|
H. Toro. Gyvenimas be principų H. Toro paskaita, skaityta ne anksčiau nei 1854 m. Išspausdinta po mirties 1863 m. Apie autorių >>>>> Ne taip seniai buvau paskaitoje Licėjuje ir man pasirodė, kad oratorius pasirinko temą, pernelyg tolimą jam, ir
jo klausyti nebuvo įdomu. Jis kalbėjo apie dalykus, ne artimus jo širdžiai, o labiau jo galūnėms ar odai. Ta
prasme paskaita neturėjo centrinės ar jungiančios minties. Geriau jau jis būtų kalbėjęs apie savo slapčiausias
mintis, kaip daro poetai. Kartą manęs paklausė, ką aš galvoju, ir įdėmiai išklausė atsakymą; ir tai
buvo didžiausiu komplimentu, kokį yra man sakę. Aš stebiuosi ir džiaugiuosi, kai tai nutinka. Žmonės retai
domisi tuo, ką galvoju, tarsi jie turėtų ginklą su įrankiu. Paprastai iš manęs tenori vieno: kiek akrų žemės
O dabar kažką panašaus pasakysiu ir jums, mano skaitytojai. Kadangi jūs esate mano skaitytojai, o keliauti aš nelabai mėgstu, nekalbėsiu apie žmones, gyvenančius už trijų devynerių žemių, tad pasistengsiu laikytis arčiau namų. Laiko turiu nedaug, todėl praleisiu visus komplimentus ir paliksiu vien kritiką. Pažiūrėkime, kaip mes gyvename. Mūsų pasaulis tai darbo pasaulis. Koks jame šurmulys! Beveik kasnakt mane žadina garvežio pukšėjimas. Jis sutrikdo mano miegą. Ir taip visą savaitę, be paliovos. Būtų šaunu nors kartą pamatyti, kaip žmonija ilsisi. Tačiau ne, ji dirba, dirba, dirba. Negalima nusipirkti švarų sąsiuvinį, kad ten surašytum mintis, - jie paprastai būna suliniuoti dolerių ir centų užrašymui. Airis, pamatęs kaip, stovėdamas kažkuriame lauke, rašau kažkokiame bloknote, nusprendė, kad skaičiuoju savo uždarbį. Jei žmogų vaikystėje išmetė pro langą, suluošinę visam gyvenimui, jei jį mirtinai išgąsdino indėnai ir jis tapo silpnapročiu, jo labiau gailisi vien todėl, kad jis dabar negali ... darbuotis! Manau, kad pasaulyje nėra nieko (įskaitant nusikaltimus) svetimesnio poezijai, filosofijai, o ir pačiam gyvenimui, nei tie begaliniai darbai. Mūsų miesto pakraštyje gyvena grubokas ir rėksmingas žmogus, mėgstantis daryti pinigus. Jis ruošiasi supilti pylimą palei savo kalvą palei savo pievos ribas. Dievai įteigė jam tą mintį, kad apsaugotų nuo nelaimių ir bėdų, tad štai jis nori, kad aš tris savaites kartu su juo rausčiau žemes. Tad kaip rezultatą, jis, galbūt, nori sutaupyti dar daugiau pinigų savo palikuonims, kurie juos neprotingai iššvaistys. Jei aš padėsiu jam, dauguma žmonių apie mane gerai atsilieps kaip apie žmogų atkaklų ir darbštų. Tačiau jei pasišvęsiu darbui, kuris man duos daugiau tikros naudos, nors ir mažiau pinigų, manyje bus linkę matyti tinginį. Ir vis tik, kadangi man nereikalinga beprasmio darbo disciplina ir aš nematau nieko ypatingai pagiriamo to žmogaus užsiėmime, - ne daugiau, nei daugelyje mūsų ar svetimųjų vyriausybių įmonėse, - aš linkęs užbaigti išsilavinimą kitoje mokykloje, kaip juokinga jam ar jiems tai bepasirodytų. Jei po mišką vaikštai daugelį valandų per dieną vien todėl, kad mėgsti mišką, tave gali palaikyti veltėdžiu. Tačiau jei visą dieną praleidi prekiaudamas biržoje, pardavinėdamas tą mišką ir anksčiau laiko apnuogindamas žemę, tave laiko darbščiu ir veikliu piliečiu. Tarsi miestui iš miško tereikia viena: nupjauti jį! Dauguma žmonių palaikys įžeidimu, jei jiems bus pasiūlyta mėtyti akmenis per sieną pirmyn, o tada atgal vien tam, kad uždirbtum. Tačiau daugelis dabar atlieka ir blogesnius darbus. Pateiksiu pavyzdį. Kartą, vasaros ryte iškart po saulės patekėjimo, pamačiau, kaip vienas mano kaimynų vyko su vežimu pakrautu akmens luitu, kurį lėtai traukė mulai, Tas žmogus atrodė tikras darbštumo pavyzdys: darbo diena prasidėjo , ant kaktos pasirodė prakaitas, priekaištas visiems tinginiams ir dykaduoniams; sustojęs greta vežimo ir pusiau pasisukęs, jis pliaukštelėjo botagu, ir mulai paspartino žingsnį. O aš pamaniau: štai darbas, kurį ginti Amerikos Kongreso užduotis, darbas sąžiningas ir vyriškas, sąžiningas tarsi ilga diena; jis paskanina uždirbtą duoną ir saugo visuomenę nuo sugedimo, tą darbą visi gerbia ir šlovina, o mano kaimynas vienas iš išrinktųjų sluoksnio, atliekančio būtiną, tačiau sunkų ir varginantį darbą. Ir iš tikro, aš pajutau lengvą sąžinės priekaištą: juk aš žiūrėjau į jį pro langą, o nėjau gatve, užsiimdamas kokiu nors panašiu darbu. Atėjus vakarui, man teko eiti pro kito kaimyno kiemą jis turi daug tarnų ir krūvą pinigų, kuriuos mėto pavėjui, nieko nepridėdamas nieko bendram kapitalui, - ir ten išvydau tą patį akmens luitą. Jis gulėjo greta keisto statinio, ir buvo skirta šio amerikiečių lordo Timočio Deksterio1) buveinę, kas iškart sumažino vežėjo darbo vertę. Pagal mane, saulė buvo sutverta tam, kad apšviestų vertingesnius užsiėmimus nei šis. Galiu pridurti, kad jo darbdavys, nuo tada įsiskolinęs beveik visiems mieste, pradingo, o po to, kai sąžiningas teismas išnagrinėjo bylą apie jo bankrotą, jis šsikūrė kažkur kituose kraštuose ir vėl tapo menų globėju. Būdai, kuriais galima užsidirbti gyvenimui, beveik visi veda žemyn. Ką bedarytumėte dėl uždarbio pačio savaime, jūs nedirbate, o tiesiog veltėdžiaujate ar dar blogiau. Ir jei žmogus gauna tik tai, ką jam moka darbdavys, jis gali laikyti save apgautu. Jis apgaudinėja pats