Deleuze ir Whitehead sąryšis. Vartiklis

Tiesiogiai Deleuzė niekur plačiai nerašė apie Whitehead, tačiau tai nereiškia, kad tarp jų nėra ryšio.

Nebuvo „Deleuze Vaithedo“ taip kaip buvo „Deleuze Hjumas“ ar „Deleuze Nyčė“: jis niekad neparašė jokio stambaus veikalo apie Whitehead, kaip ir apie Spinozą ar Leibnicą, kaip kad ir nesirėmė dažnai Vaithedu kaip kad leisdavo prasiveržti kritiškiems ar simpatizuojantiems pasisakymams apie Platoną ar Froidą. Tačiau tai nereiškia, kad nėra prasmės ieškoti Deleuze ir Vaithedo sąsajų.

Pirma priežastis, kodėl reikia jų ieškoti, yra biografinė ir istorinė. Deleuze ištakos buvo Vaithedo skaitytojai per jo mokytojo ir kolegos Jean Wahl³⁾ veikalą. Tos ištakos plėtėsi per Deleuzės mokymą kitiems mąstytojams (jei rašantiems ir ne betarpiškai „deleuziškai“ tai bent atsekamai iki jo mokymo), ypač Isabelle Stengers⁴⁾, bet taip pat ir Eric Alliez, Steven Shaviro ir Jean-Claude Dumoncel. Visų jų kūriniuose tyrinėjami Deleuze ir Vaithedo persidengimai ir neatitikimai.

Antra, Vaithedas retkarčiais mini Deleuze ankstyvojo ir vidurinio laikotarpio darbus, o ruošdamasis paskaitoms, o vėliau ir knygoje „Sulenkimas: Leibnicas ir barokas“ jam skiriama svarbus vaidmuo. I. Stengers dalyvavo paskaitose ir pradėjo diskusijas, o J. Wahl'as ir J.-C. Dumoncel'as citavo „Sulenkimą“.

Trečia, paskaitose apie Leibnicą (nagrinėjant įvykio sampratą) sutinkamas retas tulžies proveržis, kur jis kaltina grupę filosofų „nužudžiusių“ kitą filosofą. Ta auka buvo Whitehead, kurio palikimas, anot Deleuze, buvo nutylėtas pusei amžiaus. Toks demaršas į akademinę politiką nėra retas dalykas, tačiau reikia pažymėti tam tikrus paties Deleuze nutylėjimus ir jo minčių vietą tarp kitų dominuojančių 20 a. tendencijų. Jis buvo labai mažai vertinimas iki jo įtakingo darbo pasirodymo.

Galiausiai, yra platesnis ir mažiau su tekstu susijęs klausimas, ar galima Deleuze ir Whitehead priklauso tai pačiai mokyklai ar panašiems judėjimams? Toks priskyrimas galėtų turėti naudingą edukacinį ar platesnį aiškinamąjį vaidmenį, tačiau tai taip toli nuo Deleuze ir Whitehead požiūrių į edukaciją ir aiškinimą. Jiedu abu buvo labai kritiški dėl aiškinimo idėjos, nes tai stačiokiškas instrumentas, nes yra destruktyvus jam taikomiems dalykams ir suteikia klaidingą iliuziją apie juos. Mokymasis yra naujų ryšių ir transformacijų atsekimas, o ne sustabarėjusių žinių patvirtinimas. Tad geriau žiūrėti, ar Deleuze ir Whitehead ryšis leidžia atsekti kelius ir koncepcijas, išsivysčiusias iš jų darbų, taigi siūlant naujus ir kūrybinius mąstymo būdus apie procesą, imanentiškumą ir realių abipusiškai susijusių idėjų sąlygas. Geriausia remtis stipriausia knyga apie Leibnicą, papildant paskaitomis bei vėlesnių mąstytojų išdėstytais dalykais.

