Apie logoso reikšmes būties veidrodyje. Vartiklis

Apie logoso reikšmes būties veidrodyje

Graikų „logos“ yra vienas dažniausiai aiškinamų graikų kalbos žodžių. Dažniausiai jį verčia kaip „žodis“ arba „kalba“. Bet tai tik pažodinis vertimas, neišsemiantis visų prasmių. Dažni tokie „logos“ aiškinimai kaip „protas“, „dėsnis“, „matas“ ir kt. I.Ch. Dvoreckis^*) surinko 34 „logos“ prasmes.
Sunkumas suprantant „Logos“ visų pirma nulemtas pačio graikų mąstymo supratimo sunkumu. S.N. Trubeckojus „Logoso idėja jo istorijoje“ pažymi, kad „duotu atveju turim reikalą su viena iškiliausių idėjų, neatskiriamai susijusią su pagrindiniais dvasiniais žmogaus klausimais, ir jos pilna istorija gali būti išdėstyta tik ryšyje su pilna žmogaus dvasios istorija“.
Trubeckojus „logosą“ apibrėžia taip: „logos, žodis, kilęs iš legeiu - kalbėti; logosas reiškia žodį arba kalbą, tai, kas pasakyta, kas sakoma, kartu šis terminas gali reikšti tiek kalbos formą, tiek ir turinį, jos prasmę arba atskirų dalių ryšį [ ... ] galiausiai jis reiškia pačią mintį, išreiškiamą kalba“. Toks apibrėžimas turi dvi ypatybes: pirma, jis mums sako apie jo gramatinį ryšį su išsakytu. Antra, filosofas apibrėžime nustato ribą „galiausiai“, išskiriančia „iki“ ir „po“, parodant termino kitimą pačiame graikų mąstyme. Tačiau tada logosas negali pretenduoti į stiprų ryšį su esaties būtimi.
A. Menjis veikale „Dionisas, Logosas, Likimas“ pateikia kitą „logos“ sampratą: „Logosas pas Heraklitą – pradžia, nusakanti visus skubraus pasaulio procesus, racionalioji jo esmė, panaši į tai, kaip žmogus save supranta kaip protą. Šį mastymo ir ‚slaptos kosmoso harmonijos‘ giminingumą filosofas pabrėžia ir tą, ir kitą vadindamas ‚Logosu‘“. Toks apibrėžimas kalba apie logosą, neišverčiamą „logos“. O pradedama apibūdinimu visus procesus nusakančia „pradžia“, t.y. viską, kas yra, ir egzistuojant juda. O tai jau būtis. Ir tada pridedama: „racionalioji esmė“, kas priimtina graikų kalboje. Racionalumas kyla iš proto. Progas yra viduje būdinga žmogui savybė ir sudaro žmogaus esmę. Tai grynai žmogaus atributas. Būties „racionalumas“ yra tokia jos savybė, kurią priimta vadinti tapatumu – būties ir mąstymo. O tai nustato abipusę priklausomybę tarp „būtis“ ir „žodis“. „Žodis“ egzistuoja savajame „yra“ (nes jis yra) kaip „būti“; „būtis“ gi pirmiausia atsiskleidžia „žodyje“. Jo atskleidimo pobūdis yra savęs atsiskleidimas mums kaip tam tikros „rūšies“, todėl „logos“ ir verčia kaip „žodis“ atsiskleidžiančios esmės prasme, ir kaip „protas“ esminės atsiskleidimo galimybės prasme.
Įdomus „logos“ vertimas kaip „dėsnis“. Bet koks dėsnis reiškia jame dalyvaujančių esybių ryšį, esantį, kilus būtinybei, veiksmu. Ryšis tarp „žodžio“ ir „būties“ yra toji būtinybė, kuri yra „dėsnis“.
Heidegeris „logos“ vertimą „žodžiu“, atsižvelgiant į daugelį išlygų, laikė teisingu, bet nurodė, kad ta reikšmė nebuvo pradine graikų kalboje: „tikrąja prasme logos neturi jokio tiesioginio ryšio su kalba ir kalbėjimu“. Logos išvedamas iš legeiu, kurio tikroji prasmė rinkti, dėti vieną prie kito: „Tad tai gali vykti taip, kad vienas dedamas prie kito taip, kad viena seka iš kito, t.y. jo kryptimi“. Kryptis yra tam tikras vieno su kitu santykis, išrikiavimas.
„Žodis“ dvejopas: jis ir pati esatis, ir egzistavimo būdas, tad graikiškai „žodis“ suprantamas ir kaip „pasakymas“. „Pasakyti“ reiškia „kažką aptikti“, ‚leisti kažkam pasireikšti“. Pasakymas yra ne tik „logos“, bet ir epos, mutos. Visi šie trys žodžiai giminingi.
Pirminę pasaulio sampratą graikai išreiškė mituose. Perėjimas nuo mitų prie logoso tapo graikų filosofijos pradžia. Bet ta pradžia buvo ne pats logosas – pradžia buvo perėjimas. Logosas apibrėžia būties apmąstymą, o mitas – betarpišką būties pojūtį. „Filosofija nekyla iš mito. Ji kyla tik iš mąstymo mąstyme. Tačiau mąstymas yra būties apmąstymas. Mąstymas nekyla. Jis egzistuoja tol, kol egzistuoja būtis“ (Heidegeris).
