Pjeras Abelaras. Vartiklis

Pjeras Abelaras (Pierre Abelard, 1079-1142) - prancūzų filosofas scholastikas, teologas, poetas ir muzikas, vienas konceptualizmo pradininkų, ne kartą gavęs pylos iš Romos bažnyčios. Kartais laikomas netgi šiuolaikinio egzistencializmo pirmtaku.

Gimė Palė miestelyje, neturtingo Bretanės riterio šeimoje. Anksti pasižymėjęs gabumais, 13 m. amžiaus tapo klajojančiu mokiniu. Ypač jį patraukė J. Roscelino^*) paskaitos Kompjenėje. Kai tasai buvo pasmerktas bažnyčios, Abelaras atvyko į Šartrą, garsų mokslo ir filosofijos centrą. Iš ten persikėlė į Paryžių, lankė Gijomo Šampiečio^**) paskaitas. Netrukus įkūrė savo mokyklą, traukusią klausytojus iš visos Europos.

Tolimesnis Abelaro gyvenimas klostėsi ne kaip. Patyrė nelaimingą meilę mokinei Eloizai, pažiūros dukart (1121 m. ir Suasone ir 1140 m. Sanse) bažnyčios pasmerktos kaip laisvamaniškos, o jo veikalai buvo deginami. Pagrindinis oponentas buvo Bernardas Klervietis. Persekiojamas teologų, Abelaras ne kartą buvo priėmęs vienuolio įžadus, kėlėsi iš vietos į vietą. Paskutiniaisiais metais atsisakė ankstesnių savo pažiūrų. Kliuni abatui Petrui iš Monbuasjė pavyko sutaikyti Abelarą su priešais ir popiežiumi. Jis pasitraukė į Kliuni, kur ir mirė Sen Marselio vienuolyne. Tačiau jo palaikai netrukus buvo pervežti į Parakletą, kur buvo prižiūrimi jo mylimosios Eloizos. Vėliau abiejų jų palaikai perkelti į Paryžių ir ilsisi Pere Lachaise kapinėse.

P. Abelaras buvo labai produktyvus, ypač išgarsėjęs stambiu veikalu „Taip ir ne“ (Sic et non), kuriame pateikia daugybę iš Biblijos ir Bažnyčios tėvų raštų parinktų prieštaringų teiginių. Taigi, autoritetų tekstus būtina aiškinti, o ne aklai perimti. Taip jis itin nusipelnė plėtodamas scholastinį metodą - pateikti įvairius požiūrius bei jų argumentus, juos tikrinti ir, kiek įmanoma, rasti sprendimą.

Pažinimo teorijai ir logikai skirti traktatai „Dialektika“, „Logika“, etikai - „Dialogas tarp filosofo, judėjo ir krikščionio“ ir kt. Jo dialektiškos mąstysenos laisvamaniškumas ryškus ir teologiniuose traktatuose: „Teologijos įvadas“, „Krikščioniškoji teologija“, „Apie dieviškąjį vienumą ir trejybę“.
Savo gyvenimą aprašė autobiografijoje „Mano nelaimių istorija“ (1136).

Abelaras ginče su nominalistais užėmė atskirą poziciją. Jis irgi laikė, kad idėjos (arba universalijos) tėra tik paprasti pavadinimai, tačiau nesutiko ir su realistais (pvz., Gijomu Šampiečiu), kad idėjos sudaro visuotinę tikrovę, kaip ir nepripažino, kad bendroji tikrovė išreiškiama kiekviename atskirame asmenyje. Anot jo, ta pati esybė atskiram asmeniui pritaikoma ne visu jos (begaline) apimtimi, o tik individualiai. Taigi, buvo bandoma sutaikyti baigtinio ir begalinio dilemą.

Žmogaus pažinimo atžvilgiu universalybė būdinga tik žodžiams – ir net ne patiems žodžiams, o tik jų turiniui, jų reikšmei. Todėl Abelaras skiria vox (natūralus garsas) ir sermo (žodžio reikšmė), kuriai ir priskiria universalybę. Be to Abelaras kelia klausimą, ar universalijos yra neatsiejamos nuo daikto, kuriam jos suteikė pavadinimą, ar, priešingai, dėl savo reikšmės jos tebeegzistuoja ir tada, kai minėtų daiktų jau nebėra, pvz., rožės vardas, jei nebėra nė vienos rožės. Todėl Abelaras skiria denominatyvią ir signifikatyvią žodžio funkciją. Jei rožės išnyktų, niekas negalėtų vartoti rožės vardo, tačiau sakinys „rožių nebėra“ tebeturėtų prasmę.

