Žodžio galios sąvoka 13 amžiuje  

Viduramžių lotyniška patarlė sako, kad galia (vim arba virtus) yra augaluose, akmenyse ir žodžiuose. Ir žodžiams ji skiriama didžiausia [pvz., „Kristus davė galią žodžiams, brangakmeniams ir augalams; didžiausią žodžiams, mažiausią akmenims ir augalams“, o taip pat 14 a. Džono Goverio*) „Confessio Amantis“, kur žodžiai siejami su proto veikla ir sakoma, kad jie yra didžiausia Dievo dovana ].

Šv. Augustinas įtakingai pagrindė, kad magija galima tik esant demoniškajam tarpininkui. Kalba tėra priemonė, kurios dėka žmonės sužino Dievo tiesą, kuri yra tiesa apie Malonę. Bet koks kitas ženklų naudojimas yra jų iškraipymas. Kadangi ženklai turi reikšmę tik pagal susitarimą, tad jie niekaip negali paveikti pasaulio. O tai, kad magiški ženklai atrodo turį tokią įtaką, tai vien dėl demoniškų jėgų, kurios skaito ženklus ir veikia pagal juos, įsikišimo. Augustiną nuo daugelio kitų 13 a. rašiusiųjų išskiria tai, kad jam ženklus naudojanti magija buvo specialus magiškos veiklos atvejis. Augustinui ženklai tebuvo magijos veiklos požymis – kur buvo magija, ten atsirasdavo ir ženklai; - ir atvirkščiai, kur nebuvo ženklų, veiksmas negalėjo būti laikomas magišku.

13 a., kai pradėtas naudoti terminas „gamtos magija“, apibūdinant magiją, veikiančią panaudojant slaptas daiktų savybes (ypač Viljamo iš Auvergne**) ir Alberto Didžiojo), žodžių galia tapo atskira magijos apraiška. Buvo linkstama prie to, kad magiški žodžiai, užkeikimai, veikėjai ir pan. taptų pasmerkimo objektu, ką anksčiau Augustinas taikė visai magijai bendrai.

Bet ir Viljamas plačiai aptarė ir niekino įvairių formų demoniškąją magiją. „De Legibus“ jis aptaria žodžių ir vardų galią, ją vadindamas 7-ąja stabmeldystės dalimi. Jis rašo, kad vienas magas tvirtino, kad žino tam tikrus magiškus žodžius ir vardus, tokius galingus, kad gali užmušti tuos, kas pamatys juos užrašytus. Tad magai gali juos mokytis tik rašydami ant vandens, kur raidės akimirksniu dingsta. Tačiau Viljamas netikėjo, kad gali nužudyti vien žodžiai. Jei tokia tokia galia yra žodžiuose, tai ji gali būti keturiais būdais: medžiagoje (kaip ore), formoje (garsas arba rezonansas), visuose juose arba jų kombinacijose. Apibendrindamas sakė, kad oras nežudo, jei jis neužnuodytas (pvz. rupūžės ar slibino kvapo); gali užmušti tik nepaprastai didelis garsas arba jo sukelta baimė. Nepaisant jo išvados, kad žodžiai neturi natūralios galios, įdomutai, kad Viljamas vis tik numatė galimybę, kad kai kuri galia gali glūdėti žodžių reikšmėje, bet nurodo, kad įprastiniai žodžiai, tokie kaip kaip „pragaras“ ir „mirtis“ neatrodo turį fizinio poveikio.

The descent of Word
Žodžio nusileidimas
Iš Liber Visiorum

Tuo tarpu labiausiai pagrįsta žodinės galios teorija buvo 9 a. al-Kindi***) veikale, lotyniškai „De radiis“ (Apie žvaigždžių spindulius). Jame sakoma, kad dangaus kūnai skleidžia pasaulį paveikiančius spindulius. Jie įkaitina elementus, o kadangi visi daiktai yra sudaryti iš elementų, tai viską pasaulyje [po Mėnuliu]. Tarp daiktų, skleidžiančių tuos spindulius, yra ištarti garsai (voces).

