Benediktas Spinoza  

Benediktas Spinoza (1632-1677) – žydų kilmės Nyderlandų filosofas, racionalistas, panteistas. Hėgelis yra pasakęs: „Arba esate Spinozos pasekėjas, arba nesate filosofas". G. Deleuze jį pavadino „filosofijos princu".

Baruchas de Spinoza Baruch de Spinoza gimė Amsterdame 1632 m. lapkričio 24 d. Miguelio ir Anos Deboros, išeivių iš Portugalijos, šeimoje. Žydai buvo varomi iš Portugalijos Alhambra įsaku (1492 m.) ir Inkvizicijos (1536 m.). Spinozos tėvas gimė maždaug po šių įvykių mažame Portugalijos Vidigueira miestelyje. Šiam dar mažam esant, Spinozos senelis Izaokas (kilimo iš Lisabonos), su šeima persikėlė į Prancūzijos Nantų miestą. Išvaryta 1615 m., persikėlė į Roterdamą, kur Izaokas mirė 1627 m. Spinozos tėvas Miguelis ir dėdė Manuelis vėliau persikėlė į Amsterdamą. Kai kurie istorikai tvirtina, kad Spinozos pavardė yra kilusi iš Ispanijos Espinosa de los Monteros (netoli Burgoso).

Šeimoje augo 5 vaikai. Motina mirė nuo tuberkuliozės 1638 m., kai Baruchui tebuvo 6-eri. Tėvas iki mirties 1654 m. sėkmingai vertėsi pietų vaisių prekyba. Spinoza lankė septynmetę religinę „Ec Haim" (Gyvenimo medis) mokyklą, kur mokėsi ivrito. Torą su Raši*) komentarais, Talmudą ir kitą rabinų literatūrą, o taip pat retorikos pagrindų. Jau tada susipažino su Averojaus (1126-1198) ir Aristotelio idėjų Maimonido (1135-1204) interpretacija.

Mokytojai džiaugėsi gabiu mokiniu ir tikėjosi, kad išaugs gabus rabinas. Tačiau kartą, grįžtant iš mokyklos, pamatė, kaip būrys vaikų vejasi paliegusį žilą žmogų ir mėto į jį akmenis. Vėliau iš giminaičio mediko, Dž. Bruno ir G. Galilėjaus gerbėjo D. Prado jis sužinojo, kad ten buvo Urielis Dakosta**) (1585-1640), tragiško likimo filosofas laisvamanis, dukart atskirtas nuo sinagogos ir nuolat persekiojamas žydų dvasininkų. Tas įvykis labai paveikė B. Spinozos pasirinkimą, o U. Dakostos gyvenimas tapo jam pavyzdžiu.

Vėliau papildomai lankė lotynų kalbos pamokas. Spinoza susipažino su Abraomo ibn Ezra ir Maimonido, Hersonido veikalais, o taip pat H. Kreskaso traktatu „Viešpaties šviesa". Ypač didelį įspūdį padarė kabalisto Abraomo Koheno Ereros knyga „Dangaus vartai". Papildomai reikia paminėti ir Yehuda Abravaneli su „Dialogais apie meilę", al-Farabi, Aviceną bei Averojų.

Po tėvo mirties Baruchas su broliu Gabrieliumi perima tėvo verslą. „Neortodoksiniai" pasisakymai, suartėjimas su sektantais (kolegiantais, protestantizmo srove) ir faktiškai pasitraukimas nuo judaizmo iššaukė kaltinimus erezija. Žydų bendruomenė netgi siūlė kasmetinę 1000 florinų išmoką, jei jis tylės ir reguliariai lankys sinagogą. Tačiau B. Spinoza nepabūgsta ir neišsižada įsitikinimų. Todėl sulaukia pašalinimo iš žydų bendruomenės (1656 m., nors jos čerem ir nenurodyta priežastis).

Spinoza pasivadina Benedikto vardu (lotyniškas Barucho variantas; mažybine forma – Bento), savo dalį parduoda broliui ir persikelia į Amsterdamo priemiestį Ouverkerką, tačiau netrukus grįžta į Amsterdamą ir įstoja į privatų eks-jėzuito „linksmojo daktaro" Frančesko van den Endeno (m.1674 m.) koledžą, kur lavina lotynų kalbą, mokosi graikų kalbos, studijuoja filosofiją (įskaitant Hobsą, Hasendi, Makiaveli ir, gali būti, ir Dž. Bruno), gamtos mokslus, mokosi piešti ir lęšių šlifavimo. Susipažįsta su R. Dekarto (1596-1650) veikalais, kurie stipriai paveikė jo požiūrį. Aplink Spinozą formuojasi draugų ir mokinių ratas...

1660 m. sinagoga prašo miesto valdžią pasmerkti Spinozą ir šiam tenka palikti miestą, įsikuriant Rijnsburgo kaime netoli Leideno (pas dailininką D. Tidemaną). Jis užsidirba šlifuodamas lęšius ir rašo „Trumpą traktatą apie Dievą, žmogų ir jo laimę", „Traktatą apie proto tobulinimą", didesniąją „Dekarto filosofijos pagrindų" dalį ir pirmąją „Etikos" knygą. Retkarčiais jį aplanko studentai iš gretimo Leideno, jis susirašinėja su radikaliu protestantu P. Serrarius. 1661 m. Jį aplanko Londono Karališkosios mokslo draugijos vienas pirmininkų H. Oldenburgas, su kuriuo ilgus metus Spinoza susirašinėjo.

