmo kalbos ypatybe yra naujų metaforų kūrimas. Imami įprastinės kalbos žodžiai – tokie kaip Tylėjimas, Gelm4, Suklydimas, ir jiems be papildomų paaiškinimų suteikiama kitokia, visai ypatinga prasmė. Anarcho-misticism

Atnaujintoje – rusų gnostinėje Krikščionybėje taip pat rekomenduota kritiškai priimti kanonines Evangelijas. Tarkim, dabar sunku priimti tvirtinimą: „O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti“ (Mt 10:30, Lk 12:7)¹⁵⁾. Šis kraštutinis determinizmas neatitinka mūsų laikų supratimo. Sunku įsivaizduoti Dievą kaip gigantišką kompiuterį, skaičiuojantį mūsų plaukus. Taip pat mums sunku suprasti, kodėl reikia laikyti ištvirkavimu santuoką su išsiskyrusiuoju (Mt 5:32, Mk 10:11-12, Lk 16:18). Tai, matyt, nuolaida to laikmečio kultūrinei tradicijai. Galima pateikti daug tokių pavyzdžių. Svarbu čia ir kita – paaiškinti tai, dėl ko priimta užmerkti akis. Pavyzdys: Stačiatikybė laiko nuodėmingu dalyku kalbėti apie metempsichozę – tačiau apie ją užsimenama Jono evangelijoje (9 1-2), kur skamba mintis apie tai, kad aklasis galėjo nusidėti dar iki gimimo, t.y. ankstesniame gyvenime. Metempsichozės temą mes jau aptarėme anksčiau¹⁶.

3) Santykis su valdžia - vienas Senojo testamento priešstatų Naujajam mokymui (išvalius nuo kai kurių jam svetimų intarpų).

Priešingai tam Penktoje Mozės knygoje sužinom, kad valdžia priklauso Dievui:

Kitas – demoniškas – aukščiausios valdžios turėtojo vaizdas duotas apokrifinėje Jono evangelijoje [5]¹⁷⁾:

Ir ji [Sofija] pavadino Jaldaboatu. Tai pirmasis archontas, iš savo motinos gavęs baisią jėgą. Ir jis pasitraukė nuo jos ir nuėjo tolyn nuo gimtinės. Jis tapo stipriu ir sau sukūrė kitus aeonus šviesiosios ugnies liepsnoje, kur jis randasi ir dabar. Ir jis susijungė su savo beprotybe, esančia jame, ir sukūrė valdžias sau (p. 203).
Jis nedoras savo [beprotybėje], kuri jame. Nes jis sakė: ‚Aš Dievas, ir nėra kito dievo be manęs‘, - nežinodamas apie savo jėgą, apie vietą, iš kurios kilo (p. 204).
Tuo tarpu Jaldaboatas turėjo daug kaukių, būdamas virš jų visų, kad galėjo perimti kaukes iš jų visų, valia savo. Būdamas tarp serafimų, jis atskyrė jiems nuo savosios ugnies. To pasėkoje jis tapo jų visų valdovu – dėl šlovės galios, kurią turėjo nuo savo motinos šviesos. To pasėkoje jis pasivadino dievu. Tačiau jis nebuvo paklusnus vietai, iš kurios buvo kilęs (p. 204).
O motina, kai sužinojo apie tamsos dangą, kad jis nėra tobulas, ji suprato, kad jos bendradraugis nesutaria su ja. Ji atgailą išliejo gausiomis ašaromis. It visa Pleroma klausė jos atgailos maldą, ir jie ją išaukštino dėl jos neregimo nekaltos mergaitės Dvasią (p. 205).

Tačiau grįškime prie Naujojo testamento. Ten šv, apaštalo Pauliaus „Laiške romėnams“ randame sugrįžimą prie senojo testamento tradicijos aukštinti bet kokią aukščiausią valdžią:
„Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos“ (13:1).

Taigi, kiekvienas krikščionis stovi prieš dilemą: besąlygiškai pripažinti bet kokią aukščiausiąją valdžia arba atmesti patį prievartos principą. Stačiatikybė susitapatino su rusų valstybe kaip tokia – tiek ankstesne, caro, tiek ir porevoliucine, kai ji buvo karingai ateistinė. Gnostinė krikščionybė, atsiskleidusi Rusijoje 17-ais metais, atsidūrė po mistinio anarchizmo vėliava. Ramiai samprotaujant galima pasakyti, kad galimi abu pradinių tekstų perskaitymai. Pasirinkimas padaromas besirenkančiojo dvasiniu lygiu.

Nepaprasta, kad žodis komunizmas tiek bolševizmo, tiek anarchizmo vėliavose. 70-metė patirtis parodė, kad pasirinkusiųjų tikslingo nužudymo kelią šis lozungas greitai išsigimė į kaukę.

Žodis komunizmas dabar tapo keiksmažodžiu. Tačiau nereikia užmiršti, kad šis utopinis vaizdinys yra krikščionybės pamate. Priminsim čia tik vieną frazę iš Kristaus pamokslo:
„Išparduokite savo turtą ir išdalykite išmaldai“ (Lk 12:33). Atrodo, kad visos gnostinės savo kilme erezijos Europoje vyko po lygybės, brolybės ir laisvės ženklu. Žinomas ankstyvojo gnosticizmo kūrinys „Apie teisingumą“, priskiriamas Epifanijui [16]. Štai ką apie jį sakoma K. Rudolfo knygoje [17]: „[Kūrinio] autorius perteikia gnostinio komunizmo vaizdą ir taip parodo, kokia sprogstamoji jėga glūdėjo gnostinėje pasaulio sampratoje“ (p. 285-286).