Platus skyrius skirtas žodžių galiai – jame dažnai pakaitomis naudojami terminai „virtus“ ir „sensus“ (galia ir reikšmė), taip parodant, kad tai tapačios sąvokos. Visiems ištartiems garsams galią suteikė dangiškoji harmonija, tačiau kai kurie jų turi žmonių jiems suteiktą reikšmę, tad tie garsai įgauna naują savybę ir papildomą galią. Tai leidžia jiems pradėti skleisti naujo tipo spindulius. O jei dangaus ir žmonių suteiktos reikšmės sutampa, garsų galia padvigubėja.

Žodžiai visada turi poveikį materijai, nors jis ne visada pastebimas. Poveikis dar sustiprėja, kai žodis ištariamas esant tam tikrai planetų ar žvaigždžių padėčiai. Žodžiai geriausiai veikia ore ir oro tipo substancijose. Tad didžiausias žodžių poveikis yra gyvoms būtybėms, nes jų „dvasia“ oro prigimties. Žodžių galią dar galima sustiprinti stipriu noru ir ketinimų tvirtumu. Tai paremiama koncepcija, kad žmogus yra mikrokosmosas. Kitaip tariant, noras žmogui yra kaip Žemės centras Visatai. Noras žmogaus širdyje yra centras, iš kurio išeina visi veiksmai, sako al-Kindi. Kai noras pasidaro pakankamai stiprus, ištarus jo spinduliai gali pajudinti materiją. Turintys reikšmę garsai turi stipresnį poveikį, kaip ir vaistažolių mišinys turi stipresnį poveikį nei kiekviena žolė atskirai.

Įdomus dangiškosios „reikšmės“ aspektas – ją turi ne „suprasti“ „klausantysis“, o „atskleisti“ per fizinį poveikį. Ją atpažinti galima tik iš didesnio efektyvumo panaudojus magiškai. Ta „reikšmė“ yra galia, tokia pati gamtiška kaip augaluose ir akmenyse. Net įprasta žodžių reikšmė turi natūralią priežastį, nes žmonės savo būdą gauna iš dangaus – ir taip galimybę vadinti daiktus tikrais vardais.

Nepaisant daugelio gerų dalykų, „De radiis“ deterministines idėjas (dėl astrologijos, maldos analizės ir Dievo vardų veiksmingumo) sunkiai priėmė ortodoksinė krikščioniška aplinka. Be to, Augustino požiūris į magiją galėjo būti giliai įsisąmonintas, o al-Kindi nenumatė jokio bendravimo su demonais. Tad vakariečių dažniau cituojama buvo Avicenos „Sextus de Naturalibus“ (kitaip „De Anima“), kur laikoma, kad materija savo prigimtimi priklauso nuo sielos. Jis sakė, kad siela gali veikti kito asmens kūne – taip paaiškinant „blogos akies“ reiškinį. Ji gali atlikti tokius veiksmus, kaip pagydyti ligą, pakeisti elementų prigimtį, sukelti lietų ar padidinti derlių.

Bet vyravęs aristoteliškas požiūris reikalavo, kad materialūs reiškiniai turėtų materialią priežastį. Tad Avicenos idėjos buvo pateikiamos kaip sielos poveikis kūno spiritus (dvasiai, kuri toliau veikdavo daiktus), o ne tiesiogiai pačios sielos veikimas. O štai Tomas Akvinietis tvirtino, kad materija nėra pavaldi jokiai dvasinei substancijai, o tik pačiam Sutvėrėjui [Summa, 1a 11:4]. Kerėjimo reiškinys yra galimas, bet tik tarpininkaujant kūniškajam spiritus. [Viduramžių medicinoje spiritus buvo kažkas tarp kvėpavimo ir sielos – jis kildavo kaip oro įkvėpimas, bet, pereidamas per kūno organus, perimdavo jų savybes, - žr. E. Harvey].

Tomas Akvinietis
Tomas Akvinietis

Nežinomo autoriaus [bet senuosiuose raštuose priskiriamo Albertui Didžiajam] "De Mirabilitus Mundi" prasideda teigimu, kad išminčius turi liautis stebėtis, pažindamas reiškinių priežastis. Tik autorių glumino žmonių užkalbėjimų, uždainavimų ir pan. galia, kol „radau paaiškinimą 6-oje Avicenos „Naturalia“ knygoje: kad žmonių sieloje yra tam tikra jėga, galinti paveikti daiktus... Ilgai tuo netikėjau, kol nekromantinėse knygose ... neperskaičiau, kad žmogaus sielos troškimas yra visų dalykų pagrindas“.

