Aš nekuriu hipotezių... Niutonas ir Dekartas. Vartiklis

Renė Dekartas (1596-1650) rašydavo mažai. Paklaustas kodėl, atsakydavo:
- Todėl, kad geriau išmokti tai, kas naudinga gyvenime, negu gaišti laiką ir užrašinėti tą truputį, ką žinai.

„Turėčiau laikyti, kad nieko nežinau apie fiziką, jei galėčiau paaiškinti tik kaip dalykai gali būti ir nesugebėčiau parodyti, kaip jie negali būti. Dabar, suvedus fiziką į matematiką, parodyti galima ir manau, kad galiu tai padaryti mūsų siaurų žinių rate“.

Tokiais žodžiais Dekartas Aristotelio „formų“ ir „savybių“ fiziką pakeitė požiūriu, kad pasaulis yra mechanizmas ir paklūsta gamtos dėsniams (kurie tuo metu buvo mechanikos dėsniai).

Tačiau Dekartui nepavyko realizuoti savo metodo dėl gamtos sudėtingumo. Aiškindamas planetų judėjimą, jis sukūrė „sūkurio“ teoriją, pagal kurią aplink dangaus šviesulius susidaro „eterio“ sūkuriai, kurie planetas išlaiko orbitose. Vėliau Niutonas paneigė šią teoriją. “Le Traite de la Lumiere

Niutonas „Principia“ pradėjo rašyti 1684-ais, o pirmas leidimas pasirodė 1687 m. 1713 m. 2-ame jos leidime įtraukta General Scholium^*), kurios priešpaskutinėje pastraipoje rašoma:
„Tad dangaus ir jūros reiškinius paaiškinau gravitacijos jėga, bet dar nenurodžiau gravitacijos priežasties“. Apibūdinęs gravitacijos savybes, jis tęsia: „Dar nepajėgiau išvesti šių gravitacijos savybių priežasties ir aš nekuriu hipotezių [hyphotheses non fingo]. Kas neišvedama iš reiškinio, turi būti vadinama hipoteze; ir hipotezės – metafizinės, fizikinės, okultinės ar mechaninės – neturi vietos eksperimentinėje filosofijoje. Šie teiginiai išvedami iš reiškinių ir, kaip taisyklė, padaromi indukcijos metodu. Kūnų nepralaidumas, judrumas, varomoji jėga, o taip pat judėjimo dėsniai ir gravitacija yra surasti tokiu būdu. Pakankama, kad gravitacija iš tikro egzistuoja ir veikia pagal dėsnius, kuriuos nustatėme, ir kurių užtenka paaiškinti visus dangaus kūnų ir jūros judėjimus“.

Bet Dekarto veikalas „Le Monde“ (Pasaulis) buvo parašytas 1629-33 m., o publikuotas tik 1644 m. alternatyviu pavadinimu „Le Traite de la Lumiere“ (Veikalas apie šviesą). Jame rašoma:
„Leiskite savo mintims nuklysti už šio pasaulio, kad išvystų kitą pasaulį – visiškai naują, kurį perkelsiu į jūsų minčių įsivaizduojamas erdves… priskirkime jai, jei galime, kurioje visiškai nėra nieko, ką bet kuris negalėtų suprasti taip tiksliai, kaip tik galima“.

[Or puisque nous prenons la liberte de feindre cettte matere a notre fantaisie, atttribuous lui, s’il vous plait, un nature en laquellee il n’y ait rien du tout que chacun ne puise connoitre aaussi parfaittement qu’il est possible]

Prancūziškai „de feindre“ reiškia išgalvoti, apsimesti ar net veidmainiauti. Atrodo, kad „feindre“ kilo iš lotynų „fingere“ (pirmo esamojo laiko asmuo „fingo“) galinčio reikšti „sudaryti“, bet ir „išgalvoti“ arba „rasti“ ar „sukurti”. Tad gali būti, kad Niutonas, panaudojęs „hypotheses non fingo“, nurodė tą patį, ką Dekartas išreiškė kaip „feindre“.

