Platonas buvo teisus dėl įgimtų idėjų. Vartiklis

Įgimtumas ir empiricizas yra du antigonistiniai požiūriai dėl pažinimo. Grubiai imant, įgimtumas laiko, kad pagrindiniai pasaulio pažinimo elementai yra įgimti, t.y. duoti a priori ir jų nereikia mokytis iš patirties. Empiristai neigia tai, tvirtindami, kad visas pažinimas remiasi vien tik patirtimi ir pradžioje žmogus yra tabulae rasae. Jau buvo kaip ir pripažinta, kad ilgus amžius trukęs ginčas baigtas laimėjus empirizmui, tačiau su N. Chomskio darbais lingvistikos srityje 20 a. 6-7 dešimtm. diskusijos dėl įgimtumo atgimė. Ir dabar jis yra aktyvi šiuolaikinio kognityvinio mokslo srovė. Klausimas apie pažinimo įgimtumą yra svarbus sprendžiant moralės, religijos, epistemologijos, metafizikos ir t.t. klausimus. Ir nors įgimtumo koncepciją lengva užsipulti, tačiau sunku užmušti.

Vienas svarbesnių debatų filosofija vyksta dėl įgimtų idėjų, t.y., tų, kurias jau turėjome gimdami. Didžiųjų britų empirikų (Locke ir Hume¹⁾) požiūris buvo skeptiškas – jie įgimtos idėjos

laikė, kad viskas arba beveik viskas, ką žinome, įgyjama besimokant arba iš jutimų. Arba sužinome iš stebėjimų (rožės yra tokių ir tokių spalvų) arba išvedame iš kitų stebėjimų (fosilijų tyrinėjimas –> žinios apie dinozaurus).

Praeitame šimtmetyje vos ne dogma tapo požiūris, kad visi mąstymo produktai kyla iš sąveikos su aplinka. Tokiu atveju, filosofija tampa politiškai patrauklia. Jei viskas kyla iš patirties, tada galime drastiškai pakeisti mąstymą keisdami aplinką. Tokiu būdu galima pašalinti visas gobšumo, pavydo ir kitų psichologinių priešiškumo apraiškų priežastis. Nesunku suprasti, kodėl kai kas nori tuo tikėti.

Tačiau pagal gerokai senesnę tradiciją, gimimo metu turime didelę mūsų psichinio turinio dalį. Mes ateiname į pasaulį tarsi kompiuteriai, prikimšti įvairiausių programų.

Platono „Menone“ Sokratas moko neišsilavinusį berniuką (vergą) geometrijos – ir tai daro, nieko nesakydamas. Tiesiog jo klausinėja. Berniukas aiškiai pats randa atsakymus. Kyla klausimas, iš kur jis juos gauna?

Sokratas aiškina, kad berniuko žinios ateina iš prisiminimų - jis prisimena, ką kadaise žinojo, tačiau kažkaip užmiršo.

Įvairūs kognityviniai sugebėjimai (indukcija, abdukcija, įžvalga) pagrįsti tuo, kad iš santykinai skurdžios informacijos išvedamos sudėtingos hipotezės ir teiginiai, logiškai stipresni ir bent jau besiskiriantys nuo duotų duomenų. Bet negi tas hipotezes ir teiginius laikysime įgimtais?! O žmogus (kaip tas berniukas-vergas) juos tik tiesiog prisimena?!

Taigi, Sokratas, kol kas tik kaip hipotezę, iškėlė reinkarnacijos idėją. Ateiname į pasaulį žinodami tai, ką įgijome ankstesniuose gyvenimuose. Kaip paprastai, Sokratas būna teisus. O jei netikite Sokratu, paklausk Munduruku²⁾ - toji Amazonijos gentis nebuvo labai pažengusi abstrakčios matematikos srityje. Iš BBC: Geometriniai testai