Rodžeris Bekonas apie žodžių galią

R. Bekono (1214-1292) požiūris į virtus verborum labiausiai išryškėja per jo pateikiamą rūšių dauginimosi sampratą, kuriai nemažą įtaką turėjo R. Grosseteste. Optikos istorijos kontekste „rūšys“ suprantamos spindulių prasme [o tai rodo ryšį su al-Kindi idėjomis, kurio, tačiau, Bekonas niekur necituoja].

Roger Bacon Bekono rūšių dauginimosi teorija išsivystė neoplatoniško emanacijų mokymo bei astrologijos įtakoje. Jam rūšys buvo realios jėgos, sklindančios iš visų objektų ir elementų ir galinčios veikti materiją. Tai ne tik paaiškino suvokimo mechaniką, bet buvo ir visos priežastingumo ir pokyčių sistemos pagrindas:
„Tos rūšys atlieka visus tiek kūno, tiek sielos pasikeitimus... Bet, kadangi rūšių dauginimasis plačiai nežinomas,... mes manome, kad juos atlieka arba tam tikri dieviški veiksmai, arba angelai ar demonai, arba atsitiktinumo ar likimo dalykai. Bet taip nėra, ... nes gamta yra dieviškų darbų instrumentas“. Toks sąryšis pastebimas ir šiuolaikinėse teorijose apie Saulės, planetų ir žvaigždžių įtaką, kuri nėra vien per jų šviesą.

Ryšis tarp kalbos ir sielos išreikštas aiškiai – Bekonas žodžius vadino pirmu ir pagrindiniu mąstančių sielų reikalu (opus praecipuum, or principium, or primum). Ir kaip žvaigždės ir visi daiktai savo galias ir rūšis projektuoja į išorę, taip ir protaujanti siela, esanti aktyviausia po Dievo ir angelų substancija, gali projektuoti savo rūšis ir galias į kūną, kuriam ji yra judinanti jėga, o taip pat ir į daiktus kūno išorėje.

Žodžiai yra sielos įrankis, koncentruojantis rūšis ar jėgą: „kai žodžiai ištariami su giliai apmąsčius, dideliu noru ir tvirtu ketinimu bei įsitikinimu, jie turi didelę galią“. Bet siela tėra tik viena iš 4-ių esybių, suteikiančių jėgą žodžiams:

  1. patys ištarti garsai, kuriuos jis aptaria kaip oro formą;
  2. žvaigždės, kurių rūšys perkeliamos į garsus jų ištarimo momentu;
  3. siela;
  4. kūnas, kuris pats irgi sukuria savas ir stiprias rūšis, kurios irgi perduodamos garsais kaip formos ore.

Tačiau Bekonas vengė sieti žodžių galią su reikšme. al-Kindi dangaus galią garsuose, kaip papildomą, išreiškė terminu „census“, ko niekad nedarė Bekonas. Rūšys yra daiktų prigimtiniai ženklai; garsų rūšys yra tų garsų prigimtiniai ženklai (nesvarbu, garsai prasmingi ar ne), tačiau vardo reikšmė ad placitum priklauso tik nuo įvardintojo norų.

Lieka neaiškus Bekono požiūris į magiją (buvo už ar prieš? ar jo paties gamtos filosofija apėmė magiją?), nes jis terminą „magija“ dažnai naudojo negatyvia prasme, bet, panašu, kad tik tada, kai nebūna teisingai atliekama – ir terminas „magai“ dažnai būdavo palydimas apibūdinimu „senės“, atskiriant nuo „filosofų“ ar „išminčių“, kurie teisingai atlieka ritualus:
„Kai garsai, vadinami įdainavimais ar užkeikimais, atliekami neatsižvelgiant į 4-is rūšies tipus, … tada jie magiški ir neturi gamtiškos galios keisti dalykus, - ir jei jie veikia, tai tik demonų dėka“.

