Plotinas: Mūsų „Aš“ lygiai. Vartiklis

„Plotinas gėdinosi, kad turi kūną“ – taip pasakojimą apie savo mokytoją pradeda Porfirijus. Bet įvairios psichozės buvo būdingos visai epochai – pirmuosius tris mūsų eros amžius kaip iš gausybės rago pylėsi įvairiausios mistinės teorijos ir mokymai. Žmogus jautėsi svetimas šiame pasaulyje, tarsi savo kūno ir materialaus pasaulio kalinys. Tai susiję su platonizmu: kūnas – tai kapas ir kalėjimas; siela privalo nuo jo atsiskirti dėl savo artumo amžinoms Idėjoms; mūsų tikrasis „aš“ grynai dvasinis. Reikia atsižvelgti ir į astralines teologines teorijas: sielos kiltis dangiška; ji nusileido į šį pasaulį pro žvaigždes, įgaudama vis grubesnius apvalkalus, kurių paskutinis – žmogaus kūnas. Iš čia – pasibjaurėjimas kūnu ir pagoniškas priešiškumas Įsikūnijimo slėpiniui. Porfirijus tai aiškiai nurodo („Prieš krikščionis“, 77):
Kaip priimti, kad dieviška tapo embrionu, kad po gimimo jį visą panardina kraujyje, tulžyje, o ir kai kam blogiau?

Tačiau patys krikščionys pamatys, kad tasai argumentas atsisuka prieš tuos, kas tiki išankstiniu sielų egzistavimu aukštesniajame pasaulyje (Arnobijus. Prieš pagonis, II 37):
Jei sielos, kaip pasakoja, buvo giminingos Viešpačiui, jos visad gyventų greta dangiškojo Karaliaus ir niekada nepaliktų palaimos sodų... Niekad jos neatliktų neapgalvoto poelgio, nusileidę į žemiškąją buveinę, kur patalpinamos į neskaidrius kūnus, susimaišydamos su skysčiais ir krauju, - tose ekskrementų talpose, tose bjauriose kraujo statinėse.

Visos to meto teorijos bandė paaiškinti dieviškos sielos atsiradimą žemiškame kūne ir atsakyti į esminius egzistencinius žmogaus klausimus (Klemensas. Ištraukos iš Teodoto^***), 78:2):
Kuo mes buvome? Kuo mes tapome? Kur mes randamės? Į kur mus metė? Kurlink mes judam? Kur rasti išsilaisvinimą?

Plotino pasekėjai atsako gnostiškai: sielų nuopuolis įvyko dėl išorėje įvykusios dramos. Materialų pasaulį sukūrė Tamsioji jėga. Sielos, dvasinio pasaulio dalelės, prieš savo valią buvo jame įkalinti. Bet kilę dvasiniame pasaulyje jos išlieka dvasinėmis. Jų nelaimės kyla dėl vietos, kurioje jos atsidūrė. Atėjus pasaulio pabaigai, kai bus nugalėtos Tamsiosios jėgos, jų išgyvenimai liausis. Jos grįš į dvasinį pasaulį, į Pleromą. Taigi, išsilaisvinimas nepriklauso nuo sielos – jis slypi vietos pakeitime; jis priklauso nuo kovos tarp Aukštųjų jėgų.

Prieš tokią doktriną Plotinas atkakliai kovojo; jo pagrindinė idėja visiška priešinga gnostikų pozicija.

Plotinas, kaip ir gnostikai, būdamas savo kūne, jaučia, kad jis, kaip ir anksčiau, bus tuo, kuo buvo iki įsikuriant kūne. Jo tikras „aš“ nepriklauso žemiškajam pasauliui. Tačiau Plotinas nesiruošia pasaulio pabaigos, kad jo „aš“, turintis dvasinį pradą, grįžtų į dvasinį pasaulį. Dvasinis pasaulis nėra kažkas antgamtiška ar kosmiška, nuo mūsų atskiras dangaus erdvėmis. Tai nėra ir kažkokia negrįžtamai prarasta pirmapradė būsena, į kurią gražinti jo „aš“ tegali tik Dievo malonė. Dvasinis pasaulis tėra gilesnis „aš“, kurį galima pasiekti akimirksniu, panirus į save.

