|
Toro: Taikos misija arba "su pergale"! |
|
Apsidairęs pamačiau, kad tokių kovotojų knibždėjo visas skiedrynas, kad tai jau buvo ne duellum, o bellum - dviejų skruzdžių genčių karas, raudonųjų su juodosiomis ir dažnai dviem raudonoms tekdavo viena juoda.
Visa žemė buvo nusėta nukautais ir mirštančiais; ir raudonais ir juodais. Tai buvo vienintelė kova, kurią kada nors mačiau; brolžudiškas karas tarp raudonųjų respublikonų ir juodųjų imperialistų.
Kiekviename kampelyje vyko žūtbūtinė kova, nors negirdėjau jokio triukšmo, o tokio ryžto būtų galėję pavydėti net žmonių kareiviai. Ėmiau stebėti vieną neišskiriamai susikibusią kovotojų porą; buvo vidurrdienis, ir jie buvo pasiryžę kautis iki pat saulėlydžio arba mirties.
Mažasis raudonas galiūnas lyg žnyplėmis buvo įsitvėręs į priešo krūtinę
ir klupdamas, paskui vėl atsikeldamas, buvo pasiryžęs žūt būt nukąsti antrąjį
priešo ūsą, su pirmuoju susidorojęs jau anksčiau. Juodasis, būdamas stipresnis,
švaistė jį iš vienos pusės į kitą, ir įsižiūrėjęs pamačiau, kad jau buvo
nugnybęs jam kelias galūnes. Jie kovojo su didesniu atkaklumu nei buldogai.
Nė vienas nerodė nė mažiausio noro atsitraukti. Buvo aišku, kad jų kovos
šūkis: "nugalėti ar mirti".
Tuo tarpu kalvos pašlaitėje pasirodė dar viena
vieniša raudonoji; aiškiai smarkiai susijaudinusi - ji jau buvo susidorojusi
su savo priešu arba dar neįsijungusi į kovą, nes galūnes turėjo dar sveikas,
o _motina_ buvo prisakiusi grįžti su skydu ar ant jo.
Ji jau iš toli pamatė šią nelygią kovą, nes juodosios buvo bent dvigubai
didesnės už raudonąsias, greit prisiartino ir šoko ant juodojo kario
pradėdama veiksmus prie jo dešinės priekinės kojos, palikdama priešui
galimybę pasirinkti bet kurią iš savo galūnių, - ir štai jau trys buvo
susirėmę taip, lyg būtų atrasta nauja jungiamoji medžiaga, daug stipresnė
už cementą.
Nebūčiau nustebęs ant kokios iškilesnės kalvos karinius
orkestrus, grojančius nacionalinius himnus, kad dar labiau įdrąsintų
lėtesnį ar pagerbtų mirštantį. Pajutau kažkokį jaudulį, tarsi tai būtų
žmonės - kuo daugiau galvoji, tuo mažesnis skirtumas.
Čia nebuvo nė vieno samdinio. Aš neabejoju, kad jie kovėsi dėl principinių dalykų, kaip mūsų protėviai, o ne todėl, kad būtų panaikintas trijų pensų mokestis už arbatą.
Jos grūmėsi dar kokį pusvalandį - juodoji buvo nukirtusi abiejų savo priešų galvas, kurios, dar tebegyvos, kabojo iš abiejų jos pusių kaip šiurpūs trofėjai, prikabinti prie balno diržo, vis dar stipriai įsikibę; o ji, sukaupusi paskutines jėgas, mėgino atsikratyti jais, pati jau be ūsų ir tik su kažkokia kojos liekana ir nesuskaičiuojama galybe žaisdų.
Nežinau, ar ji atlaikė šią kovą ir praleido likusias savo dienas kokiame nors Hotel des Invalides, tačiau manau, kad darbingumu ji jau negalės pasigirti.
Kiti Toro tekstai:
Kraštas be kiškių
H. Toro. Gyvenimas be principų
Tegu upės teka plaštakių lapais
Kaip pažinti pupas?
Gamtos muzikos garsams pavaldûs
Laukinė prigimtis mane žudo
Odė kurmiams
Kas išmokys lakštingalą čiulbėti?
Pedagogika
Kiek mokančių skaityti?
Toro: Mano sielos šnabždesys
Taip pat skaitykite:
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Filosofijos skiltis