Pusiaudienio pasaulis

Mes sukūrėme Pasaulį-kuriame-norėtume-gyventi...
Mūsų supratimu, tai pasaulis, kuriame aukščiausiu pasitenkinimu ir laimės šaltiniu yra kūrybinis darbas. Visa kita kyla iš šio principo. Ir žmonės ten laimingi, jei jiems pavyksta šį pagrindinį principą realizuoti. Draugystė, meilė ir darbas – štai trys banginiai, ant kurių laikosi būsimos žmonijos laimė. Nieko geriau įsivaizduoti nesugebėjome, o ir nebandėme. Borisas Strugackis

Strugackiai padarė prielaidą, kad ateities pasaulyje gyvens „beveik tokie pat“ žmonės, tik truputį geriau išsilavinę, darbštesni ir geresni. Pusiaudienio pasaulis atspindėjo 7-ojo dešimtm. viltį apie geresnį gyvenimą. Tačiau jis pergyveno tą laikmetį ir tapo vienu labiausiai aptariamų dirbtinių visatų.

Pirmu Pusiaudienio pasauliui priskiriamu kūriniu priimta laikyti „Rausvų debesų šalį“ (1959), apie Komunistinių Respublikų fotoninio planetolėkio „Chijaus“ skrydį į Venerą 1991-ais metais (daugiau žr. >>>>>). Tai buvo visai naujo tipo kosminis laivas. Pradžioje raketos nuskrido į Mėnulį, tada Marse įkurta kolonija, ir dabar proveržis į Veneros Urano Golkondę – atvirą radioaktyvių rūdų telkinį. Tai suteikė galimybę pereiti į naują tarpplanetinių skrydžių lygį.

Kosminė ekspansija tęsiasi – iš „Sugrįžimas. Pusiaudienis, XXII amžius“ (1962) sužinome, kad jau 2007 m. į pirmąjį tarpžvaigždinį skrydį susiruošia fotoninis „Chijus-Žaibas“, vadovaujamas Vasilijaus Liachovo. Tačiau fotoniniai žvaigždėlėkiai labai lėti, tad realus Galaktikos įsisavinimas prasideda tik atradus „D-principą“ (deritrinitaciją), kai laivas, pasiekęs artimą šviesai greitį, tiesiog „prakala“ erdvę.

Iš vėlesnių „Bandymas bėgti“ (1962), „Tolima vaivorykštė“ (1963), „Sunku būti dievu“ (1964), „Gyvenama sala“ (1968), „Mažylis“ (1971), „Vaikinas iš pragaro“ (1974), „Vabalas skruzdėlyne“ (1979) ir „Vėjas ramina bangas“ (1985) sužinome, kad „D-kosmolėkius“ keičia „nul-transportuotė“, 22-me amžiuje kosmosą padariusi žmonijos namais. Bet kuris žemietis, išlaikęs egzaminą, gali tapti Laisvos paieškų grupės (LPG) nariu, gauti tobuliausią žvaigždėlėkį ir lėkti, kur tik nori.

Pasikeičia ir pats žmogus. Žemėje nelieka valstybių ir sienų; visi gyventojai – įsitikinę komunistai, dar vaikystėje praėję „bioblokadą“ (fukamizaciją), labai padidinančią organizmo adaptaciją išorinės terpės veiksniams: radiacijai, netinkamai atmosferai, aukštai temperatūrai, nuodams ir virusams, jam regeneruojasi vidaus organai, prasiplečia jutimai. Praktiškai – turim naują antžmogį.

Kokie motyvai gali skatinti tokį žmogų? Anot Strugackių, nurimti jam neleidžia neišsenkantis smalsumas, siekis pažinti Visatos paslaptis. Ir tame kelyje jo lauks nuostabūs atradimai.

Visuomeninę ateities santvarką galime apibrėžti kaip išvystytą komunistinę technokratiją. Žmonijai vadovauja Pasaulinė taryba (PT) – renkamas įstamų leidybos ir vykdomasis organas, į kurią įeina žinomi mokslininkai, filosofai, istorikai, o 60% sudaro labiausiai gerbiami specialistai – mokytojai ir gydytojai. Kaip taisyklė, PT užsiima tik globaliu planavimu, vietose klausimus sprendžia regioninės Tarybos. Resursų ir specialistų paskirstymu užsiima Ekonomikos taryba, Kosmogacijos taryba ir Pasaulinė akademija. Tam tikrą nepriklausomybę turi kolonijos ir nutolę rajonai su sunkiomis klimato sąlygomis. Didelę įtaką turi profesionalios sąjungos: mokytojų, žemės ūkio, fizikos, desantininkų, žvalgų, progresorių, medžiotojų, okeanologų... Jos turi savus renkamus valdymo organus, simboliką, mokyklas, bazes, tyrimų institutus. Buityje priimta kreiptis pagal specialybę: „mechnikas Ivanovas“, „agronomas Sidorovas“... Kreipinys „draugas“ naudojamas tik pokalbiuose su nepažįstamais žmonėmis.

