Ego paieškos. Vartiklis

„Argi žmogiškasis 'Aš' – tai kažkas, sutelpantis savyje, griežtai apibrėžtas, įspraustas į tiksliai nustatytas materijos ir laiko ribas? Argi daugybė 'Aš' elementų nepriklauso išoriniam pasauliui, egzistavusiam iki 'Aš' gimimo; argi konstatavimas, kad tas ir tas, šis ir anas ir daugiau niekas yra tasai 'Aš', nėra tiktai patogi prielaida, padaryta tam, kad galėtumėm sąmoningai nepastebėti individo sąmonės ir visuomenės sąmonės ryšio subtilybių?“, Tomas Manas

„Kas tai 'aš'? – klausia B. Paskalis. – Prie lango stovi žmogus ir žiūri į praeivius: ar galiu aš pasakyti, eidamas pro šalį, kad jis atsistojo prie lango tik tam, jog pamatytų mane? Ne. Jis galvoja apie mane tik tarp kitko. Na, o jeigu kas nors yra mylimas dėl grožio, ar galima tvirtinti, kad jis mylimas? Niekada, nes jei raupai sunaikins jo grožį, kartu su grožiu liga sunaikins ir meilę tam žmogui. O jeigu kas nors myli mano išmintį arba atmintį, ar galima šiuo atveju pasakyti, kad kažkas myli mane? Žinoma, ne. mat aš galiu netekti šių savybių, išsaugodamas save kaip asmenybę. Kurgi slepiasi paslaptingasis 'aš', jeigu jo nėra nei sieloje, nei kūne? Dėl ko gi mylėti kūną arba sielą, jei ne dėl jų savybių, nors jos nesudaro manojo 'aš', galinčio egzistuoti ir be jų? Ar įmanoma mylėti žmogaus sielą atskirai nuo jos savybių? Ne, neįmanoma, be to, ir klaidinga. Taigi mes mylime ne žmogų, o jo savybes. Tad nesityčiosime iš tų, kurie reikalauja, kad juos gerbtų pagal laipsnį ir pareigas, nes mes visada mylime žmogų už jo savybes, gautas neilgam vartojimui“.

Galbūt Paskalis veltui bando išreikšti intymiąją žmogaus esmę per jo savybes, suvokiamas ir vertinamas aplinkinių? Tačiau ar galime tai padaryti kitaip? Ne veltui jau senų senovėje Delfų orakulo posakis „Pažink pats save“ laikytas supainiotu ir neaiškiu. Konstrukcija „aš pats“, išreiškianti kalbančiajam tapatumą (Aš=Aš), iš tikrųjų yra labai įvairiareikšmė. Žodis „savumas“ pirmiausia reiškia tam tikrą individualumą. Imanentinį identiškumą, kuris išsaugomas, nors ir kaip pasikeistų aplinka, palaikydama ir atgamindama savąją struktūrą. Tą identiškumą išsaugo pats žmogaus organizmas, kuris, imunologijos liudijimu, nesuklysdamas pažįsta savo ir atstumia svetimas ląsteles. Individo psichikos vienybę ir paveldimumą taip pat saugo ši biologinė organizmo savybė.

Tačiau žmogiškasis „aš“ – ne fizinis, o socialinis ir psichinis reiškinys. Jis susietas daugiausia su savęs priešpastatymu objektyviam pasauliui ir su sąmonės paveldimumo supratimu. Ir pirmiausia „Aš“ išreiškiamas kaip subjektas, įsisąmoninantis psichinius reiškinius integralinėje vienybėje. „Aš“ subjektiškumas ir sąmoningumas, reguliuojantis psichinį asmenybės gyvenimą ir jo motyvus, dažnai vadinamas „Ego“.

Norėdamas reguliuoti savo elgesį, individas privalo turėti apie save tam tikrą informaciją. I. Kantas yra pastebėjęs, kad savęs suvokimas sukelia „Aš“ dvilypumą:

Visuma psichinių procesų, kurių metu individas suvokia save esant veiklos subjektu, vadinama savimone, o jos vaizdiniai apie save susiklosto į tam tikrą „Aš vaizdą“.

Šie trys „aš“ problemos aspektai – identiškumas, „Ego“ (subjektiškumas) ir „Aš vaizdas“ glaudžiai susieti ir sąlygoja vienas kitą. Individo psichikos ir elgesio identiškumas neįmanomas be tam tikro reguliuojančio prado, kurį savo ruoštu veikia savimonė. Reguliuojantis mechanizmas – „Ego“. Jis numato galimybę individo psichinės veiklos paveldimumui ir galimybę gauti apie save pakankamai informacijos. „Aš vaizdas“ galutinai suformuoja asmenybės nepakartojamumą ir subjektiškumą, koreguodamas jos elgesį.