Paplitusi nuomonė, kad viešpataujant mitui visas pasaulis ir visa jame graikams buvo vientisa. Tačiau ta vienybė tokia, kad ji nėra pagrindine pasaulio savybe, viską vienijančia, o greičiau jau graikų proto nesugebėjimas toje vienybėje išskirti daugybę skirtinumų, tad mitas yra daugiau kaip žmogaus primityvumo, „negebėjimo“ stadija. „Žmogus čia dar nesuvokia savęs kaip daugiau ar mažiau savarankiškos substancijos, o tik labiau kaip atributą arba, paprasčiau, vienu iš išorinių gamtos požymių“ (Losevas). Tačiau su laiku žmogus savarankiškėja, išmoksta skirti daikto idėją nuo paties daikto. Tai sukelia sampratos apie monolitinę gamtos vienybę griūtį ir sukuria „savarankiškų dievų, demonų ir didvyrių mitologiją“.
Taigi, mitas yra tuo pirmapradžiu žodžiu; kas sakoma mite, yra sakymas pradžioje, mitas atskleidžia kažkokią esmę, kuri yra kaip pradžia. Pradžia yra kažkoks pagrindas, mums atsiskleidžiantis kaip kažkoks „pavidalas“. Mitas yra sakymas apie „pavidalą“ ir jo atsiskleidimą žmonėms kaip šio išgyvenimas. Ir tasai daugiausia vyksta juslinio suvokimo dėka.
O čia esmingiausiu jutimu yra rega. Jutimo ir skonio pojūčiai žmonėms gali skirtis, tačiau daikto vaizdas visiems toks pat. Tai jau nurodo reiškinio visuotinumą, o ne vien jo žmogišką suvokimą. Regėjimas liečiasi su tikėjimu: tikim tuo, ką įstengiam pamatyti, kas mums atsiskleidžia kaip egzistuoją.
Tad graikus galima laikyti „akies žmonėmis“: „Jie ‚pasaulį‘ sugriebdavo pirmiausia ‚akimis‘ ir todėl ‚natūraliai‘ pirmiausia dėmesį kreipdavo į matymą ir atsiveriantį vaizdą. Toks vaizdas skatino juos mąstyti apie šviesą ir aiškumą“ (Heidegeris. Parmenidas). Šviesa ir aiškumas – štai tas pagrindas, kurio rėmuose būtis iškyla žmogui kaip „pavidalas“. Šviesa ir aiškumas irgi gali būti apmąstomi dvejopai: kaip esatis ir kaip veiksmas. Čia esatis neatskiriama nuo veiksmo: šviesos esatis ir veiksmas ateiną į mąstymą kaip atsivėrimo ir neatsivėrimo kategorijos. Nakties tamsa viską slepia, dienos saulė viską apšviečia, parodo.
Mitas pasakojo apie dienos atėjimą (atsivėrimą) ir nakties atėjimą (užsivėrimą). „Atsivėrimas ir užsivėrimas pradžioje išgyvenami taip būtiškai, kad užtenka paprastos dienos ir nakties kaitos bet kurio buvojimo buvojimą perkėlimui į jį reiškiantį žodį, mutos“ (Heidegeris. Paremenidas). Kartu dienos ir nakties kaita nemąstoma atskirtai, kitaip ji nebūtų mitu. Ji mąstoma iš paties gyvenimo. kaip sudaranti jo pagrindą ir kylanti iš jo. Juk mitas – „ne hipotetinė, o faktinė tikrovė, ne funkcija, o rezultatas, daiktas, ne galimybė, o tikrovė, ir kartu gyvybiškai ir konkrečiai juntama, tveriama ir egzistuojanti“ (Losevas).
Augimo ir nuosmukio visalaikis judėjimas visad turi pradžią ir pabaigą. Kiekviena jo judesio akimirka yra dabartis, tačiau praeitis yra ne tai, kas buvo, o ateitis ne tas, kas bus, nes jie visada ‚yra‘ (randasi) dabartyje.
Mitas yra mokymas apie dievus. Toks tvirtinimas teisingas, tačiau tik adekvačiai suprantant esmę, atskiru atveju, graikų dievus. Anot Heidegerio, svarbiausia jų charakteristika yra tai, kad jie ne įsakinėjantys, o nurodantys, ne asmenybės,, o „o pati būtis, žvelgianti į esatį“. Savo žvelgimu jie išvelka būtį į šviesą, ją apšviečia, ir taip suteikia „pavidalą“. Graikų dievai yra teiou - tveriantys švytėjimą. Mitas yra pirmasis dievų švytėjimo aptikimas.
Tad legeieu (rinkimas, dėjimas greta) nurodo į kažką renkama, kas yra „pradinis žodis“, „pirmasis“ išgyvenimas, mitas. Logos, apmąstomas rinkimo kontekste, yra analitinio proto sugebėjimo pradžia. Rinkdamas jis savyje sukuria mitą, išsaugo jo „pirmapradį žodį“ kaip pirmąkart jame atsivėrusią būtį. Tačiau saugojimas yra paslėpimas, turint tikslą išsaugoti. Tad logos prigimtis dvejopa: jame atskleidimas (būties atsiskleidimas mite) ir paslėpimas (mito išsaugojimas).
Tad logos suprantant nuo legeieu iš vienos pusės įvardija būtį, o iš kitos, nurodo jos buvojimo būdą – esaties sutvarkymą (išrikiavimą). „Logosas, pirma, yra daiktų vienybė, antra, daiktų visuotinumas, visiems daiktams būdingas taip giliai, kad logosas yra pasaulio tvarka, tapati visiems“ (Losevas). Tokia tvarka yra tam tikras visos esaties egzistavimo dėsningumas, kuriame laisvė ir būtinumas yra tapatumas, kylantis iš pačios būties.

