Kas yra asmuo?  

Taip pat skaitykite: Laisva valia ir determinizmas  

Kadaise buvo įprasta manyti, kad žmonės turi sielas, kurios, jiems mirus, keliauja į dangų, pragarą arba atgimsta. Siela laikyta žmogaus esme. Tasai tikėjimas apie sielos ir kūno atskyrimą šiandien vadinamas dualizmu.

Dabartinė mokslinė mintis linksta link alternatyvaus požiūrio – monizmo. Kūnai laikomi sudėtinga biologine esybe, atsakinga už visus mūsų poelgius ir mintis. Kadangi nėra mokslinio sielos įrodymo, lieka tik fizikinė esybė. Todėl, sakant kad X ir Y yra tas pats asmuo, turima omenyje, tad jie yra tame pačiame erdviniame-laikiniame kontinuume.

Asmens tapatumo klausimas, kadaise iškeltas Locke ir vėliau išplėstas Leibnico, iš pradžių gali atrodyti paprastas. Žmogų nesunku atsekti jo gyvenimo eigoje. Jei plunksną paslėpsiu už nugaros ir vėl ją ištrauksiu, tai neabejotinai bus ta pati plunksna. Problemos kyla aptariant atvejus, kurie nėra tokie tiesmukiški.

Nuo gimimo iki mirties žmogus pakeičia nemažą dalį savo kūno. Ar jis dar lieka tas pats žmogus? Ar lazdynas, išdygęs iš riešuto, yra tas pats „medis“ viso savo gyvavimo ciklo metu? Kaip buvo tuo metu, kai jis buvo riešutas ar pagalys lauže? Kada objektas liaujasi būti tuo pačiu objektu ir virsta kitu?

Ko gero garsiausiu pavyzdžiu yra Tesėjo laivas (taip pat skaitykite >>>>>, o taip pat Kuo taps Homo sapiens? >>> bei Senasis mano kūnas >>>). Jis turėjo 100 dalių ir viduje buvo 100 atsarginių dalių. Laivas išplaukė ir pirmą dieną kapitonas aptiko problemą ir pakeitė vieną dalį. Taip tęsėsi kasdien ir po 100 dienų buvo pakeistos visos laivo dalys. Ar laivas tebėra tas pats laivas? O jei kapitonas būtų iškrovęs atsargines dalis ir iš jų pastatęs laivą, ar tai būtų tas pats laivas, kaip pradinis Tesėjo laivas? O jeigu iš išsaugotų originalių laivo dalių būtų vėl pastatytas laivas – ar jis būtų tas laivas, kuris išplaukė iš uosto?

Taip ir su asmeniu – kada jis liaujasi būti tuo asmeniu? Jei žmogui nukirto ranką, ar jis liko tas pats asmuo? Ką reikia pašalinti žmoguje, kad jis liautųsi buvęs savimi?

Klausimas apie tai, kas yra asmuo, sukelia daugybę komplikacijų. Ar negimęs gemalas yra asmuo? Jei taip – tai kuriuo momentu jis pradeda juo būti? Kas, pagaliau, skiria negimusį kūdikį nuo negimusio viščiuko? Tam tikru metu, kaip atrodo, abu turi tą patį sąmoningumo lygį.

Laisva valia klausime apie asmenį

Harry Frankfurt'as (g. 1929 m.) rašė: „[Kriterijus buvimui asmeniu] turi apimti tuos atributus, kurie yra didžiausio rūpesčio dėl savęs subjektas ir šaltinis to, ką laikome svarbiausiu ir problemiškiausiu mūsų gyvenimuose“.

Ryšium su laisvos valios klausimu, egzistuoja trys mokyklos: determinizmas, libertarianizmas^*) ir kompatibilizmas^**). Pirmosios dvi laiko, kad laisvai valiai egzistuoti būtina, kad esant visoms toms pačios sąlygoms, asmuo galėtų rinktis kitokį veiksmą. Tarkim, einame į parduotuvę. Sustojame prie ledų kiosko. Esant toms pačioms visoms vidinėms ir psichologinėms būsenoms, privalau galėti pasirinkti ARBA vanilinius ARBA ledus su šokoladu. Kai kurie kompatibilistai sako, kad tai nesusiję su laisva valia.

Deterministai laiko, kad, esant apibrėžtoms aplinkybėmis, visi įvykiai bus iš anksto apibrėžti (gamtos dėsnių ar Dievo). Viskas gamtoje sudaryta iš atomų, paklūstančių gamtos dėsniams – ir tuo mes nuo jų nesiskiriame. Tad, kas įvyks, būtinai seka iš ankstesnių aplinkybių – ir iš tikro žmonės netgi negali daryti sprendimų savo valia. Šiai išvadai paklūsta beveik viskas, ką žinome apie mokslą ir fizikinį pasaulį.