Deleuzė knygos „Sulenkimas: Leibnicas ir barokas“ (1988) skyrius „Kas yra įvykis?“ yra nepaprastai painus ir taip nepaprastai sudėtingo turinio knygoje. Iš pirmo žvilgsnio, skyrių galima suprasti kaip „įvykio“ sampratos koncepcijos pas Leibnicą ir Whitehead pateikimą. Tačiau iš tikro Deleuzė atsako į visai kitą klausimą, o tiksliau problemą, kurią iškelia jo naujasis termino apibrėžimas. Problema yra sekoje tarpusavyje susikertančių sąsajų tarp klausimų, nepasiduodančių sutvarkymui pagal svarbą. Tie klausimai yra dvilypės išraiškos afekto (arba kūniškos ir emocinės transformacijos) ir proto (arba nuoseklumo siekio), kuris reiškia, kad problema apibūdinama ne tik klausimais, bet ir tarpusavio trintimi tarp idėjų, poveikių ir norų bei jų pasireiškimo jų tikrosiomis būsenomis, - tiek istoriškai, tiek tame pačiame vyksme.

1. Jei įvykiai įvyksta be galo susietomis sekomis, kurie patys skaidosi be galo, ar tai nenuveda jūsų į chaosą, besipriešinantį bet kokiai prasmei bei tvarkai?

2. Jei yra daugiaveiksmiai įvykiai, kaip juos susieti, kai negalime suskaidyti jų į galutines sudedamąsias ir taip kylant prieštaravimui su jų begaliniu dalomumu ir tarpusavio sąveikomis?

3. Kaip skirtingos įvykių sekos atskiriamos, jei nėra vienos įvykių grandinės?

4. Jei yra naujų įvykių ar naujumo yra kiekviena įvykyje, kokiomis sąlygomis tai įvyksta ir kokio pobūdžio tas naujumas?

5. Kaip galime atskirti teigiamus (arba gerus) įvykius nuo neigiamų (arba blogų), jei visos įvykių sekos sujungtos ir nėra išorinio mato, pagal kurį galėtume nuspręsti?

6. Ar ši įvykių filosofija neverčia jūsų likti be būties ar veikti be vyksmo? Jei ne, tai kur jūsų struktūrose yra vyksmas?

7. Jei turime skirtingas įvykių sekas, ar jos susiję, ar visiškai besiskiriančios? Jei susiję, tai kodėl negali būti redukuotos į vieną seką? Jei nesusiję, ar galima pasakyti, kad kažkokiu būdu susiliečia arba priklauso tai pačiai erdvei?

Pavyzdžiui, kai traukėte iš žemės purviną vinį, įsidūrėte, užsikrėtėte stablige ir mirėte. Kaip jūs pateiksite šį įvykį? Ar įtrauksite ankstesnį atsisakymą skiepytis? Ar net, kad ankstyva injekcija buvo netikusiai atlikta ir sukėlė baimę adatoms? Ar jį apibūdinsite kaip įsidūrimą ar mirtį? O gal tai gali būti diagnozė, kad mirtis neišvengiama, o gal sėkmingas bakterijos vystymasis mėšle? Galbūt dabar gyvenimas galėtų būti perrašytas iš bakterijos požiūrio taško? (paskaitykite Ką reiškia būti šikšnosparniu?).

Ar į įvykį įtrauktas šis jo aprašymas bei medicininiai vadovėliai bei atradimai? Ar reikia įtraukti įvykius apie mirtinus įsidūrimus: įvykius, kurie galėjo atsitikti, tačiau dabar negali? Ar tuos, kurie mums dabar atsiskleidė dėka šio? Ar yra vienas toks įvykis, kuris nusako visą egzistenciją? Ir kaip mes perprantame šio įvykio prasmę? Ar jis mums jau nesvarbus? Ar įsidūrimas buvo iš tikro naujas įvykis, ar tik susirgimo, skiepų tęsinys; ar vėliau buvo panašių įvykių pasikartojant įsidūrimui su užsikrėtimu. Ar didelis tokių įvykių mastas? Ar jie nutinka dalykams, kurie patys nėra paprasti įvykiai? Arba jei nėra tokių pastovių dalykų, kaip galime iš viso kalbėti apie įvykius, nes jie tėra atsitiktinumai? Trumpai sakant, Deleuzė skyrius ir jo pavadinimas yra išgryninimas daugelio problemų ir sunkumų, sutiktų bandant išvystyti įvykių filosofiją, kai tie nėra antriniai atžvilgiu kitų dalykų, kuriems „jie įvyko“. Surūdijusi vinis