save. Jei uždirbate rašytojo ar paskaitininko amatu, privalote būti populiariu, o tai reiškia galvotrūkčiais lėkti žemyn. Tos paslaugos, kurias noriausiai apmoka visuomenė, teikti labiausiai nemalonu. Jums moki už tai, kad būtumėt dydžiu mažesniu nei žmogus. Valstybė ne daugiau protingai atsilygina ir už genijaus triūsą. Netgi poetas-laureatas būtų linkęs neapdainuoti įvairių valdančios šeimos gyvenimo įvykių. Jam tenka atsipirkti vyno matu. O kitą poetą, gali būti, atitraukia nuo jo mūzos, kad atmatuotų tą matą. Kas liečia mano darbą, tai net tai, ką galėčiau padaryti geriausiai kaip matininkas, nereikalinga mano samdytojams. Juo patenkina, kad aš savo reikalą daryčiau šiaip-taip ir ne ypač stengčiausi. Kai sakau, kad yra įvairių būdų atlikti žemės matavimo nuotrauką, mano samdytojas paprastai klausia, kuris jų jam duos daugiau žemės, o ne kuris tiksliausias. Kartą išradau būdą išmatuoti malkų kubatūrą ir bandžiau jį įsiūlyti Bostone, tačiau malkų matuotojas pasakė man, kad pardavėjai visai nesuinteresuoti tikslumu ir kad jo matavimas pakankamai geras jiems, todėl jie paprastai išmatuoja malkas dar Čarlstoune, nepervažiavus tilto. Darbininko tikslu turi būti ne siekis gauti pajamų pragyvenimui arba gauti padorią vietą, o gerai atlikti savo darbą. Piniginiu atžvilgiu miestui būtų naudingiau apmokėtu žmonių darbą taip, kad jie nesijaustų dirbančiais dėl žemo tikslo tik užsidirbti pragyvenimui, tačiau dėl mokslinių ar net moralinių tikslų. Samdykite žmogų, kuris dirbtų ne dėl pinigų, o iš meilės reikalui. Nuostabu, kaip mažai žmonių dirba iš dvasios, tačiau ir jie dėl pinigų ir šlovės pasiryžę mesti savo užsiėmimus. Matau skelbimus apie tai, kad reikia energingų jaunų žmonių, tarsi energingumas vienintelis kapitalas, kurį jie turi. Todėl buvau nustebęs, kai kažkas pasiūlė man, subrendusiam žmogui, visai įsitikinęs, kad sutiksiu, tapti jo partneriu, tarsi aš absoliučiai neturėčiau ką veikti ir visas ankstesnis mano gyvenimas tebuvo nesėkmių serija. Labai abejotinas komplimentas! Tai tarsi jis būtų mane sutikęs vandenyno viduryje be vairo ir burių ir pasiūlęs man plaukti su juo! Jei sutikčiau, ką, jūsų nuomone, man pasakytų draudimo kompanija? Na jau ne! Šiame plaukiojimo etape turiu savo reikalų. Tiesą sakant, kai visai berniūkščiu klaidžiojau po gimtąjį uostą, pamačiau skelbimą, kad reikia stiprių ir vikrių jūreivių, ir leidausi į plaukiojimą, kai tik sulaukiau pilnametystės. Visuomenė neturi tokių turtų, kuriais galima būtų papirkti išmintingą žmogų. Galima surinkti pakankamai pinigų, kad išraustum tunelį pro kalną, tačiau neįmanoma surinkti tiek, kad pasamdytum žmogų, kuris užsiėmęs savais reikalais. Nuovokus ir rimtas žmogus daro tai, ką gali, nepriklausomai, ar jam už tai moka, ar ne. Nenuovokūs žmonės bruka savo nenuovokumą tam, kuris moka daugiau, ir nuolat siekia gauti įtakingą postą. Galima neabejoti, jie retai nusivilia. Ko gero aš pavydžiau žiūriu į savo laisvę. Jaučiu, kad mano ryšis su visuomene ir įsipareigojimai jos atžvilgiu vis dar silpni ir atsitiktiniai. Tas neapsunkinantis darbas, kuris man duoda užmokestį ir kuriuo, kaip laiko, aš atnešu naudos savo amžininkams, man iš esmės malonus, ir man nedažnai primena, kad tai mano pareiga. Kol kas man tame sekėsi. Tačiau aš numatau, kad, jei mano poreikiai išaugs, darbas, būtinas jų patenkinimui, virs sunkiu ir nuobodžiu dalyku. Jei aš visuomenei parduosiu visas rytines ir dienos valandas, kaip tai daro dauguma, tai man nebus dėl ko gyventi. Manau, aš niekada neparduosiu pirmagimystės teisės už duonos kriaukšlę. Pasakyčiau, kad žmogus gali būti labai darbštus ir vis tik leisti laiką ne geriausiu būdu... Nėra pasaulyje didesnio kvailio, nei tas, kuris didesnę laiko dalį praleidžia tam, kad užsidirbtų pragyvenimui. Didiesiems pradėjimams nereikia finansinės paramos. Poetas, pavyzdžiui, turi savo kūną išlaikyti poezija, panašiai kaip lentpjūvė pjuvenomis maitina garo katilus. Sako,kad 97 pirkliai iš 100 patiria nesėkmę, nes dauguma žmonių, matuojant juos tuo matu, nevykėliai ir galima drąsiai spėti apie jų neišvengiamą bankrotą. Ateiti į gyvenimą turtų paveldėtoju reiškia negimti, o, greičiau, pasirodyti pasaulyje negyvėliu. Naudotis draugų mielaširdyste arba valdiška pensija (tuo atveju, jei dar kvėpuojate, , kokiu vienu iš penkių sinonimų nežymėtumėte tų santykių, - reiškia keliauti į senelių prieglaudą. Sekmadieniais nelaimingasis skolininkas eina į bažnyčią, kad perskaičiuotų savo akcijas, ir, akivaizdu, aptinka, kad išlaidos viršija pajamas. Katalikai dažniausiai kreipiasi į sąžinės teismą, nuoširdžiai prisipažįsta bankrutavę, atsisako turto ir rengiasi pradėti gyventi iš naujo. Taip žmonės, gulėdami ant nugaros, samprotauja apie žmogaus nuopuolį ir net nebando pasikelti. Žmonės skirstomi į du tipus priklausomai nuo to, ką jie nori gauti iš gyvenimo. Vieni pasitenkina kuklia
sėkme; jų keliamus tikslus galima nukalti šūviu iš arti. Kiti gi, nors ir nevykėliai, siekia vis labiau pakylėtų
tikslų, nors jie ir nėra aukštai virš horizonto. Aš labiau rinkčiausi antrąjį, nors, kaip sako Rytuose, didybė
neateina pas tuos, kurie žvelgia į tolį, ir bet kuris, kurių žvilgsnis nukreiptas į viršų, smunka į skurdą.
