|
Toro: Odė kurmiams |
|
Visur - parduotuvėse, įstaigose ir laukuose man atrodė, kad gyventojai
tūkstančiais įmantriausių būdų atgailauja už savo nuodėmes. Esu girdėjęs
apie brahmanus, kurie sėdi prieš keturius laužus ir vis tiek žiūri
tiesiai į Saulę; arba kybo galva žemyn virš liepsnos;
arba stebi dangų per petį tol, kol nepajėgia atgauti normalios padėties,
ir tik skystis gali patekti į pilvą per jų iškreivotus kaklus;
arba visan gyvenimui prisikausto grandine prie medžio kamieno;
arba nelyginant vikšrai savo kūnais matuoja didžiausių imperijų platybes;
arba stovi viena koja ant stulpo, - tačiau netgi šie savanoriško kankinimo
būdai kažin ar įspūdingesni už tuos vaizdus, kuriuos aš regiu kasdien.
Dvylika Heraklio žygių - niekai, palyginti su mano kaimynų triūsu;
anų tebuvo 12 ir visi turėjo tikslą, o man niekada neteko matyti, kad
šitie žmonės būtų nugalabiję arba bent pagavę kokią pabaisą, arba užbaigę
kokį nors darbą. Jie neturi draugo Jolos, kuris įkaitinta geležimi
nudegintų hidros galvą, be to, kai tik viena nukrinta,
bemat išdygsta dvi naujos.
Aš matau jaunus žmones, mano žemiečius, kurie, savo nelaimei, paveldėjo
fermas, namus, klėtis ir žemdirbystės įnagius: šiuos dalykus lengviau
įsigyti, nei jais atsikratyti. Geriau jie būtų gimę plyname lauke ir
išauginti vilkės, tuomet gal geriau matytų, kokiuose laukuose yra
pašaukti dirbti. Kas juos pavertė dirvos vergais? Kodėl jie turi suvalgyti
tuos savo šešiasdešimt akrų, kai žmogui yra skirta suvalgyti tik
savąją purvo saują. Kodėl vos gimę, jie jau turi pradėti rausti sau
kapo duobę? Bedaliams pakanka darbo, maitinant ir prižiūrint
kelias kubines savo pačių kūno pėdas.
Žmonių triūsą ženklina klaida. Geresniąją savęs dalį jie bemat užaria
į dirvą vietoj trąšų. Tariamas likimas, paprastai vadinamas būtinumu,
verčia juos kaupti turtus, kuriuos, kaip sakoma vienoje senoje knygoje,
kandys ir rūdys suės arba įsilaužę vagys išvogs. Tai kvailių gyvenimas -
priėję jo galą, o kartais ir anksčiau jie patys tuo įsitikina. Sakoma,
kad Deukalionas ir Pira sukūrė žmones, svaidydami per petį akmenis:
Inde genus durum sumus, experiensque laborum,
Et dokumenta damus qua sumus origine nati.
Arba, kaip tą patį skambiai rimuoja Relis:
From thence our kind hard-hearted is, enduring pain amd care,
Approving that our bodies of a stony nature are.
Štai ką reiškia aklai paklusti paikam orakului, mėtyti atgal akmenis
ir nežiūrėti, kur jie krenta.
Kiti Toro tekstai:
Kraštas be kiškių
H. Toro. Gyvenimas be principų
Tegu upės teka plaštakių lapais
Kaip pažinti pupas?
Su pergale!
Gamtos muzikos garsams pavaldûs
Laukinė prigimtis mane žudo
Kas išmokys lakštingalą čiulbėti?
Pedagogika
Kiek mokančių skaityti?
Toro: Mano sielos šnabždesys
Taip pat skaitykite:
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Filosofijos skiltis