1663 m. birželį Spinoza persikelia į Voorburgą, esantį netoli Hagos, kur jis susipažįsta su fiziku, astronomu ir matematiku K. Hiugensu (1629-1695), filologu Fosiusu (Vossius). Čia buvo respublikonų partijos rezidencijas, tad Spinoza ima gilintis į politikos klausimus. 1664 m. išleidžia „Dekarto filosofijos pagrindus" (vienintelį savo vardu išleistą veikalą; 1674 m. Olandijos valdžios uždraustas platinti) kartu su „Metafiziniais apmąstymais". Nuo 1664 m. gruodžio iki 1665 m. birželio susirašinėja su kalvinistų teologu Blyenbergh'u, aptardami blogio apibrėžimą. Anonimiškai 1670 m. išleistas „Teologijos-politinis traktatas" (skaitykite jo 20 skyrių) įtvirtina jo, kaip ateisto, reputaciją. Nuo persekiojimų jį gelbėjo tai, kad valdžioje buvo broliai de Vitai, palankiai vertinę filosofą (Janas de Vitas – garsus matematikas). Lygiagrečiai tam traktatui jis rašė ir „Žydų gramatiką".

Baruch de Spinoza, Hague

1670 m. gegužę Spinoza persikelia į Hagą, apsistoja dailininko H. Van der Spiko namuose. Hagoje pasilieka beveik iki mirties (namas, kuriame gyveno, dabar vadinamas Domus Spinozana). Olandiją užgrobusios Pranc9zijos vado princo Kondė vardu 1673 m. B. Spinozai buvo pasiūlyta Prancūzijos karaliaus pensija iki gyvos galvos, jei jis jam dedikuos vieną kurį savo veikalą. „Savo veikalus skiriu tik tiesai,", - toks buvo Spinozos atsakymas. Tais pačiais 1673 m. jis atsisako pasiūlymo užimti Heidelbergo un-to filosofijos katedrą, aiškindamas, kad tada prarastų laisvę išsakyti savo mintis. Atmetė jis ir anglų chemiko ir fiziko R. Boilio (1627-1671) pasiūlymą tapti Londono Karališkosios mokslo draugijos nariu. 1675 m. užbaigia „Etiką", tačiau po brolių de Vitų nužudymo perversmo metu (1672 m.) jis nesiryžta jos spausdinti. 1676 m. Hagoje apsistojęs G. Leibnicas aplankė jį.

1677 m. vasario 21 d., sulaukęs vos 44 m., Spinoza miršta nuo tuberkuliozės. Jis nebuvo vedęs ir neturėjo vaikų: jo turtas aprašomas ir išparduodamas, didesnė dalis dokumentų (ir dalis korespondencijos) sunaikinama. Spinozos pageidavimu jo kūriniai išleidžiami Amsterdame, nenurodant autoriaus pavardės, o 1678 m. – išversti į olandų kalbą. Tais pačiais 1678 m. jie Romos katalikų bažnyčios uždraudžiami. B. Spinoza lęšių šlifavimu užsiėmė iki pat miries – ir yra parašęs nedidelį „Traktatą apie vaivorykštę", skirtą optikos tyrinėjimams.

Spinozos filosofija

Savo metafiziką Spinoza vysto pagal schemą, kuri garantuoja išvadų teisingumą esant teisingoms prielaidoms:

  1. Alfabeto nustatymas (terminų apibrėžimas);
  2. Loginių dėsnių (aksiomų) formulavimas;
  3. loginių sekų pagalba papildomų teiginių (teoremų) išvedimas.

Karlas Jaspersas rašė: „Tokios yra fundamentalios koncepcijos, kurias Spinoza pritaikė Būties vizijai, nušviestai jo Dievo samprata. Iš pirmo žvilgsnio jos gali atrodyti keistos. Į klausimą ‚Kas yra?' jis atsako: ‚Substancija, jos atributai ir modusai'".

Substancija - tai, kas „egzistuoja savaime ir pasireiškia per save". Substancija (ji ir „prigimtis", ji ir „Dievas": „Deus sive Natura" – „Gamta arba Dievas") tėra viena, t.y. ji - viskas, kas egzistuoja; tad ir Dievas netenka asmeniškumo: „Dievo prigimtyje nėra vietos nei protui, nei valiai". Substancija beribė erdvėje ir amžina; ji nedaloma, nes dalumas – tik regimų daiktų savybė. Kiekvienas konkretus daiktas yra tos substancijos dalis, jos modifikacija, modusu. Substancija susideda iš kuriančios (naturans) ir sukurtos (naturata) gamtos. Kuriančioji gamta (Dievas) nesikiša į žmonių tarpusavio santykius; ji yra daiktų kūrybinė priežastis

Atributas - tai, kas sudaro substancijos esmę, jos pagrindinę savybę. Mums žinomi tik tu atributai: „tįsumas" ir „mąstymas", nors jų gali būti begalinis skaičius. Atributai visiškai nepriklausomi, t.y. negali veikti vienas kito.Vienok tirk pačiai substancijai, tiek konkrečiam daiktui apibūdinimai per tįsumą ir mąstymą suderinti: „Idėjų tvarka ir ryšiai tokie patys kaip ir daiktų tvarka ir ryšiai".

Tįsumas - apibūdinantis kūno požymis, į kurį, per „begalinį judesio ir ramybės modusą" susiveda visis fizinės daiktų charakteristikos.