Įdomu, kad nieko reikšminga neparašyta apie tai, kaip užsidirbti gyvenimui ir kaip padaryti darbą dėl prasimaitinimo ne tik garbingu, bet ir patraukliu ir šlovingu, nes, jei darbas ne toks, tai ne tokia ir gyvenimas. Metus žvilgsnį į literatūrą, gali pagalvoti, kad ši problema niekada net net ne jaudino vienišo mąstytojo mintijimų. Gali būti, kad žmonės jaučia tokį pasibjaurėjimą darbui, kad jiems nemalonu apie jį kalbėti. Mes linkę nutylėti visą pamoką, kurią mums duoda pinigai ir kurią Visatos Sutvėrėjas su tokiu vargu bando mums duoti. Kas dėl lėšų pragyvenimui, tai verta nustebti, kiek įvairių sluoksnių žmonių, net taip vadinamųjų reformatorių, neskiria jokios reikšmės tam, gyvenam iš paveldėto kapitalo, sąžiningu darbu ar vagystėmis. Galvoju, kad Visuomenė nieko nepadarė mums ta prasme, ji greičiau sunaikino tai, kas jau padaryta. Geriau jau kęsiu šaltį ir alkį, nei sutiksiu apsaugoti save nuo jų būdais, kurie priimti tarp žmonių ir jų propaguojami. Mes dažniausiai neteisingai suprantame žodį išmintingas. Kaip gali būti išmintingas žmogus, jei nemoka gyventi geriau nei kiti, jei jis tik gudresnis ir protingesnis? Argi išmintis dirba su puodžiaus ratu? Argi moko mus savo pavyzdžiu kaip pagauti gyvenimo sėkmę? Ar galima kalbėti apie išmintį, atitrauktą nuo gyvenimo? Nejaugi jsi viso labo tik malūnininkas, į miltus sumalantis subtiliausią logiką? Verta paklausti, o argi Platonas užsidirbdavo savo duoną vertesniu būdu ir argi tuo aplenkė savo amžininkus ar traukėsi, kaip kiti, prieš gyvenimo sunkumus? Nejaugi jis juos įveikdavo tik dėka abejingumo arba dėl to, kad kėlė savo svarbą? Galbūt, jo gyvenimas buvo lengvesnis dėl to, kad teta jį paminėjo testamente? Būdai, kuriais žmonės užsidirba savo duoną, tai yra gyvena, viso labo tik paliatyvai, paprasčiausiai išsisukinėjantys nuo tikrų gyvenimiškų reikalų, daugiausia todėl, kad jie nežino geresnių, o gal ir nenori žinoti. Aukso karštligė Kalifornijoje, pavyzdžiui, ir santykis su ja ne tik pardavėjų, o ir filosofų ir taip vadinamų pranašų didžiausios ant žmonijos kritusios gėdos liudijimai. Tik pagalvokite, kaip daugelis pasirengę gyventi Fortūnos malone ir gauti galimybę tvarkyti darbą mažiau pasisekusiems, neįdėdamas savo indėlio į visuomenės turtus! Ir vadina verslu! Aš tiesiog nežinau labiau amoralaus prekybos ir visų uždirbimo būdų liudijimo . Tų žmonių filosofija, poezija ir religija neverta ir supuvusio kiaušinio. Kurmis, rausiantis žemę snukiu ir taip randantis sau maistą, gėdintųsi tokios kompanijos. Jei galėčiau, vien pajudinęs pirštą, tvarkyti visus pasaulio turtus, už juos nemokėčiau tokios kainos. Net Mahometas žinojo, kad Dievas sutvėrė šį pasaulį nė dėl juoko. Juk Dievas ne turtingas džentelmenas, kuris barsto saujas monetų, kad pažiūrėtų, kaip žmonija, vienas kitą stumdydami alkūnėmis, puola jas rinkti. Pasaulinė loterija! Kaip loterijos pagalba galima gauti maistą Gamtos karalystėje? Koks kartus komentaras, kokia satyra apie mūsų visuomeninius institutus! Baigsis tuo, kad žmonija pasikars ant šakos. Ar tik to ir temokė visos visų Biblijų istorijos? Ir argi paskutinieji ir nuostabiausi žmogaus proto išradimai tėra vien patobulinimai šakėms mėšlui mėžti? Nejaugi tai ta terpė, kurioje susitinka Rytai ir Vakarai? Argi Dievas mums liepė gauti lėšų egzistavimui kasant ten, kur nesėjome, viliantis, kad Jis, galbūt, apdovanos aukso lydiniais? Dievas teisuoliui davė popierių, kuris jam užtikrina maistą ir aprangą, o nedorėlis Dievo kuparuose rado jos facsimile ir, ją pasisavinęs, gauna maistą ir drabužius kartu su pirmuoju. Tai viena iš labiausiai paplitusių apgaulės sistemų, kokias kada nors matė pasaulis,. Aš neįtariau, kad žmonija kenčia nuo aukso trūkumo. Gyvendamas jo mačiau nedaug, tačiau žinau, kad jis labai kalus, nors ir ne toks kalus, kaip protas. Aukso kruopele gali padengti didelį paviršių, tačiau vis tik mažesnį nei išminties kruopele. Aukso ieškotojas kalnų slėniuose yra toks pat žaidėjas kaip ir jo antrininkas San-Francisko salonuose. Galų gale, koks skirtumas mėtyti kauliukus ar purvą? Jei laimėjote, nuostolį patyrė visuomenė. Aukso ieškotojas sąžiningo darbštuolio priešas, nors jis ir negauna atlyginimo. Maža to, kad, išgaudamas auksą, dirbi kaip mulas. Velnias irgi turi daug darbo. Nusidėjėlių keliai daugeliu atžvilgių nėra lengvi. Mažiausiai patyręs stebėtojas, vykstantis į paieškas, mato (ir kalba), kad aukso ieškojimas panašus į loteriją: ten išgaunamas auksas ir sąžiningo darbštuolio uždarbis skirtingi dalykai. Tačiau, kaip taisyklė, jis užmiršta tai, ką pamatė, nes matė vien faktus, o ne principą, ir ten pradeda prekybinę veiklą, kitaip sakant, perka kitą loterijos bilietą (kaip vėliau paaiškėja), kur faktai ne tokie akivaizdūs [Red.: skaitykite Loterijų matematika]. Kartą vakare perskaitęs Hovito ataskaitą apie Australijos aukso ieškotojus, visą naktį sapnavau begalinius slėnius, kuriuose upeliukai buvo išrausti duobėmės, kurių gylis nuo dešimties iki šimto pėdų ir šešių pėdų pločio. Duobės buvo visai greta viena kitos ir buvo pusiau užpiltos vandeniu, - ir būtent į tą vietovę veržiasi žmonės, kad išbandytų laimę. Jie nežino, kur reikia kasti, - galbūt, auksas guli tiesiai po jų stovykla, - ir kartais išrausia 100 ant 60 plotą, kol randa gyslą, o kartais praeina vos per pėdą nuo jos. Jie virsta velniais ir savo praturtėjimo troškuliu kėsinasi į kito teisę. Ištisos lygumos per 30 mylių tampa panašiomis į milžiniškus kurmiarausynus, kuriuose klampoja šimtai ieškotojų stovėdami vandenyje, aplipę purvais ir moliu, jie darbuojasi dieną ir naktį bei miršta nuo išsekimo ar ligų. Mano skaityti faktai beveik išdilo man iš atminties, tačiau vieną kartą aš pamąsčiau apie savo paties netobulą gyvenimą, panašų į kitų. Tos duobės vis dar buvo mano akyse, kai paklausiau savęs, kodėl ir man nepaplovus aukso kiekvieną dieną, nors ir dėl smulkiausių kruopelyčių, kodėl ir man neišrausus šachtos iki aukso gyslos, kuri praeina mano viduje, ir neeksploatuoti jos? Kuo ji blogesnė už Balarato