Ksenofanas iš Kolofono. Vartiklis

Ksenofanas iš Kolofono (apie 570-480 m. pr.m.e.) – graikų filosofas, poetas, socialinis bei religinis kritikas. Savo mintis dėstė eiliuota forma. Žinių apie jo pažiūras suteikia jo eilių fragmentai ir vėlesniųjų rašytojų pateiktos citatos. Iš jų matoma, kad jis kritikavo ir pašiepė platų idėjų ratą, nuo tikėjimo antropomorfiniais dievais iki graikų šlovinto atletizmo. Jo pažiūrų platumą (polimatiją) pabrėžė net Heraklitas, o Teofrastas jį laikė buvus Anaksimandro mokiniu. Jo filosofija vėliau traktuota ir kaip teologinė (Klemensas Aleksandrietis), ir kaip materialistinė (Aecijus, Sekstas Empirikas). Jam savo traktatą (neišlikusį) skyrė Aristotelis. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

Jaunystėje paliko Kolofoną Jonijoje dėl persų užpuolimo. Minima, kad buvo parduotas į vergiją, bet iš jos išpirktas pitagoriečių Parmenisko ir Orestado. Ilgus metus klajojęs kaip dainius, galiausiai apsistojo Pietų Italijoje, Elėjoje. Pragyveno beveik 100 m. (netgi spėjo palaidoti savo sūnus). Iš jo poemų „Kolofono pagrindimas“ ir „Išsikėlimas į Italijos Elėją“ iš apie 2000 eilučių išliko apie 20 fragmentų. Jis įvedė silas kaip satyros formą (išliko ir jo „Silų“ 5-ių knygų fragmentai).

Neabejotinai Ksenofanas yra vienas svarbesniųjų ikisokratikų. Nuo antikos laikų, jis buvo laikomas Zenono iš Elėjos mokytojas, Parmenido bendražygis ir dažnai siejamas su Elėjos mokykla (nors dabar vyrauja nuomonė, kad tai nėra teisinga). Išlikusiuose fragmentuose yra Anaksimandro kosmologijos požymių, tad galėjo būti, kad jis buvo jo mokinys, prieš Ksenofanui paliekant Joniją^*).

Jis mokė, kad jei būtų laikas, kai niekas neegzistavo, niekas negalėtų egzistuoti. Tad jei kas yra, tai egzistuoja amžinai. Gamta viena ir neribota; tai, kas egzistuoja, yra panašus visomis savo dalimis, nes kitaip jis būtų daugeliu; tasai vienas yra begalinis, amžinas; homogeninė visata yra pastovi ir negali keistis. Tad jo pažiūros neretai laikomos panteistinėmis.

Ksenofanas taipogi, iš savo fosilijų tyrinėjimų, tvirtino, kad kadaise vanduo turėjo dengti visą Žemės paviršių. Taip pat jis aiškino, kad poetai apie dievus turėtų skelbti tik tas istorijas, kurios socialiai iškilios. Pagal jo, iki šiol aktualią, epistemologiją tiesa iš tikro egzistuoja, tačiau žmonės, kadangi yra mirtingi, negali jos sužinoti. Tad galima veikti tik remiantis darbinėmis hipotezėmis – galime elgtis taip, tarsi žinotume tiesą, tol, kol žinome, kad tai visiškai neįtikinama. Šį požiūrį atgaivino K. Poperis ir jis yra kritinio racionalizmo pagrindas.

Turimas vienas gerai žinomas fragmentas, teigiantis, kad jei jautis gali atvaizduoti dievus, tai tada tie dievai turėtų būti jaučio pavidalo:

Etiopai sako, kad jų dievai plokščianosiai ir juodi,
O trakiečiai sako, kad jų mėlynos akys ir šviesūs [raudoni] plaukai.
Tad jei galvijai, arkliai ar liūtai turėtų rankas ir galėtų piešti,
Bei kurti skulptūras, kaip žmonės, tada žirgai vaizduotų
Savo dievus kaip žirgus, o raguočiai kaip raguočius;
Ir kiekvienas jų suteiktų kūnus dievams panašius į savo.

Dėl jo išvystytos „vieno dievo, aukščiausio tarp dievų ir žmonių", t.y. abstraktaus, visuotinio, nekintančio, nejudraus ir visada esančio, jis dažnai laikomas vienu iš pirmųjų monoteistų (nors toks teiginys sukelia ir abejonių, nes, atrodo, jis neneigė ir kitų dievų, „aukščiausio tarp dievų". Atrodo, kad jis dievus po vieną suvedė į meteorologinius reiškinius (atskiru atveju, debesis). Ir jam liko tik vienas dievas – pasaulis. Tai bekūnė amžina būtybė ir, kaip kad ir visata, sferos formos. Jis yra vienodos prigimties su visata, savyje sutalpina visus daiktus ir visus juos persmelkia, tačiau niekuo neprimena žmogaus prigimties – nei kūnu, nei mąstymu.

Jis vystė ir lyginamąją religijotyrą, nes daug keliavo ir todėl galėjo palyginti religijas, joje aptikdamas tiek panašumų, tiek prieštaravimų logikai. Pvz., jis nurodo požiūrio į mirtį panašumą tarp egiptiečių (Ozyrio atžvilgiu) ir finikiečių (Adonio): „Pasirinkite vieną iš dviejų: arba apraudokite juos kaip mirtingus žmones, arba garbinkite kaip nemirtingus dievus“.

O reinkarnacijos idėją pamini poetine forma, kai prisimena istoriją su Pitagoru, kuris bando išgelbėti šunelį: „Liaukis! Nustok jį mušti! Jo cypime mirusiojo draugo Sielą atpažinau“.

Saulė gi kasdien susidaro iš mažyčių kibirkštėlių sankaupos, o žemė beribė ir negaubiama nei oro, nei dangaus... Žemė būna susimaišiusi su jūra ir laikui bėgant išsilaisvina nuo drėgmės... Nuo jūros nutolusiose šalyse ir kalnuose randa kriauklių... Visi žmonės žūva kaskart, kai, panirusi į jūrą, žemė tampa purvu, tada ji vėl suteikia pradžią gimimui, - ir tokia kaita būna visuose pasauliuose.
(pagal Ipolitą)

^*) Jonija - istorinis regionas Anatolijos pakrantėje (dabart. Turkija), kurios pavadinimas kilo nuo jonėnų genties, kuri senaisiais laikais gyveno Egėjo jūros salose ir pakrantėje. Joniją sudaro siauras pajūrio ruožas nuo Fokėjos šiaurėje netoli Hermo (dabart. Gedizas) upės žiočių iki Mileto netoli Meandro žiočių, o taip pat Chijo ir Samoso salos. Joniją visada sudarė daugybė atskirų miestų-valstybių, kurie 7 a. pr.m.e. jie sudarė sąjungą - Jonijos lygą. 6 a. pr.m.e. Joniją užimė persai; jos miestai aktyviai dalyvavo graikų-persų karuose.