Abelaro etika išdėstyta ir veikale „Scito te ipsum“ („Pažink save patį“). Išorinis veiksmas kaip toks moralės požiūriu yra indiferentiškas. Viskas priklauso nuo ketinimo (intentio) arba įsitikinimo, kuris išryškėja vidiniame pritarimo kokiam nors siekimui akte. Todėl ne polinkiai patys savaime yra geri arba blogi, bet pritarimo aktas tam, kas nedera, yra nuodėmė. Gėris - tai pritarimas Dievo valiai, o blogis yra Dievo valios nepaisymas. Išorinis veiksmas tam vidiniam aktui nieko neprideda.

Literatūros istorijai svarbi tragiška Abelaro ir Eloizos meilė, ne kartą patraukusi rašytojų ir poetų dėmesį; jai meilės dainas skyrė ir jis. Taip pat jis parašė 6-is stambius eilėraščius raudos forma bei daugelį lyriškų himnų. Visi tie žanrai buvo muzikalūs – ir Abelaras pats savo kūriniams kūrė muziką.

^*) Johanas Roscelinas (Roscellinus Compendiensis, apie 1050-1125) – prancūzų filosofas ir teologas, laikomas nominalizmo pradininku. Jo kūriniai neišliko; mus pasiekė tik jo laiškas Abelarui, kuris vėliau jo nominalistinę doktriną apibūdino kaip „beprotišką“. Ji buvo visiškai priešinga platonizmui – kad realiai egzistuoja tik vienetiniai daiktai, o apibendrintios sąvokos – tik jų visumos pavadinimai, realūs kaip „balso skambėjimas“ (flatus vocis). Nominalizmą pritaikęs šv. Trejybės sąvokai priėjo išvadų, artimų triteizmui (trys Asmenys - trys vardai - trys Dievai), kas buvo labai nesudarinama su katalikybe.

^**) Viljamas Šampietis (Gulielmus de Campellis, apie 1070-1121) – prancūzų filosofas ir teologas, mistikas, kraštutinio realizmo atstovas. Realizmas laikė, kad universalijos egzistuoja atskiruose daiktuose kaip individualizuotos bendros substancijos bei galvoje kaip koncepcijos. Jis laikėsi kreacionizmo pažiūrų, t.y., kad siela specialiai sukuriama kiekvienam individui. Jo kūriniai neišliko, tėra tik pora cituotų fragmentų. Ginčijosi ir diskutavo su Abeliaru, tačiau ginčą pralaimėjo. Vėliau Paryžiuje prie šv. Viktoro vienuolyno įsteigė teologinę mokyklą, tapusią mistinės teologijos centru. Šv. Viktoro vienuolyną paliko 1113 m. tapdamas Šalono Šampanėje vyskupu.

Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos,
kuris vis dėlto peikė jos studijavimą ir visus jos teiginius laikė sofizmais ir apgaule