ar Bendigo klodus, net jei ir labiau panašės į paprastą šulinį? Bent jau galėčiau eiti kokiu nors keliu, kad ir nuošaliu, siauru ir kreivu, tačiau galėčiau žingsniuoti, sklidinas meilės ir pasitenkinimo. Ten, kur žmogus atsiskiria nuo minios ir eina savu keliu, patirdamas tuos jausmus, kelias šakojasi, nors paprastas keliautojas tematys tik spragą atitvare. Nuošalus tiesmukas kelias pasirodys geriausiu iš tų dviejų kelių. Žmonės puolė į Kaliforniją ir Australiją, tarsi auksą būtų galima rasti tomis kryptimis. Vykti ten reiškia sukti į priešingą pusę, nei jis randasi. Jie jo ieško vis toldami nuo tikrų jo klodų, ir daugių daugiausia verti užuojautos, kai save laiko laimingiausiais iš mirtingųjų. Juk argio mūsų gimtoji žemė nėra auksinga? Argi upelis iš auksingų kalnų neteka per mūsų gimtąjį slėnį? Argi sis nenešė aukso smiltelių ištisas geologines epochas ir mums nesuformavo lydinių? Ir vis tik, kaip bebūtų keista, jei aukso ieškotojas nepastebimai pasišalins į mus supančią vienatvę ieškodamas tikrojo aukso, niekas nenueis jam iš paskos ir nepabandys jo suvaržyti. Jis gali sužymėti ir išrausti visą slėnį, jos apdirbtą ir dirvonuojančias dalis, ir ramiai nugyventi gyvenimą, nes niekas neužginčys jo teisės. Niekas nepasikėsins į jo sietus ir kastuvus. Jis gali neapsiriboti 12-os kvadratinių pėdų sklypu, kaip Balarate, ir gali rausti kur nori ir savo siete išskalauti kad ir visą pasaulį. Hovitas rašo apie žmogų, kuris Australijos Bendigo kloduose rado 28 svarų svorio aukso grynuolį: jis
pradėjo gerti, nusipirko žirgą ir šuoliavo ant jo po visą apylinkę, o kai sutikdavo žmones, paprastai jų
klausdavo, ar tie žino, kas jis toks, o tada nuolankiai pranešdavo, kad jis tas pats nelaimingasis, kuriam
nuskilo rasti grynuolį. Baigėsi tuo, kad jis, šuoliuodamas visu greičiu, trenkėsi į medį ir vos neištaškė
smegenų. Manau, kad pavojus tam buvo nedidelis, nes smegenis jam ištaškė dar grynuolis. Hovitas
priduria: tai visiškai žlugęs žmogus. tačiau jis yra tipinis tam tikros kategorijos žmonių atstovas. Visi jie
gyvena beprasmį gyvenimą. Štai paklausykite, kaip vadinasi kai kurios jų aukso paieškos vietos: Asilų
lyguma, Avino galvos įduba, Žudiko brasta ir pan. Argi patys pavadinimai nėra ironiški? Tegu jie išsiveža
šauniai rastą auksą kur tik nori, vis tik jie spiesis Asilų bute ar Žudiko bare2).
Naujausiu būdu panaudoti energiją tapo palaidojimų vagystės Darjė sąsmaukoje užsiėmimas, dar tebesantis kūdikystės stadijoje, nes, naujaisiais pranešimais, Naujosios Granados įstatymleidystės susirinkime buvo išklausytas antrasis įstatymo projekto, reguliuojančio šį pasipelnymo būdą, skaitymas. Korespondentas Tribiunas rašo: sausu metų laiku, kai oro sąlygos leidžia kasinėti, neišvengiamai bus surastos kitos guacas (t.y. kapinės). Į emigrantus jis kreipiasi tokiais žodžiais: neatvykite anksčiau gruodžio. Vykite per sąsmauką, tai geriau už kelią per Boka del Toro. Neapsunkite savęs bereikalingu bagažu ir neimkite palapinės. Čia tereikia tik šiltų antklodžių poros, kirstuko, kastuvo ir gero kirvio štai beveik ir viskas, ko jums prireiks (patarimas, atrodo, paimtas iš Bedekerio vadovo). Baigiasi jis tokia fraze, atspausdinta kursyvu ir didžiosiomis raidėmis Jei reikalai klojasi gerai, LIKITE namie, ką galima išversti taip: jei neblogai uždirbate plėšdami kapines, likite namie. Tačiau kam ieškoti temos pamokslui Kalifornijoje? Juk ji Naujosios Anglijos kūdikis, išauklėtas jos mokykloje ir puoselėtas jos bažnyčios užuovėjoje. Nuostabu, kiek mažai moralės mokytojų tarp pamokslininkų. Pranašų pagalbos kreipiasi tam, kad pateisintų žmogaus gyvenimą. Labai gerbiami vyrai, mūsų laikmečio illuminati, tarp kitko, prisimindami kažką sava, atsidusdami ir nusipurtydami iš pasibjaurėjimo, su nuolankia šypsena man pataria nežiūrėti taip rimtai į viską ir susitaikyti, kas tapatu patarimui prigriebti didesnį kąsnį. Labiausiai pakylėta, ką man sakė šituo atžvilgiu, buvo pasiūlymas nusižeminti. Jo prasmė tame: neverta švaistyti laiko tam, kad perdarinėtum pasaulį; neklauskite, kaip kepama duona kasdieninė, nebent jus supykintų ir panašius dalykus. Geriau jau iškart mirti, nei prarasti sąžinę užsidirbant duoną. Jei protingame žmoguje neglūdi prasčiokas jis vienas iš pragaro angelų. Mums senstant, imame gyventi grubiau, sau pasidarome kažkiek nuolaidų ir kažkokiu laipsniu liaujamės paklusti savo geriausiems instinktams. Reikia būti skrupulingu iki kraštutinumo ir nekreipti dėmesio į didesnius nei mes patys bėdulius pašaipas. Nei mūsų mokslas, net ir filosofija, nepateikia tikro ir absoliutaus pasaulio vaizdo. Fanatizmo ir veidmainystės sdvasia savo kanopa trypia dangų. Tuo lengva įsitikinti, - tereikia prabilti apie tai, ar yra gyvybė tarp žvaigždžių. Kam teršti dangų taip, kaip teršiame žemę? Mūsų nelaimei, nustatyta, kad dr. Keinas buvo masonas, o seras Džonas Franklinas irgi. Tačiau dar blogiau yra prielaida, kad tame ir glūdi priežastis, kodėl pirmasis leidosi į antrojo paieškas. Mūsų šalyje nėra nė vieno populiaraus žurnalo, drįstančio be komentarų patalpinti kokią nors vaikišką mintį apie svarbius dalykus. Ją iškart atiduotų dvasininkų (o ne zylučių sluoksniui, kaip padaryčiau aš) teismui. Pasitarnavę vardan žmonijos, pereikime prie kokio nors gamtos reiškinio nagrinėjimo. Pasauliui net nedrąsi mintis panaši į duobkasį. Aš, ko gero, nežinau mąstančio žmogaus, turinčio tokį platų akiratį ir tokį laisvą nuo išankstinių nuostatų, kad jo bendrijoje būtų galima samprotauti garsiai. Dauguma žmonių, su kuriais bandote pasikalbėti, netrukus ima ginčytis su jumis dėl kažkokio potvarkio įmonėje, kurios akcininkais, pasirodo, jie yra. Jie žvalgosi po pasaulį iš savo varpinės ir nesugeba į jį pažvelgti plačiau. Tie žmonės nuolat tarp jūsų ir dangaus pasistato žemą stogą su nedideliu langeliu, kai į dangų norisi žiūrėti be jokių kliuvinių. Šalin nuo kelio kartu su savo voratinkliais! Nusivalykite langus! sakau jiems aš. Girdėjau, kad kai kurių licėjų globėjai nubalsavo už pamokų apie religiją