Mąstymas - visas sąmonės turinys: pojūčiai, emocijos, pats protas ir pan. Substanciją, kaip mąstantį kūną, apibūdina „begalinio proto modusas". O kadangi mąstymas yra substancijos atributas, tai ir kiekvienas daiktas, t.y. bet kuri substancijos modifikacija, jį turi („nors ir skirtingais laipsniais"). Pvz., ant akmenų yra įbrėžimų, tad jie prisimena sąlyčius su kitais kūnais. O konkreti mąstymo atributo modifikacija vadinama idėja. Taigi, Spinoza grindė hilozoistinį požiūrį.

Žmoguje tįsumas ir mąstymas sudaro kūną ir sielą: „Idėjos objektu, sudarančiu žmogaus sielą, yra kūnas, kitais žodžiais, žinomas tįsumo modusas, veikiantis tikrovėje (iš tikrųjų) ir ne daugiau". Tad žmogaus sielos sudėtingumas atitinka žmogaus kūno sudėtingumą. Aišku (dėl atributų nepriklausomumo), „nei kūnas gali palenkti sielą mąstymui, nei siela gali palenkti kūną judėjimui, ramybei ar kam kitam". Tai leidžia paaiškinti ir pažinimo procesą: kūnas kinta arba veikiamas išorinių agentų (kitų kūnų), arba dėl vidinių priežasčių. Siela, kaip kūno idėja, kinta kartu su juo, t.y., ji „žino" apie kūno pasikeitimus. Todėl, pvz., žmogus pajunta skausmą, kai pažeidžiamas jo kūnas ir t.t. Siela neturi jokių mechanizmų, skirtų gautų žinių patikrinimui, išskyrus pojūčius ir kūno reakcijas. Spinozos pasiūlytas kūno-sielos problemos sprendimo būdas vadinamas neutraliuoju monizmu.

Priežastingumas - kadangi „nam es nihilo nihil fit" (niekas iš nieko neatsiranda), viskas privalo turėti priežastinį paaiškinimą. Vienatiniai daiktai, veikdami vienas kitą, susiję tampria tarpusavio priežastinių ryšių grandine, kurioje negali būti jokių trūkių: „daiktai negali būti Dievo sukurti jokiais kitais ir jokia kita tvarka, nei padaryta". Reiškinių atsitiktinumo pojūtis atsiranda vien todėl, kad tuos daiktus nagrinėjame izoliuotai, atskyrę nuo kitų: „jei žmonės aiškiai pažintų Gamtos tvarką, jie pamatytų, kad viskas taip pat būtina, kaip ir tai, ką moko matematika".

Žmogui tai reiškia visišką „laisvos valios" neigimą. Ši samprata kyla ir tariamos žmonių veiksmų betvarkės: „savo veiksmus jie suvokia, o priežasčių, kurios juos sukelia, nežino". Ir todėl „kūdikis tikras, kad jis laisvai ieško pieno, supykęs vaikas – kad laisvai nori atkeršyti, o bailys – bėgti. Girtas įsitikinęs, kad jis laisvu sielos apsisprendimu kalba tai, ką vėliau išsiblaivęs norėtų atsiimti". Spinoza laisvę priešpastato ne būtinybei, o priespaudai ar jėgai: „Žmogaus siekis gyventi, mylėti ir pan. nesukeliamas jam jėga, todėl jis privalomas".

Afektai - tiek žmogaus sielos būsena, kai „galvoje sukasi" miglotos ir neaiškios mintys, tiek su tuo susijusi kūno būklė. Pagrindiniai afektai yra trys: pasitenkinimas, nepasitenkinimas ir noras. Afektai gali sluoksniuotis daugybe būdų, sukeldami įvairiausias emocijas, aistras. Jų įvairovė kyla ne tik iš vieno ar kito objekto prigimčių, bet ir paties žmogaus vidinės prigimties. Afektų įtaką padidina žmonių prietaras, kad, atseit, jie patys valdo savo aistras ir bet kada gali išsilaisvinti iš jų valdžios. Afektai gali apimti visą žmogaus sąmonę, atkakliai jį persekioti, kad net matydamas geresnį variantą, žmogus nesirenka jo. Žmogaus priklausomybę nuo aistrų Spinoza vadina vergove.

Gamtiniai norai yra prievartos forma. Jų nesirenkame. Mūsų noras negali būti laisvas, jei pavaldus išorinėms jėgoms. Tad mes neturime stengtis juos patenkinti, o pakeisti pažindami jų priežastis. Samprotavimai ir intuicija turi išvaduoti žmogų nuo aistrų priklausomybės. Sužinoję, kad esame pavaldūs visuotiniams dėsniams, suprasime, kaip neprotinga norėti, kad dalykai būtų kitokie, nei yra: „visi dalykai būtini,... gamtoje nėra nei gėrio, nei blogio". Taigi iracionalu pavydėti, neapkęsti ir jaustis kaltu. Geriau suprasdami tai, ką darome, ir savo emocijas, tampame savo afektų priežastimi, kas padidina mūsų aktyvumą (priešingai pasyvumui). Taigi taip tampame laisvesni ir panašesni į Dievą.

