Kosmologija iki Sokrato: Jonijos mokykla. Vartiklis

Filosofijos šeimos žodžiai pasirodė tik 5 a. pr.m.e., o 4 a. pr.m.e. jos sąvoką filosofiškai apibrėžė Platonas. Vis tik, Aristotelis ir visa filosofijos istorijos tradicija filosofais vadina ir 6 a. pr.m.e. Mažosios Azijos poliuose gyvenusius mąstytojus. Čia gimęs intelektualinis judėjimas vėliau persikėlė ir į kitas graikų kolonijas – Siciliją ir Pietų Italiją... Ilgainiui tas sąjūdis suplūdo į Atėnus. Ir įdomu, kad visi tie mąstytojai pasaulį aiškino racionaliai; ir vis tik išlaikė trinarę mitinių kosmologijų ašį.

Kartu filosofiją reikia aptarti ir atsižvelgiant į graikų polinkį ugdyti ir lavinti, ką jie vadino paideia. Tai buvo svarbus kilmingųjų klasės, pasižyminčios arete (tobulumu), rūpestis. Filosofų dėka arete tapo dorybe (kitaip, dvasios kilnumu) – apie tai įspūdį galima susidaryti iš Teognido eilių, esančių tarsi moralinių priesakų rinkiniu. Pratybomis siekta išugdyti fizinę jėgą, drąsą, pareigos ir garbės jausmą, derančius kariam. Nuo 5 a. suklestėjus demokratijai, poliai rūpinosi būsimus piliečius ugdyti ir fizinėmis bei dvasinėmis pratybomis (gimnastika ir muzika). Tačiau demokratijos pasekmė – kova dėl valdžios, o tam reikia sugebėti įtikinti žmones, taigi, laisvai valdyti kalbą. Ir šio poreikio tenkinimui iškilo sofistai...

Ši mokykla stebėjo gamtą, todėl jos atstovai buvo vadinami phusikoi („phusis“ - „gamta“, iš čia kilo mūsų fizika). Skaitykite >>>> Jonija

Jonėnų mokyklą įkūrė Talis iš Mileto (apie 643-546 m. pr.m.e.), kuris graikams atnešė Egipto geometrijos žinias. Jam priskiriami pirmieji dedukciniai įrodymai ir „prirašoma“ penkios pagrindinės plokštumos geometrijos teoremos, viena kurių, kad bet kuris į pusapskritimį įbrėžtas trikampis yra statusis. Jis mokėjo paskaičiuoti piramidės aukštį ir nuotolį iki laivų. 585 m. pr.m.e. jis paskaičiavo Saulės užtemimą. Talis pirmasis apie fiziką parašė physiologia, daiktų būties ir vystymosi principus. Jam oras buvo Dievo analogas. Talio mokiniai buvo Anaksimandras iš Mileto (apie 610-547 m. pr.m.e.) ir Anaksimenas (apie 550-480 m. pr.m.e.).

Maždaug 6 a. pr.m.e. Egėjaus jūros Mileto saloje Talis paklausė: „Iš ko sudarytas pasaulis?“ Jis apsižvalgė ir išvydo nuolat kintančius daiktus. Potvynio bangos ateina ir atslūgsta. Kur krito sėkla, išauga medis. Tačiau juk turi būti kažkas pastovaus ir nekintamo šiame pasaulyje? Už gimimų ir mirties pasaulio Anaksimanderis su saules laikrodziu

turi būti kažkokia pirmapradė substancija iš kurios galima kildinti viską. Ir Talis nusprendė, kad tai vanduo [apie Talį daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Talio mokinys Anaksimandras (apie 610-550 m. pr.m.e.), laikomas astronomijos tėvu nusprendė, kad pirmapradė materija neturėjo formos, pavidalo ar kokių kitų išskirtinių savybių. Jis ją vadino Beribe. Ji teturėjo vieną savybę - visada buvo judesyje. Bet kaip iš šios beformės masės atsirado mūsų pasaulis? Anaksimandrui pirmapradis principas buvo Neapibrėžtasis-Begalinis (apeiron), beribė masė be jokių savybių. Vėliau jis palaipsniui vystėsi į Visatą.