Užtaisas ilgai klajojo po Vakarų Europą kol, pagaliau, pilna jėga nesprogo Rusijoje, kur detonatoriumi buvo panaudota iš Vakarų atėjusi proletariato diktatūros idėja.

4) Išėjimas už pirminių šaltinių. Stačiatikybė savo siekiu išsaugoti tikėjimo grynumą atsargiai žiūrėjo į sekuliarizaciją¹⁸⁾. Ir vis tik rusų filosofinės minties istorija – tai žymiu laipsniu Stačiatikybės sekurializacija. Prisiminkime kad ir tokius vardus kaip F. Dostojevskis, L. Tolstojus, V. Solovjovas, t. S. Bulgakovas, t. P. Florenskis ir daugelis kitų [18]. Sekuliarizacija, akivaizdu, sukeldavo vienokio ar kitokio rimtumo konfliktus su Bažnyčia. Per paskutinius dešimtmečius ši rusų minties gija nutrūko – galbūt, dėl to, kad vyriausybinė cenzūra tapo gerokai griežtesne. O galbūt, ryšium su sunkia dvasine atmosfera išseko ir dvasinis impulsas?

Tačiau grįškim prie gnosticizmo. Jame net vienos krypties ribose buvo leista daugelis tarpusavyje nekonfliktuojančių atšakų. Taip, tarkim, vienai iš plačiai žinomų gnosticizmo mokyklų – valentiniečių – net šiandien išlikusiuose šaltiniuose galima rasti daug nepriklausomų versijų, toli nuklystančių nuo mokyklos įkūrėjo mokymo. Irinėjus¹⁹⁾ rašė apie šią kryptį [8]: „Kiekvieną dieną kiekvienas jų išranda kažką nauja ir nė vienas jų nevertintas aukštai tol, kol jis neparodys savo aktyvumo toje kryptyje“ (p. 179).

Dabar, bandydamas rekonstruoti savo vaizduotėje aplinką, kurioje vystėsi gnosticizmas, aš noriu įsivaizduoti žmonių broliją, kurioje kiekvienas mąstė apie būties problemas remiantis bendra visiems žmogaus užmetimo prielaida. Tų meditacijų rezultatai formuluoti filosofinių ir poetinių konstrukcijų pavidalu. Ryškiausios iš tų konstrukcijų tvėrė naujas mokyklas ir jų atsišakojimus. Daugelis buvo apimti kūrybiškomis paieškomis. Savo fantazijoje jie bandė sukurti mitinį pasaulio modelį. Jų pranikimas į žmogiškos dvasios gelmes nepaprastas.

Iki šiol kalbėjome apie aštrią Stačiatikybės ir gnosticizmo priešpriešą. Tačiau tie prieštaravimai kiek sušvelnėja dėl to kad ne pačioje Stačiatikybėje, o jos filosofinėje sekuliarizacijoje vyko kažkas labai panašaus: rusiškas mokymas apie Sofiją taip pat buvo kosmologinio skambesio mitiniu modeliu.

Grįžkim prie mistinio anarchizmo. Jo vidinis gyvenimas gali būti pilnai apibūdintas beveik tais pačiais žodžiais, kuriais mes aprašėme senovės gnosticizmą. Egzistavo brolija, kiekvieno nario intensyvi kūrybinė veikla vyko ir joje ir už jos ribų. Ji surado savo išraišką teatro veikloje²⁰⁾, meninių kūrinių kūrime, bendrasocialinės ir istorinės tematikos filosofiniuose veikaluose. Aš asmeniškai susipažinęs su A.A. Solonovičiaus darbais. Išliko 13 jo filosofinių sąsiuvinių (buvo 59 mokykliniai ir 5 stori). Prisimenu dar ir tokius jo kūrinius: „Kristus ir krikščionybė“, paskaitų kursai „Pasaulėžiūros elementai“ ir fundamentalusis veikalas „M. Bakuninas ir Jaldobaoto kultas per du tūkstantmečius“. Bakuniną jis laikė ne tik politiniu veikėju, bet ir filosofiškai orientuotu mąstytoju²¹⁾.

Taip buvo įkūnijamas skaidymo principas, nukreiptas į dvasinio pažinio plėtimą, epochoje, jai jisai visaip buvo gniaužiamas viešpataujančios ateistinės vienmintės ideologijos.

Aleksejus Aleksandrovičius Solonovičius (1887-1937) – matematikas pagal išsilavinimą, MVTU docentas. Buvo gana aukštas, stipraus sudėjimo, fiziškai stiprus. Jo veide buvo mongoliškų bruožų: išsikišę skruostikauliai, priplota nosis, vos įkypos rudos akys, nedidelė barzdelė, tankūs ūsai. Jo aukšta kakta ir juodi vešlūs plaukai, krintantys iki pečių, veidui teikė kilnumo ir reikšmingumo. Jis buvo užsigimęs oratorius. Jo kalba užgriebdavo ir užburdavo nuo pirmųjų žodžių – gili mintis, samprotavimų originalumas, užsidegimas ir drąsa ... tais pradedančiais niūrėti laikais. Jis buvo protingas ir ryžtingas.