uždraudimą. Tačiau kaip sužinoti, kas jiems yra religija, ir kada aš artėju prie uždraustos temos, o kada tolstu? Paliečiau tą temą ir pasistengiau sąžiningai pasipasakoti apie savo religinę patirtį, tačiau klausytojai net nesuprato, apie ką aš kalbu. Jiems paskaita buvo taip pat nepavojinga, kaip ir svajonės. Būčiau jiems perskaitęs net pačių didžiausių niekšų gyvenimo aprašymus, jie, visai įmanoma, būtų nusprendę, kad aprašiau bažnyčios tėvų gyvenimą. Manęs paprastai klausia, iš kur aš ir į kur vykstu. Tačiau kartą atsitiktinai išgirdau labiau tinkamą klausimą, kai vienas buvusių salėje paklausė kito: kam jis tai kalba? Tie žodžiai privertė mane krūptelėti. Negaliu tarti, nenusižengęs sąžinei, kad geriausi žmonės, kuriuos pažįstu, sklidini ramybės ir ramumo ir savyle sutalpina visą pasaulį. Labiausiai jiems rūpi etiketo laikymasis, jie malonūs ir labiau už kitus stengiasi padaryti įspūdį, ir tik tiek. Mes savo pamatų namams klojam granitą, statom akmenines tvoras, tačiau patys nesiremiam į tiesos granitą, tą iš gelmių kilusią ir pirmapradę kalnų uolieną. Mūsų pagrindai sukežo. Iš kokios medžiagos sutvertas tas žmogus, kuris, jūsų nuomone, gyvena ne pagal tobulą ir nepajuntamą tiesą? Dažnai kaltinu savo gerus pažįstamus del begalinio lengvabūdiškumo, nes, nors mes vieni kitiems ir sakome komplimentus, tačiau neduodam sąžiningumo ir nuoširdumo pamokų, kaip daro gyvūnai, ir tvirtumo ir patikimumo [pamokų], kaip daro uolos. Tačiau čia kaltė paprastai abipusė, nes mes, kaip taisyklė, nieko daugiau vieni iš kitų nereikalaujam.
Štai visas tas triukšmas dėl Košuto3), dirbtinis ir taip būdingas mums, - dar viena politikos
ar šokių atmaina. Jo garbei visur buvo sakomos kalbos, be to, kiekvienas oratorius reiškė minios mintį
arba jos nebuvimą. Nė vienas jų nesirėmė tiesa. Surišti kartu, jie, kaip būna, rėmėsi vienas į kitą ir visi kartu
Štai tokie tušti ir beprasmiai kartais būna mūsų pašnekesiai: viena plokštuma traukia kitą. Kai mūsų gyvenimas liaujasi būti vienišas ir sutelktas apmąstymams, pokalbiai pavirsta gandonešiu. Retai sutinkame žmogų, galintį mums pranešti naujienas, paimtas ne iš laikraščių ar pokalbių su kaimynu. Labiausiai nuo artimųjų besiskiriam tik tuo, kad jie skaitė laikraštį arba buvo svečiuose, o mes ne. Kuo skurdesniu tampa mūsų vidinis pasaulis, tuo dažniau ir vis atkakliau einame į paštą. Galite būti tikri: tas vargata, išeinantis su didžiausiu laiškų pluoštu, besididžiuojantis savo plačiu susirašinėjimu, per visą tą laiko nieko neparašė sau. Mes, atrodo, per daug netgi perskaityti vieną laikraštį per savaitę. Paskutiniu metu aš tai darau, ir manyje toks pojūtis, tarsi gyvenčiau svetimame krašte. Saulė, debesys danguje, sniegas ir medžiai man nesako tiek daug kaip anksčiau. Negali būti dviejų ponų tarnu. Neužteks visos dienos įtemptų pastangų, kad suprastum ir įsisavintum dienos turtingumą. Galim gėdintis to, ką per dieną perskaitėm ar išgirdom. Aš nežinau, kodėl mano žinios turi būti tokios nesvarbios lyginant su svajonėmis ir lūkesčiais, kodėl mano gyvenimo nutikimai turi būti tokie niekingi. Naujienos, kurias girdim, daugiausia nėra naujos mūsų dvasiai. Jos tik begalinis senų tiesų kartojimas. Man kartais knieti paklausti, kodėl tokią reikšmę skiria kokiam tai atskiram įvykiui, na, tarkim, tam, kad po 25 m. mes vėl gatvėje sutikome archyvarą Chobinzą. Na ir kas, jūs nepasitraukėte jam iš kelio? Tokios kasdieninės naujienos. Jos, panašu, kybo ore, nepastebimos, tarsi ginčai, ir nusėda ant kokios nors pamirštos thallus arba mūsų proto paviršiaus, tampančia joms dirva, ir taip pradeda keltis pūlinys. Reikia nuo savęs nuprausti tokias naujienas. Net jei mūsų žemė išsilakstys gabalais, kas iš to, jei pati jos esmė liks nepakitusi? Jei mūsų protas sveikas, tai neturėtume domėtis tokiais dalykais. Gyvenam ne dėl šventinių pasilinksminimų. Nepasuksiu ir už kampo, kad pažiūrėčiau, kaip pasaulis išlekia į orą. Gali būti, kad visą vasarą ir beveik visą rudenį nesąmoningai vengėte laikraščių ir naujienų, nes, kaip dabar paaiškėjo, rytas ir vakaras buvo sklidini naujienų jums, o pasivaikščiojimai pilni netikėtumų. Ir jūs sekėte ne naujienas Europoje, o užsiėmėte savo reikalais Masačūsetso laukuose. Jei jūs gyvenate, judate, egzistuojate ploname tarpsluoksnyje, į kur prasiskverbia naujienos apie įvykius, iš kurių daromos laikraštinės naujienos, (sluoksnis plonesnis už laikraščio puslapį, kuriame jos atspausdintos), tada jos užpildo visą jūsų pasaulį. Tačiau jei jūs sklendžiate aukščiau arba panyrate žemiau to sluoksnio, negali būti, kad jūs neprisimintumėte ar jums neprimintų apie jas. Regėti, kaip kasdien teka ar leidžiasi saulė, nustatyti būtent tokius mūsų santykius su absoliučia tiesa reiškia išsaugoti sveiką protą. Kalba apie tautas, tačiau kas yra tautos? Totoriai, gunai, kinai! Jos spiečiasi būriais, tarsi vabzdžiai. Istorikai veltui bando įspausti jas mūsų atmintyje. Tautų pasidarė tiek daug todėl, kad nėra asmenybių. O juk tai pasaulio gyventojai. Bet kuris mąstantis žmogus gali ištarti kartu su Lodino dvasia4): Iš aukšto žiūriu į tautas, Ir vien kaip dulkės jos atrodo, Mano namas debesuos išaustas, Malonus ir tylus man pasirodo. Tad gyvenkime taip, kad nepanašėtumėm į eskimus, kuriuos traukia šunys, nesirinkdami kelio, vienas kitam kandžiodami ausis. Kartais ne be drebulio suvokiu pavojų to, kad vos į savo protą neįsileidau kokio niekingo dalyko ar
gatvės nutikimo smulkmenų. Su nuostaba pastebiu, kaip noriai žmonės užkrauna savo protą tais niekais ir
leidžia tuštiems gandams ir smulkiems atsitiktinumams įsiskverbti į sferą, kuri turėtų būti šventa minčiai. Argi
protas turgus, kai susirenka tam, kad perplautų artimojo kaulus ir aptartų gandus, išgirstus prie arbatos
stalelio? Ar tai paties dangaus dalis, šventykla, pašventinta ir skirta dievo patarnavimui? Man sunku
išsiaiškinti su tuo nedaugeliu faktų, kurie man svarbūs, todėl neskubu užimti savo dėmesio nereikšmingais