Dažnai pabundu savastyje atskirai nuo savo kūno; tampu nepasiekiamas išoriniam pasauliui, aš savo viduje; regiu grožį pilną didybės; tada tikiu: pirmiausia priklausau aukštesniajam pasauliui. Tokiomis akimirkomis išgyvenamas gyvenimas – geriausias; aš susilieju su dieviškumu, gyvenu jame. Pasiekęs šį aukštąjį polėkį sustoju; pakylu virš bet kurios kitos dvasinės tikrovės. Tačiau po šio sudvasėjimo dieviškume nuo intuicijos nusileisdamas iki refleksijos ir apmąstymų, klausiu savęs: kaip galėjau anksčiau ir vėl [dabar] kristi taip žemai, kai mano siela galėjo atsirasti kūne, jei, net tūnant tame kūne, ji tokia, kokia man apsireiškė (IV 8,1,1).

Čia žmogus randasi būsenoje, kurios paprastai nepatiria^*): jo tikrovė išeina už jam įprastų sąmonės ir samprotavimų formų. Tačiau po šių trumpų nušvitimų jis nustebęs grįžta į ankstesnį save, gyvenantį savo kūne, suvokiantį save ir apmąstantį tai, kas jam nutiko.

Plotinas savo išgyvenimus perteikia pagal platonišką tradiciją. Anot jos, siela randasi tarpiniame būvyje tarp dviejų tikrovių: žemiau jos materija, kūno gyvenimas; aukščiau jos – grynai intelektualinis gyvenimas, būdingas dieviškam protui, o dar laipteliu aukščiau – nevaržomas Vieningo prado buvimas. Plotino išgyvenimas – sielos kilimas aukštyn ir, tarytum, pasiekia visų dalykų Pradžią.

Bet kurio lygį neįmanoma paaiškinti be aukštesnio lygio egzistavimo: kūno vienybė negalima be jam gyvastį suteikiančios sielos; siela – be Aukštesniojo proto egzistavimo, o Protas – be absoliutaus dieviško prado. Tačiau visa tai perteikia vidinį išgyvenimą, yra vidinio „aš“ lygiai. Ir tikrasis, dieviškasis „aš“ gyvuoja mumyse. Su juo save tapatiname susidarius ypatingoms aplinkybėms ir persiimame dieviškąja mintimi.

Ir jei drįs tarti tai, kad mums atrodo tikra priešingai kitų nuomonei, netiesa, kad kokia nors siela, tame tarpe ir mūsų, gali būti pilnai įmurkdyta į materialų pasaulį; joje liks kažkas priklausančio dvasiniam pasauliui (IV 8,8,1).

Taigi, visa mumyse, o mes – visame. Mūsų „aš“ nusitęsia nuo Dievo iki materijos; mes randamės danguje kartu likdami žemėje – kaip pas Platoną: „mūsų galva kyšo virš dangaus“. Tačiau iškart kyla abejonė:

Jei mumyse glūdi tokie didingi dalykai, kodėl mes jų nejaučiam? Kodėl didesnę laiko dalį mes nepanaudojam tų galimybių? Kodėl kai kurie išvis jų niekada nepanaudoja? (V 1, 12,1)

Mat sieloje ne viskas suprasta, o priimama tik tai, kas praėjo pro sąmonę. Kai kuri nors sielos dalis nieko nepraneša sąmonei, ta jos veikla visai nejaučiama (V 1, 12,5).

Taigi, mes nejaučiame to viršutinio lygio mumyse, tačiau ar galime užtikrintai pasakyti, kad „mes“ – tai kažkas mūsų pačių nesuvokta? Ir kaip paaiškinti tokį nesuvokimą?