Kartą auditorijoje nepažįstamas klausytojas pabandė jį išprovokuoti klausimu:
- Apie jus formuojasi kažkoks kolektyvas?

A.A. akimirksniu atsako:
- Į tokį klausimą išsamų atsakymą galite gauti GPU organuose.

Kaip jau sakėme, Solonovičius buvo vienu iš anarcho-mistinio judėjimo vadovų. Jis pasisakydavo dažnai ir atvirai – visus savo savilaidos darbus pasirašydavo savo vardu.

Priminsim, kad jis buvo suimtas 1925 m., tačiau netrukus po nuosprendžio paskelbimo – paleistas. Jam gražino netgi mašinėle spausdintus darbus, kvalifikuodami juos kaip mokslinius. Buvo iškelta vienintelė sąlyga – nevystyti veiklos su žmonėmis. Tačiau kaip šis reikalavimas galėjo būti įvykdytas – juk judėjimo dalyvių užduotis buvo dvejopa: iš vienos pusės, dvasinio pažinimo, gnosio, pasiekimas,; iš kitos – aktyvi veikla. Vienu metu netgi buvo keliamas klausimas apie uždaro dvasinio universiteto sukūrimą. Šios idėjos, aišku, nepavyko pilnai realizuoti. Universitetas, nors oficialiai ir neapiformintas, vis tik egzistavo, ir jame aš praėjau dešimtmetį apmokymą. Solonovičiaus darbštumas visad mane stebimo – jis daug dirbo MVTU, kur dėstė aukštąją matematiką, skaitė daug viešų paskaitų filosofinėmis temomis, užsiėmė anacho-misticizmo idėjų teoriniu pagrindimu, daug skaitė, domėdamasis istorija, mitologija, tradicine Rytų ir Vakarų simbolika, psichologija, filosofija (parengė ištisą paskaitų kursą – nuo Aristotelio iki Kanto), gnosticizmu. Be to, jsi daug bendravo su žmonėmis, būdamas patrauklia charizmatiška asmenybe. Visas jo laikas buvo užimtas ir sutvarkytas kodiniais pažymėjimais bloknote, kurį jis išsitraukdavo iš savo amžino krepšelio, jums skirdamas eilinį susitikimą²³⁾. Vėl areštuotas 1936 m. jis paskelbė bado streiką ir mirė kalėjime 1937 m.

Agnija Onisimovna Solonovič (1888-1937) – A.A. Solonovičiaus žmona ir pagalbininkė. Ją prisimenu ypač gerai, nes jos rūpestis mano atžvilgiu turėjo ypatingą motiniško draugiškumo pobūdį, kurį labai vertinau, kai likau be motinos²⁴⁾, būdamas 10-mečiu berniuku su negrįžtamu motiniškos erdvės praradimu iki pat susitikimo su Agnija Onisimovna.

Aukšta, stambi, beveik paprasta, ji pasikeisdavo prabilusi. Jos mintis buvo aiški ir tiksli (atsiliepė, nors ir nebaigtos matematikos studijos Universitete).

Darbas Kropotkino muziejuje jai leido visiškai atsiduoti „didžiajam reikalui“. Po A.A. Solonovičiaus arešto 1930-aisiais ji pakeitė jį, pratęsusi darbus visomis kryptimis.

Joje ypač išsiskyrė du bruožai. Širdingumas, visada mums žinomas. Ir stoikiškumas, aiškiausiai atsiskleidęs tardymuose po jos suėmimo 1936 m. Skaitydamas tardymo protokolus, stebieji ne tiesiog žmogaus drąsa prieš negailestingą sistemos monstrą, o dvasios ir išdidumo stiprybe. Kiekvienoje apklausoje refrenu skamba atsisakymas dalyvauti represinių organų veikloje, nepaliaujamai ištariamas vos ne žodis žodin: „Būdama įsitikinusia anarchiste atsisakau atsakyti į šį klausimą dėl moralinių-etinių paskatų“. Ji nė karto neprisipažino nė vienu jai iškeltu kaltinimu – nei apklausose, nei teisme, nei tada, pasirašinėjo specialią formą, skelbiančią iškeltą kaltinimą: „Nekalta. Agnija Solonovič“, - nelygiomis, tačiau tvirtai rašomomis raidėmis.

Čia noriu pateikti visą vieną jos laišką, pasiekusį mus iš KGB archyvų, adresuotą A.A. Solonovičiui į kalėjimą 1925 m. Tegu ji pati pakalba ir su juo ir su mumis bent dabar:

Mielas ir brangus Aleksejau!