Tačiau kiekvienas šių aspektų turi ir savo specifines problemas. Tyrinėjant asmenybės identiškumą, kyla klausimas, nuo ko priklauso individo elgesio ir psichinių procesų vienybė bei nuoseklumas ir koks jų vaidmuo įvairiose gyvenimo situacijose ir laikotarpiuose. T.y., kokia objektyvi asmenybės pastovumo ir kintamumo dialektika. Tyrinėjant „Ego“, dėmesys kreipiamas į sąmoningo elgesio savireguliacijos procesus ir mechanizmus, į santykį tarp asmenybės sąmoningos vidinės motyvacijos ir objektyvaus pasaulio bei emocinių reakcijų. „Aš“ vertė tada nustatoma pagal sąmoningos savireguliacijos laipsnį. Tyrinėjant „Aš vaizdas“, domina konkretūs savimonės procesai ir mechanizmai, savęs vertinimų pastovumas, "Aš vaizdas“ struktūra ir dinamika, jo vaidmuo ir reikšmė psichinės asmenybės veiklos balanse.

Nors savasis „Aš“ žmogui atrodo esąs akivaizdi realybė, tačiau jis yra suvokiamas tiktai tam tikro santykio kontekste („Aš – ne Aš“, „Aš – Kitas“, „Aš – Mes“, „Aš – mano“, „Aš – Aš“) ir priklauso nuo to santykio prigimties. Kuo abstraktesnė sąvoka, kuriai priešpastatomas „Aš“, tuo mažiau konkretumo jame pačiame. Sakysim, opozicija „Aš – ne Aš“ neteikia jokios kitos informacijos, išskyrus nuorodą į identiškumą. Vertinant „Aš“ santykį su kitais žmonėmis, galima nustatyti visą kompleksą reikšmių. „Aš – kitas“ reiškia skirtumą tarp savojo „Aš“ ir kito individo „Aš“ bei galimą bendravimo ir sąveikos santykį. „Aš – Mes“ išreiškia asmenybės priklausomybę bendrijai. „Aš – Tu“ – kreipimasis, bendravimas, komunikacija. „Aš“ ir „Tu“, skirtingai nuo beasmenio „Jis“, - unikalūs ir turi abipusį ryšį: „Tas, kurį aš apibrėžiu kaip 'tu', suvokia save kaip 'aš' ir, kreipdamasis į mane, apibrėžia manąjį 'aš' kaip 'tu'“ [E. Benvenistas^*) ].

Tokie pat įvairūs „Aš“ santykiai su pačiu savimi. Bendroji savimonės prielaida – „Aš“ susidvejinimas į objektą ir subjektą (pažinimo, valdymo, kontrolės). Tačiau psichologija neatsitiktinai nubrėžia ribą tarp žmogaus savimonės ir žinių apie save. Santykis „Aš – mano“ – nesvarbu, ar kalbama apie savęs pažinimą, savikontrolę, savo veiklos rezultatų vertinimą – tai santykis tarp subjekto ir objekto; paversdamas visumą savo savybių pažinimo objektu, individas kreipiasi į save patį kaip subjektą ir pašnekovą. Šis santykis įgauna vidinės kalbos, intymaus dienoraščio išraišką. Vidinė „Aš“ savybė sueiti į kontaktą įvairiausiuose santykiuose yra labai svarbi savimonei formuotis, ne tiesiog sąmoningai atspindint subjekto savybes, o pagal atspindėjimo būdą (vidinę nuomonę), kuri, priešingai išorinei, yra visiškai subjektyvi.

Paslaptis mumyse

Mes negalime tiksliai pasakyti, kas ten yra ir ko nėra, - apie pasąmonę kalbama nuo neatmenamų laikų, bet niekas iki šiol nėra jos tiksliai apibrėžęs, niekas nežino, kiek jausmų ar minčių gyvena ir miršta mumyse.

Kodėl mes mąstome? Mūsų logiškumo (minčių sekos) faktas mažai ką paaiškina, kuo lengva įsitikinti. Tarkim, tvirtinimas, kad mūsų žinios apie tikrovę yra vien loginio mąstymo rezultatas, yra teisingas. Tačiau kaip tuomet paaiškinti, kad bet kuri kokybiškai nauja teorija (ar atradimas) nėra logiškas prieš tai buvusios teorijos tęsinys?! Juk netgi nauja teorija atsiranda kaip prieštaravimas senajai – ir tik gerokai vėliau galime nustatyti jų tarpusavio sąlyčio taškus.