Libertariečiai laiko, kad taip nėra, ir nurodo kasdienę patirtį, parodančią, kad žmonės turi laisvą valią. Žmonės jaučia, kad gali apsvarstyti ir rinktis. Tokio pojūčio deterministai negali paaiškinti.

Istorijos tėkmėje dauguma filosofų priėmė tarpinį požiūrį, aiškindami, kad laisva valia ir determinizmas yra suderinami. Geras pavyzdys yra David Hume. Jis aiškino, kad žmonės yra tol laisvi, kol daro tai, ką nori. Galiu neturėti galimybės rinktis (ta prasme, kaip laiko deterministai ir libertariečiai), bet tol, kol noriu ledų su šokoladu ir esu iš anksto determinuotas „rinktis“ juos, aš turiu laisvą valią.

Sugrįžkime prie H. Frankfurt'o – jis tiki, kad priežastingumas visai nesusijęs su valios laisve ir asmeniškumu. Jis sukonstravo norų ir valios aktų hierarchiją. Pirmos eilės noras yra kažko norėjimas. Beveik visi tvariniai turi šį norą („noriu valgyti“). Antros eilės noras yra būti skirtingu, arba turėti kitokį pirmos eilės norą. Šis savi-įvertinimas yra daugiausia žmogaus prerogatyva. Žingsnis nuo šito yra antros eilės valios aktas, tai yra kai kas nors nori, kad jis kažko norėtų. Šie jau yra būdingi žmonėms.

Vienas iš uždavinių, yra atskirti asmenis nuo nuosavybės (nes asmenis nėra teisėta pardavinėti kaip kokius kates ar šunis). Asmuo yra esybė, turinti moralinę teisę daryti savus pasirinkimus, gyventi be (neišprovokuoto) sąlyčio su kitais. Nuosavybė yra tokie dalykai, kurie gali būti perkami ir parduodami, tai ką galiu "„audoti“ savo nuožiūra [tiesa, čia kyla rimtų moralinių suvaržymų dėl gyvūnų „panaudojimo“]. Taigi, asmenį galėtume apibrėžti kaip „esybė, turinti moralinę teisę savi-determinacijai“. Tik lieka atviras klausimas, kokias savybes ta esybė turi turėti, kad būtų laikoma „asmeniu“.

Laisva valia ir etika

Neabejotinai yra ryšys tarp idėjų apie laisvą valią ir idėjų apie etiką ir atsakomybę. Libertariečiai ir deterministai daugumoje sutinka, kad tam, kad asmuo būtų atsakingas už savo veiksmus, asmuo privalo padarytą sprendimą paversti veiksmu. Tai perkelia į teisės filosofijos sritį. Paprastai nelaikome, kad kažkas atsakingas už nusikaltimą, jei nelaikome jo „veiksmų savininku“. Pvz., jei šizofrenikas ką nors nušovė būdamas paveiktas haliucinogeninių vaizdų, nelaikome, kad tai jo kaltė ir išteisiname kaip „nepakaltinamą“. Pasaulyje be laisvos valios negalėtų būti nei kaltinimų, nei pagyrų.

Tačiau kai kurie kompatibilistai, kaip Hume, tvirtina, kad žmonės gali būti laikomi atsakingais už savo veiksmus tik kai nėra laisvi. Savo esė „Apie laisvę ir būtinybę“ Hume siūlo disjunktyvų silogizmą. Jis tvirtina, kad arba žmonijos veiksmai yra iš anksto determinuoti (kaip ir viskas šiame pasaulyje), arba žmogaus veiksmai yra atsitiktiniai ir chaotiški. Antruoju atveju, jei mano veiksmai nekyla iš manęs, o tėra nulemti atsitiktinumo, tada nėra atsakomybės. Tačiau iš kitos pusės, jei viskas yra determinuota, tada mano veiksmai kyla iš mano psichinės ir metafizinės būklės. O tada jau galima tvirtinti, kad mano asmuo privertė mane veikti tam tikru būdu.