Bučiuojam tave stipriai-stipriai ir begalę kartų visi mes – aš, Alka, Tania, Serioža, Katia, Nadia, mama, Tonia, Ija. Liepos 26-ą gavome tavo telegramą. Nejaugi taip ilgai važiavai? Kaip jautiesi? Kaip tavo sveikata? Labai nekantriai laukiu tavo laiško su visomis tavo gyvenimo smulkmenomis, o taip pat ir aprašymo, kaip vyksta pasimatymai. Man norisi iš anksto žinoti, kad pasiruoščiau. Tikiuos, tu jau parašei man apie visa tai. Ypač atidžiai žiūrėk savo sveikatos. Visą laiką lakstau dėl tavo reikalo ir iki šiol nežinau, ar jie jį peržiūrės. Visur toks delsimas, kad tiesiog sunku. Atėjo man įgaliojimas dėl teisės rūpintis tavo reikalais, o tai Katanjano kanceliarijoje atsisakė man duoti kokias nors pažymas. Tu, mano brangusis, ten nesijaudink ir neįvaistyk veltui jėgų. Tu rašai, kad jauties kaltu prieš mane. Tai visiškai netiesa – juk tavo areštas nuo tavęs nepriklausė. Tu nepadarei nieko, dėl ko tave būtų galima suimti, o jei taip – nėra ir kaltės. Juk lygiai taip pat ir aš galiu būti suimta... O po mūsų su tavimi gali likti vaikai. Ar mes būsim kalti prieš juos?
Mes visi sveiki. Alka, Tania ir ija žaidžia kartu, kartais pešasi. Dabar jos išnešė kilimą ir lėles ir žaidžia pavėsyje prie daržinių priešais prieangį.

Su mama man labai patogu. Ji gana tvirta, nors ir ligota. Ji vaikšto ir viską atlieka pati. Jai mes paliekam ir kiekvienas išeinam savo reikalais. Sergejus skuba į futbolą, Tonia su Katia į tarnybas (Katia įsitaisė, atrodo, nors ir laikinai, į vaikų namus), aš vis kur nors tavo reikalais. Nadia su Mosselprom‘u. Ir vakarop visi susirenkam. Vietos kol kas neieškau, nes tarnyba atimtų laiką ir negalėčiau rūpintis taip, kaip noriu. Tai dabar iškėliau sau svarbiausiu tikslu. Aš tik ir galvoju,kaip tave ištraukti į aisvę. Pasimatymo aš kol kas neprašiau, nes kol kas išvažiuoti iš Maskvos negaliu. Man būtinai reikia pasimatyti su kai kuo, o kai pasimatysiu, tada atvažiuosiu pas tave. Su popieriumi, su knygomis, uogienėm ir kitais dalykais. Tu tik parašyk, kas tau būtiniausia. Siunčiu tau tavo išlaidoms 10 rub. Ir laiškams 6 pašto ženklus. Iš tavęs tegavau tik du laiškus, liepos 9 ir 15 d. Iš Amerikos iki šiol laiškų negauta. Pinigų Kryžiuje nėra. Jų poreikis neapsakomas.
Kaip gyvena Ivanas Vasiljevičius? Gilus jam nusilenkimas ir širdingas sveikinimas. Ar kartu jūs vėl? Apolonas Andrejevičius dar sanatorijoje, ir jei su Eugenija Fortunatovna siunčia tau linkėjimus. Dabar jų butas priešingoje pusėje, prie paradinio įėjimo, pirmas į kairę, kaip įeini. Sekmadienį, kai pas juos buvau, Eugenija Fortunatovna gulėjo patale. Dabar visi mūsų draugai užimti klausimu, ką su manimi daryti. Man tai palanku, nes dėl to man atsiranda galimybė pačiai apie tai negalvoti. O ir iš tikro tai man tokia smulkmena... dabar man svarbesnis tu vienas, ir tik apie tave galiu galvoti...
Na štai tau naujiena – buvo pas mus šiomis dienomis tetos duktė ir pranešė, tavo su ja bendras pažįstamas netukus atvyks į Maskvą ir apsistos ten pat, iš kur išvažiavo. Tai mane stebina. Tomis dienomis pas mus remontuos virtuvę. Buvo užėjusi tavo giminaitė Irina. Šiais metais jie jau nebegyvena tame bute prie Maskvos upės, kur anksčiau gyveno, ir kur mes lankėmės. Gaila... Labai malonu būdavo pasėdėti pas juos balkone. Ji vis taip pat bgioje ir viskuo rūpinasi.
Ką tu veiki ir kuo užsiimi dabar? Kaip tavo matematika? Blogiausiu atveju tau išsirašysim net iš užsienio, ką reikia... be knygų tavęs nepaliksim. Gal turi kokių minčių dėl anarchizmo ar kt. mus dominančiais klausimais. Rašyk... Ypač mane domintų tavo laiškai apie ankstesnes anarchistines temas. Atmink, kad laiškui su 7 kapeikų pašto ženklu gali prirašyti visą įprastinį balto popieriaus lapą, ir jei gaučiau tokius laiškus bent kas savaitę... būtų stebuklinga. Man taip norisi būti su tavimi dvasiškai. Man labai sunku, kad negaliu su tavimi išgyventi viso to, ką tu dabar išgyveni. Nors man nėra ko ypatingai gailėtis, nes jei nesiliaus legalaus anarchizmo persekiojimai, mano likimas toks pat.
Iki remonto, dabar, Tonia persikėlė pas tave. Vėliau persikelsiu aš – taigi mano vietą užims Serioža. Tatjanutė kasdien kartoja: „Tėtuk, mielasis, ateik greičiau“, - visa tai greitakalbe. Alka labai retai tave prisimena, bet jei prisimena, tai kažkaip ypač rimtai. Kai girdi mūsų pokalbį apie tave, tai staiga, netikėtai, ką nors perklausia. Sergejus tuo tarpu pats parašys apie save. pinigus gavau. Per šį laiką atsikračiau beveik visų skolų. Sumokėjau šeimininkei už du mėnesius iškart (birželį ir liepą), ir man, neskaičiuojant to, ką siunčiu tau, liko dar 20 rub. Dešimčiai dienų užteks, o ten greit ir vėl gavimas.
Kaip susitvarkei su skalbimu? Kiek valandų per dieną pasivaikščiojimams? Ir šiaip, tai lageris ar kalėjimas? Kaip norėčiau su tavimi pasimatyti, brangusis Alionuška, ir pakalbėti. Rašyk man dažniau ir daugiau. Juk tu vis tik turi daugiau laisvalaikio. Aš sukuos tarsi voverė rate. Šiomis dienomis pradėsiu mokytis deklamuoti naują dalyką25). Tu man patari nešvaistyti veltui šito laiko... Tačiau turiu prisipažinti, kad per šį laiką nieko, išskyrus romaną, negalėjau skaityti. Dabar, atrodo, galėsiu užsiimti ir rimčiau, nors ne dabar iš karto, o kai baigsis mano lakstymai.
Kaskart, kai atvažiuoja į Maskvą, pas mane užsuka Sofija Grigorjevna Kropotkina. Ji siunčia tau linkėjimus.
Norėjau vakar tau išsiųsti laišką, tačiau pavėlavau. Taigi, iki greito pasimatymo. Bučiuoju tave stipriai-stipriai ir be galo ilgai.