Pagrindinius geometrijos principus prieš 2300 m. išdėstė graikų matematikas Euklidas. Jo geometrija apima tokius žinomus teiginius, kad tiesė jungia du taškus, kad trikampio kampų suma visada ta pati, kad lygiagrečios tiesės niekada nesusikerta. Šios žinios perteikiamos formaliu mokymu, tačiau diskusijų klausimu lieka ar geometrijos sugebėjimus ar intuiciją turi visi žmonės, neatsižvelgiant į kalbą ar mokymo lygį.
Tam tikslui Pierre Pica³⁾ iš Prancūzijos Mokslinių tyrimų nacionalinio centro su kolegomis aiškinosi, kiek Amazonijos gentis Munduruku nutuokia apie geometriją.
„Munduruku kalboje tėra tik apytiksliai skaičiai, - aiškino dr. P. Pica. – Nėra geometrinių terminų, tokių kaip kvadratas ar trikampis ir kt., nėra būdų pasakyti, kad dvi linijos lygiagrečios“.

Jiems buvo rodomi 43 geometrinių figūrų rinkiniai (kiekviename po 6-ias) ir prašoma pašalinti tą figūrą, kuri nedera rinkinyje. Kaip matome iliustracijoje, tai įtraukė ir stačio kampo bei lygiakraščio trikampio sampratas – joms teisingi atsakymai atitinkamai buvo 93% ir 67%.

Kadangi kalboje nėra žodžių abstrakčioms geometrinėms koncepcijoms, tai neatrodo, kad jie jas galėtų išmokti vienas iš kito. Ir vis tiek jie žino jas ir netgi kai kuriuos uždavinius spendžia truputį geriau, nei mokyklose mokęsi prancūzai ar amerikiečiai (taip pat skaitykite Australijos aborigenų matematikos samprata). Jie gali atpažinti kvadratus, trapecijas ir kitas figūras, nors jų kalba neturi geometrinių terminų (žr. S. Dehaene, V. Izard, P. Pica, E. Spelke. Core knowledge of geometry in an Amazonian indigene group// Science, 2006, 313, p.381-384). Panašiai ir kita Amazonijos pirahanų gentis⁴⁾ neturi tikslių žodžių skaičių sąvokoms, tačiau tai nesudaro jiems sunkumų sulyginant didelius duomenų rinkimus pagal jų galią (kardinalumą).

Platonas buvo arti atsakymo. Ne mūsų sielos migruoja tarp gyvenimų. Tai mūsų mintys, kurios gimsta vėl ir vėl. Ir mums nereikia kaskart mokytis nuo nieko. O tokia išvada turi gilias pasekmes socialiniams mokslams.

Ar yra Kalėdų senelis?

Ką Platonas nori išspręsti „Sofisto“ dialoge [283-284]? Melo (netiesos) ar neigimo problemą? Tad pirmiausia reikia pasiaiškinti, kaip galima daryti prasmingus neigiamus teiginius.

Neigimo problemos atvejis

Ar yra prasmė teigti „Kalėdų senelio nėra“? Jei jo iš tikro nėra, tai mes kalbame apie nieką. Bet ar liks sakinio prasmė ta pati, jei veikėją pakeisime beprasme raidžių seka, tarkim „XYZ nėra“? Negelbsti paaiškinimas, kad „Kalėdų senelis“ žymi išmonę ar idėją. Juk nebuvo teigiama, kad „Kalėdų senelio sąvokos nėra“. Buvo tvirtinama „paties Kalėdų senelio nėra“.

Panaši padėtis ir tokiuose teiginiuose: „Rima nėra graži”. Jei iš tikro Rima nėra graži, kaip galime kalbėti apie grožį, kurio nėra?

Melo (netiesos) problemos atvejis

Tarkime teiginys „Rima nėra graži“ yra klaidingas. Tada aš kalbu apie dalyką (Rimos grožis), kuris egzistuoja ir todėl yra tikras. Taigi netiesos problema gali būti sprendžiama.