Pasaulyje nuolat vyksta priešybių kova. Ir pirmapradei materijai sūkuriuojant erdvėje išsiskyrė 4-ios pagrindinės priešybės: karštis-šaltis, drėgmė sausra. Šaltis ir drėgmė nusileido į sūkurio vidurį ir vieto žeme. Karštis ir sausra pakilo į pakraštį ir sutvėrė ugnies žiedą. Iš žemės kylantis rūkas trukdo visąlaik regėti tą ugnies jūrą. Mes matome tik jos liepsnas pro rūko plyšius: Saulę, mėnulį ir žvaigždes. Drėgmę veikiant karščiui atsirado gyvybė - pirmiausia vandenyje. Žmogus išsivystė iš žuvies, kuri išlipo į sausumą [apie Anaksimandrą daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Kitas Talio mokinys Anaksimenas laikėsi nuomonės, kad pasaulis sudarytas iš oro. Stebėdamas, kaip iš oro susidaro vandens lašai ir lietus, jis nusprendė, kad taip susidarė ir pasaulis. Drėgmė sukrito į centrą, o oras liko danguje. Jis atkreipė dėmesį į žmogaus gyvenimo ypatybę, priežastį, nes žmogaus siela sudaryta iš labai švaraus oro, dar užsilikusio tolimiausiame Visatos pakraštyje sausumą [apie Anaksimeną daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Visiems šiems pirmiesiems filosofams kilo klausimas: o kodėl iš pirmapradės substancijos susitvėrė pasaulis? Kas privertė ją judėti? Kadangi jie visą materiją laikė gyva (skaitykite apie gyvos Žemės idėją)., tai jie sakė, kad toji substancija pati savaime buvo judanti (kaip kad savaime juda gyvas organizmas). Tad ji sukūrė gyvybę ir pati buvo gyva tuo pačiu metu. Kadangi ji savaime judėjo, todėl buvo dieviška.

Heraklitas iš Efeso (Mažoji Azija), 5 a. pr.m.e. Daugiau apie Heraklitą >>>>
Vėlesni filosofai tęsė joniečių tradiciją. Heraklitas irgi priėmė priešybių kovos principą. Tačiau jis nemanė, kad ta kova yra netvarkinga: "kova yra pasaulio teisingumas". Kova būtina tam, kad egzistuotų Vienintelis. O visų daiktų pagrindas yra ugnis, nes ji pati tąsiausia. "Visi daiktai maišosi". Pasaulis kinta dėl aukštyn kylančių ir žemyn besileidžiančių ugnies srautų. Reliatyvus pasaulio stabilumas yra dėl santykinai panašių jų proporcijų. Tačiau realybė viena - tai ugnis („visi daiktai yra viena“).

Visa tvarkanti priežastis yra Vienintelis. Žmogus gyvena dėl priežasties. Tačiau jis negali pasikliauti juslėmis, kurios dažnai apgauna. Tik iš Universaliosios priežasties požiūrio kampo jis regi, kad „visa yra viena“ bei „kova... yra visų daiktų ... tėvas“.

Pitagoras ir jo mokykla, pitagoriečiai
Pitagoras iš Samos salos į Krotoną (graikų koloniją Italijoje) išvyko maždaug apie 500 m. pr.m.e. Pasakojama, kad jis darė stebuklus ir domėjosi matematika. Krotone jis įkūrė religinę mokyklą. [apie pitagoriečius daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Jis tikėjo sielų persikėlimu. Kiekviena siela yra iš Dievo pagal kurio atvaizdą yra sukurta ir į kurį ji sugrįš apsivaliusi iš nuodėmės. Iki tol ji įeina į augalo ar gyvūno kūno iki pat šio mirties, o vėliau keliasi į kitą kūną, vėliau - dar į kitą ir t.t. [paskaitykite apie reinkarnacijos idėją tarp ankstyvųjų krikščionių].

Kadangi žmogaus siela ir Dievas yra tos pačios prigimties, tai ir žmogus bei Visata turi būti tos pačios struktūros. Siela valdo žmogų, Dievas valdo Visatą. Žmogaus siela yra baigtinis dalykas, tad ir Vienintelis turi būti baigtinis (ribotas), nes kitaip jo formos nebūtų galima atkurti sumažintu pavidalu žmogaus sieloje.

Tad Pitagorui tvarka, gėris ir grožis buvo tai, kas Apribota ir turi Formą. O blogis susijęs su Beribiu ir Beformiu. Pitagoriečiai visatą vadino "kosmos" (tvarka), Visumos ir dalies panašumas buvo išreiškiamas proporcijomis. Juos ypač domino muzikinių intervalų proporcijos: oktava (2:1), penktinė (3:2) ir ketvirtinė (4:3). Kadangi visi daiktai gali būti suskaičiuoti ir tarpusavyje išreikšti proporcijomis, tai pasaulio pirminė substancija buvo skaičius (kaip muzikos harmonija paremta skaičiais, taip ir pasaulio).