Mylinti tave, tavo Agnija.

Michailas Aleksejevičius Nazarovas (1889-1937) – neaukštas, barzdotas, rusvaplaukis, neišsiskiriantis, tačiau gerai išsimokslinęs ir kalbas žinantis humanitaras, buvo vienas mylimų A.A. Solonovičiaus mokinių. Jis buvo labai susižavėjęs anarcho-misticizmo idėjomis ir joms skyrė visą savo laiką ir visą sielos įkarštį. Jis daug bendravo su žmonėmis, daug rašė socialinėmis-istorinėmis temomis. Jo minčių sklandžioje tėkmėje buvo kažkas senamadiška, nusistovėję, nekintama.

Jam arešto ir apklausų situacija pasirodė iš tikro tragiška ir asmeniniu atžvilgiu, nes jis ne tik prisipažino kaltu ruošiant teroro aktus prieš partijos ir šalies vadovus, bet ir davė priverstinius parodymus, tapusius pagrindu kaltinimui bei nuosprendžiui aukščiausiai bausmei A.O. Solonovič bei 25 m. amžiaus Josifo Šarevskiui (1911-1937), sušaudyto tą pačią dieną su Agnija Onisimovna. I. Šarevskis, kaip ir ji, neprisipažino kaltu, apklausose atsakinėti atsisakė, kad nesuteiktų represiniams organams galimybės ką nors iš jo atsakymų panaudoti kaip parodymus. Juos teisė TSRS Aukščiausio teismo Karinė kolegija, kuriai vadovavo Ulrichas. Visa teismo procedūra, prieš tai dokumentiškai paruošta, užtruko 20 min. ir vyko be liudininkų, be gynybos, be teisės apeliacijai, nes nuosprendį reikėjo įvykdyti nedelsiant. O giminaičiai oficialiais kanalais iš ZAGS‘o gavo dokumentus apie mirtį kalėjimo vietose su nurodytomis atsitiktinėmis datomis. Su grifu „Slapta“ atėjo užklausa iš KGB, ir reikiamas dokumentas, neturintis nieko bendra su tiesa, buvo ruošiamas valdiškos įstaigos. Jie melavo, kai tik norėjo, kiek norėjo ir kam norėjo. Vardan ko?! Nepamaišytų sužinoti ir tai.

Pasakodamas apie Nazarovą, negaliu nepaminėti to, kad jam atleido visi nukentėjusieji dar tada, kai jie tikėjosi tai pasakyti jam asmeniškai. Tačiau jis irgi buvo sušaudytas (tardymo medžiagoje yra pomirtinės ekspertizės dokumentas, pagal kurį Nazarovas kentėjo nuo sunkaus psichikos susirgimo. Jei tai buvo galima nustatyti po mirties, tai kaip nebuvo galima nustatyti tardymo metu?!)

Aš nežinau, kiek viso žmonių buvo suimta pagal anacho-mistikų bylą 1936/37 m., tačiau žinau, kad sušaudyti buvo 9 (tarp kurių buvo ir žinomas anarchistas-matematikas D.A. Bemas) – visi tie, kuriuos kaltino terorizmu ir ką teisė TSRS VKVS.

Didelė kaltinamųjų grupė, teista Ypatingojo pasitarimo, gavo 5 m. ITL, virtusių sugebėjusiems išgyventi pratęstu lagerių laikotarpiu ir amžina tremtimi. Kai kurie išlikusieji reabilitaciją gavo 6-me dešimtm., o kiti – tik 7-me dešimtm.²⁷⁾.

