Toro: kaip pažinti pupas?
Apie autorių >>>>>
Tai buvo reta patirtis, kurią man suteikė ilga pažintis su pupomis, kai
jas sodinau, kaupiau, rinkau, kūliau, lukštenau ir pardavinėjau (beje,
šitai daryti buvo sunkiausia), ir dar galėčiau pridurti - kai valgiau
jas, nes iš tikrųjų jas ragavau. Aš pasiryžau pažinti jas.
Kai augo, purenau jas nuo penkių ryto iki vidudienio, o likusį laiką paskirdavau
kitiems reikalams. O kur dar ta artima ir įdomi pažintis su įvairiausiomis
piktžolėmis, kai taip negailestingai sunaikini jų gležnus organizmus,
kai kauptuku darai tą baisią atranką, sulygindamas su žeme vieną
rūšį ir stropiai puoselėdamas kitą.
Štai pelynas, čia balanda, o čia
varputis - čiupk juos, kirsk, versk šaknimis į saulę, nepalik nė
vieno siūlelio šešėlyje, nes jei šito nepadarysi, tai jie apsivers
ant kito šono ir po kelių dienų vėl žaliuos lyg niekur nieko.
Tai buvo ilgas karas - tik ne su gervėmis, bet su piktžolėmis, ir
jų, šitų trojiečių, pusėje buvo ir saulė, ir lietus, ir rasa. Kasdien
ėjau pupoms į pagalbą, apsiginklavęs kauptuku, retinau jų priešų
gretas, užversdamas tranšėjas jų u piktžalingais lavonais.
Ne vienas stipruolis šalmuotas Hektoras, per visą pėdą iškilęs virš
besispiečiančių aplink jį bendražygių, krito į dulkes, pakirstas
mano ginklo.
Šitas vasaros dienas, kurias kai kurie mano amžininkai skirdavo
dailiųjų menų studijavimui Bostone ar Romoje, kiti meditavimui
Indijoje, o dar kiti prekybos reikalams Londone arba Niujorke,
aš kartu su kitais Naujosios Anglijos fermeriais atidaviau
žemdirbystei.
Ir ne todėl, kad norėjau maitintis pupomis (mat
savo prigimtimi esu pitagorietis ir nepaisydamas jų paskirties -
košei ar balsavimui, mainiau jas į ryžius); galbūt kai kuriems
reikia dirbti laukuose vien dėl tropų ir posakių, kuriais kada
nors pasinaudos parabolių kūrėjai. Apskritai tai buvo retas
malonumas, ir jei jis tęstųsi pernelyg ilgai, galėtų pasidaryti
lengvabūdišku linksminimusi.
Ir nors aš netręšiau savo pupų ir
nė karto kaip reikiant ir ištisai neapkaupiau, ir man už tai
galų gale buvo atlyginta, nes, "joks kompostas ar tręšimas
nepalyginamas su šiuo nuolatiniu dirvos judinimu, perkasimu bei
purenimu". "Žemė, ypač šviežiai sukasta, turi tam tikro magnetizmo,
kuriuo pritraukia druską, jėgas ar kitas geras vertybes, kurios
teikia jai gyvybingumą ir yra viso mūsų triūso ir bruzdėjimo
prasmė, palaikanti mus, o visoks mėšlavimas ir kiti niekingi
būdai tėra tik pagalbinės ir antraeilės priemonės".
Iš šio lauko surinkau dvylika bušelių pupų.
Išmokau ir dar kai ko. Aš tariau sau: kitą vasarą taip uoliai sodinsiu ne pupas ir kukurūzus, o daugiau tokias sėklas, - jei jų apskritai yra - kaip nuoširdumas, teisingumas, paprastumas, tikėjimas, tyrumas ir panašiai; pažiūrėsiu, ar jos auga šioje dirvoje, netgi skiriant mažiau triūso ir trąšų, ar išmaitins jos mane, nes nuo šitų kultūrų žemė, be abejo, dar neišsekinta.
Deja! Bet praėjo ta vasara, kita ir dar viena, ir turiu pasakyti, kad sėklos, kurias pasėjau, jau suėstos kirminų ir praradusios gyvybingumą, todėl ir neužderėjo.
Kiti Toro tekstai:
Kraštas be kiškių
H. Toro. Gyvenimas be principų
Tegu upės teka plaštakių lapais
Su pergale!
Gamtos muzikos garsams pavaldûs
Laukinė prigimtis mane žudo
Odė kurmiams
Kas išmokys lakštingalą čiulbėti?
Pedagogika
Kiek mokančių skaityti?
Toro: Mano sielos šnabždesys
Taip pat skaitykite:
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Filosofijos skiltis