Pirmas Deleuze iš Whitehead išvestas atsakymas yra tai, kad tie įvykiai nekyla iš chaoso, net jei tarsime, kad viskas yra įvykis ir net jei tarsime, kad dalomumas ir skirtingumas yra neatskiriamos įvykių savybės. Taip yra todėl, kad gryno chaoso idėja yra klaidinga abstrakcija iš būtinos sąlygos, pagal kurią chaosas gali būti tik lydimas rėčio, įtraukiančio besiskiriančias savybes¹⁾. Tos savybės leidžia turėti pozityvų chaoso apibrėžimą, ne kaip mistinę ribą, o kaip sąlygos priešybę: skirtingi procesai apsireiškia prieš chaoso pagrindą, sudarytą iš visų galimų sąlygų, tačiau pats chaosas pasireiškia tik paimtas su skirtingais procesais. Tarsi turėtume sieną su ant jos nupieštais grafiti, kurioje seniausieji taip išblukę, kad yra beveik neįskaitomi, tačiau juos galime atsekti vėlesniųjų ir aiškesnių dėka. Supratimas ateina tik perskaičius neaiškų foną; neryškus fonas įgauna prasmę tik naujesnių viršutinių sluoksnių dėka.

Abstrahavimosi kritika²⁾ ir būdas, kaip fonas perteikiamas bet kurio prasiveržiančio skirtumo, yra svarbūs, nes leidžia atsakyti į kitą svarbų klausimą. Whitehead, Leibnico ir Deleuze metafizikos nėra diskretiniai elementai. Negalime sakyti, kad yra save užtikrinanti esybė nepriklausoma nuo bet kokios netikros abstrakcijos kai priešpastatoma grynajam chaosui. Vis dėlto tarpusavio priklausomybė yra nederminuojama ta prasme, kad galime tarti, kad viskas yra neiššifruojamai susiję, nes bet koks determinuotas ryšys taip pat gali būti abstrakcija. Priešingai tam, Whitehead ir Leibnicas kruopščiai nusakė, kaip komponentės priklauso viena nuo kitos. Ryšiai įgauna virpesių ar raštų, išsidėstančių į eilutes, formą – ir tie raštai turi „vidines“ savybes, leidžiančias atskirti vieną nuo kito. Taigi, nors neturime įteisintų nepriklausomų elementų, turime įteisintus raštų skirtumus. Egzistuoja sąlygos bet kokios tolimesnės abstrakcijos pritaikymui elementams; jos taip pat yra būdas, leidžiantis kritikuoti tą abstrakciją. Pavyzdžiui, nors kiekvienas teiginys palimpseste gali būti abstrakcija kitų, jį supančių, tai nereiškia, kad turime užsiimti visais jais tuo pat metu ir taip užsikrauti neatskiriamą elementų masę. Priešingai, mes galime sekti raštus (bendrus bruožus), eidami per teiginius, pavyzdžiui, susijusius su laiko skaičiavimu ar vilčių mažėjimu, išdėstytus ant kalėjimo sienos. Viltis viename teiginyje yra klaidinanti abstrakcija, tačiau vilties intensyvumo kitimas teiginių sekoje leidžia mums pradėti palimpsesto definiciją.