Bet kas buvo skaičius pitagoriečiams? Jis turėjo erdvinę išraišką. Vienas buvo taškas. Du - linija. Trys - paviršius. O keturi - tvirtas kūnas. Tad sakyti, kad visa yra skaičius yra tapatu, kad visa susideda iš taškų kaip erdvės vienetų, kurie visi kartu sudaro skaičių. Tad taškai, linijos ir paviršiai yra objektai, iš kurių sudaryti visi daiktai pasaulyje. Ir visi daiktai yra kieti (skaičius 4).

Visumos (vieno) ir jos dalių (daug) sąryšis buvo visa ko pagrindas. Pvz., medicina - mokslas apie žmogaus dalių arba gyvybinių fluidų sutvarkymą. Tad pagrindinis skirtumas nuo joniečių buvo, kad buvo klausiama „kokia pasaulio struktūra?“ (o ne „iš ko sudarytas pasaulis?“). Pitagoriečiams esmė buvo skaičius arba forma.

Reikia priminti, kad graikams forma nebuvo vien tik išvaizda (pavidalas). Jis jiems reiškė "visa, kas matoma ir žinoma". Norėdami išsakyti žinias apie ką nors, duodate jo pavadinimą ir apibrėžimą. Tačiau objektas nėra tas pats, kas jo apibrėžimas. Graikai bandė sukurti kalbos sistemą atitinkančią mąstymo struktūrą, kurios teisingai atspindėtų realybės prigimtį. Joniečiai dalijo pasaulį į elementus. Heraklitas jau nepasikliovė jausmais. Tik mąstymo būdas gali suteikti informaciją apie daiktų prigimtį. O pitagoriečiai manė, kad daiktų prigimtį galima sužinoti per jų struktūrą (t.y. kalbant skaičiais). [skaitykite Hieroklio komentarai Auksinėms Pitagoro Mintims]

Parmenidas iš Elėjos, 540-470 m. pr.m.e.
Jis buvo susirūpinęs skirtumu tarp Būties ir Nebūties. Ji [Būtis] yra Nebūties nėra ir ji negali būti apmąstoma. T.y žmogus negali mąstyti apie tai, ko nėra. Visa, apie ką jis kalba ar mąsto, egzistuoja. Realybė nėra ta, kuri patiriama jutimais. Ji yra tokia, kokią apmąstome. Jutiminis pasaulis nėra realus. Po Parmenido filosofai daugiau netvirtino, kad jutimų ir mintijamas pasaulis yra tas pats.

Parmenidas nemanė, kad pasaulis yra vien tik minties vaizdiniai. Jam Būtis buvo erdvę užpildžiusi masė. Būtis yra pilna, Nebūtis yra tuščia erdvė. Iš šių nuostatų jis išvedė kitus teiginius: 1) Būtis yra visada. Ji neturi nei pradžios nei pabaigos, nes niekas negali atsirasti iš Nebūties. 2) Būtis yra tolydi ir nedalijama. Ji visur tokia pati. Negali būti nieko, kas ją atskirtų. 3) Būtis nekinta ir nejuda. Pasikeitimas reikštų, kad atsirado kažkas, ko nebuvo (o tai negali būti), o "judėti" reiškia, kad persikelia į kitą vietą, kurioje nieko nėra (nes negalima persikelti į užimtą vietą).

Būtis visa užpildyta ir joje nėra tuščios vietos (t.y. Nebūtis neegzistuoja).

Parmenidas atskyrė tiesą ir pavidalą. Tokia būtis, kokią jis aprašė, yra svetima mūsų jausmams. Jis sakė, kad tik tokie pojūčiai yra tikri, kurie išreiškia nejudrią Būtį. Kadangi mūsų jutimai liudija apie pasaulio kitimus (t.y. Nebūtį), tai jie yra klaidingi. Jie nusako tik tai, kas gali egzistuoti. Realybę galima pažinti tik mintimi [apie Parmenidą daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Empedoklis iš Akrago (Sicilija), 5 a. pr.m.e.
Jis materiją išskaidė sakydamas, kad ji susideda iš 4-ių tipų dalelių, kurios yra nekintančios ir amžinos. Jis jas vadino „visa ko pagrindu“, o vėliau jos pavadintos elementais.