Mes... Tačiau vis tik kas tie „mes“?.. Ar mes būtybė, tūnanti Dvasioje^**), ar toji, kuri prisišliejo prie jos ir gimė laike?
Iki savo gimimo mes buvome kiti, ten viršuje... buvome tyromis sielomis, buvome Dvasia... buvome dvasinio pasaulio dalelėmis, neatskirtomis ie nenutolintomis nuo jo. Bet ir dabar nuo jo neatskirti. Tik dabar prie pirmapradės esaties prisijungė kitka, kas trokšta būties ir mus radęs... jisai susijungė su tuo, kuo buvome... ir mes tapome jais abiem, mes jau ne viena ir tas pat, kuo buvome anksčiau; kartais mes tik tai, kas prie mūsų prisišliejo, - tai tada, kai vidinė esybė liaujasi veikus ir, tam tikra prasme, pasišalina (VI 4, 14,16).

Sąmonė – kertinis taškas. Kad psichinė veikla mums priklausytų, ji privalo būti įsisąmoninama. Tad sąmonė (ir mūsų „aš“) randasi tarp aukščiau ir žemiau esančių šešėlinių zonų: nebylaus „aš“, nesuvokiančio savęs gyvenančio Dievuje, ir tylaus, neįsisąmonintojo gyvenimo kūne. Ir mes iš tikrųjų netapsime tuo, kuo esame, kol to nepajusime.

Kad mums būtų prieinamas aukštesnysis gyvenimas, reikia, kad jis užvaldytų mūsų esybės centrą. – Tačiau kaip? juk mes esame ir virš centro? – Taip, tačiau reikia, kad mes tai suvoktume. Mes ne visame galime panaudoti tai, kas mums dovanota. Tačiau jei mes savo sielos centrą orientuojame į aukštesniąsias ar žemesniąsias apraiškas, - tai, kas buvo tik veiksmo galimybe arba jo gebėjimu, tampa realia tikrove (I 1, 11,2).

Tad Plotinas kviečia mus tai pačiai „natūraliai maldai“, apie kurią aiškins Malbranšas. Ir tą galima pasiekti paprastai:

Reikia liautis žiūrėti; reikia užsimerkus išmokti matyti kitaip ir pažadinti sugebėjimą, kurį turi visi, tačiau mažai kas ja naudojasi (I 6, 8,24).

Tai tuo labiau paprasta, nes sąmonė tarsi veidrodis: pakanka jį nutrinti ir pasukti reikiama kryptimi, kad jis atspindėų prieš jį esančius daiktus. Tad reikia pereiti į vidinės ramybės ir atsipalaidavimo būseną, kad priimtume minties gyvenimą:

Akivaizdu, kad yra vidinis regėjimas, kuris įvyksta, kai minties aktas lūžta, jei Dvasios veikla tam tikra prasme randa atsiliepimą, atsispindi sielos centre, kaip vaizdas atsispindi veidrodyje, kai jo lygus blizgantis paviršius nejuda. Tada veidrodyje atsiranda vaizdas; tačiau kai veidrodžio nėra arba jis blogos būklės, tai, kas jame galėtų atsispindėti, vis tiek egzistuoja. Taip ir su siela: jei tas vidinis veidrodis, kuriame pasirodo mūsų proto ir Dvasios atspindžiai, nejuda, jame matomi vaizdai; tada mes juos suvokiam sąmoningai, tuo pat metu žinodami, kad tai proto ir Dvasios apraiškos. Tačiau jei tas vidinis veidrodis sudaužytas, nes pažeista kūno harmonija, protas ir Dvasia tebeveikia neatsispindėdami jame (I 4, 10,6).