Spinozos filosofija turi bendrumų su stoikų mokykla, nes abi mokė, kaip pasiekti laimę (eudaimonia). Tačiau Spinoza nuo jų stipriai skiriasi vienu aspektu – jis visiškai atmetė prielaidą. Kad protas gali įveikti emocijas. Jo nuomone, emocija gali būti pakeista tik kita, dar stipresne emocija. Jis iš esmės skyrė tik aktyvias (kurias suvokiame) ir pasyvias (kurių nesuvokiame) emocijas. Tikrųjų priežasčių žinojimas gali padėti pasyvias emocijas pakeisti aktyviomis, taip iškeldamas vieną pagrindinių Z. Froido psichoanalizės idėjų.

Pagal Spinozos „conatus" būsenų koncepciją žmonių natūralus siekis yra esminės būties išsaugojimas ir laikymo, kad doros galia yra apibrėžiama to išsaugojimo sėkme. Aukščiausia dorybė yra intelekto meilė arba Dievo-Gamtos-Visatos pažinimas. Jis skyrė tris pažinimo būdus (nuomonę, protą ir intuiciją), laikydamas, kad intuityvus pažinimas suteikia didžiausią proto pasitenkinimą, o tai veda į jo teiginį, kad kuo daugiau pažįstame save ir Gamtą-Visatą, tuo tobulesni ir palaiminti esame (tikrovėje); ir kad tik intuityvus pažinimas yra amžinas. Taigi Spinozos unikali mąstymo samprata yra tarsi tiltas tarp religinės mistikos praeityje ir šių dienų psichologijos.

Žmogus pažindamas sąveikauja su baigtiniais modusais (konkrečiu medžiu, paukščiu, žmogumi), kurie yra nepakartojami. Todėl empirinis pažinimas esąs nevaisingas, nes lyginami nepakartojami dalykai ir iš to daromos išvados. Vaisingesnė yra dedukcija (iš čia Spinozos palankumas matematikai ir „matematinis" jo dėstymo būdas). Baruch de Spinoza

B. Spinoza pritarė T. Hobso „visuomenės sutarties" teorijai, tik manė, kad sutartis nėra amžina ir privalo būti koreguojama, nes gamtoje viskas vystosi, todėl turi keistis ir valstybės valdymas. Visuomenės sutartis turi atitikti laikmečio interesus; valstybė turi išreikšti visų sutarties dalyvių nuomonę. Spinozos nuomone tobulesnė yra demokratinė respublika.

Tad dalį Spinozos filosofijos galime apibendrinti šiais teiginiais:

1785 m. F.H. Jacobi paskelbė Spinozos panteizmo paneigimą, laikydamas jo doktriną grynu materializmu, nes, atseit, Gamta ir Dievas tėra tik substancija. Vienok, dėmesys Spinozos filosofijai 18 a. pabaigoje kilo ją laikant alternatyva materializmui, ateizmui ir deizmui.

Sąryšis su kabala

Saliamonas Maimonas, jaunystėje studijavęs kabalą, pasakė: „Kabala – tai tik išplėtotas Spinozos mokymas". Isaja Sonas pažymi, kad 17 a. Spinozos priešininkai tvirtino, kad jo „eretiškosios" filosofijos filosofinį pagrindą sudaro kabala, o matematinį pagrindą ji paveldėjo iš Dekarto. Kitaip sakant – tai „kabala geometrijos rūbais".

Spinozą su kabala savo dviejose knygose pradžioje siejo I. Vachteris. "Spinozismus im Judenthums…" 1699 m. išleista Amsterdame, joje dėstomas neigiamas požiūris į kabalą ir pasmerkiamas Spinozos ateistinis mokymas. Tuo tarpu 1706 m. Romoje išleistoje „Elucidarius Cabalisticus..." jau pateikiama trumpa žydų okultinės filosofijos apžvalga. Sakoma, kad kabala – tai „Spinozos mokymas iki Spinozos". Šis klausimas domino ir G. Leibnicą. „Teodicėjoje" jis rašo:
„Vienas vokietis, kilęs iš Švabijos, prieš kelis metus tapęs judėjumi ir skleidęs savo dogmatinį mokymą Mozės Germanuso vardu, ir, suliejęs šį mokymą su Spinozos požiūriu, manė, kad Spinoza prikėlė senąją žydų Kabalą; taip pat atrodo, kad vienas mokslininkas [Vachteris], kritikavęs šį žydų prozelitą, laikėsi tokios pat nuomonės apie Spinozą".

Pats Spinoza pripažino, kad studijavo kabalistines knygas, tačiau apie jas pasisakė labai neigiamai: „Taip pat skaičiau ir, be to, pažinau kai kuriuos plepius-kabalistus, kurių beprotybe niekada negalėjau atsistebėti".

Atspindžiai šiuolaikybėje Baruch de Spinoza, Hague

Spinozos filosofiją, kitaip nei kitų filosofų, labai vertino F. Nyčė. 20 a. Pabaigoje pakilo susidomėjimas Spinoza, ypač iš kairiojo arba marksistinio sparno, apie jį rašė garsūs filosofai: G. Deleuze, A. Negri, E. Balibaras ir M. Chaui. L. Vitgenšteinas savo „Loginį-filososofinį traktatą" pavadino (pasiūlius G. Moore) su aliuziją į Spinozos „Teologo-politinį traktatą" ir jo struktūra turi panašumų į Spinozos „Etikos" struktūrą. Teiginiai 6.4311 ir 6.45 liečia Spinozos amžinybės ir amžino gyvenimo supratimą, teigiant, kad „Jei amžinybe suprantama ne amžina trukmė laike, o belaikiškumas, tada tas gyvena amžinai, kas gyvena dabar" bei „Sub specie aeterni kontempliacija yra ribotos visumos kontempliacija". Be to, Vitgenšteino religinės kalbos aiškinimas primena Spinozos panteizmą.