Skyriuje apie kalbų mokymąsi, jis pateikia epizodą, kaip jaunuolis rado lauke epilepsijos ištiktą vyrą. Jis užrašė tam tikras frazes ir pakabino ant to vyro kaklo. Vyras iškart išgijo. Po kurio laiko jo žmona, privertė nusiimti amuletą su pretekstu, kad reikia maudytis, o vanduo gali jam pakenkti. Tačiau priepuolis jį ištiko iškart vandenyje. Pamačiusi tokį stebuklą, žmona uždėjo amuletą ir vyras vėl pagijo. Bekonas, aptardamas tą epizodą, klausia, kaip tai galėjo būti demono darbas? Žodžių magija yra dieviškas gamtos veiksnys, anapus šventųjų daromų stebuklų, bet ir tai, ką kiekvienas gali panaudoti, jei supranta, kaip reikia teisingai atlikti.

Reikia atsiminti, kodėl R. Bekonas parašė savo „Opius“ (Maius, Minus ir Tertium). Jis rašė dėl Popiežiaus, kad įspėtų neišvengiamą Antikristo [kuris neabejotinai naudos mokslo pasiekimus] atėjimą ir įtikintų dėl poreikio studijų, pasėsiančių apginti krikščionybę. Ką galėjo panaudoti Antikristas, jei ne magijos menus? Bekonas sakė, kad daug kas neteisingai pasmerkta tų laikų teologų, tokių kaip Gratianas.Tačiau Bekono magijos supratimas (kaip išminties jėgos, potestas sapientiae) skyrėsi nuo tiesmukiškos demoniškosios Augustino ar nekromantinės literatūros magijos. Nenuostabu, kad tokiomis aplinkybėmis Bekonas turėjo vengti bažnyčią erzinančių terminų.

*) Džonas Goveris (John Gower, 1330-1408) – savo laiku žinomas anglų poetas, Lenglando amžininkas ir Čoserio draugas. Parašė tris iškilias poemas „Mirour de l'Omme“ (Žmogaus veidrodis, tarp 1376-79), „Vox Clamantis“ (Šaukiančiojo balsas, 1382) ir „Confessio Amantis“ (Įsimylėjėlio išpažintis, apie 1390 m.) - atitinkamai prancūzų, lotynų ir anglų kalbomis) - kurias jungia bendri moraliniai ir politiniai motyvai.
Confessio Amantis - 33 tūkst. eilučių poema, kurioje panaudojamas senstančio įsimylėjėlio išpažintis Veneros šventikui, ir pateikiama kaip trumpesnių poemų rinkinys. Anot prologo, ji parašyta pareikalavus Ričardui II.

**) Viljamas iš Overnės (Guillaume d'Auvergne, 1190-1249) – prancūzų teologas ir filosofas, buvęs Paryžiaus vyskupu (nuo 1228 m.), vienas pirmųjų europiečių mąstytojų, derinęs Aristotelio ir islamo filosofijas. Pagarsėjo aip laisvamaniškas mąstytojas, kurio drąsūs samprotavimai ir Aristotelio aiškinimai išgąsdino popiežių Grigalių IX, kuris atsisakė pripažinti jo išrinkimą Paryžiaus vyskupu, tačiau vėliau vis tik privalėjo nusileisti. Dalyvavo 1241 m. Paryžiaus dispute (teisme) prieš Talmudą, po kurio sekė pirmas masinis žydų knygų naikinimas. Dispute dalyvavo 4-i iškilūs krikščionių dvasininkai prieš 4-is rabinus dalyvaujant Liudvikui IX. Anot jo, tai, kad Biblija nemini tokių svarbių klausimų kaip angelų sukūrimas, sielos nemirtingumas ir pan. rodo žydų protinį ir moralinį nebrandumą. Jis intelektualų vystymąsi skirstė į 3 etapus: a) biblijinį, kai izraelitai pasitenkino Biblija; b) Talmudo ir Midrašų, jo vadintą „pasakų laikotarpiu“; c) filosofų.