Visokių vingrybių ir iškabų, gąsdinančių pažeidėjus dievo bausme, pagalba neprileiskite tokių žmonių prie vienintelės teritorijos, kuri jum šventa. Kaip sunku užmiršti tai, ką visai beprasmiška prisiminti! Jei man lemta tapti vaga, aš labiau norėčiau, kad ja tekėtų kalnų upeliai, Parnaso šaltinių, o ne miesto nutekamieji vandenys. Egzistuoja įkvėpimas, tasai Dievo rūmuose palaikomas pokalbis, pasiekiantis jautrią jūsų ausies klausą. O egzistuoja ir nepadorus ir paplėkęs aludės ar policijos skyriaus atsivėrimas. Ta pati ausis gera priimti ir viena, ir kita. Ir tik klausiančiojo charakteris nulemia, kam jo klausa atvira, o kam uždara. Aš tikiu, kad protas gali būti suteršiamas nuolatiniu dėmėsiu kasdieniams dalykams, nes tada visos mintys įgauna kasdienybės atspalvį. Pats mūsų protas tampa panašus į grindinį, jo trinkeles į gabalus skaldo pravažiuojantys ekipažai, o jei norite sužinoti, kokia danga geriausia, tvirtumu aplenkianti akmenis, eglines lentas ar asfaltą, pažvelkite, koks yra kai kurių mūsų protas, patyręs ilgą tokio pobūdžio poveikį. Jei jau mes patys save taip sudergėme o kas to nepasakys apie save? padėti tegalima tik vienu būdu: atsargumu ir susitelkimu gražinti protui jo šventumą ir vėl paversti jį šventykla. Turime elgtis su protu, t.y. savimi pačiais, kaip su nekaltu ir negudriu vaiku, kurio globėjais esame, ir būti labai atsargiais renkantis tuos ar kitus dalykus, į kuriuos stengiamės atkreipti jo dėmesį. Skaitykite ne Laikus5), skaitykite Amžinybę. Sąlygotumai, galiausiai, ne geriau už nešvarą. Net moksliniai faktai gali apšiukšlinti smegenis, jei kiekvieną rytą nuo jų nenuvalysite pridžiūvusių dulkių ar nesuvilgysite šviežios ir gyvos tiesos rasa, kad priverstume juos išlikti vaisingais. Pažinimas mums suteikiamas ne dalimis, jis nušviečia tarsi ryškūs dangaus šviesos pliūpsniai. Taip, kiekviena mums į galvą ateinanti mintis dėvi mūsų protą, išmuša jame provėžas, kurios, tarsi Pompėjos gatvėse, kalba apie tai, kiek jomis buvo naudotasi. Yra daug dalykų, apie kuriuos po ilgo svarstymo nusprendžiame, ar verta juos žinoti, juos paleisti į gyvenimą, kaip kromelininką su jo vežėčiomis, žingine ar ristele tuo ilgu tiltu, kuriuo tikimės nuvažiuoti nuo tolimiausio laiko kranto ir galiausiai pasiekti artimiausią amžinybės krantą! Argu mes visai neturime nei kultūros, nei subtilumo, ir vien temokame gyventi kaip barbarai ir tarnauti velniui, kaupdami turtus, šlovę ar laisvę, viaką po truputį, ir tai rodydami viešai, tarsi tebūtume žvynai ar lukštas, neturinti minkšto ir gyvastingo trynio? Argi mūsų potvarkiai būtinai turi būti panašūs į dygliuotus kaštonus su nesubrendusiu branduoliu, tinkančius tik pirštų badymui? Kalba, kad Amerikai lemta tapti kovos už laisvę arena, tačiau tuo, matyt, turi omenyje laisvę ne vien politine prasme. Jeigu tarsime, kad amerikiečiai išsilaisvino iš politinės tironijos, jie vis dar lieka ekonominės ir moralinės tironijos vergais. Dabar, kai respublika - res-publica - įsitvirtino, atėjo laikas pasirūpinti apie res-privata - asmenybės valstybę, prižiūrinčią tai, kaip Romos senatas nurodė savo konsulams, ne quid res-PRIVATA detrimenti caperet, t.y., kad asmenybės padėčiai nebūtų daroma žala. Man atrodo, kad savo šalį vadiname laisvės šalimi? Tačiau ką reiškia būti laisvu nuo karaliaus Henrio ir tebebūti Išankstinės nuostatos vergais? Ką reiškia gimti laisvu, tačiau negyventi laisvai? Kokia politinės laisvės kaina, jei ji nėra priemone moralinės laisvės pasiekimui? Kuo mes, tiesa sakant, didžiuojamės laisve būti vergais ar laisve būti laisvais? Mes politikų, besirūpinančių įtvirtinti pačias tolimiausias prieigas prie laisvės, nacija. Galbūt, tik mūsų anūkai bus iš tikro laisvi. Mes pernelyg didelę naštą užsikrauname. Egzistuoja mūsų dalelė, kuri niekaip neperteikta. Įvyksta, taip sakant, mokesčių įvedimas be atstovavimo. Mes pas save įvedame kariuomenę, suteikiame būstus visų spalvų kvailiams ir galvijams. Mes savo varganai dvasiai pateikiame grubius kūnus, o galiausiai nuomininkai surija šeimininkus. Mes neturime tokios tikros kultūros, kokia yra Europoje, nėra brandumo, mes giliai provincialūs, tikri Džonatanai. O provincialūs todėl, kad pamėgdžiojimo pavyzdžių ieškome ne namie, gerbiam ne tiesą, o jos atspindį, mes paleistuvingi ir apsiriboję išskirtine aistra prekybai bei komercijai, pramonei ir žemės ūkiu bei kitiems panašiems dalykams, o juk jie tik priemonės, o ne tikslai. Anglų parlamentas irgi provincialus. Jo nariai apsireiškia netašytais stuobriais, kai tenka spręsti nors kiek svarbesnį klausimą, pavyzdžiui airių ar ... anglų kodėl nepasakius taip? Darbas, kurį jie atlieka, pavergia jų charakterį. Jų gautas pats geriausias išsilavinimas paskirstomas tik antraeiliams dalykams. Pačios subtiliausios manieros pasaulyje greta aukšto intelekto atrodo nerangiomis ir beprasmėmis. Jos panašios į praeities madas išpuoselėjimas, kelraiščiai prie kelių, trumpos senamadiškos aptemptos kelnės. Mes palaipsniui atsisakome jų dėl jų konservatyvizmo, o ne dėl jų privalumų. Jos vien tik dėl nepanaudojamumo išmesti drabužiai arba apvalkalas, siekiantis pagarbos, kurią turėjo gyva būtybė. Paprastai mes regim apvalkalą be turinio ir tasai faktas, kad kai kurių žuvų žvynai vertingesni už jų mėsą, negali būti pateisinimu. Tasai, kuris man primeta savo manieras, panašus į žmogų, bandantį pademonstruoti retenybių kolekciją, kai man tėra įdomus jis pats. Poetas Dekeris6) visai kita prasme Kristų pavadino pirmuoju tikru džentelmenu. Kartoju, ta prasme bet kokie prabangiausi rūmai krikščioniškame pasaulyje yra provincialūs, jie turi įtaką šiauriau Alpių esančių šalių, tačiau ne Romos, reikalams. klausimų, dominančių anglų parlamentą ar Amerikos kongresą, sutvarkymui pakanka prokonsulo arba pretorijaus. Valdymas ir įstatymleidystė! Aš tai maniau, kad tai garbingos profesijos. Girdėjome apie pasaulinės
istorijos dieviškuosius pompilijus, likurgus, solonus, kurių vardai bent jau galėjo būti idealių įstatymo
leidėjų simboliais. Tačiau priiminėti įstatymus, reguliuojančius vergų gimimus ar tabako eksportą!