17 a. astronomija ir astrologija pradėjo atsiskirti ir netiesioginę įtaką tam darė ir Dekarto veikalai. „Mąstymo nukreipimo taisyklių“ (parašyta 1628 m., publikuota 1684 m.) 5-oje taisyklėje rašoma:
„Visas metodas susideda iš objektų sutvarkymo, į kuriuos turime koncentruoti savo proto akį, jei siekiama atrasti kokią tiesą. Turime tiksliai sekti tuo metodu, iš pradžių sudėtingas ir neaiškias prielaidas supaprastindami, o po to, intuicijos dėka, pradedam nuo paprasčiausio, kilti tas pačiais žingsniais prie visų likusių pažinimo.
...
Visi astrologai [taip ir daro:] jie nežino dangaus [kūnų] prigimties ir nestebi jų judėjimo danguje, tačiau mano galį nusakyti tų judėjimų poveikį;... taip elgiasi ir didelė dalis filosofų, nesirūpinančių patirtimi ir manančių, kad tiesa iššoka iš jų galvų kaip kad Minerva iš Jupiterio galvos...“

Taigi, pagal Dekartą visas pasaulis (išskyrus Dievą ir žmogaus sielą) veikia mechaniniu principu, todėl jis atmetė astrologiją, magiją bei kitus antgamtiškos prigimties aiškinimus. Jis taip pat atmetė ir teleologinius (apie reiškinių tikslą) aiškinimus. Iš tokio jo požiūrio sekė, kad gyvūnai tėra sudėtingesni mechanizmai, veikiantys pagal mechanikos dėsnius. Tai tapo vienu šiuolaikinės fiziologijos pagrindu.

Pagal 1959 m. „Scientific American“ išspausdintą straipsnį „Dekartas“

Anot Dekarto, tegalime būti tikri tik dėl to, kad mąstome („mąstau, vadinasi, esu“). Tad mokslinių tyrinėjimų tikslas turėtų būti pats neginčijamus apibrėžimus apie gamtos objektus galintis pateikti protas: jei pasaulis yra sapnas ar iliuzija, tai jo vaizdiniuose turėtume rasti save kaip mąstantįjį ar pažįstantįjį subjektą, nes ir iliuzija ar sapnas turi į kažką atsiremti. O tas kažkas – tai tikroji substancija, apimanti abejojimą, suvokimą, teigimą, neigimą, norėjimą, nenorėjimą, nuojautą ir t.t. Ir jei šios substancijos nebūtų, sapno negalėtume apibrėžti esaties kategorijomis, nes jis neturėtų adresato.

Dekartas užsimojo atmesti visa, kas kelia bent menkiausią abejonę ir ką pažinome pojūčiais, prietarais, išankstinėmis nuostatomis bei dogmomis: jis pasišovė atrasti kažką ilgaamžiška, tvirta, pozityvaus, kalbant apie žmogų ir būtį.Jo noras žinoti (ieškoti tiesos) nėra tikrasis noras žinoti – jis težymi tikrumo bei neabejojimo įgyvendinimą jį supančiame diskurse.

Bet pažvelkime į sakymo ir pasakymo registrų skirtumą, į tai, kad Dekartas šitaip formuluoti tegali diskurse. Taigi išreiškiama pretenzija į įsivaizduojamą būtį, kurioje sakymo aktas, sutirštindamas sąvokas ir paversdamas jas klampia medžiaga, pareikalauja išsamios filosofinės analizės. Tuo požiūriu ontologinė būtis formuojasi ne pozityvistiniais moksliniais principais, o į referentą nenurodančio, bet visuomet į kitą signifikantą nurodančio signifikanto principu. Taigi karteziškojoje epochoje (apimančioje Vakarų metafiziką ir moderniąją politiką) susiduriame su perėjimu nuo sakymo prie pasakymo ir atvirkščiai, neperžengdami šios poros ribų.

Jei Dekartas rado mąstančiąją substanciją, kyla klausimas, kaip ji galima. Ir čia filosofas pasitelkia signifikantą „Dievas“, kuriame telpa visa apimanti tiesa ir žinojimas. Būtį turėtume suvokti kaip sudėtingą mašiną, kurios idėja turėtų slypėti kažkokio meistro prote (Dieve). Pasirodo, taip mąstytojas išorę sumaišo su vidumi – psichoanalitinis ir topologinis žvilgsnis išryškina dekartiškojo Dievo imanentiškumą psichikai.

Atrodo, kad net jei šiandien manome esą tvirtą mokslinę žiūrą įgiję ateistai, nuo dekartiškojo Dievo niekur nepabėgome: nors tikėjimas išoriniu subjektu laikomas absurdišku, Dievas nedingo, tik pakeitė vietą, formą, vardą. Tai byloja tvirtas pasitikėjimas mokslinėmis metodologijomis, naujausiomis technologijomis, kurios, rodos, vienintelės tegali spręsti asmenines ir politines problemas. Taigi išnyko klasikinė Dievo samprata, bet ne jo funkcija, į dieviškąjį jouissance [džiugesį] nutaikytas geismas.