Tai mums leidžia rinktis įvykių sekose pagal vidines raštų savybes – jas praeinant. Pavyzdžiui, nors yra abstraktu sutelkti dėmesį grandinės elementui stabligės priepuolio metu, intensyvumo kitimas toje grandinėje leidžia išskirti skirtingas baigtis (išgyvenimą ar mirtį). Tai dar nėra pilnas pagrindas pasirinkimų darymui. Visa, ką turime šiame etape, yra gerai pagrįstas skirtumas (kažkas vykstančio visoje grandinėje, o ne atskirame taške), o ne principas, leidžiantis imti vieną ar kitą kelią (tarkim, link bakterijos, ar link žmogaus). Tas principas atsiranda su individualumo koncepcija, kuri derina įvykio kaip rašto išplėtimą su ypatinga abstrakcijos forma, Whitehead išreikšta suaugimo, įsikabinimo ir prijungimo koncepcija. Individualumas yra susikabinimų suaugimas, t.y., būdų, kaip vienas dalykas įtraukia kitą naujame procese (būdas, kaip bakterija nusitveria žmogaus kūną, ar būdas, kaip gydytojas „nusitveria“ molekulinę bakterijos struktūrą). Iš vienos pusės, įvykis yra išplečiamas be jokių ribų, tačiau iš kitos, tai yra realu ir vyksta būdais, kuriais vieni dalykai įsitveria į kitus. Tasai įsitvėrimas yra dvilypis, nes įsitvėrimas yra viešas, nes tasai įsitvėrimas gali būti daugelyje kitų įsitvėrimų (būdas, kaip gali tarpti bakterija, ar būdas, kaip gali vystytis medicinos šaka aplink konkretų atradimą). Tačiau jis kartu ir privatus, tokiu būdu, kaip įsitveriantis dalykas jaučia save nauju (mano nepatogumai susirgus mano atrastas gydymo būdas). Todėl įvykiai yra išplėsti raštai ir konkrečių suaugimų (prijungimų) rinkinys, kurie turi tiek viešas, tiek privačias puses. Įvykis gali būti imamas kaip duotybė ir kaip viešas, todėl gali būti priimamas kitu nauju atžvilgiu. Čia taip pat yra išplėtoti aidai už abiejų tų nueinantys per visų įvykių sekas.

Tad naujovė tampa individualumą determinuojančiu principu: ten individualu, kur atsiranda nauji įsikabinimai. Naujovė taipogi yra raštų pasikeitimų įvykių sekose paaiškinimas; jie keičiasi, nes pasireiškia individualumas, kai dalykai paimami skirtingai. Ir galiausiai, naujovė tampa principu, apibrėžiančiu geresnį ar blogesnį pasirinkimus. Geriau padidinti naujovės potencialą nei jį sumažinti, nes ji yra didesnio pasitenkinimo (ir mažesnio blogio) visuomenėje šaltinis.

Toliau Deleuze imasi nagrinėti pastovumo problemą per rolę, kurią Whitehead filosofijoje vaidina „amžinieji objektai“. Išvedama paralelė tarp tų objektų ir jų potencialų konkrečių apraiškų naujumui. (panašiai, kaip galime sukaitalioti žodžius apsakyme ar eilėraštyje). Objektas neegzistuoja nepriklausomai nuo tų konkrečių apraiškų arba, naudojant Deleuze terminiją, nepriklausomai nuo virtualių potencialų realių išraiškų. Teisinga ir atvirkščia: realios apraiškos yra dalinės, nepaisant to, kad jos imamos kartu su amžinaisiais objektais, kurie naujai pasireiškia. Matyt, aptariant amžinuosius objektus plyšys tarp Whitehead ir Deleuze yra plačiausias, nes pagal Whitehead amžinasis objektas gali „liautis inkarnuotis“. Tačiau Deleuze neakcentuoja šio svarbaus skirtumo, išskyrus parodymą skirtumo tarp Whitehead ir Leibnico, kai atsako į klausimą apie individualumų ryšį įvykiuose, kur jis priešpastato margą išsišakojimų ir nesutarimų pasaulį (Whitehead) visatai nesusiliečiančių pasaulių, kurie gali sąveikauti tik per Dievą (Leibnicas). Tai veda į atskyrimą imanentinio Dievo kaip proceso ir transcendentalaus Dievo kaip geriausio iš galimų pasaulių parinkėjų.

„Sulenkime“, kuriame Deleuze skundžiasi dėl „miglų, pakankamumo ir baugų“, skleidžiamų Vitgenšteino mokinių, jis nėra sunerimęs nei dėl Whitehead „nužudymo“, nei Vitgenšteino užpuolimu. Jis susirūpinęs hegemoninių požiūrių ir metodų įsigalėjimu universitetuose. Jie sumažina galimybes skirtingiems kūrybiškumo pasireiškimams.

Deleuze labiau susikrimtęs dėl spekuliatyviosios metafizikos pašalinimo ir jos pajėgumo kurti naujas koncepcijas, metodus ir sritis – tam, kad būtų užtikrintas kūrybinių atsakų į įvykius ir kelių, vedančių nuo jų, daugis.