Spinoza padarė įtaką ne vien filosofijai. A. Einšteinas sakė, kad didžiausią įtaką jo pasaulėžiūrai padarė Spinoza – iš čia kilęs A. Einšteino tikėjimas nuasmenintu Dievu. Kai 1929-ais H.S. Goldsteinas telegramoje paklausė, ar A. Einšteinas tiki Dievu, šis atsakė: „Aš tikiu Spinozos Dievu, kuris apsireiškia to, kas egzistuoja, harmonijoje, o ne Dievu, kuris rūpinasi žmogiškųjų būtybių likimais ir darbais. Ekologijos judėjimo pradininkas A. Naesas sakėsi sėmęs įkvėpimo iš Spinozos.". W.S. Maugham vieną pagrindinių Spinozos koncepcijų įkūnijo savo romano „Iš žmogaus vergijos" pavadinime. Argentinietis Jorge Luis Borges buvo giliai veikiamas Spinozos įtakos ir daugelyje jo eilėraščių ir apsakymų sutinkame aliuzijas į filosofo mintis.

Spinozos atvaizdas buvo ant Nyderlandų 1000 guldenų banknoto (iki 2002 m. įsivedant eurą). Labiausiai vertinama premija mokslo srityje yra Spinoza prijs.


*) Rabinas Raši (Shlomo Yitzchaki, 1040-1105) – žydų rabinas Prancūzijoje, išsamių Talmudo ir Tanachos komentarų autorius. Juose dėmesys sutelkiamas į kiekvieną aiškinamo teksto žodį. Hebrajiški kalbos žodžiai buvo podažniai verčiami į prancūzų kalbą. Beveik šimtą metų po Raši mirties Talmudo tyrinėtojai (tosafistai - „darantieji papildymus“) studijavo ir tobulino Raši komentarus (jų komentarai vadinami Tosafot).

**) Urielis Dakosta (Uriel da Costa, 1585-1640) – Portugalijos filosofas-skeptikas. „Farizierų tradicijos tyrinėjimuose“ (1623) teigė, kad sudėtingu apeigingumu rabinai išraipė Mozės mokymą, o nemirtingumo ir pomirtinio gyvenimo doktrina neseka iš Biblijos.


Priedas: Fragmentai

Kita publikacija: Laisvoje valstybėje kiekvienas gali galvoti ir sakyti, ką galvoja

Etika, įrodyta geometrijos būdu

3 dalis. Apie aistrų kilmę ir prigimtį

Daugelis rašiusiųjų apie aistras ir žmonių gyvenimo būdą kalba apie tai tarsi ne apie natūralius dalykus, paklūstančius bendriesiems gamtos dėsniams, bet kaip apie dalykus, esančius už gamtos ribų. Maža to, atrodo, kad į žmogų gamtoje jie žiūri kaip į valstybę valstybėje. Mat jie tiki, kad žmogus veikiau griauna gamtos tvarką, o ne paklūsta jai ir kad jis absoliučiai valdo savo veiksmus ir niekieno nėra apribojamas, tik savęs paties. Be to, žmogaus bejėgiškumo ir nepastovumo priežastimi jie laiko ne bendrąją gamtos galią, bet kažkokią ydą, glūdinčią žmogaus prigimtyje, kurią jie dėl to apverkia, išjuokia, niekina arba – taip būna dažniausiai – prakeikia, ir tą, kuris sugeba iškalbingiau ir sąmoningiau koneveikti žmogaus sielos bejėgiškumą, laiko tarsi dievybe. Tačiau netrūksta labai žymių žmonių (mes prisipažįstame esą labai jiems skolingi už jų triūsą ir darbštumą), parašiusių daug puikių veikalų apie teisingą gyvenimo būdą ir davusių mirtingiesiems išmintingų patarimų; bet aistrų prigimties bei galių ir to, kiek siela gali jas pažaboti, kiek žinau, niekas nėra apibrėžęs. Tiesa, žinau, jog įžymusis Dekartas, nors jis ir tikėjo, kad siela turi visišką galią savo veiksmams, stengėsi aiškinti žmonių aistras, remdamasis jų pirmosiomis priežastimis, ir kartu parodyti kelią, kuriuo eidama siela galėtų visiškai valdyti aistras; bet, mano nuomone, jis nieko neparodė, išskyrus nepaprastą savo sąmoningumą. Tai aš įrodysiu tinkamoje vietoje.

Dabar noriu grįžti prie tų, kurie geriau linkę prakeikti ar išjuokti žmonių aistras ir veiksmus negu suprasti. Jiems , be abejo, atrodys keista, kad žmonių ydas ir paikystes imuosi nagrinėti geometrijos metodu ir noriu griežtai įrodyti tokius dalykus, kuriuos jie vadina prieštaraujančiais protui, tuščiais, absurdiškais, siaubingais. Bet aš samprotauju taip: gamtoje nėra nieko, ką būtų galima laikyti jos yda, nes gamta visuomet yra ta pati, ir visur viena ir ta pati jos jėga ir veikimo galia, t.y. gamtos įstatymai ir taisyklės, pagal kuriuos viskas vyksta ir keičiasi iš vienų formų į kitas, visur ir visada yra tie patys, todėl turi būti vienas ir tas pats visokiausių dalykų prigimties supratimo būdas – remiantis visuotiniais gamtos dėsniais ir taisyklėmis. Taigi neapykanta, pyktis, pavydas ir kitos aistros, imamos pačios savaime, išplaukia iš tos pačios gamtos būtinybės ir galios kaip ir kiti pavieniai dalykai, ir todėl jos turi tam tikras priežastis, kuriomis remiantis yra suprantamos, bei tam tikras savybes, tiek pat vertas pažinti, kaip ir savybės bet kurio kito daikto, kurio jau vien tyrinėjimas mus džiugina.