Taigi, už ką žuvo mūsų dienų Tamplieriai? Pirminiame šaltinyje – Filipo apokrife – randame tokius žodžius [5]:
„123. ... Nes kol blogio šaknis užkasta, ji stipri“.

Jie, būdami anarchistais, norėjo apnuoginti blogio, prabudusio kruvinos diktatūros idėjoje, nukreiptoje, kaip tada atrodė daugeliui, socialinės pasaulio pertvarkos labui, šaknį.

Šenono pilis – man teko apsilankyti šioje senovinėje prancūzų karalių tvirtovėje, iškylančios virš krašto, nusitęsiančio už horizonto. Aplink visa žydėjo, klestėjo, džiūgavo. Šioje pilyje kadaise Žana d‘Ark, iš balsų pažino persirengusį karalių... Šioje pilyje storame apvaliame bokšte akmeninėmis grindimis grandinėmis prikaustyti prie sienos sėdėjo Didysis Tamplierių ordino magistras Žakas de Molė ir Normandijos protektorius Žefrua Šarniu. 1314 m. kovą Prancūzijos karalius Pilypas Gražusis kartu su Popiežiumi sudegino juos lėtoje ugnyje Paryžiaus aikštėje.

Tamplierių sutriuškinimas buvo didžiausias XIV amžiaus įvykis. Štai kaip į jį atsiliepė amžininkas – Aligjeris Dantė:

Po Ordino sutriuškinimo likę riteriai rado naujas – slaptas egzistavimo formas, aktyviai tebedalyvaudami Europos kultūros vystymąsi. Ši tema rimtai išnagrinėta knygoje [7].

Po 623 m. vėl miršta tie, kurie pasivadino Tamplieriais, tačiau šįkart jau ne viešai, o po grifu „Slaptai“.

Kaip buvo galima tarti, kad mistinis anarchizmas – dvasinis judėjimas, propaguojantis neprievartą – galėjo nusileisti iki teroro? Kaltinimas buvo kvailas ir tiesiog iš geografinio požiūrio taško, nes A.A. Solonovičius negalėjo vadovauti teroristinei veiklai, kurios vadu jis, atseit, buvo, vien todėl, kad buvo tremtyje Krasnojarsko krašto Kargosoko kaime, kuris buvo nepasiekiamas žiemą ir sunkiai pasiekiamas vasarą. Ir Josifas Šerevskis negalėjo būti pasiųstas Solonovičiaus į Maskvą su tikslu organizuoti teroristinius aktus jau todėl, kad buvo nuolat sekamas ir jo kontaktai su Maskva buvo apriboto 100 km zona.

Kuo buvo paremtas siekis sunaikinti patį tokio tipo judėjimą? Klausimas vietoje dar ir todėl, kad tardymo medžiagoje yra nuoroda, kad priklausymas Ordinui nėra kriminaliai baustinas.

Prieš mane S.N. Kanevo knyga [20]. Ten pateikiama daug įdomių duomenų ir minimas mistinis anarchizmas bei A.A. Solonovičius. Tačiau knyga baigiasi tvirtinimu, kad anarchizmas Rusijoje save išsėmė³⁰⁾, ir visai nebuvo užgniaužtas.

Knygos autoriui galima pasakyti tik viena: „Vargas pasauliui dėl jūsų papiktinimų“ (Mt 18:7)

Aš parašiau šį darbą žuvusių atminimui, jų sugriautam reikalui, sunykusiam triūsui. Mano tekstas nepilnas. Norėčiau, kad atsirastų ir kiti, galintys papasakoti ir papildyti, ką praleidau. Buvau artimas šiai srovei apie dešimtį metų. Tačiau buvau dar labai jaunas ir stovėjau tik prieangyje. Iš vienos pusės – ribojantis ezoterizmas, o iš kitos – rūsti konkurencija, išskirstanti mus.

Tačiau mano mokytojo Aleksejaus Aleksandrovičiaus Solonovičiaus paskaitos ir jo perduotas įkvėpimas įžiebė tą ugnį viduje, kurio jėga ir šviesa nušvito mintis ir gyvenimas. Visa, ką aš apmąsčiau, parašiau, padariau, užbaigiau, gali būti pašvęsta jam, generavusiam kūrybiškumą ir suteikusią „drąsą būti“.

Pastaba korektūros metu:
Žurnale „Mokslas ir religija“ prasidėjo A.L. Nikitino straipsnių serija bendru pavadinimu „Tamplieriai Maskvoje“ (1992, nr. 4/5, p. 8-10; nr. 6/7, p. 23-27; nr. 8, p.26-33; nr. 9, p. 20-23; nr. 10, p. 16-18; nr. 11, p. 56-60; nr. 12, p. 10-16) Apolonas Karelinas

^*) Apolonas Karelinas (1863-1926) – rusų anarchistas, ekonomistas, publicistas; vienas anarchizmo ideologų ir teoretikų. Už „betvarkės“ kėlimą ir priklausymą Petrogrado teroristiniui būreliui buvo ištremtas, 1900 m. įsikūrė Irkutske, kur užsiėmė advokato praktika; aktyviai sudalyvavo 1905 m. įvykiuose. 1906 m. emigravo į Prancūziją, kur suartėjo su anarchistais, praktiškai tapdamas jų laikraščio „Darbo balsas“ redaktoriumi. 1917 m. vasarą grįžo į Rusiją, netrukus persikeldamas į Maskvą, kur organizuoja anarchistų įvairiuos emiestuose ryšius, redaguoja žurnalą „Laisvasis gyvenimas“. Įsteigia Visos Rusijos anarchistų-komunistų federaciją, jos vardu išrenkamas į Visos Rusijos Vykdomąjį komitetą (VCIK). Tęsia literatūrinė veiklą, 1924 m. organizuoja dienraščio „Išaušimas“ (Rassvet, leisto Čikagoje) steigimą, bendradarbiauja užsienio anarchistiniuose leidiniuose. Mirė nuo insulto.