Šis naujumo ir metafizinio išradimo pluralizmas iššaukia du klasikinius kritinius atsakus. Ar nėra tiesų ir metodų, kurie būtų virš kitų, kurie atskleistų juos kaip žemesniuosius ir destruktyvius ir vertus destrukcijos? Ar nėra resursų švaistymas sukūrimų gausos patvirtinimas kai beturime tik vieną tikrą? Atsakydami į šiuos klausimus taip pat randame įdomų atsakymą į klausimą, ar Deleuze ir Whitehead priklauso tam pačiam judėjimui.

Metafizinės prielaidos ir skirtingi požiūriai į tikrovę reikalauja skirtingų modelių ir koncepcijų. Savo ruožtu, tai parodo filosofinio kūrybingumo, konstruojant metafizines sistemas sąryšyje su kultūra, šiuolaikiniu gyvenimu ir mokslu (nė vieno jų nepašalinant), vertę. Deleuze išskyrė vieną tokį sąryšį atnaujindamas refleksiją apie įvykį. O Deleuze pyktis dėl Whitehead „nužudymo“ yra radikalaus pluralizmo, sutinkamo ir universitetuose, apraiška:
„Progresas remiasi nesutampančių pojūčių patirtimi. Socialinė laisvės vertė glūdi jos sukuriamuose disonansuose“ (A.N. Whitehead. Adventures of Ideas, 1948).

Ši trumpa Deleuze veikalo apžvalgėlė tik apgraibomis parodo klausimo gelmę. Taigi, „kas yra įvykis?“

¹⁾ Verta atsekti šį chaoso ir chaosmos [žodis paimtas iš Džoiso, žr.>>>>>] aptarimą iki „Skirtumo ir pasikartojimo“ (1968). Deleuze ir Guattari „Kas yra filosofija?“ (1991) chaoso ir chaosmos koncepcijos aptariamos taip, kad tiesiogiai siejasi su rėčio tarp chaoso ir realių apraiškų pas Whitehead būtinybės aptarimu.

²⁾ „Mokslas ir šiuolaikinis pasaulis“ 10 sk. aptaria abstrakciją kaip būtinybę, o taip pat klaidingai nepilną tikrovės pavaizdavimą: „Amžinieji objektai, savo prigimtimi, yra abstraktūs ... Būti abstrakčiu reiškia transcenduoti atskirus konkrečius nutikimus. Tačiau transcendencija nuo realių nutikimų nereiškia, kad atsijungi nuo jų“.

³⁾ Žanas Valis (Jean Andre Wahl, 1888-1974) - žydų kilmės prancūzų filosofas, egzistencializmo atstovas. 3-io dešimtm. pabaigoje pateikė savą Hėgelio sampratą, vystė Kierkegoro idėjas. Tarp kitų, padarė įtaką Deleuze. Karo metu pateko į konclagerį, iš kurio pabėgo į JAV. Grįžęs po karo 1946 m. įsteigė alternatyvų Sorbonai Filosofijos koledžą. Nuo 1950 m. vadovavo įtakingam žurnalui „Metafizikos ir moralės apžvalga“.

⁴⁾ Izabelė Stengers (Isabelle Stengers, g. 1949 m.) – belgų filosofė, pasižymėjusi darbais mokslo filosofijos ir istorijos srityse. Viena leidyklos „Empecheurs de penser en rond“ steigėjų. Išgarsėjo savo pirma (kartu su I. Prigožinu) knyga „La Nouvelle Alliance“ (1979, Naujasis testamentas), skirta chaoso teorijai, laiko ir negrįžtamumo klausimams. Taip pat parašė knygą apie Whitehead (2002), o kiti jo sdarbai lietė kontinentinius filosofus, tarp jų ir Deleuze. Kartu su psichiatru L. Šertoku parašė „Psichoanalizės kritiką“ (1992). Iš ekologinių pozicijų kritikuoja kapitalizmą. Naujausi jos darbai skirti „Kosmopolitikai“ (2010-2011), apie vientisą pasaulį žmonės ir nehumanoidai glaudžiai susiję.