Taigi apie aistrų prigimtį bei jėgas ir sielos galią joms kalbėsiu, laikydamasis to paties metodo, kuriuo vadovaudamasis ankstesnėse dalyse kalbėjau apie dievą ir sielą, ir žmonių poelgius bei siekimus analizuosiu taip, tarsi būtų kalbama apie linijas, plokštumas ar kūnus.

Apibrėžimai

1. Adekvačia priežastimi aš vadinu tą, kurios padarinį galime aiškiai ir tiksliai suvokti iš jos pačios. O neadekvačia, arba daline, priežastimi vadinu tokią, kurios padarinio negalima suvokti vien tik iš jos pačios.

2. Aš sakau, kad mes veikiame, kai kas nors vyksta mumyse arba už mūsų ir mes esame adekvati šito priežastis, t.y. (pagal ankstesnį apibrėžimą), kai mumyse arba už mūsų prigimties kyla kas nors, kas gali būti aiškiai ir tiksliai suprasta remiantis vien tik ja pačia. Ir priešingai, aš sakau, kad mes esame pasyvūs, kai mumyse vyksta arba iš mūsų prigimties kyla kas nors, ko mes esame tik dalinė priežastis.

3. Aistra aš vadinu kūno būsenas, kurios padidina arba sumažina, palaiko arba slopina paties kūno veikimo galią, taip pat šių būsenų idėjas.

Taigi, jei mes galime būti kurios nors iš šių būsenų adekvati priežastis, tai aistra aš laikau veikimą, o priešingu dalyku – pasyvumą..

Postulatai

1. Žmogaus kūnas gali būti veikiamas daugeliu būdų, kurie padidina ar sumažina jo veikimo galią, taip pat kitokiais, kurie jo veikimo galios nepadaro nei didesnės, nei mažesnės.

Šis postulatas, arba aksioma, remiasi 1-uoju postulatu ir 5-ąja bei 7-ąja lemomis, kurios eina po II dalies 13-osios teoremos.

2. Žmogaus kūnas gali patirti daugelį pakitimų ir vis tiek išsaugoti objektų įspūdžius arba pėdsakus (apie juos žr. II dalies 5-ąjį postulatą) ir, vadinasi, tuos pačius daiktų vaizdus (jų apibrėžimą žr. II dalies 17 teoremos paaiškinime).

Baruch de Spinoza ...

XXV teorema

Apie save ir apie mylimą objektą mes stengiamės teigti visa tai, ką įsivaizduojame teikiant džiaugsmą mums arba mylimam objektui; ir priešingai, stengiamės neigti visa, ką įsivaizduojame teikiant sielvartą mums arba mūsų mylimam objektui.

Įrodymas. Tai, ką įsivaizduojame teikiant džiaugsmą ar sielvartą mylimam objektui, mus taip pat džiugina arba liūdina (pagal 21-ąją šios dalies teoremą). O siela (pagal 12-ąją šios dalies teoremą) kiek galėdama stengiasi įsivaizduoti tai, kas mus džiugina, t.y. (pagal II dalies 17-ąją teoremą ir jos priedą), stengiasi žiūrėti į tai kaip į tikrai esantį dalyką; ir, priešingai (pagal šios d. 13-ąją teoremą), siela stengiasi atmesti egzistavimą to, kas mus liūdina. Vadinasi, mes stengiamės apie save ir apie mylimą objektą teigti tai, ką įsivaizduojame teikiant džiaugsmą mums arba mylimam objektui; ir priešingai. Tai ir reikėjo įrodyti.

XXVI teorema

Apie nekenčiamą objektą mes stengiamės teigti visa tai, ką įsivaizduojame teikiant jam sielvartą, ir, priešingai, stengiamės neigti tai, ką įsivaizduojame teikiant jam džiaugsmą.

Įrodymas. Ši teorema išplaukia iš 23-iosios teoremos, kaip ankstesnioji – iš 21-osios.

Paaiškinimas. Iš to matome, jog lengvai atsitinka taip, kad žmogus save ir mylimą objektą laiko geresniais negu yra iš tiesų, o, priešingai, nekenčiamą objektą – blogesniu, negu jis yra iš tiesų. Toks įsivaizdavimas, kai jis liečia patį žmogų, kuris pernelyg gerai apie save mano, vadinamas puikybe ir yra pamišimo rūšis, nes žmogus atviromis akimis sapnuoja, kad jis gali visa tai, ką pasiekia tik vaizduotėje, laiko šitai realybe ir džiūgauja tol, kol neįstengia įsivaizduoti to, kas atmeta šių dalykų egzistavimą ir apriboja jo veikimo galią.

Taigi, puikybė yra džiaugsmas, kilęs iš to, kad žmogus pernelyg gerai apie save mano. O džiaugsmas, kuris kyla iš to, kad žmogus yra pernelyg geros nuomonės apie kitą, vadinamas garbstymu, ir pagaliau džiaugsmas, kylantis iš to, kad jis kitą laiko blogesniu, negu šis yra iš tiesų, vadinamas panieka.