Plotinas čia nagrinėja kraštutinį atvejį – beprotybę: protinis išminčiaus gyvenimas nesibaigs, jei jis liausis jį suvokti dėl to, kad jo sąmonės veidrodis sudužo dėl kūno negalavimo. Kartu Plotinas mums paaiškina, kodėl paprastai mes nejaučiame savyje Dvasios gyvenimo. Mūsų sąmonė, mūsų vidinis veidrodis, aptemdytas rūpesčių žemiškais reikalais, kūniškumu. Tame tikrasis sielos nuopuolis. Mes tuščios sumaišties, beprasmių baimių valdžioje.

Taigi, to didžiojo, kas randas mūsų sieloje, suvokimui būtina, kad savo suvokimo sugebėjimą nukreiptume į vidų ir sutelktume dėmesį ta kryptimi. Panašiai, kaip žmogus laukdamas trokštamo balso nusisuka nuo kitų balsų ir savo klausą nuderina garso, kurio laukia labiau už kitus, priėmimui, kad užgirstų jį esant bet kokiai galimybei, taip ir mums reikia pagal jėgas atsiriboti nuo bet kokio pašalinio triukšmo ir išlaikyti sielos suvokimo tyrumą, kad ji galėtų girdėti balsus iš aukščiau (V 1, 12,12).

Tad ne iš kūno neapkentimo tenka atsiplėšti nuo juslinio pasaulio. Pačiame savaime jame nieko bloga. Tačiau susirūpinimas kūniškumu trukdo mums domėtis dvasiniu gyvenimu, kurį gyvename to neįsisąmoninę.

Kuo labiau siela veržiasi aukštyn, tuo labiau jis užmiršta tai, kas žemiška, jei tik visas jos gyvenimas mūsų pasaulyje nebuvo tokia, kad tie prisiminimai nepriekaištingi. Nes ir čia, žemėje, gerai išsilaisvinti iš žmogiškųjų rūpesčių. Tad būtina išsilaisvinti ir nuo tokių rūpesčių prisiminimo. Tad kai sako: ‚Gera siela užmarši‘, tai kažkiek teisinga. Nes siela plevena virš daugybės reiškinių ir visą tą daugį apjungia į vieną; ji bėga nuo neapibrėžtumo. Tad siela neapsunkina savęs papildomu svoriu, ji lengva, ji tik tai, kuo yra. Tat taip ir šiame pasaulyje: jei siela nori būti ten, tai dar būdama čia, žemėje,ji atsisako nuo visa kita (IV 3, 32,13).

Tačiau vis tiek tikrasis „aš“ randasi lygyje aukščiau nei prieinamas mūsų sąmonei, todėl pasiekiamas tik trumpam. Be to, sąmonė gali pateikti tik atspindį, kurį išreikšti bandome per kalbą. O pats „aš“ veikia tikrovės, amžinybės ir nepriekaištingo paprastumo sąlygomis.

Prisiminkime tas minutes, kai čia, žemėje, esame suvokimo būsenoje, beje, visiškai aiškaus: tokiomis akimirkomis mūsų protas nenukreiptas į mus pačius, tačiau mes pilnai save valdome; visa mūsų veikla nukreipta į objektą, mes tampam tuo objektu..., savimi mes tampam tik potencialiai (IV 4, 2,3)

Pereidamas iš vieno lygio į kitą „aš“ tarytum prarandamas – todėl Plotinas ir klausia „kodėl krito taip žemai“. Todėl sąmonė, kaip ir prisiminimai, nėra tai, kas geriausia. Kuo intensyvesnė kokia nors veikla, tuo mažiau ji įsisąmoninta,.

Net budrumo būsenoje atsiranda veiklos tipai, mintys ir puikūs poelgiai, vykstantys pasąmoningai ir tą akimirką, kai mes mąstom arba veikiam: taip skaitantis ne visada suvokia patį skaitymo faktą, ypač, jei skaito įdėmiai; žmogus, atliekantis žygdarbį, tą akimirką nesuvokia, kad veikia drąsiai (I 4, 10,21).

