Toro:
Odė kurmiams

Visur - parduotuvėse, įstaigose ir laukuose man atrodė, kad gyventojai tūkstančiais įmantriausių būdų atgailauja už savo nuodėmes. Esu girdėjęs apie brahmanus, kurie sėdi prieš keturius laužus ir vis tiek žiūri tiesiai į Saulę; arba kybo galva žemyn virš liepsnos; arba stebi dangų per petį tol, kol nepajėgia atgauti normalios padėties, ir tik skystis gali patekti į pilvą per jų iškreivotus kaklus; arba visan gyvenimui prisikausto grandine prie medžio kamieno; arba nelyginant vikšrai savo kūnais matuoja didžiausių imperijų platybes; arba stovi viena koja ant stulpo, - tačiau netgi šie savanoriško kankinimo būdai kažin ar įspūdingesni už tuos vaizdus, kuriuos aš regiu kasdien. Dvylika Heraklio žygių - niekai, palyginti su mano kaimynų triūsu; anų tebuvo 12 ir visi turėjo tikslą, o man niekada neteko matyti, kad šitie žmonės būtų nugalabiję arba bent pagavę kokią pabaisą, arba užbaigę kokį nors darbą. Jie neturi draugo Jolos, kuris įkaitinta geležimi nudegintų hidros galvą, be to, kai tik viena nukrinta, bemat išdygsta dvi naujos.

Aš matau jaunus žmones, mano žemiečius, kurie, savo nelaimei, paveldėjo fermas, namus, klėtis ir žemdirbystės įnagius: šiuos dalykus lengviau įsigyti, nei jais atsikratyti. Geriau jie būtų gimę plyname lauke ir išauginti vilkės, tuomet gal geriau matytų, kokiuose laukuose yra pašaukti dirbti. Kas juos pavertė dirvos vergais? Kodėl jie turi suvalgyti tuos savo šešiasdešimt akrų, kai žmogui yra skirta suvalgyti tik savąją purvo saują. Kodėl vos gimę, jie jau turi pradėti rausti sau kapo duobę? Bedaliams pakanka darbo, maitinant ir prižiūrint kelias kubines savo pačių kūno pėdas. Žmonių triūsą ženklina klaida. Geresniąją savęs dalį jie bemat užaria į dirvą vietoj trąšų. Tariamas likimas, paprastai vadinamas būtinumu, verčia juos kaupti turtus, kuriuos, kaip sakoma vienoje senoje knygoje, kandys ir rūdys suės arba įsilaužę vagys išvogs. Tai kvailių gyvenimas - priėję jo galą, o kartais ir anksčiau jie patys tuo įsitikina. Sakoma, kad Deukalionas ir Pira sukūrė žmones, svaidydami per petį akmenis:

  Inde genus durum sumus, experiensque laborum,
  Et dokumenta damus qua sumus origine nati.

Arba, kaip tą patį skambiai rimuoja Relis*):

  From thence our kind hard-hearted is, enduring pain amd care,
  Approving that our bodies of a stony nature are.

Štai ką reiškia aklai paklusti paikam orakului, mėtyti atgal akmenis ir nežiūrėti, kur jie krenta.


*) Seras Volteris Relis (Sir Walter Raleigh, apie 1552-1618) – anglų žemvaldys, valstybės veikėjas, poetas ir rašytojas, istorikas, keliautojas, Elžbietos I favoritas. Pasižymėjo ispanų laivyno užpuolimais už ką gavo riterio titulą (1585). Pasakojama legenda, kad po karalienės kojomis numetė savo violetiškai auksinį apsiaustą, kad ji galėtų pereiti per balą, o taip pat kad deimantu stikle išraižė eiles, kad patrauktų jo sdėmesį. Laikoma kad būtent Relis į Angliją įvežė bulves ir tabaką – ir jis buvo vienas pirmųjų Šiaurės Amerikos kolonizatorių. Jis plėšė ispanų laivus ir ieškojo Eldorado, kariavo Flandrijoje ir Airijoje. Jis sumąstė jūros vandens gėlinimo metodą, o taip pat domėjosi alchemija. Įkalintas Taurio bokšte rašė (nebaigtą) „Pasaulio istoriją“. Jo eilės gana paprastos, neišdailintos. Irgi Taueryje parašyta „Okeano meilė Sintijai“ perteikia melancholišką istorijos pojūtį. Cituojamas dvieilis yra iš „Pasaulio istorijos“ (1 kn. 2 sk. §5).


Kiti Toro tekstai:
Kraštas be kiškių
H. Toro. Gyvenimas be principų
Tegu upės teka plaštakių lapais
Kaip pažinti pupas?
Su pergale!
Gamtos muzikos garsams pavaldûs
Laukinė prigimtis mane žudo
Kas išmokys lakštingalą čiulbėti?
Pedagogika
Kiek mokančių skaityti?
Toro: Mano sielos šnabždesys

Taip pat skaitykite:
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Filosofijos skiltis

Vartiklis