XXVII teorema

Įsivaizduodami, kad į mus panašus objektas, kuriam mes nejutome jokios aistros, yra apimtas kokios nors aistros, patys pasiduodame panašiai aistrai.

Įrodymas. Objektų vaizdiniai yra žmogaus kūno būsenos, kurios idėjos kitus kūnus pateikia mums kaip tikrai esančius (pagal II dalies 17-osios teoremos paaiškinimą), t.y. (pagal II dalies 16-ąją teoremą), kurių idėjos apima ir mūsų kūno prigimtį, ir drauge tikrai esančio išorinio kūno prigimtį. Taigi, jei išorinio kūno prigimtis yra panaši į mūsų kūno prigimtį, tai mūsų įsivaizduojamo išorinio kūno idėja apims mūsų kūno būseną, panašią į išorinio kūno būseną. Vadinasi, jei įsivaizduosime, jog koks nors į mus panašus objektas yra apimtas kokios nors aistros, tai tas įsivaizdavimas sukels mūsų kūno būseną, panašią į tą aistrą; iš to išplaukia, kad įsivaizduodami, jog koks nors į mus panašus objektas yra apimtas kokios nors aistros, pasiduodame panašiai aistrai. O jei mes nekenčiame į mus panašaus objekto, tai (pagal 23-iąją šios dalies teoremą) pasiduosime priešingai aistrai nei jis, o ne panašiai. Tai ir reikėjo įrodyti.

Paaiškinimas. Kai šitoks aistrų mėgdžiojimas liečia sielvartą, jis vadinamas užuojauta (apie ją žr. 6ios dalies 22-osios teoremos paaiškinimą), o kai liečia troškimą - lenktyniavimu, kuris yra ne kas kita kaip kokio nors dalyko troškimas, gimstantis mumyse dėl to, kad įsivaizduojame kitus, į mus panašius, žmones turint tokį pat troškimą.

I priedas. Įsivaizduodami, kad kas nors, kam mes nejautėme jokios aistros, teikia džiaugsmą į mus panašiam objektui, jį pamilstame. Ir, priešingai, įsivaizduodami, kad jis teikia jam sielvartą, pradedame jo nekęsti.

Įrodymas. Tai įrodoma remiantis ankstesne teorema lygiai taip pat, kaip 22-oji teorema – remiantis 21-ąja.

II priedas. Objekto, kurio mums gaila, negalime neapkęsti dėl to, kad jo nelaimė kelia mums sielvartą.

Įrodymas. Jei mes galėtume dėl to jo neapkęsti, tai (pagal 23-iąją šios dalies teoremą) džiaugtumėmės jo sielvartu, o šitai prieštarauja prielaidai.

III priedas. Objektą, kurio mums gaila, kiek galėdami stengiamės išgelbėti iš nelaimės.

Įrodymas. Tai, kas kelia sielvartą objektui, kurio mums gaila, kelia panašų sielvartą ir mums (pagal ankstesnę teoremą), todėl mes stengsimės (pagal 13-ąją šios dalies teoremą) prisiminti visa tai, kas naikina jo egzistavimą arba kas jį griauna, t.y. (pagal 9-osios šios dalies teoremos paaiškinimą), sieksime šitai sugriauti arba užsibrėšime šitai sugriauti. Vadinasi objektą, kurio mums gaila, mes stengsimės išgelbėti iš jo nelaimės. Tai ir reikėjo įrodyti.

Paaiškinimas. Toks noras arba siekimas daryti gera, kylantis iš to, kad mums gaila objekto, kuriam norime padaryti geradarystę, vadinamas geranoriškumu, ir jis yra ne kas kita, kaip iš užuojautos kilęs geismas. O apie meilę ir neapykantą tam, kas objektui, kurį mes įsivaizduojame eant panašų į mus, padarė gera ar bloga, žr. Šios dalies 22-osios teoremos paaiškinimą.

XXVIII teorema

Mes stengiamės prisidėti, kad įvyktų viskas, kas, mūsų įsivaizdavimu, teikia džiaugsmą, ir stengiamės pašalinti arba sunaikinti visa tai, kas, mūsų įsivaizdavimu, tam kliudo arba kelia sielvartą.

Įrodymas. Kiek galėdami stengiamės vaizduotis tai, kas, mūsų įsivaizdavimu, teikia džiaugsmą (pagal šios dalies 12-ąją teoremą), t.y. (pagal II dalies 17-ąją teoremą), kiek galėdami stengiamės laikyti tai prieš akis esančiu, arba tikrai egzistuojančiu, dalyku. Bet sielos siekimas arba sugebėjimas mąstyti pagal savo prigimtį yra lygus su kūno siekimu arba sugebėjimu veikti ir egzistuoja kartu su juo (šitai aiškiai išplaukia iš II dalies 7-osios ir 11-osios teoremų priedo). Vadinasi, mes stengiamės, kad tai egzistuotų, arba (pagal 9-osios teoremos paaiškinimą tai yra tas pat) geidžiame ir siekiame to. Tai pirma. Antra, mes džiaugiamės (pagal šios dalies 20-ąją teoremą) įsivaizduodami, jog naikinama tai, ką laikome sielvarto priežastimi, t.y. (pagal šios dalies 13-osios teoremos paaiškinimą), tai, ko neapkenčiame; todėl mes stengiamės šitai sunaikinti (pagal pirmąją šio įrodymo dalį) arba atitolinti nuo savęs, kad nematytume kaip prieš akis esančio daikto. Tai buvo antra. Vadinasi, visa, ką įsivaizduojame teikiant džiaugsmą, ir t.t. Tai ir reikėjo įrodyti.

