Koks kraštas be kiškių? Thoreau. Walden. Vartiklis: Philosophy

Su manimi gerai apsiprato kiškiai (Lepus Americanus). Vienas visą žiemą slėpėsi po namu, nuo manęs skiriamas tik grindimis, o kiekvieną rytą, tereikė man sujudėti, skubiai spruko – tuk-tuk-tuk – paskubomis atsitrenkdamas galva į grindų lentas. Temstant kiškiai susirinkdavo prie mano durų pagraužti mano išmestų Hare at cabin

bulvių lupenų ir savo spalva buvo taip panašūs į žemę, kad kai nejudėdavom buvo nepastebimi. Kartais prieblandoje aš tai galėdavau įžiūrėti vieną jų prie lango, tai vėl pamesdavau iš akių. Kai vakare atidarydavau duris, jie suklykdavo, pašokdavo ir striksėdavo šalin.

Iš arti jie man sukeldavo tik gailestį. Kartą vakare vienas jų ilgai tupėjo prie pačių durų, drebėdamas iš baimės, tačiau nesiryždamas pajudėti: pasigailėtinas sutvėrimas, liesas, kaulėtas, smailianosis, ilgomis ausimis, skysta uodegėle ir plonomis letenėlėmis. Atrodė, kad gamta išsisėmė, kai tvėrė jį ir jau nebuvo pajėgi kam nors daugiau. Jo plačios akys atrodė naiviomis ir ligotomis, priblėsusiomis kaip būna sergant vandenlige. Aš žengiau ir – o stebuklas! – jis spyruokliuojančiais šuoliais nuskuodė sniego danga gracingai ištempęs visą savo kūną, ir akimirksniu buvo toli miške – laisvas miško gyvis parodė savo jėgą ir patvirtino Gamtos privalumą. Ne veltui, vadinasi, jis toks plonas. Tokia jo prigimtis (kai kurie išveda lepus iš livipes - lengvakojis).

Koks gi tas kraštas, kuriame nėra triušių ir kurapkų? Tai - vieni paprasčiausių ir autentiškiausių gyvynijos atstovų, - senosios ir gerbtinos rūšys, žinomos nuo seniausių laikų iki dabarties, neatskiriamos nuo Gamtos esmės ir substancijos, giminingiausios lapams ir žemei, ir viena kitai; tik viena turi kojas, o kita - sparnus.

Kai pabaidai triušį ar kurapką, vargu ar galvoji, kad jie laukiniai padarai, tai tiesiog kažkas natūralu ir laukta, lyg būtų sušnarėję lapai. Kad ir kokia įvyktų revoliucija, nėra abejonės, kad kurapka ir triušis kaip tikrieji vietiniai gyventojai pergyvens ją.

Jei iškertamas miškas, jiems prieglobstį suteikia atžalos ir krūmai, ir tuomet jų dar pagausėja. Iš tiesų vargingas tas kraštas, kuris neišmaitina zuikio. Mūsų miškuose pilna ir vienų, ir kitų, ir prie kiekvienos pelkės gali pamatyti vaikštinėjančią kurapką arba triušį, o iš visų pusių jų tyko žabangos ir spąstai, paspęsti kokio nors piemens.

Atskiro žmogaus, kaip ir žmonijos, gyvenime būna metas, kai medžiotojai – tie „geriausieji žmonės“, kaip juos vadina algonkvinų gentyje. Galima tik pagailėti berniuko, kuriam taip ir neteko nė karto iššauti; jis tuo netapo žmogiškesnis; tiesiog rimta spraga jo išsilavinime. Taip aš atsakydavau, kai mačiau, kad jaunuolis turi polinkį medžioklei, tikėdamasis, kad su amžiuje tai praeis savaime. Nė vienas humaniškas žmogus, išaugęs iš berniokiško amžiaus, neims be reikalo žudyti gyvą būtybę, kuriai duotas tokia pat gyvybė, kaip ir jam. Užgintas kiškis rėkia kai vaikas. Perspėju jus, motinos, kad aš savo simpatijomis ne visad laikausi įprasto filantropinio skirtumo.

Tokia dažniausiai būna pirma jaunuolio pažintis su mišku ir savo asmenybės pagrindu. Jis į mišką pradžioje eina kaip medžiotojas ir žvejys, o jau vėliau, jei savyje turi geresnio gyvenimo sėklų, jis randa savo pašaukimą būti poetu ar gamtotyrininku ir išsiskiria su šautuvo ir meškere. Dauguma žmonių tuo atžvilgiu taip ir neišauga iš vaiko amžiaus. ...