„Euthydemo“ dialoge sakoma, kad negalima teigti neteisingų dalykų. Jei kažką teigiu, tai kalbu apie kažką, kas egzistuoja, nes priešingu atveju mano teiginys yra beprasmis. Ar yra skirtumas sakant: „Kalėdų senelis turi ilgą barzdą“, jei jis neegzistuoja?
[ Taip pat „Valstybėje“, 478; „Kratile“, 429-430; „Teaetete“, 188-189]

Protagoras teigia, kad „tiesa yra“ kažkam. Du žmonės kiša ranką į vandenį ir vienas jų sako „šalta“, o kitas „šilta“. Netiesa yra nesuvokimas, kad tiesa yra reliatyvus dalykas. Jos problemą bandė spręsti ir Prodikas, Antisfenas, Stilponas⁵⁾ ir Menedemas⁶⁾.

Prodikas sprendė prieštaravimų problemą. Galime tarti, kad prieštaravimo nėra, nes kalbama apie skirtingus dalykus. Antisfenas< – kiekvienas teiginys turi savo žodžius, kurie reiškia tam tikrus faktus. Stilponas ir Menedemas neigė prasmingo neigimo galimybę. Jei [kalbos] subjektas ir teiginys aprašo skirtingus dalykus, kaip galima sakyti, kad A yra B?
Kratilas apie vardų teisingumą – ar jie teisingai atspindi dalykus, kuriuos įvardija?

Gyvūnai turi instinktus. Sunku pasakyti, ar jie yra „idėjos“. Tačiau žmogus taipogi turi instinktus!

Mes ateiname į pasaulį tarsi kompiuteriai, prikimšti įvairiausių programų. Iš kitos pusės, nė viena programa pasaulyje neturėtų jokios prasmės, jei joms nebūtų pateikiami duomenys. Jei tai ne nuotraukos, muzika, filmukai, kokie nors skaičiavimai, kuriems nereikia pradinių kintamų sąlygų (pvz., kuo daugiau p ženklų po kablelio).

Anot Ošo⁷⁾, mes į pasaulį ateiname tabula rasa (švari lenta), kurioje niekas neužrašyta.

Anaksimandras (apie 550 m. pr.m.e.) pastebėjo, kad pirmas žmogus vaikas nebūtų išgyvenęs vienas pats, todėl žmogus turi būti kilęs iš kažkokio kito gyvūno.

¹⁾ Deividas Hiumas (David Hume, 1711-1776) – škotų Švietimo epochos filosofas, ekonomistas, istorikas ir publicistas; empirizmo, psichologinio atomizmo, nominalizmo ir skepticizmo atstovas. Laikomas agnostiku, antrojo pozityvizmo (empiriokriticizmo, machizmo) pirmtaku.
Gnoseologijos dalyje jo filosofija turi skepticizmo atspalvį. Didelę įtaką jam padarė empiristų Dž. Loko, Dž. Berklio ir kt. idėjos, bet paveikė ir racionalistų Dekarto, Leibnico ir kt. mintys. Savo filosofiją pradėjo pažinimo teorija („Traktatas apie žmogaus prigimtį“, 1739-40), vėliau ją išvystė („Žmogiškojo pažinimo tyrinėjimai“, 1748-58). Hiumas rėmėsi prielaida, kad pažinimo pagrindas yra patirtis.
Kai jis sunkiai susirgo, klausiamas, ar tiki anapusiniu gyvenimu, atsakė: „Tai tiek įmanoma, kaip tai, kad į ugnį įmesta anglis neužsidegs“.
Apie Hjumą daugiau skaitykite: Empiristinė Hjumo etika ir Agnostinis Hjumo požiūris