Sąmonė kažkuriuo laipsniu įsijungia tada, kai susidaro normalios būklės pažeidimas: pvz., liga sukelia šoką, verčiantį mus susivokti. Tačiau dar svarbiau:

Sąmonė tarsi susilpnina palydimus veiksmus: atskirai nuo jos jie tyresni, juose daugiau intensyvumo ir gyvumo. Taip, pasąmoningoje būsenoje būtybės, pasiekusios išmintį, gyvena intensyviau. Tas gyvenimas nesiekia sąmonės lygio, jis sutelkiamas į save patį (I 4, 10,28).

Tačiau tokios būsenos trumpalaikės – mes nepataisomai sąmoningos ir dvilypės būtybės. Mums norisi pagauti tas vientisumo akimirkas, užfiksuoti jas ir išsaugoti, tačiau jos nuo mūsų nuslysta: tą pat akimirką, kai atrodo, kad jas sučiupome, mes netenkame tikrovės ir krentame prisiminimą.

Taigi galime kilti link dvasinio gyvenimo tik šokinėdami aukštyn-žemyn tarp mūsų vidinių lygių. Taigi, ekstazės akimirką reikia susitaikyti su tuo, kad save suvoki tik miglotai:

Tam, kuriam pavyksta sudaryti vientisumą su savimi, nesidvejinant, kartu jungiantis su Dievu, kurį įgauna tyloje. Jis su Dievu, kiek gali ir trokšta. Atvirkštiniame judėjime jis grįžta susidvejinimą pakankamai apsivalęs, kad nenutoltų nuo Dievo, ir taip sugebės vėl įgauti dieviškumo buvimą, kai tik prie jo sugrįš. Savo laikiname sugrįžime prie dvilypumo jis tobulėja: visų pirma jis suvokia, kad yra atskirai nuo Dievo. Tad, grįždamas į savo vidų, jis įgauna viską, t.y. sąmonę ir vienybę su Dievu; vėliau išsivaduodamas nuo sąmonės iš nesutapimo su Dievu baimės , jis galiausiai ten lieka ‚vienas‘ (V 8, 11,4).

Taigi, Plotinas nekviečia ištirpdyti asmenybę nirvanoje - jis atskleidžia, kad mūsų tapatybė yra kažkoks neapsakomas absoliutas, esantis kartu jo išraiška ir emanacija.

^*) Šv. Ambrozijus savo pamoksle „Apie Izaoką“ šią Plotino ekstazę sugretina su šv. Pauliaus ekstaze (Kor 2 12:1-4): „Žmogus, ar kūne, ar be kūno, buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus. Ir šitas žmogus buvo paimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti“.
Šv. Ambrozijų nustebino tai, kad Paulius nežino, ar buvo pakylėtas savo kūne ar be jo, o Plotinas aiškiai kalba apie atsiskyrimą nuo kūno.

^**) Tai graikiškas žodis nous, o „dvasinis“ - noetos. Prancūzai juos vertė kaip „Protas“ ir „protu suvokiamas“. Vokiečiai, kad geriau perteiktų mistinį ir intuityvų Plotino sąvokos pobūdį, naudoja „Geist“ ir „geistig“.

^***) Teodotas - 2 a. Mažojoje Azijoje gyvenęs gnostikas, palaikęs dualistinį mokymą (apie gėrio ir blogio kovą), vystydamas Valentino idėjas. Apie jo mokymą žinoma iš ištraukų, kurias Klemensas Aleksandrietis pridėjo prie savo „Stromata“, kai kurias su savo komentarais. Anot jo, pasaulis atsirado per emanacijų procesas, kurio metu tarpiniais etapais veikė dvasinės būtybės, tar jų ir Kristus, krikšto metu susijungęs su žmogumi, kad žmonėms paskleistų gnosį. Išsilaisvinimas skirtas gnostikams, prisipildžiusiems pneumos („dvasios“). Jis toliau vystė žemesniųjų dvasinių būtybių (angelų) vaidmenį ir jų santykį su Kristumi.