Nuo seno žmogaus mąstymo ypatybės buvo įvairiai aiškinamos. Jogos filosofija (o tiksliau, radža joga) aiškino, kad mūsų sąmonė – „tai tarsi blizgantis ledkalnis begaliniame kosminės sąmonės vandenyne“, o pasaulio vientisumas suvokiamas ne protu, o intuicija (pasąmoniniu suvokimu), esančia aukščiausiu žmogaus proto geba. Intuicijos svarbą suvokė ir senovės graikai, iškeldami klausimą: kaip galime ieškoti tiesų, kurių nežinome? Nes jei ieškome to, ką žinome, tai ko gi mes dar galime ieškoti?! G. Leibnicas rašė: „Nėra nieko svarbiau nei gebėjimas atrasti atradimo šaltinį, - mano manymu, tai dar įdomiau nei pats atradimas“.

Glumina ir atvejai, kai ilgai ir sunkiai ieškotą tiesą paskatina netikėtas nežymus nutikimas, - kaip kad, atseit, I. Niutonas „pagavo“ mintį, kai jam ant galvos nukrito obuolys (dar 20 a. pradžioje tariamai tą obelį rodydavo turistams). Bet ne visi sutinka su latentinio (paslėpto) pasąmoninio ar kūrybinio mąstymo idėja (o ypač, kad atradimą gali išprovokuoti atsitiktiniai įvykiai). Pvz., K. Gausas visad piktinosi pasakojimu apie Niutono obuolį, o anglų fizikas V. Vevelis niekad netikėjo, kad tokia niekinga aplinkybė kaip obuolys galėjusi padėti Niutonui atrasti visuotinį traukos dėsnį.

Bet štai vokiečių chemikas F. Kekulė ilgą laiką bergždžiai bandė nustatyti benzolo struktūrą. Vieną vakarą išvargęs užsnūdo prie darbo stalo – ir tuo metu jo galvoje pradėjo šokinėti įvairūs atomų struktūrų vaizdai: „Judėdamos ilgos grandinėlės dažnai suartėdavo, besiraitydamos ir besisukdamos kaip gyvatės. Iki tol visos hipotetinės molekulinės struktūros buvo vaizduojamos linijinėmis grandimis. Vadinasi sapnas prasidėjo nuo konvencionalaus žinojimo. Tačiau staiga viena „gyvačių“ sugriebė savo uodegą; ir figūra pašiepiamai ėmė suktis man prieš akis. Lyg žaibo tvykstelėjimo pažadintas, likusią nakties dalį praleidau „analizuodamas“ naujos hipotezės pasekmes“. Taigi, ir sapnas gali būti pasąmonės pasireiškimo forma.

19 a. (taip pat skaitykite Intuicijos ribojimas matematikoje 19-me a.) apie intuityvų pažinimą rašė A. Šopenhaueris, pagal kurį žmogaus intelektas, protas, tarnaujantys praktiniams interesams, negali suteikti tikro žinojimo, įgyjamo tik per intuityvų suvokimą. Ties 20 a. sandūra A. Šopenhauerio mintis savitai interpretavo A. Bergsonas, sukurdamas ištisą intuityvaus pažinimo sistemą. Tam jis pasirėmė vabzdžių elgesio pavyzdžiais (pagal jį, instinktas – intuicijos rūšis) – vabzdžiams tiesa suvokiama iš karto, vos gimus. O žmogaus protas galįs pažinti tik santykius, o daiktų esmė yra jam nepažini.

19 a. Galis, bandydamas rasti materialų mūsų mąstymo gebėjimų atitikmenį, sukūrė išgarsėjusią, bet trumpai populiarią (bet, matyt, neišnykusią) frenologijos teoriją, žmogaus protinius sugebėjimus siejančią ne tik su atskirų smegenų dalių išsivystymu, bet ir kaukolės formos ypatumais. Pagal frenologiją, gebėjimą mąstyti intuityviai ar racionaliai lemtų atitinkamas kaukolės „gumbas“.

Bet netrukus jos vietą užėmė Z. Froido teorija, kurioje pasąmonei skirtos labai plačios galimybės, nuo jos priklausant net žmogaus poelgiams. Psichoanalizėje elgesys ir kalba analizuojami individualiai ieškant pasąmonėje užslėptų žmogaus poelgių ar žodžių reikšmės. Interpretuojant sapnus, fantazijas, asociacijas bandoma įsibrauti į slapčiausias asmenybės kertes, aiškinantis, kodėl sapnuose kartojasi panašūs vaizdiniai: pvz., užuot konstatavęs, kad pacientas serga klausos haliucinacijomis, Z. Froidas aiškinosi, kodėl tasai girdi tuos, o ne kitus balsus. Pasąmone Z. Froidas vadino įgimtą psichiškumą, pasireiškiantį nevaldoma gyvybinga jėga, skatinančia libido (lytinio potraukio) energiją. Atseit, instinktyvūs lytiniai poreikiai tampa psichinės įtampos priežastimi, nes visuomenėje juos varžo tam tikros normos, draudimai ir pan. Kad juos patenkintų, žmogus priverstas elgtis amoraliai.