Kaip religijos subjektas visas atsiduoda tikėjimui Dievu, įkūnijančiam visišką būties žinojimą ir išganymą, taip šiandieninis subjektas atsiduoda moderniojo mokslo procedūroms, žadančioms būties trūkumų susiuvimą visybės fantazijomis: platonizmu, formalizmu, klasikine intuicija, racionalizmu, empirizmu, personalizuota medicina, farmacija. Tokiu pačiu principu funkcionuoja ir superstygų teorija, genomo projektas, dirbtinis intelektas: visi jie juda atotrūkio tarp signifikanto ir signifikato pašalinimo kryptimi.

Moderniojo mokslo paradigmoje geismas veikia paradoksaliai: noras žinoti stiprus, bet tiesa aršiai atmetama. Žmogus atsisako Dievą pripažinti esant ne fiziniu dariniu (egzistuojančiu išorėje), bet psichine projekcija (vidus projektuojamas į išorę). Panašiai kaip išreiškiamas viduje susikaupęs pyktis keiksmažodžiais ar aršiais veiksmais. Taigi subjektas tiki, kad protas nurodo į objektyvią ir pozityvią tikrovę, bet ne į signifikuojančią grandinę ar diskursyvias praktikas; subjektas pasitiki medicinos ir politikų suprodukuotais algoritmais, nurodančiais į tikrovę ir objektyviai sprendžiančiais problemas, tačiau atsisako pripažinti jų ontologinio statuso: pastarosios apima perėjimą nuo sakymo prie pasakymo ir atvirkščiai, jokiu būdu iš šios opozicijos neištrūkstant.

Taigi, modernusis mokslas veikia karteziškai: jis, kaip ir Bažnyčios diskursai, bando išgauti dieviškąjį jouissance arba jo ekvivalentą. Toks siekio užvaldyti tikrovę tikslas – tai mėginimas tiesą paversti žinojimu, panaikinant atotrūkį tarp biomasės ir informacijos.

Poslinkis nuo karteziškosios epochos iki šių laikų prilygsta perėjimui nuo klasikinio Dievo aukščiausią tiesą įkūnijančios figūros prie Dievo kaip jutiminės tikrovės, apie kurią tarsi byloja empiriniai duomenys, racionalistinė logika, algoritmai, statistika, medicina ar farmakologija. Modernusis mokslas tebefunkcionuoja kaip klasikinė religija: čia veikia tas pats subjekto atskyrimas nuo jo atsiradimo priežasties, įsteigiantis tiesą dangstančią moderniųjų mokslų fantaziją.

Sėsk į vietą!

Eidami į stadioną, teatrą ir pan., žinote, kur sėdėsite, nes ant bilietų nurodyta jūsų vieta. Tai R. Dekarto išradimas. Jis ne kartą buvo liudininkas ginčų, nes visi norėjo geresnių vietų – viskas netgi išaugdavo iki dvikovų. Dekarto pasiūlyta sistema, besiremianti stačiakampe koordinačių sistema, teatralus pribloškė paprastumu ir efektyvumu. Ginčai liovėsi, publika paklusniai užimdavo vietas. Teatralų pastangos įtikinti karalių apdovanoti Dekartą buvo bevaisės. Juk suprantama – karalius gali sėsti kur nori, o filosofų nuo gimimo nemėgo (juk, pvz., ir Anglijos karalienė neturi vairuotojo teisių).

^*) „General Scholium“ – I. Niutono esė (1713), išgarsėjusi fraze hyphotheses non fingo, kuria atsakė į „Philosophiæ Naturalis Principia Mathematica“ pirmojo leidimo (1687) kritiką. Joje ne tik paneigia R. Dekarto ir G. Leibnico gamtos filosofijos teiginius, bet ir išdėsto mokslo metodologijos, teologijos ir metafizikos temas. Esė baigiasi neaiškia pastraipa apie „tam tikrą subtilią dvasią, kuri persmelkia ir randasi visuose grubiuose kūnuose“. Dažnai aiškinama, kad tai kalbama apei elektrą, apie kurią Niutono laikais buvo mažai žinoma.