Viena nepaprasta pasaka yra žmonių sekama kaip pamokymas. Pasakojama, kad lapė, pastebėjusi medyje vyšnių, ėmė lipti į jį, norėdama atsigaivinti uogomis. Neįstengusi jų pasiekti ir nukritusi, piktai tarė: „Nerūpi man vyšnios; bjaurus jų skonis“¹⁾. Taip elgiasi ir kai kurie šio meto mokyti žmonės: negalėdami pasiekti dialektikos svarstymų aukštumos, keikia ją, visus jos teiginius laiko sofizmais²⁾, apgaulėmis, o ne pagrįstomis išvadomis. Šie akli aklųjų vedliai, nežinodami nei ką kalba, nei ką tvirtina, kaip sako apaštalas, ko nežino, - smerkia, ko neišmano, - kaltina. Jis sako, jog skonis to, ko jie niekada neragavo, neša mirtį, ko nesupranta, laiko kvailybe, ko neįstengia suvokti, vadina pamišimu. Kadangi neįstengiame samprotavimais paneigti įsitikinimų tų, kurie nesiremia protu, sutramdykime juos bent Šventojo rašto liudijimais, kuriais, kaip jie sako, daugiausia remiasi. Taigi tegul jie pažįsta tą taip smarkiai jų keikiamą, kaip priešingą Šventajam raštui, meną, t.y. dialektiką, tiek, kiek jį bažnyčios mokytojai laiko būtinu Šventajam raštui. Juk šitą meną didžiais pagyrimo žodžiais išgarbino šventasis Augustinas, teigdamas, jog jis vienas, palyginti su kitais menais, teikia pažinimo galimybę ir tik jį vieną reikėtų vadinti žinojimu. Todėl jis antrojoje „Apie tvarką“ knygoje rašo, kad tai „yra mokslų mokslas, vadinamas dialektika. Ji moko mokyti, ji moko mokytis. Joje pats protas parodo ir atveria, kas jis yra, ko jis nori. Ji vienintelė yra žinojimas, ir ji ne tik nori, bet ir gali padaryti žinančius“. Antrojoje „Apie krikščionių mokslą“ knygoje tvirtina, kad Šventajam raštui iš visų menų ypač reikalinga dialektika ir aritmetika: pirmoji – kad išspręstų klausimus, o antroji – kad išaiškintų alegorijų paslaptis, kurias dažnai sutinkame skaičių prigimtyje. Tuo labiau jis garbina dialektiką, kuo labiau ją laiko reikalingą paaiškinti visas tyrimų sukeliamas abejones. Rašoma šitaip: „Lieka tai, kas žadina ne kūno pojūčius, bet protą, kuris valdo samprotavimo ir skaičių mokslus“. Bet samprotavimo mokslas daugiausia padeda įsigilinti ir spręsti visus klausimus, kurie pasitaiko Šventajame rašte. Tiktai čia reikia vengti noro kivirčytis, kažkokio vaikiško gyrimosi, jog sunaikinai priešininką. Juk yra daugybė vadinamųjų sofizmų, neteisingų sprendimų, dažniausiai taip panašių į teisingus, jog suklaidina ne tik siaurapročius, bet net ir gabiuosius, jeigu jie nėra uolūs ir dėmesingi. Man atrodo, kad šitą neteisingų sprendimų rūšį Raštas atmeta toje vietoje, kur sakoma: „Kas kalba kaip sofistas, tas nekenčiamas“ (Sir 37:23). Yra žinoma, jog dialektika ir sofistika viena nuo kitos smarkiai skiriasi, nes pirmoji remiasi samprotavimų teisingumu, o antroji – jų panašumu. Sofistika perduoda neteisingus įrodymus, o dialektika atskleidžia jų neteisingumą ir moko pažinti tikrus ir paneigti neteisingus. Tačiau abu mokslai, būtent ir dialektika, ir sofistika, tarnauja tam, kad pažintų įrodymus: kitaip niekas negalės pasirodyti šaunus savo įrodymais, jeigu neįstengs atskirti neteisingų ir apgaulingų įrodymų nuo teisingų ir reikalingų. Todėl ir dialektikos kūrėjai neapsiėjo, nepanagrinėję šio meno, nes pats peripatetikų vadovas Aristotelis parašė veikalų, kuriuose atmeta sofistiką. Juk kaip teisingas žmogus privalo pažinti blogybę ne tam, kad darytų bloga, bet tam, kad galėtų išvengti žinomo blogio, taip ir dialektikas negali būti nesusipažinęs su sofizmais, kad galėtų jų pasisaugoti. O kas nėra susipažinęs su klaidingais ir teisingais įrodymais, tas nesugebės suvokti samprotavimų, atskirti vienus nuo kitų ir nustatyti vienų bei kitų vertę. Book: Heloise and Pierre Abelard