Tai žemė, oras, ugnis ir vanduo. Daiktai sudaryti iš jų mišinio. Nuo jų derinio priklauso daikto savybės. Elementus susijungti ir išsiskirti skatina savaime judanti substancija. Judesio negali sukelti pati materija, todėl jos išorėje turi būti dvi priešingos jėgos. Tai Meilė ir Neapykanta, kurios yra potraukis ir atstūmimas. Jų pusiausvyra leidžia pasauliui išlikti stabiliam [apie Empedoklį daugiau rasite sekdami šia nuoroda]. Anaksagoras; iš freskos Atėnuose

Anaksagoras iš Klazomenės (Maž. Azija) gimęs apie 500 m. pr.m.e. Gyveno savanoriškai pasirinktame skurde, nevertindamas kitų gėrybių, išskyrus protines. Didesnę gyvenimo dalį praleido Atėnuose, tačiau buvo apkaltintas bedievystes (ypač, kad Saulę vadina ne Heliju, o „įkaitusiu rieduliu“) ir turėjo rinktis tremtį Lampsake. Ir jis pirmasis padarė išvadą, jog Mėnulis tik atspindi Saulės šviesą, o ne pats ją spinduliuoja. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.
[apie Anaksagorą daugiau rasite sekdami šia nuoroda]

Jam kitimo ir tapsmo priežastis buvo Mintis. Jutimų ir mąstymo pasauliai skiriasi. Bet nė vienas iš jų nėra "tikresnis". Juk kas nėra materija, tas yra Mintis. Pasaulio tvėrimas buvo Minties veikla Materijos chaose.
Taigi, Anaksagoras skyrė jėgą nuo medžiagos: medžiaga iš prigimties yra inertiška, todėl judėjimą ji galėjo gauti tik iš šalies. Bet iš kur? Kažkoks impulsas sukėlė medžiagoje sūkurį, plėsdamasis tas sūkurys mechaniškai įtraukė visą medžiagą. Bet iš kur buvo pirmas impulsas? Ogi: jį suteikė dvasia; taigi Anaksagoras atmetė mintį, kad pradžią galėjo tiems įvykiams padaryti atsitiktinumas. Pagal jį, dvasia yra virš ir anapus gamtos, nes ji privalo būti anapus gamtos, kad galėtų gamtą išjudinti.

Anaksagoro gamtos teorija buvo kokybinė. Visa, kas yra, sudaryta iš įvairiausių „gemalų“; ir net mažiausios medžiagos dalelės, yra sudėtinės. Pvz., jei valgydami duoną, pamaitiname ja savo organizmą, t. y. raumenis, kraują, mėsą, kaulus ir kt., tai ir duonoje turi būti raumenys, kraujas, kaulai ir mėsa ir t.t.; duona yra pagaminta iš augalų, tad visi jos dėmenys turi būti augale: augalas maitinasi stichijomis – žeme, vandeniu, saule, oru. Vadinasi visi dėmenys turi slypėti stichijose. Todėl stichijos yra tokios pat sudėtingos, kaip ir kiti daiktai. Viskas yra sudėta: „kiekviename daikte yra kiekvieno kito dalis“, „visuose yra dalis visų“, „visi daiktai yra vienu ir tuo pačiu metu“.

Atomistai, Leukipas iš Mileto, apie 435 m. pr.m.e. ir Demokritas iš Abderos (Šiaurės Graikija)
Jie pasaulį suskaidė į mažiausias akimi neregimas dalelytes, kurioms priskyrė Parmenido aprašytąsias materijos savybes („atom“ reiškia „tai, kas negali būti padalinta“). Vien vandenį sudaro daug skirtingų atomų. Tačiau kaip tie atomai juda (Parmenidas sakė, kad visa erdvė yra užpildyta)?

Tad Demokritas įvedė begalinę tuščią erdvę, kurioje ir juda atomai (kaip dulkelės Saulės spinduliuose). Atomai judėdami atsitrenkia vienas į kitą ir keičia vietą Atomai yra savaime judantys (be išorinės jėgos poveikio).