***) Abu Yusuf Ya`qub ibn `Ishaq as-sabbah al-Kindi (apie 801-873) – arabų filosofas, matematikas, astronomas, gydytojas, muzikos teoretikas. Dirbo Išminties namuose Bagdade. Nuo 847 m. kalifo al-Mutavakilio buvo persekiojamas. Jam labiausiai rūpėjo logikos ir gnoseologijos problemos. Vieninteliu tikrovės pažinimo šaltiniu laikė žmogaus protą. Sukūrė 3 pakopų pažinimo teoriją. Parašė daug (apie 250) traktatų, skirtų metafizikai, logikai, etikai, matematikai, optikai, meteorologijai, kriptografijai, medicinai, muzikai, astrologijai... Jam didelę įtaką turėjo mutazilitų idėjos, skatinusios gilintis į graikų filosofiją. Jis pirmasis musulmoniškame pasaulyje užsiėmė Aristotelio darbais ir parašė „Aristotelio darbų apžvalgą“ bei kitus darbus. Tik vietoje 10 Aristotelio kategorijų siūlė 5 prosubstancijas: materiją, formą, judėjimą, erdvę ir laiką. Matematikai skirti jo „Apie indų aritmetikos pritaikymą“, „Apie skaičių harmoniją“, „Apie taisyklingus briaunainius“ ir kt. kūriniai, astronomijai skirti „Apie astroliabijos geometrinį sudarymą“, „Apie atstumo iki Mėnulio nustatymą“, „Apie dangaus reiškinius“ ir kt. Vertė traktatus apie harmoniją, kuriuose muzikos intervalai išreikšti skaitiniais santykiais, pirmasis Rytuose notavo muziką arabiškomis raidėmis ir parašė kelias muzikai skirtas knygas.
Skaitykite Al-Kindis. Apie penkias esmes

Literatūra:

  1. De radiis, ed. M.T.d'Alverny & F.Hudry// Archives d'histoire doctrinale et litteraire du moyen age, 41, 1974
  2. E. Grant. Medieval and Renaissance scholastic conceptions and the influence of the celiastial region on the terrestrial// J.of Med.&Ren.Studies 17:1, 1987
  3. J.D. North. Medieval concepts of celestial influence: A survey// Astrology, Science and Society, ed. P.Curry, 1987
  4. A. Maurer. Between Reason and Faith: Siger of Brabant and Pomponazzi on the Magic Arts// Med.Studies, 18, 1956
  5. E.R. Harvey. The inward wits: Psychological theory in the Middle Ages and the Renaissance, 1975
  6. Lynn Thorndike. The history of magic and experimental science, vol.2
  7. The book of Secrets of Albertus Magnus of the virtues of herbs, stones and certain beasts, ed. M.Best & F.Brightman, 1973
  8. The Opus Majus of Roger Bacon, ed.J.H. Bridges, 1897
  9. De multiplicatione specierum. Roger Bacon's philosophy of Nature, ed.D.Lindberg, 1983
  10. S. Easton. Roger Bacon and his search for a universal science, 1952
  11. K. Tachau. Vision and certitude in the Age of Ockham, 1988
  12. A.C. Crombie. Robert Grosseteste and the origins of experimental science, 1953
  13. A. Lindberg. Theories of vision from al-Kindi to Kepler, 1976
  14. A.M. Smith. Getting the big picture in perspectivist optics// Isis, 72, 1981
  15. An unedited part of Roger Bacon's 'Opus Maius': De Signis// Traditio, 34, 1978
  16. Th.S. Maloney. The semiotics of Roger Bacon// Mediaeval Studies, 45, 1983

Kitos nuorodos:
Filosofų zigzagai
Hermetiškosios vizijos
Logosas Filono raštuose
B. Raselas. Ar yra Dievas?
I.Kantas apie organines formas
Rozenkreiceriai ir alchemija
S. Lemas. Kinų kambario paslaptis
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Ned Crosby. Kaip turėtume gyventi drauge?
Iš ankstyvųjų viduramžių pamokslų
Viduramžių prabudimai: Viklifas
G. Leibnicas: biografija ir ištrauka
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Svetimų minčių problema
Paranoja skverbiasi giliai
R. Dekartas apie sapnus
Porfirijaus "Nimfų ola"
Senieji sankskrito raštai
Aš nekuriu hipotezių...
Filosofijos skyrius
Mitologijos skiltis
NSO puslapis
Vartiklis