²⁾ nepaisant savo neideologiškumo, Karelino mistinis anarchizmas vis tik turėjo savo kontūrus, nors ir gana miglotus. Matyt, jo negalima laikyti tiesioginiu G. Čulkovo anarchizmo įpėdiniu, pasirodžiusio dar pirmame mūsų amžiaus dešimtmetyje. Ir vis tik čia norisi pateikti dvi puikias citatas iš Čulkovo knygos [4]: „Misticizmu aš suprantu dvasinių išgyvenimų, pagrįstų teigiama iracionalia patirtimi, vykstančia muzikos sferoje, visuma. Muzika aš vadinu ne tik meną, garsų deriniuose atskleidžiantį melodijos ir harmonijos pradą, bet ir bet kokią kūrybą, pagrįstą ritmu ir mums betarpiškai atskleidžiančią noumeninę pasaulio pusę“ (p.3). „Kova su dogmatizmu religijoje, filosofijoje, moralėje ir politikoje – štai mistinio anarchizmo lozungas. Ir ne į bereikšmį chaosą atves kova už anarchistinį idealą, o prie pertvarkyto pasaulio, jei tik kartu su šia kova už išsilaisvinimą mes prisiliesim prie mistinės patirties per meną, per religinį įsimylėjimą, per muziką aplamai“ (p. 43).

³⁾ Reikšmingu yra ir toks faktas: A.A. Karelinas gyveno vyriausybiniame pastate „1-ais Tarybų namas“ (viešbutis „Nacional“, kmb. 219), kas jau liudija apie jo artumą aukščiausiajam valdžios organui (Duomenys iš oficialių šaltinių: tai buvo Visasąjunginės anarchistų-komunistų federacijos sekretoriato adresas).

⁵⁾ Paskutiniai trys pavadinimai pateikiami A.L. Nikitino straipsniuose [1] [2].

⁶⁾ Žodinis perdavimas – tai ankstyvosios krikščionybės tradicija. Štai kaip apie tai sako [5]: „Žodinė tradicija tebeegzistavo ir tuo laikotarpiu, kai pasirodė pirmi rašiniai. Eusebijus Kesarietis (IV a.) „Bažnyčios istorijoje“ pateikia krikščionių rašytojo Papijaus (II a. pirma pusė) iš Hierapolio (Mažoji Azija), kuris rinko žodinius pasakojimus, žodžius: ‚... jei man tekdavo sutikti ką nors, bendravusį su senoliais, tai rūpestingai išklausinėdavau apie senolių mokymus, pvz., ką sakė Andrejus, ką Petras, ką Filipas, ką Tomas ar Jokūnas... Nes laikiau, kad knygų liudijimai ne tiek man duos naudos, kiek gyvas ir labiau įtaigus balsas...‘ (p. 9) (Eusebijus. Bažnyčios istorija, III, 39).

Ir toje pačioje knygoje kiek toliau: „Apokalipsinė literatūra buvo skirta skaitymui balsu. Į ją reikėjo ‚įeiti‘ emocionaliai: skaitančiojo intonacijos raiškumas privalėjo sustiprinti baisių, paslaptingų aprašymų poveikį, ir pats tas ‚įėjimas‘ buvo mistiniu veiksmu“ (p. 12-13).

⁷⁾ Nereikia manyti, kad ezoterika – demokratijos pažeidimas. Mokslas irgi savaip ezoteriškas – niekas be specialaus pasirengimo negali suprasti rimtų matematikos ar teorinės fizikos knygų. Mokslo populiarinimas tik vulgarizuoja jį. Tai tinka ir menui. Gerai sutvarkytas dėstymas universitete – tai savotiškas įšventinimas: profesorius savo studentams perduoda kai ką daugiau, nei yra vadovėliuose. Jis sukuria intelektualią atmosferą, kurioje mokosi studentas.

⁸⁾ Legendos išliko, kažkas ruošiasi ir jas paskelbti, kas, mano požiūriu, neteisinga, nes laužo tradicijas. Teisę publikavimui reiktų gauti iš tradicijų saugotojų.

⁹⁾ Helenizacija, nes gnostikams nuodėme – ne nepaklusimas (Adomo nuopuolis), o savęs pačio nepažinimas. Aiškiai heleniškąjį skambesį turi gnostinė idėja, pabrėžianti [5] „nenutraukiamą ryšį vienatinio su jį gaubiančiu daugiu“.