Introspektyviai psichinius reiškinius, atspindinčius mus supančią tikrovę, žmogus pažįsta per sąmonę ir savimonę, tačiau pats atspindėjimo ir suvokimo mechanizmai lieka už žmogaus sąmonės ir savimonės ribų – ir būtent šie mechanizmai yra psichologijos tyrimo objektu. Jų veikimą aiškintis sudėtinga, nes reikia derinti įvairias mokslo šakas. Bet ir tendencija aiškinti pasąmonę kaip tam tikrą iracionalaus pažinimo formą tėra bandymu mistifikuoti šį reiškinį, ką taikliai pastebėjo prancūzų matematikas Ž. Adamaras, kad kūrybinio (pasąmoninio) akto pripažinimas iracionaliu prilygsta pripažinimui, jog beždžionė rašomąja mašinėle gali atspausdinti JAV Nepriklausomybės deklaraciją.

Poslinkis susijęs su postpozityvistų darbais 20 a. 3-me dešimtm., ėmusių naudoti kelių mokslų tyrimų rezultatus. Pvz., amerikiečio K. Hukerio nuomone, informacinė nervų sistemos veikimo samprata suteikia svarias galimybes aiškintis žmogaus mąstymo struktūras.

Vis tik tenka kalbėti ne apie lingvistines, o apie informacines mąstymo struktūras ir procesus, nes mūsų smegenys sutalpina milžinišką kiekį informacijos, neišreiškiamos jokia natūralia kalba. Taigi, mūsų mintys ir kabinė jų išraiška nesutampa. Anot L. Vygotskio^**): „minties seka ir judėjimas nesutampa su žodžių virtine. Yra vieningumas, bet ne tapatumas... Tai įrodo ir dažnai nutinkanti nesėkmė dėstant savo mintį, arba, kaip sakė Dostojevskis, žodžių tuštuma“. Taigi, mintis panaši į debesį, išlyjantį žodžių lietumi. Pagal jį, mintis ir jos kalbinė išraiška susiję su mums nežinomais spontaniškais impulsais, kuriems nebūdingas žodinis ar vizualus konkretumas (taigi, priklauso pasąmonei). Tarkim, žmogus užsimano kalbėti. Prieš gimstant minčiai, tėra tam tikra tuštuma be žodžių ir vaizdų. Tačiau akimirka – ir atsiranda žodžiai ir vaizdai. Tą akimirką pasąmonės dėka žmogus ima sakyti kalbą. Tad mąstymas, kaip įsisąmoninta žmogaus veikla, organiškai susijęs su informaciniais procesais, vykstančiais pasąmonėje.

^*) Emilis Benvenistas (Émile Benveniste, 1902-1976) – žydų kilmės prancūzų lingvistas struktūralistas, semiotikas, geriausiai žinomas darbais indoeuropiečių kalbų srityje ir kritiniu F. de Sosiūro linvistinės paradigmos performulavimu. Jungė struktūralizmo ir lyginamosios kalbotyros idėjas, tik laikė, kad kalbų struktūros ir evoliucijos tyrimai turi aprėpti platesnį dvasinės kultūros ir „kultūrinių koncepcijų“ kontekstą. Jis apibendrino indoeuropiečių šaknies struktūros dėsningumus ir aprašė indoeuropiečių vardažodžių darybos taisykles. Ypač daug dėmesio skyrė iranėnų, indoarijų ir anatolų kalboms, sudarė novatorišką „Indoeuropiečių socialinių terminų žodyną“ (1970), kuriame bandė rekonstruoti senųjų indoeuropiečių socialinę sistemą. Parengė monumentalų „Problemes de linguistique général“ (t.1 – 1966; t.2 - 1974), kurio esminė koncepcija buvo énoncé (pasakyti) ir énonciation (pasakymas) skirtumo išryškinimas (énoncé yra teigimas, nepriklausomas nuo konteksto, o énonciation yra teigimo aktas susietas su kontekstu).

^**) Levas Vygotskis (1896-1934) – marksistinių pažiūrų rusų psichologas, žinomas vaikų psichologiniu vystymu ir kultūrinės-istorinės veiklos sąmonės teorija. Pasiūlė futuristinę teoriją apie komunistinį „naująjį žmogų“. 4-me dešimtm. buvo nepagrįstai kritikuojamas. Jo darbai turėjo įtakos. 7 dešimt. JAV išsirutuliojant socialinio konstruktyvizmo teorijai. Svarbiausi veikalai: „Meno psichologija“ (1925), „Aukštųjų nervinių funkcijų raidos istorija“ (1930–31), „Mąstymas ir kalba“ (1934) ir kt.