Kas tai per prekyba, kuri pateisina bet kokią ekspediciją dėl riešutų ar razinų, ir dėl to savus jūreivius paverčia vergais? Šiomis dienomis mačiau sudužusį laivą, kuriame žuvo daug žmonių, o krovinys, kurį sudarė skarmalai, kadagio uogos bei kartusis migdolas buvo išmėtytas ant kranto. Ar vertėjo rizikuoti kelyje iš Livorno į Niujorką dėl kadagio uogų ir karčiojo migdolo? Tik pagalvokite, Amerika siunčia laivus į Senąjį pasaulį dėl karčiosios trauktinės! Argi jūros vanduo, argi laivo sudužimas patys savaime nėra kartūs tiek, kad mūsų gyvenimo taurė nugrimztų į dugną? O tuo tarpu išgirtoji prekyba daugumoje yra tokia. Tačiau yra žmonių, save vadinančių filosofais ir valstybės veikėjais, kurie tiek akli, kad progresą ir civilizaciją laiko priklausomais nuo panašaus pobūdžio veiklos, kurią galima sulyginti su musių zvimbimu aplink raugo statinaitę. Gerai, jei žmonės būtų austrėmis, - kažkas pastebėjo. Gerai, atsakau, jei jie būtų uodais. Leitenantas Herndonas7), kurį mūsų vyriausybė pasiuntė tyrinėti Amazoniją ir, kaip sako, plėsti vergovės verslo sritį, pastebėjo, kad ten labai trūksta darbščių ir veiklių žmonių, kurie žinotų, kur yra gyvenimo džiaugsmas, ir kurie turi dirbtinų poreikių, kurių patenkinimui reikia įsisavinti milžiniškus tos šalies resursus. O kokie tai poreikiai, kuriuos reikia taip skatinti? Tai ne meilė prabangos dalykams kaip kad tabakui ar vergams iš jo gimtosios (taip manau) Virdžinijos ir ne ledo, granito ar kitų medžiagų, kuriomis turtinga mūsų Naujoji Anglija, poreikis, o milžiniški šalies resursai visai ne derlingos ar skurdžios dirvos. Svarbiausia, ko trūksta kiekvienoje valstijoje, kur aš lankiausi, buvo aukštų ir garbingų tikslų nebuvimas. Tik tai sekina milžiniškus Gamtos resursus ir galiausiai ją palieka be resursų, nes žmogus, kas natūralu, išmiršta. Kai kultūra bus mums reikalingesnė nei bulvės, o švietimas labiau nei cukruotos slyvos, tada bus įsisavinami milžiniški pasaulio resursai, o gamybos rezultatu arba pagrindiniu produktu bus ne vergai, ne valdininkai, o žmonės tie reti vaisiai, vadinami herojais, šventaisiais, poetais, filosofais ir išgelbėtojais. Trumpiau sakant, kaip kad sniego gūbris susidaro ten, kur nėra vėjo, žmogiškasis nustatymas susiformuoja ten, kur nėra tiesos. Tačiau vis tik tiesos vėjas pučia virš jo ir galiausiai nupučia jį. Tai, ką vadina politika, yra kažkas labiau paviršutiniška ir nebūdinga žmogui, todėl aš praktiškai niekada iki galo nesuvokiau, ar ji turi kokį ryšį su manimi. Kaip suprantu, laikraščiai skirią dalį vietos politikai ir vyriausybei savo nuožiūra, ir tai, reikia pasakyti, vienintelis dalykas, kuris gelbsti reikalą. Tačiau kadangi mėgstu literatūrą ir kažkokiu laipsniu ir tiesą, niekad neskaitau tų kolonėlių. Visai nenoriu atbukinti teisingumo jausmo. Ir man neteks atsakyti už tai, kad perskaičiau bent vieną vienintelį prezidento pranešimą. Keistais laikais gyvename; kai imperijos, karalystės ir respublikos elgetauja prie asmenybės durų ir skundžiasi jai savo nelaimėmis! Kada bepaimčiau laikraštį, visada kokia nors pasigailėtina vyriausybė, stovinti ant bankroto ribos, atkakliau už italų vargšą meldžia mane, skaitytoją, už ją balsuoti. O pamanyčiau pažiūrėti į jos popierius, surašytus, galbūt, kokio nors geranoriško raštininko ar prekinio laivo kapitono, atvežusio juos iš toli (juose nėra nė žodžio angliškai), aš, galbūt, perskaityčiau apie kokio nors Vezuvijaus išsiveržimą ar Po patvinimą, realius ar išgalvotus, kurie ir sukėlė jai tą bankrotą. Panašiu atveju aš nedvejodamas siūlau jai dirbti ar žingsniuoti į labdaros tašką. O tai sėdėtų ramiai sau namie, kaip paprastai darau aš. Vargšelis prezidentas! Būtinybė išlaikyti populiarumą ir atlikti savo pareigas visai jį sutrikdė. Laikraščiai štai mus valdanti jėga. Bet kuri kita vyriausybė vien tik jūros pėstininkų saujelė iš Independence fronto. Jei neskaitote Daily Times, vyriausybė ant kelių maldaus jus apsigalvoti, juk mūsų laikais neskaityti laikraščių išdavystė. Politika arba kasdieniniai reikalai, labiausiai jaudinantys žmones, yra be abejonių, gyvybiškai svarbiomis žmonių visuomenės funkcijomis, tačiau jas atlikti reikia automatiškai, nesusimąstant, panašiai, kaip atliekam savo organizmo funkcijas. Tai kažkas augališka, infražmogiška. Kai aš miglotai jaučiu jų poveikį aplink save, kaip kad žmogus jaučia virškinimo procesus, kai serga ar kenčia nuo dispepsijos, kaip kad virškinimo sutrikimą vadina medikai. Tai tapatu tam, kai mąstytojas leidžia pasauli skrandžiui virškinti jį. Politika yra tarsi visuomenės skrandis, pilnas, kaip paukščių, smėlio ir žvirgždo, o abi mūsų politinės partijos du jo skyriai. Kartais jis gali