XXIX teorema

Mes taip pat stengsimės daryti tai, į ką žmones įsivaizduojame žiūrint su džiaugsmu, ir, priešingai, vengsime daryti.

Įrodymas. Įsivaizduodami, kad žmonės ką nors myli arba ko nors neapkenčia, mes dėl to taip pat šitai mylėsime arba šito neapkęsime (pagal 27-ąją šios dalies teoremą), t.y. (pagal šios dalies 13-osios teoremos paaiškinimą) džiaugsimės šito dalyko buvimu arba sielvartausime dėl to ir, vadinasi (pagal ankstesnę teoremą), stengsimės daryti visa tai, ką įsivaizduojame žmones mėgstant arba teikiant jiems džiaugsmą, ir t.t. Tai ir reikėjo įrodyti.

Paaiškinimas. Šis siekimas ką nors daryti ar nedaryti vien dėl to, kad patiktumėm žmonėms, vadinamas garbės troškimu, ypač kai taip smarkiai stengiamės patikti miniai, jog ką nors darome arba nedarome, padarydami žalą sau ar kitam žmogui. Kitais atvejais tokios pastangos paprastai vadinamos žmoniškumu. Džiaugsmą, su kuriuo mes įsivaizduojame kito žmogaus veiksmą, kuriuos jis stengiasi mus pradžiuginti, aš vadinu pagyrimu, o nepasitenkinimą, su kuriuo mes nusigręžiame nuo jo veiksmo, vadinu pasmerkimu.

XXX teorema

Jeigu kas padarys ką nors, kuo jis įsivaizduoja džiaugiantis kitus, jį apims džiaugsmas, lydimas idėjos apie patį save kaip to džiaugsmo priežastį, arba į patį save jis žvelgs su džiaugsmu. Jei, priešingai, jsi padarė ką nors, dėl ko įsivaizduoja kitus sielvartaujant, į patį save jis žvelgs su sielvartu.

Įrodymas. Tas, kas įsivaizduoja teikiąs kitiems džiaugsmą ar sielvartą, kartu (pagal šios dalies 27-ąją teoremą) džiaugsis arba sielvartaus. O kadangi žmogus (pagal II dalies 19-ąją ir 23-iąją teoremas) save suvokia pagal būsenas, kurios apibrėžia jo veiklą, tai tas, kuris padarė ką nors, kas, jo įsivaizdavimu, teikia kitiems džiaugsmą, džiaugiasi, suvokdamas save patį kaip to džiaugsmo priežastį, arba į patį save žvelgia su džiaugsmu, ir priešingai. Tai ir reikėjo įrodyti.

Paaiškinimas. Kadangi meilė (pagal šios dalies 1-osios teoremos paaiškinimą) yra išorinės priežasties idėjos lydimas džiaugsmas, o neapykanta – išorinės priežasties idėjos lydimas sielvartas, šis džiaugsmas ir sielvartas bus meilės ir neapykantos rūšys. Bet kadangi meilė ir neapykanta skiriamos išoriniams objektams, šias aistras pavadinsime kitais vardais: džiaugsmą, lydimą išorinės priežasties idėjos, - garbe, o jam priešingą sielvartą - gėda. Čia turimas galvoje tas atvejis, kai džiaugsmas ar sielvartas kyla iš to, jog žmogus tiki, kad jis yra giriamas arba peikiamas. Kitais atvejais džiaugsmą, lydimą išorinės priežasties idėjos, aš vadinsiu pasitenkinimu savimi, o jam priešingą sielvartą - atgailavimu. Tačiau kadangi (pagal II dalies 17-osios teoremos priedą) gali atsitikti, kad džiaugsmas, kurį kas nors įsivaizduoja teikiąs kitiems, yra tiktai tariamas, ir kadangi (pagal šios dalies 25-ąją teoremą) kiekvienas stengiasi apie save įsivaizduoti visa tai, kas, jo įsivaizdavimu, teikia jam džiaugsmą, tai lengvai gali nutikti, jog išdidėlis bus kupinas puikybės ir įsivaizduos, kad jis visiems mielas, tuo tarpu jis visiems yra našta.

 

Moralumas
Apie ontologiją
Dekarto "Ego cogito"
Objektyvizmas (Ayn Rand)
Laisva valia ir determinizmas
Į komunizmą – atsisakant Dievo
Mošė Maimonidas - viduramžių žydų racionalistas
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
Spinoza. Laisvoje valstybėje kiekvienas gali galvoti ir sakyti, ką galvoja
Žanas-Polis. Miręs Kristus nuo pasaulio viršūnės kalba apie tai, kad Dievo nėra
Betarpiško pažinimo problema 17 a. filosofijoje
B. Paskalis: mokslinis mąstymas ir krikščioniškumas
Pašalinės mintys ir jų traktavimai
Gabrielis Marselis - prancūzų egzistencialistas
Francesko Petrarka: Apie panieką pasauliui
Žodžio galios sąvoka 13 amžiuje
Monada arba sielos grūdas
I. Kantas apie organines formas
Kabala ir šviesos knygos
R. Šteineris. Krikščionybės esmė
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
Heraklitas iš Efeso
Volteras. Mikromegas
Filosofų zigzagai
Erichas Fromas
Egzistencializmas
Filosofijos skiltis
Vartiklis