²⁾ Munduruku - indėnų gentis Brazilijoje, Paros valstijoje, Tapažoso baseine; per 10 tūkst. narių - tai viena gausiausių ir galingiausių Amazonijos genčių, 1788 m. nugalėjusi savo didžiausius priešus – murų gentį. Iki 20 a. garsėjo kaip galvų medžiotojai; galvos tris metu buvo naudojamos magiškoms apeigoms, o tada prarasdavo savo magišką galią. Karo žygiai būdavo net 800 km atstumu ir trukdavo virš metų. Nuo 1803 m. gyvena taikoje su brazilais. Save vadina veidene (mūsų žmonės). Pagrindinis jų mitų veikėjas – Karusakaibė.
Munduruku kalba priklauso tupi kalbų šeimai. Gretimos parintintinų genties kalba „mundruku“ reiškia „raudonosios skruzdės“ – dėl jų puolimo būriu taktikos.
Verčiasi lydimine žemdirbyste, medžiokle, žvejyba, gėrybių rinkimu. Pagrindinės auginamos kultūros: manijokas, jamsas, taras, batatas, kukurūzai, pupelės, bulvės, cukranendrės, medvilnė. Tradiciniai namai dideli, ovalūs, su žemę siekiančiu stogu. Kaimą sudaro 2-5 tokie ratu sustatyti namai. Kaimo centre yra į rytus pasuktas vyrų namas.

³⁾ Pierre Pica (g. 1951 m.) – tyrinėtojas Paryžiuje, dėmesį sutelkęs teorinei lingvistikai ir ypač lyginamajai sintaksei. Jis domisi parametrų žymenimis kalbotyroje. Paskutiniu metu dirba ties skirtumo tarp kompetencijos ir lingvistinio kalbos panaudojimo išgryninimui. Neseniai ėmėsi nagrinėti mundurukų kalbą (Brazilija), jos skaitinių išsireiškimų ir skaičiavimų aspektus.

⁴⁾ Pirahanai - indėnų gentis Brazilijos Amazonės baseino vakaruose prie Maisio upės. Save vadina Hiaitiihi. Jų yra mažiau nei 1000. Gyvena klajokliškai, - verčiasi žvejyba, medžiokle, rinkimu. Tikėjimas šamanistinis; šventės (dažniausiai per pilnatį) vyksta tam, kad pasaulio sutvėrėjas Igagai nepamirštų apie juos ir neateitų pasaulio pabaiga. Jie kalba sava izoliuota kalba, kurią tyrinėjo D. Everetas: pasižymi tuo, kad gali būti perduota išdainuojant arba švilpaujant. Be to, ji neturi skaitvardžių, labai nedaug žodžių giminėms pavadinti...

⁵⁾ Stilponas (Stilpo, apie 360-280 m. pr.m.e.) – graikų filosofas iš Megaros mokyklos, Teofrasto amžininkas. Jo kūriniai neišliko, tik žinoma, kad jis domėjosi logika ir dialektika; etikoje buvo artimas kinikams ir stoikams. Laikė, kad univesalūs dalykai fundamentaliai atskirti nuo individualių ir konkrečių. Anot Diogeno Laertiečio, parašė 9 dialogus.

⁶⁾ Menedemas iš Eretrėjos (345-261 m. pr.m.e.) – graikų filosofas, trumpai gyvavusios Eritrėjos mokyklos įkūrėjas. Jo kūrinių išliko; tik kelios pastabos pas kitus. Greičiausiai buvo Stilpono pasekėjas. Anot Diogeno Laertiečio, jis gėrį apibrėžė kaip naudingumą, neigė negatyvių samprotavimų vertę.

⁷⁾ Ošo (Rajneesh Chandra Mohan Jain, 1931-1990) - Indijos dvasinis mokytojas, Ošo meditacinio judėjimo kūrėjas. Kai kurių priskiriama prie totalitarinių sektų. Jo mokymas labai eklektiškas, iš budizmo, jogos, daosizmo, sikhizmo, sufizmo, graikų filosofijos ir kt. samplaikos. Jis buvo įsigijęs 98 „Rolls Royce” automobilius ir svajojo jų turėti 365 - po vieną kiekvienai metų dienai. Norėjo gauti valdžią JAV Oregono valstijoje ir per 1985 m. rinkimus masiškai užkrėtė kavinių maistą salmoneliozės ir botulino bakterijomis. Dėl to buvo deportuotas iš JAV, o 21 valstybė atsisakė jį įsileisti. Teko grįžti į Puną (Indija).