^*) Josifas Dvoreckis (1894-1979) – lenkų kilmės tarybinis kalbininkas, leksikografas, vertėjas, redaktorius. Rengį plačiausią „Lotynų-rusų žodyną“ (1949, apie 200 tūkst. žodžių). Taip pat sudarė platų dvitomį „Senovės graikų-rusų žodyną“ (1958, apie 70 tūkst. žodžių). Parengė ir „Rusų-lenkų žodyną“ (1964, apie 65 tūkst. žodžių).

Nuorodos:

M. Heidegeris. Parmenidas
M. Heidegeris. Apie pagrindo esmę
A.F. Losevas. Graikų ir romėnų mitologija
A.F. Losevas. Antikinės estetikos istorija
A. Menjis. Dionisas, Logosas, Likimas

Chaosmo estetika
Plotinas: Mūsų „Aš“ lygiai
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
Sofijalogas Sergejus Bulgakovas
Filono Aleksandriečio Logoso koncepcija
Trejybės atsiradimas ir unitarizmas
Sofija kaip amžinojo moteriškumo vaizdinys
Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje
Ankstyvasis misticizmas: Filonas Aleksandrietis
Logosas ir dao: nuo metafizikos iki antropologijos
Novgorodo Sofijos ikona: tarp stačiatikybės ir sofijalogijos
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
Simonas Samarietis - pirmojo gnostiko mokymas
Reinkarnacijos idėja tarp ankstyvųjų krikščionių
Erdvės ir laiko sampratos transformacija
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Trumpa graikų filosofijos istorija
Egiptas: Basilidas ir basilidiečiai
Žodžio galios sąvoka 13 amžiuje
Parmenidas iš Elea: eiliuotai
Eusebijus iš Cezarėjos
Platonas ir Aristotelis
Krikščionybės puolėjai
Montanistai
Mitologijos skiltis
Vartiklis