dalintis į keturias dalis, esančias nuolatinėje trintyje. Tad ne tik atskiri žmonės, bet ir valstybės kenčia nuo akivaizdaus skrandžiaus sutrikimų, apie ką liudija iškalbingi garsai, kuriuos nesunku įsivaizduoti. Tokiu būdu mūsų gyvenimas yra ne užmiršimas, o, deja, daugiausia išlaikymas atmintyje to, kad mes net neprivalom suprasti, bent jau būdravimo būsenoje. Kodėl gi mums kartais nesusitikti ne kaip dispeptikams, pasakojantiems blogus sapnus, o kaip eupeptikams, kad pasveikintumėm vienas kitą su nuostabiu rytu? Manau, kad tai ne toks jau nepamatuotas reikalavimas. Pastabos: 1) Amerikiečių turčius, lordas Timotis Deksteris papuošė savo vilą Niuporte mitinių ir istorinių personažų pilno ūgio statulomis. 2) Žodžių žaismas: flat - ir lyguma, ir butas; bar - ir brasta, ir baras. 3) 1851-52 m. kovotojas už Vengrijos nepriklausomybę Lajošas Košutas (1802-1894) aplankė JAV kaip garbės svečias. Čia jį iškilmingai priėmė. Tačiau konfliktą sukėlė vengrų emigrantai- revoliucionieriai, protestavę prieš Košuto pastangas save pateikti vieninteliu 1848 m. Vengrijos revoliucijos didvyriu. 4) Lodinas - keltų folkloro personažas. 5) Žodžių žaismas: The Times laikraščio pavadinimas. 6) Dekeris (Thomas Dekker, 1572 1632) Elizabetos laikmečio anglų dramaturgas ir pamfletų kūrėjas. 7) Komandoras Herndonas (William Lewis Herndon,1813 1857) JAV jūrininkas ir tyrinėtojas, kurį 1851 m. su ekspedicija pasiuntė į Amazone. 1854 m. jis parengė ataskaitą apie ją.
Skaitiniai | |
išmatavau nes esu matininkas arba, daugių daugiausia, kokias naujienas atnešiau. Jiems reikia ne mano
esmės, o mano apvalkalas. Kažkaip iš toli pas mane atvažiavo žmogus su pasiūlymu paskaityti paskaitą
apie vergovę. Pakalbėjęs su juo, supratau, kad ji ir jo vienminčių krūvelė norėjo sudiktuoti 7/8 mano
paskaitos, man palikęs tik 1/8, todėl aš atsisakiau. Kai mane kviečia skaityti paskaitą o aš tikrai toje srityje
turi šiokią tokią patirtį aš laikau savaime suprantama, kad iš manęs tikisi išgirsti ne tiesiog ką nors
malonaus ar tai, su kuo visi sutinka, o tai, ką aš iš tikro galvoju kokiu nors klausimu, ir net jei būčiau
paskutiniu durniumi pasaulyje, todėl ketinu jiems atiduoti didesnę savęs dalį. Pas mane pasiuntė ir buvo
pasirengę sumokėti, tad aš tvirtai nusprendžiau, kad jie mane išgirs, nors aš jiems mirtinai nusibodau.
į nieką. Taip indai pasaulį užkėlė ant dramblio, dramblį ant vėžlio, vėžlį ant gyvatės, o gyvatės jau nebuvo
ant ko pastatyti. Vienintelis tos triukšmingos kampanijos vaisius naujas skrybėlių fasonas (Kossuth hat).
dalykais, kuriuos gali išaiškinti tik dieviškoji išmintis. Tokios, paprastai, yra naujienos laikraščiuose ir
pašnekiuose. Jų atžvilgiu svarbu išlaikyti proto tyrumą. Tereikia įsileisti vieno vienintelio teismo proceso
smulkmenas, leisti joms pranikti į mūsų sanctum sanctorum - valandai, daugeliui valandų ir
švenčiausiojo proto dalis virs smukle, tarsi tuo metu mus tedomintų gatvės dulkės ir pati gatvė su judėjimu
joje, sumaištimi ir purvais išniekinusi mūsų minčių švenčiausiąją vietą! Argi tai nebūtų intelektualia ir moraline
savižudybe? Kai būdavau priverstas kaip žiūrovas ir klausytojas kelias valandas praleisti teismo salėje,
mačiau, kaip laikas nuo laiko durys atsidarydavo ir į salę įeidavo mano kaimynai nuplautomis rankomis ir
veidais, nors jiems visai nereikėjo tenai būti, ir ant pirštų galiukų prisėlindavo arčiau. Man rodėsi, kad jiems
nusiimant kepures, jų ausys virsdavo milžiniškomis įdubomis garsui ir spausdavo jų smulkias galvutes. Tarsi
vėjo malūno sparnai, jos gaudė platų, tačiau mažareikšmį garsų srautą, kuris, padalęs kelias apvijas jų
smegenyse ir pakutenęs jų išsikišimus bei dantelius, išeidavo pro kitą pusę. Įdomu, pamaniau aš, ar kai jie
pareina namo, taip pat kruopščiai plauna ausis, kaip prieš tai [plovė] rankas ir veidus? Man visada atrodė,
kad tokiais atvejais klausytojai ir liudininkai, advokatas ir prisiekusieji, teisėjas ir ant nusikaltėlių suolo sėdintis
teisiamasis jei tik galima laikyti jį kaltu iki paskelbiant nuosprendį visi jie yra vienodai kalti, ir galima
tikėtis, kad žybtels žaibas ir nutrenks juos visus vietoje.
Kaip susiję dieviškieji įstatymleidžiai su tabako eksportu ar importu, o humaniškieji su vergų gimimu? O
jeigu jums reikia pateikti šį klausimą kokio nors Viešpaties sūnaus nagrinėjimui, o jis netiri vaikų XIX amžiuje?
Ar tai reiškia, kad išmirė visa šeima? Ir kokiomis sąlygomis galėtumėte ją sugražinti? Kaip Paskutinio teismo
dieną pasiteisins valstija, kaip kad Virdžinija, kurios pagrindiniu gamybos produktu yra vergai? Kas gali
puoselėti patriotizmą tokioje valstijoje? Aš imu faktus iš lentelių, kurias paskelbė pačios valstijos.