Dėl to, kaip liudija šventasis Jeronimas²⁾, net pats Saliamonas uoliai skatino pažinti iš karto ir melagingus, ir teisingus įrodymus. Rašydamas prieš Romos miesto didžiojo oratoriaus niekinimą, kaip ir mes dabar rašome prieš panašius, be kitų dalykų, kalba apie tą didžiausią išminčių Saliamoną: „Patarlių knygos įžangoje jis ragina, kad suprastume išminties kalbas, žodžių gudrybes, palyginimus, neaiškią kalbą, išminčių posakius ir mįsles, kurios kaip tik būdingos dialektikams ir filosofams“. Juk kas gi, jo supratimu, yra išminties kalbos, žodžių vingrumas, jeigu ne teisingų ir klaidingų įrodymų skirtingumas? Šitie įrodymai, kaip sakėme, yra taip tarpusavyje susiję, jog tas, kuris nežino vienų, negalės pažinti ir kitų, nes, kad pažintume kokius nors dalykus, būtinai reikia pažinti ir jiems priešingus dalykus. Mat niekas gerai nepažins dorybių, kas nepažįsta ydų, ypač kad kai kurios ydos yra taip artimos dorybėms, jog savo panašumu daugelį suvedžioja, panašiai kaip neteisingi įrodymai dėl panašumo į teisingus suklaidina daug žmonių. Todėl ne tik dialektikoje atsiranda įvairiausių nuomonių, bet ir krikščionių tikėjime pasitaiko daug klaidų, nes gražbyliai eretikai savo teiginių pinklėmis daugelį paprastų žmonių nuveda į įvairias sektas: pastarieji, nė kiek neįgudę įrodinėti, panašumą į tiesą ir apgaulę laiko išmintim.

Prieš šia epidemiją mus ragina kovoti ir patys bažnyčios mokytojai, kad tai, ko nesuprantame Rašte, suvoktume ne tik per maldą viešpačiui, bet ir patys ieškotume samprotaudami. Todėl garsus yra tas Augustino posakis traktate „Apie gailestingumą“, kur jis perduoda tokius viešpaties žodžius: „Prašykite, ir gausite. Ieškokite, ir rasite. Belskite, ir jums bus atidaryta“ (Mt 7:7); prašykite, sako jis, melsdami, ieškokite samprotaudami, belskite prašydami, t.y. klausdami. Juk mes neįstengiame atremti eretikų ir kitokių netikėlių puolimų, jeigu negalime sugriauti jų samprotavimų ir paneigti jų sofizmų teisingais įrodymais, kad melas užleistų vietą tiesai; o kad dialektikai sutriuškintų sofistus, mes visada pasirengę, kaip ragina šventasis Petras, patenkinti kiekvieną, laukiantį įrodymų apie mumyse esančią viltį arba tikėjimą. Kai šiame ginče minėtus sofistus įveiksime, mes, be abejo, pasirodysime esą dialektikai, ir kuo labiau įstengsime remtis protingais įrodymais, tuo ištikimesni būsime Kristaus, kuris yra tiesa, mokiniai. Pagaliau, kas gi nežino samprotavimo meno, pagal kurį, kaip žinome, vienodai vadinami ir vieni, ir kiti? Mat dievo sūnų, kurį vadiname Žodžiu, graikai vadina Logos, t.y. dieviškos minties pradžia arba dieviškąja išmintimi, arba protu. Dėl to ir Augustinas knygos „83 klausimai“ ketvirtame skyriuje sako: „Iš pradžių buvo Žodis, kuris graikiškai vadinamas Logos“. Taip pat sakoma ir knygoje „Prieš penkias erezijas“: „ Iš pradžių buvo Žodis. Graikai teisingiau sako Logos, nes Logos reiškia ir žodį, ir protą “. Ir Jeronimas Paulinui apie Šventąjį raštą sako: „ Iš pradžių buvo Žodis, Logos, graikų kalboje turintis daug reikšmių: ir žodis, ir protas, ir apskaičiavimas, ir visų daiktų priežastis, dėl kurios egzistuoja visa, kas egzistuoja. Visa tai Mes teisingai suprantame Kristuje“. Taigi kadangi tėvo žodis – viešpats Jėzus Kristus – graikiškai vadinamas Logos, taip pat jis vadinamas ir tėvo sofia [gr., išmintis], nuo jo priklauso, kaip atrodo, tas mokslas, kuris taip pat savo pavadinimu yra su juo susijęs ir dėl panašumo su logos yra pavadintas logika; panašiai kaip nuo Kristaus atsirado žodis „krikščionys“, taip nuo Logos, kaip atrodo, yra pavadinta logika. Jos pasekėjai tuo teisingiau yra vadinami filosofais, kuo tikresni yra minėtos išminties mėgėjai. Kadangi toji išmintis, klusi iš aukščiausiojo Tėvo ir pavadinta aukščiausiąja išmintimi, yra duota mūsų prigimčiai tam, kad apšviestų mus tikrosios išminties šviesa ir nuo meilės pasauliui nukreiptų į meilę jai, be abejo, ji padarė mus kartu ir krikščionimis, ir tikrais filosofais. Nors Kristus žadėjo mokiniams tą išminties galią, kurios dėka jie galėtų atremti priešininkų tvirtinimus, sakydamas „Aš jums duosiu tokios iškalbos ir išmintis, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti visi jūsų priešininkai“ (Lk 21:15), be abejo, už meilę jam, dėl kurios jie ir gali būti pavadinti tikrais filosofais, jis jiems žada ir tokį apginklavimą įrodymais, dėl kurio savo samprotavimuose jie gali tapti geriausiais logikais. Šiuos du dalykus, kylančius kaip tik iš meilės jam ir iš jo mokslo, dėl kurio jie tampa tiek filosofais, tiek geriausiais logikais, rūpestingai atskiria tas Sekminių himnas „Palaiminti mūs džiaugsmai“, skelbdamas

