Toro. Voldenas. Vartiklis: Philosophy

O tuo metu visa pakrantė jau aidi nuo varlių kvarksėjimo - tai apkvaitusios dvasios senų girtuoklių ir lėbautojų, vis dar neatgailaujančių - jie nori išlaikyti senųjų puotų smagią nuotaiką, nors dabar jų balsai gargždūs ir gūdžiai liūdni, tai tik pasijuokimas iš linksmumo, vynas seniai prarado skonį ir tiktai pučia vidurius, o vietoj saldaus svaigulio, - tik persisotinimas ir išpampimas.

Štai vienas šiaurinėje pakrantėje, labai panašus į savivaldybės narį, leidžia seiles, padėjęs smakrą ant lelijos lapo tarsi ant servetėlės, maukteli kadais paniekinto vandens ir perduoda taurę ratu toliau, išleisdams kažką panašaus į "tr-r-r-o-o-n-k, tr-r-r-o-o-n-k".

Nuostabus vakaras, kai visas kūnas pavirsta vienu jausmu ir kiekviena savo pora geria palaimą. Gamtoje aš jaučiu keistą palaimą, aš - jos pačios dalis. Varlės skelbia nakties pradžią, o vėjas ribuliuojančiu vandens paviršiumi atneša lėlio dainą. Tačiau atokvėpis visuomet būna tik laikinas. Patys pikčiausi žvėrys nesiilsi, o ieško savo grobio.

Aš manau, kad žmonės iki šiol vis dar bauginasi tamsos, nors krikščionybė ir žvakės atrastos senai ir visos raganos pakartos. Mano manymu, sveika didesnį laiko dalį praleisti vienumoje.

Paprastai apie mus yra pakankamai erdvės. Mūsų horizontas niekada nesibaigia ties mūsų alkūnėmis. Nei miško tankmė, nei tvenkinys nesiremia tiesiai į duris - visuomet pasilieka gabalėlis mums pažįstamo ir nutrypto skynimo, pasisavinto ir atitverto, paimto iš Gamtos...

Taigi aš turiu savą saulę savą mėnulį ir žvaigždes, nuosavą mažą pasaulį. Kiekvienas mažytis pušies spyglys buvo kupinas artumo ir draugiškumo man.

Žmonės dažnai sako man, kad ten turėjau jaustis labai vienišas. Visa ši žemė, kurioje mes gyvename, yra tik taškelis Visatoje. Kodėl aš turėčiau jaustis vienišas? Argi mūsų planeta nėra Paukščių Take?

Aš įsitikinau, kad jokiomis kojų pastangomis negalima priartinti vienq prie kitos dviejų sielų. Ko gi labiausiai geidžiame, kad būtų greta mūsų? Tik ne minios ar geležinkelio stoties, ne smuklės...

Draugija, net geriausia, greit ima varginti ir blaško. Aš niekada nebuvau sutikęs geresnio draugo už vienumą. Mes dažnai esame vienišesni svetur, tarp žmonių, nei pasilikę vieni kambaryje. Kai žmogus mąsto arba dirba, jis visuomet vienas, kad ir kur jis būtų. Vienatvė nematuojama myliomis, kurios skiria vieną žmogų nuo kito.

Žmonių draugija dažnai pernelyg pigi. Mes susitinkame pernelyg dažnai, nespėję įgyti jokios naujos vertės vienas kitam. Mums teko susitarti dėl kai kurių etiketo ir mandagumo taisyklių, kad tie dažni susitikimai būtų pakenčiami ir mes nestotume į atvirą kovą. Žmogaus vertė ne odoje, tad neprivalu ją nuolat liesti.

Baisiau už gyvatę

Gyvatė įkando žmogui ir jis mirė. Neretas atvejis.
O ar gali žmogus mirti prisilietęs prie varlės?

Gali! Ji atrodytų varlė kaip varlė: juoda, su geltonais dryželiais ant nugaros. O gyvena ši lapalaipių genties Auksajuostė lapalaipė varlė (Phyllobates aurotaenia) tropinėje Kolumbijos Ramiojo vandenyno Čiokos pakrantės atogražų miškuose. Šios varlės odos išskiriami nuodai (batrachotoksinas) 30 kartų stipresni už nuodingiausios gyvatės (kurare grupės) nuodus. O dar pavojingesnė kita ten pat gyvenanti geltonos spalvos Siaubingoji lapalaipė (Phyllobates terribilis). Suaugusiam žmogui nužudyti užtenka vos 2 mikrogramų (0,000002 g) jos nuodų (taigi, pakanka prie jos vien prisiliesti). Nuodų liaukos yra ant nugaros ir už ausų. Spėjama, kad šios varlės nuodus gauna maitindamosios nuodingais vabzdžiais, o gal ir pačios juos sintetinasi. Šių varlių nuodais Kolumbijos indėnai ištepdavo strėlių antgalius, kad jos taptų pražūtingomis. Vienos varlės pakakdavo kelioms dešimtims strėlių. Veiksnaus priešnuodžio prieš šiuos nuodus nerasta.