¹⁰⁾ Čia prisiminkime bogomilų judėjimą, katarus ir jų pasekėjus – albigoicus. Galbūt, galima kalbėti apie gnosticizmo (atėjusio per rozenkreicerius) įtaką Didžioios prancūzų revoliucijos idėjiniams vaizdiniams.

¹³⁾ Revoliucijos pradžioje Stačiatikybė nepasiūlė savo programos, atsakančios į tada susiklosčiusią katastrofišką situaciją. Mūsų laikais kyla gausybė socialinių problemų, ir mes negirdime krikščioniško atgarsio į jas. Tarkim, tragiška mūsų šaliai yra abortų problema, kaip ir gyventojų skaičiaus atkūrimo problema. Visi suprantame, kad šią problemą kada nors spręs politikai. Tačiau kur Stačiatikybės balsas? Atrodytų, kai ji privalėtų įsijungti į šios temos aptarimą ir net daugiau – įsijungti į kovą už jos krikščionišką sprendimą. Kitos santykis su socialine atsakomybe Vakaruose. Štai ką rašo šveicarų protestantų teologas Bartas, vienas iš „dialektinės teologijos“ pradininkų [13]: „Taip Dievo Karalystė pradeda visuomenės puolimą“ (p. 203). Ar mes suprantam, kad šiandien iš mūsų reikalaujama ne opozicijos vienu ar keliais atskirais klausimais, o perorientacijos į Dievą viso mūsų gyvenimo kaip visumos (p. 206). ¹⁴⁾ Ši priešprieša natūrali – tame gerosios Kristaus Žinios prasmė.

¹⁵⁾ Pažymėkim, kad dar Marsinonas [red. gal Markionas?] – vienas iš gnostikų, artimų tradicinei krikščionybei, savo laiku reikalavo išimti šį tvirtinimą, nes nusišalinęs Dievas negalėjo užsiimti žmogaus plaukais.

¹⁷⁾ Ši Evangelija visa skirta teurginei kosmogonijai. Angliškas vertimo variantas [15].

¹⁹⁾ Irinėjus – Liono vyskupas. Jo garsus gnostinių erezijų paneigimas datuojamas II amžiaus pabaiga.

²⁰⁾ Dabar išaiškėjo šios krypties, susijusios su teatru, veikėjų vardai: L.A. Nikitinas, P.A. Arenskis, V.S. Smyšliajevas, J.A. Zavadskis [1]. Matyt 2-sis MChAT buvo stiprioje šio judėjimo įtakoje. Gali būti, su juo buvo susipažinęs ir M. Čekovas.

²¹⁾ Dabar, skaitydamas apie Bakuniną V. Zenkovskio knygoje [18], randu daug bendro su Solonovičiaus pateiktu traktavimu.

²²⁾ Darbas su archyvine medžiaga tęsiamas, galimas kai kurių faktų patikslinimas.

²³⁾ Solonovičius gyveno viename skersgatvių (Poluektovo skertgatvis n. 3, bt. 4), išeinančių į Ostoženką, medinio dviaukščio namo pirmame aukšte, kuris neišliko. Koridorius vedė į valgomąjį ir mažytį miegamajį su spintele prie lovos, ant kurios stovėjo dirbtinių ritualinių gėlių, labai panašių į gyvas, puokštė. Priešais miegamąjį – kabinetas su ilgu ištįsusiu stačiakampiu stalu, supamu masyvių odinių kėdžių su aukštais atlošais, o tarp jų jauki odinė sofa, virš kurio kabojo nedideli P.A. Kropotkino ir Mahatmos Gandi portretai. Stalo gale – aukšta vieniška kėdė su apvalainu atlošu – namų šeimininko vieta.

²⁴⁾ Mano motina, chirurgė, gydžiusi kareivius per Pirmąjį pasaulinį karą, žuvo per šiltinės epidemiją, kovai su kuria buvo mobilizuota Raudonosios armijos.

²⁶⁾ Nazarovas buvo, aišku, ne vieninteliu, davusiu parodymus „diktuojant‘. Tarp likusiųjų buvo dar ir Šarevskio pusbrolis – Josifas Isajevičius Jofė, bendradarbiavęs su KGB ir reguliariai „stuksenęs“ nuo 1934 m. Jis, aišku, išvengė arešto. Čia reikia, vis tik, pažymėti, kad Nazarovas ilgai priešinosi: savo baugius parodymus jis davė tik tardymo pabaigoje.

Gauti duomenys apie tai, kad A.O. Solonovičius ir I.I. Šarevskis palaidoti kape Donsko kapinių kape Nr. 1.

²⁷⁾ Papildomos medžiagos apie Solonovičių ir kitus anarcho-mistikus galima rasti M.N. Žemčužnikovos prisiminimuose [21].

²⁸⁾ Čia kalbama apie Pilypo IV kovą su bažnyčios (popiežiaus) valdžia.

³⁰⁾ Štai čia tinkamas pasisakymas „Anarchizmo ne tik kaip politinės, bet ir kaip idėjinės srovės išnykimas iš tarybinės visuomenės buvo, kaip matėme, rezultatu ne prievartinių priemonių, o kaip nuoseklios Komunistų partijos idėjinės kovos bei esminių socialinių pertvarkymų, atliktų remiantis Lenino socializmo statymo planu, pasekmė“ (p. 401).