Laukinė prigimtis mane žudo. Vartiklis: Philosophy: Thoreau. Walden

Grįždamas namo jau visai sutemus su vėriniu žuvų ir meškerėmis, pamačiau švilpiką, sėlinantį skersai kelio, ir pajutau keistą laukinio pasimėgavimo virpulį - mane apėmė pagunda sučiupti ir praryti gyvą, ir ne todėl, kad būčiau jautęs alkį, bet dėl slypinčio šiame gyvyje laukinumo. Tiesa, gyvendamas palei tvenkinį, gal kokį kartą ar du pasileisdavau per mišką kaip pusiau išbadėjęs šuo, užmiršęs viską pasaulyje, tik ieškodamas kokio grobio, ir joks kąsnis nebūtų pasirodęs man pernelyg laukinis.

Aš pajutau ir dar jaučiu savyje du potraukius: vieną aukštesniam arba dvasiniam gyvenimui, o kitą - primityviai laukinei būčiai, ir aš gerbiu juos abu. Aš myliu laukinį pradą ne mažiau už gėrio. Man iki šiol patinka žvejojimas dėl to, kad jame slypi laukinis azartas. Aš kartais mėgstu paprastą sąlytį su gyvenimu ir praleidžiu visą dieną gyvuliškiau nei gyvulys. Gal kaip tik žvejybai ir medžioklei, kurias pažįstu nuo jaunų dienų, turiu būti dėkingas, kad artimai pažinau Gamtą.
Žvejai, medžiotojai ir medkirčiai patys tam tikra prasme yra Gamtos dalis.

Man nebuvo gaila nei žuvų, nei sliekų. Ir vis tiek esama kažko iš esmės nešvaraus maiste, pagamintame iš to, kas gyva. Daugelis žmonių jaustųsi nepatogiai, jei kas nors juos pamatytų ruošiant savo rankomis tuos pietus, kuriuos jiems ruošia kiti.

Beje, aš pats niekad nebuvau ypatingai išrankus; kartais, esant reikalui, galėjau su apetitu sudoroti iškeptą žiurkę. Aš džiaugiuosi, kad iki šiol geriu tik vandenį - kaip atiduodu pirmenybę natūraliam dangui prieš narkomano rojų! Vynas nėra toks kilnus, o juk galima paskandinti visas ryto viltis karštos kavos puodelyje, o vakarines - stiklinėje arbatos. Netgi muzika gali svaiginti!
Jos pražudė Graikiją ir Romą; jos pražudys Angliją ir Ameriką!

Toro, Voldenas. 12 skyrius. [sparnuota katė]

Daugelis kaimelio Boses^*), tinkamų tik purvino vėžlio susekimui rūsyje maisto saugojimui, p puikavosi savo buveinėmis miške be savo šeimininkų žinios ir bergždžiai uostinėjo senas lapių ir švilpikų olas. [ ... ] Kartą nustebau, pamatęs katę, einančia akmenuota tvenkinio pakrante, nes jos retai nutolsta taip toli nuo savo namų.

Kartą uogaudamas miške sutikau katę su jaunais kačiukais, gana laukinius, ir jie visi, kaip ir jų mama, išrietė nugarą ir įnirtingai purkštavo į mane. Prieš kelis metus iki apsigyvenant miške, vienoje iš Linkolno fermų, esančių arčiausiai tvenkinio, pas misterį Gilian Baker’į, buvo vadinamoji „sparnuota katė“. Kai aš 1842 m. panorau ją pamatyti, ji, kaip ir buvo įpratusi, išvyko medžioti į mišką (nesu tikras, ar tai buvo patinas, ar patelė, todėl naudosiu įprastą įvardį), tačiau jos šeimininkė pasakė man, kad ji atsirado čia vos daugiau nei prieš metus, balandžio mėnesį, ir buvo galiausiai įsileista į namus; kad ji buvo tamsiai rusvai pilkos spalvos, su balta dėmele ant gerklės ir baltomis kojomis ir turėjo didelę pūkuotą kaip lapės uodegą; kad žiemą jos kailis tapo tankus ir išsikišo palei šonus, sudarydamas 10 ar 12 colių ilgio ir 2,5 pločio ataugas, o po smakru, kaip mova, viršutinė pusė netanki, o apačioje susivėlusi kaip veltinis, tačiau pavasarį šie dariniai nukrito.

Jie man atidavė jos „sparnų“ porą, kurią tebeturiu. Ant jų nėra jokių membranos požymių. Kai kas manė, kad tai voverės skraiduolės ar kokio kito laukinio gyvūno, kas visai įmanoma, nes gamtininkų nuomone, yra vaisingų hibridų kilusių iš kiaunių ir naminių kačių sueičių. Norėčiau laikyti tokią katę, jei kokią nors laikyčiau; kodėl poeto katė negali būti sparnuota kaip ir jo žirgas?

^*) Toro visi šunys buvo Boses ir Treys - niekuo neišsiskiriantys gyvūnai, kurie bėgiojo per mišką, vaikėsi aukas ir monotoniškai lojo. Dažnai, kaip galima įtarti, jei buvo palikti likimo valiai. Nuostaba buvo abipusė. Tuo labiau naminė katė, kuri visas dienas gulėjo ant kilimėlio, atrodo visai miške tarsi namuose ir savo gudriu bei mįslingu elgesiu atrodė labiau vietinė nei įprasti šių vietų gyventojai.