Kad žodžiai lietųsi laisvai,
Kad meilė šildytų karštai.

Mat šituos dalykus atnešė pasirodžiusi anoji aukščiausioji dvasia, atsiskleidusi jiems ugnies liežuviais⁴⁾, kad per meilę juos padarytų filosofais, o per samprotavimų jėgą – geriausiais logikais. Todėl gerai, kad dvasia pasirodė ugnies ir liežuvių pavidalu tam, jog įkvėptų žmonėms meilę ir iškalbą bet kuria kalbos rūšimi. Pagaliau kas nežino, kad net pats viešpats Jėzus Kristus dažnuose ginčuose nugalėdavęs žydus ir, remdamasis tiek Raštu, tiek įrodymais, paneigdavęs jų priekaištus ir įkvėpdavęs jiems tikėjimą ne tik stebuklų galia, bet ir žodžių jėga? Kodėl jis, kad šito pasiektų, pasinaudojo ne vien stebuklais, kurie labiausiai jaudina žydus, trokštančius ženklų? Greičiausia todėl, kad nusprendė mums parodyti deramą pavyzdį, kaip įrodymais patraukti į tikėjimą tuos, kurie siekia išminties. Atskirdamas šiuos du dalykus, apaštalas sako: „Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties“ (1 Kor 1:22), t.y. graikų tikėjimas daugiausia stiprinamas įrodymais, o žydų – stebuklais. O kai stebuklų ženklų pritrūks, mums kartu reikės kovoti su priešininkais, kad įveiktume žodžiais tai, ko negalime įveikti veiksmais; juo labiau kad nusimanantiems didesnę galią turi įrodymai, o ne stebuklai, kuriuos daro, kaip lengvai galima pamanyti, ar ne velnio žaismas. Todėl ir Tiesa tarė: „Atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, bandydami suklaidinti, kiek tai įmanoma, net išrinktuosius“ (Mt 24:24). Bet, tu pasakysi, ir į įrodymus įsibrauna didelių klaidų, todėl, pateikiant pagrįstus įrodymus, sunku skirti, kas priimtina kaip įrodymai ir kas atmestina kaip sofizmai. Taip, sakau, atsitinka tiems, kurie neturi patyrimo įrodinėti. O kad šitaip kartais neatsitiktų, reikia susipažinti su samprotavimo pagrindais, t.y. su logikos mokslu, kuris, kaip mini šventasis Augustinas, labai reikšmingas nagrinėjant įvairiausius klausimus, iškylančius Šventajame rašte. Tai tikrai būtina tiems mokslo vyrams, kurie visiškai nevengia šių klausimų tyrimo, nes tiki, jog sugebės juos išspręsti.

¹⁾ Romėnų pasakėčių kūrėjo Fedro (Phaedrus, apie 15 m. pr.m.e.-70 m.) pasakėčios „Lapė ir vynuogės“ variantas.

³⁾ Jeronimas (Hieronymus, apie 347-419 m.) – katalikų bažnyčios tėvas, šventasis, išvertęs Bibliją į lotynų kalną. Plačiau žr. >>>>>

⁴⁾ Pagal legendą, šventajai dvasiai nužengus į apaštalus, virš kiekvieno jų galvos pasirodęs ugnies liežuvis (Apd 2:2-4).

⁵⁾ Tiesa yra Jėzaus Kristaus vardo pakaitalas, dažnas religinėje literatūroje.