Tačiau Richard Taylor'as^***) paneigė Hume silogizmą pasiūlydamas trečiąją alternatyvą: Priežastingumo agentas, prielaida, kad žmogus gali priversti įvykti įvykį. Tai skiriasi nuo determinizmo ir atsitiktinumo. Tačiau net ją deterministai gali atmesti, nes gali argumentuoti, kad nors ir sakoma, kad asmuo gali sukelti įvykį, jis negali priimti sprendimo, nesiremdamas tikėjimais ir norais, kurie natūraliai (ar determinuotai) seka iš praeities patirties ir genetikos. Jei asmens veiksmai tiesiogiai neseka iš tikėjimų ir norų, susidariusių iš praeities patirties ir genetikos, mes užsicikliname ir privalom priimti, kad pasaulis yra atsitiktinis ir chaotiškas.

---

^*) Libertarizmas (pranc. libertaire; lot. libertas - „laisvė“) – politinių filosofijų, laikančių, kad pagrindine vertybe yra laisvė, visuma. Siekiama maksimizuoti autonomiją ir politinę laisvę, pabrėžiant pasirinkimo laisvę ir asmeninę nuomonę, minimizuojant valstybės kišimąsi į asmens laisves ir jų pažeidinėjimus. Pabrėžiamas pliuralizmas, kosmopolitizmas, kooperacija, pilietinės ir politinės teisės, pasireiškimo, prekybos, judėjimo teisės, individualizmas ir savanoriškumas... Skeptiškai žiūrima į valstybės institucijas, militarizmą, karą, nacionalizmą, tačiau išsiskiria nuomonės dėl opozicijos esančioms sistemoms. Išsiskiria kelios srovės, pagal požiūrį į valdžią, nuosavybės ir kapitalo prigimtį: dešinysis ir kairysis libertarizmas, anarcho-kapitalizmas, minarchizmas, džordžizmas (geolibertarizmas), libertarialistinis socializmas... Iš jų dešiniosios pakraipos libertariečiai į priekį iškelia privačios nuosavybės teisę, o kairiosios – mano, kad privačios nuosavybės absoliutizacija gali suvaržyti asmens laisvę.
Taip pat žr. >>>>>

^**) Kompatibilizmas (angl. compatibilism) – mokymas, kad valios laisvė ir moralinė atsakomybė gali būti suderinamos su determnizmu (teologiniu ar priežastiniu). Pvz., politinės laisvės teiginiai, tokie, kaip JAV Teisių bilis, leidžia moralinę laisvę: daryti kitaip nei kiti. Tokių pozicijų jau laikėsi senovės stoikai ir Naujųjų laikų filosofai D. Hjumas ir T. Hobsas. Tokią pat poziciją, be kitų, savo knygoje „Elbow Room“ (1984) išsakė iš mūsų laikų filosofas Danielis Denetas (g. 1942 m.).
Priešinga pozicija kompatibilizmui yra inkompatibilizmas.

^***) Ričardas Teiloras (Richard Taylor, 1919-2003) – amerikiečių filosofas, prisidėjęs prie metafizikos plėtotės, bitininkas. Buvo doros etikos puoselėtojas. Žinomiausios knygos: „Metafizika“ (1963), „Veiksmas ir tikslas“ (1966), „Gėris ir blogis“ (1970), „Doros etika“ (1991). Taip pat rašė straipsnius apie gyvenimo prasmę, kuriuose, kaip ir A. Kamiu, rėmėsi Sizifo mitu. Išleido pora knygų apie bitininkystę. 1993 m. ginčijosi su W. Craig’u apie tai, ar moralės pagrindas gamtiškas ar antgamtiškas?

Papildoma literatūra:

1. J. Locke. An Essay concerning Human Understanding
2. D. Hume. Of Liberty and Necessity
3. D. Parfit. Reasons and Persons, 1984
4. H. Frankfurt. Freedom of the Will and the Concept of the Person
5. R. Taylor. Freedom and Determinism
6. S. Blackburn. Think, 1999

"Aš" atradimas
Apmatai: Moralumas
Laisva valia ir determinizmas
Kuo skiriasi žmogus ir gyvūnas?
D. Ignatovas. Tesėjo laivas
B. Skineris. Kas yra biheviorizmas
Islamas: Laisva valia ir determinizmas
Ned Crosby. Kaip turėtume gyventi drauge?
Otto Weininger. "Aš" problema ir genialumas
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
Hėgelio dvasios fenomenologijos akademinis aspektas
Egzistencializmas: prielaidos ir pateikimas
Visapusiškas ir nerimstantis Hansonas
R.Descartes. Cogito ergo sum
Kas Saulė, o kas Mėnulis?
Nyčė: Prieblandų kumyras
Svetimų minčių problema
T. Adornas. Nihilizmas
Čarlzas Teiloras
Erichas Fromas
Filosofijos skiltis
Religijos sritis
Vartiklis