Atomistai palaikė Parmenido tiesos ir pavidalo skirtumo koncepciją. Pirminės savybės priklauso fiziniams objektams (dydis, forma). Antrinės yra suvokimo dalykas: spalva, skonis, temperatūra i kt. (kas man skanu, kitam gali būti neskanu). Ir tik atrodo, kad rožė kvepia maloniai. [apie atomistus daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Jie, Atėnams susikirtus su Sparta (431-404), klajojo po Graikiją ir mokė [praktinės] išminties (sophia - išmintis). Neramumas tiesiog tvyrojo ore. Ilgai tvertos vertybės buvo ginčijamos. Į pirmą vietą iškilo moralės ir etikos klausimai. Ir sofistai mokė, kaip tapti geru oratoriumi, geru valdytoju, geru kuo nors dar... Jie klausinėjo: "Kas yra teisingumas? Kas yra tiesa? Kas yra žmogus? Kodėl kenčiame?" Pasaulis aplink mus kinta. Mūsų jutimai negali mums pasakyti, koks yra pasaulis. Nėra objektyvių pasaulio matų (kiekvienas pasaulį suvokia savaip). „Žmogus yra visų daiktų matas“, paskelbė jie. [apie sofistus daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

Atėnai buvo graikų imperijos centras, Herodotas^*) paskelbė savo keliones. Sofistai priėmė, kad kiekviena kultūra turi savo teisingumą. Atėnų teisė buvo jų tradicijų įsikūnijimas. Kitos tautos turėjo kitokias tradicijas.. Skirtingose tautose skyrėsi ir moralinės normos. Bet jei įstatymai kilo iš žmonių tradicijų, tai koks yra ryšys tarp įstatymo ir žmogaus prigimties? Jie atskyrė gamtą (phusis) ir nomos (susitarimą, tradicijas). Kai kurie jų teigė, kad civilizacija pažeidė žmogaus prigimtį. Visi žmonės iš prigimties yra lygūs, tačiau visuomenėje užima skirtingas vietas (vieni vergai, o kiti turčiai). Kiti sofistai gamtą laikė išbandymu stipriausiems. Įstatymai sušvelnina gamtos ir žmogaus priešpriešą suteikdami galimybę išgyventi silpnesniems.

Sofistams nebuvo geriausios valstybės - jos visos buvo geros. Jų skirtumus lėmė kitokios vertybės. Tad Atėnų valdžia kaltino sofistus neskatinant jaunuomenės dorybių, žlugdant moralę ir negerbiant dievų. Daugelis jų buvo išvyti iš Atėnų (tad istorijoje jie užsidirbo „blogą“ vardą).

Bet į jų žodžius įsiklausė Sokratas, kuris, neparašęs nė vieno žodžio, paliko neišdildomą poveikį pasekėjams. Apie jį rašė graikų istorikas Ksenofonas ir, aišku, jo mokinys Platonas. Sokratas vaikščiojo ir klausinėjo: „Kas yra išmintis? Kas dora? Kas teisingumas?“ Tačiau skirtingai nuo sofistų, turėjusių paruoštus atsakymus, jis tikrai norėjo sužinoti. Ir laikas nuo laiko jis įrodinėjo sofistams, kad šie nežino tai, ko moko.

Jis pirmasis atkreipė dėmesį į apibrėžimo svarbą. Daiktų reikšmė nėra vien tik mūsų galvose - ji iš tikro egzistuoja. Teisingumas išliktų teisingumas net ir tuomet, kai nebeliktų žmonių. Pažinimas yra gebėjimas „išvysti“ šią reikšmę. O tai galima tik pažinus save [apie Sokratą daugiau rasite sekdami šia nuoroda].

^*) Herodotas (apie 484-425) – kilęs iš dorėnų įsteigto Halikarnaso (Mažosios Azijos pakrantėje) žymus savo aprašymais apie konfliktus tarp Graikijos ir Persijos („Istorija“), taip pat aprašymais apie skirtingas kelionėse aplankytas vietas ir žmones. Jis buvo pirmasis įvykius laikęs filosofine problema, tyrimų objektu, galinčiu atskleisti išmanymą apie žmogaus elgesį. Tačiau buvo kritikuojamas, kad į savo pasakojimus įtraukė legendas ir fantastinius elementus. Norėdamas kuo tiksliau pateikti graikų praeitį, jis išstudijavo Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“, kitų autorių kūrinius. Herodotui stigo žinių apie persų praeitį, todėl jis leidosi į tolimą kelionę po Persijos imperiją: aplankė Egiptą, Babiloną, Mesopotamiją ir net skitų kraštus. 444 m. dalyvavo įkuriant Furijos koloniją Didžiojoje Graikijoje vietoje krotonų sugriauto Sibariso.
Jo garbei 1935 m. suteiktas pavadinimas Mėnulyje.
Skaitykite Herodotas. Istorija (apie hiperborėjus)