Pusiaudienio pasaulyje veikia ir specialiosios tarnybos. Taip, po pirmųjų kontaktų su kitomis civilizacijomis, žvalgai įkūrė KOMKON komisiją, į kurios pareigas įeina ne tik visų kontaktų koordinacija, bet ir karinė žvalgyba. Aptikus civilizacijas su aukštoms technologijomis (branduoliniu ginklu ar psichotroniniais generatoriais Sarakše), tačiau žemo socialinio išsivystymo, prireikė naujo organo – Galaktikos saugumo tarybos, vėliau įkūrusios „progresorystės“ institutą. Žemiečiai ėmė aktyviai kištis į vidinius „atsilikusių“ planetų reikalus, stengdamiesi kuo greičiau jas atvesti į komunizmą.

Pavojų žmonėms ir aplinkai gali kelti stambaus masto eksperimentai. MIT atlikto bandymo metu vos nekilo priešiška mašinų civilizacija („Masačūsetso košmaras“). Teko įvesti griežtesnes kontrolės priemones ir naują KOMKON-2 komisiją, veikiančią progresoriška dvasia, nesibodinčia rinkti informaciją ir naudoti prievartą.

Pusiaudienio pasaulyje gyvena 15 mlrd. gyventojų. Paprasto žemiečio gyvenimą sudaro keli etapai. Gimęs, apie metus prižiūrimas tėvų, o tada atiduodamas į internatą, kur jį prižiūri patyrė pedagogai ir pediatrai. Jų tikslas – išryškinti vaiko talentus, nulemti jo tolimesnės veiklos kryptį. Toliau jaunuolis patenka į vieną iš profesinių mokyklų, kur gauna Prižiūrėtoją, turintį paveikti galutinį asmenybės susiformavimą. Po mokyklos ir stažuotės jis gauna visas galimybes vystyti savo sugebėjimus ir kilti karjeros laipteliais iki pat PT nario. Auklėjimo sistemoje kartais nutinka sutrikimų: apysakoje „Vabalas skruzdėlyne“ aprašyta situacija, kai komkoniečių spaudimu iš zoopsichologo Levo Abalkino padarė progresorių, kas sukėlė tragiškas pasekmes.

Pusiaudienio pasaulyje nėra asmeninės nuosavybės - tik asmeniniai daiktai, paprastai telpantys viename lagamine. Mašiną, malūnsparnį, glaiderį ar pterokarą pasiimi artimiausioje aikštelėje, nors įkyrus estetas gali apiforminti specialų užsakymą. Pietauti ateities žmonės bevelija kavinėse ir restoranuose, o gyventi – užmiesčio kotedžuose. Asmeninės rezidencijos su aptarnavimu numatytos tik PT nariams. Darbas neužima daug laiko, nors ateities žmonės įprato dirbti daug, nes jis teikia malonumą.

22 a. žmonių gyvenimą labai palengvina išvystyta kibernetinė struktūra, paremta mikroelektronika ir bioinžinerija. Visur tiesiog knibžda įvairiausių kiberių, tiek autonominių, tiek valdomų per Didįjį Pasaulinį Informatorijų (DPI). Jie dirba kiemsargiais, sodininkais, virėjais, krovėjais... Jie kompaktiški, pakraunami iš elektros tinklo arba saulės baterijomis ar perdirbant buitines atliekas. Numatytas daugiafunkcionalumas keičiant manipuliatorius. Juos gamina automatizuotos gamyklos. Unikalūs robotai gaminami tiesiog institutuose ir laboratorijose arba pagal specialius užsakymus.

Didžiausias biotechnologijų išradimas - savieigiai takeliai, apraizgę visą planetą. Tai kvazigyvi lentiniai mechanizmai, galintys kaupti energiją ir ją panaudoti pagal būtinybę; jie „kvėpuoja“ oru iš jo pašalindami kenksmingas priemaišas ir išskirdami deguonį. Jų pagalba sumažinta ankstesnės pramonės aplinkai padaryta žala.

Dėl automatikos užtikrinta prekių gausa. „Badas“ seniai dingo iš žodyno. Aukštą derlių užtikrina globalus poveikis klimatui. Selekcininkai pasiekė gerus rezultatus išvesdami gyvūnus su norimomis savybėmis. Susiliejo agronomija ir gastronomija – taip fermose gaunama mėsa, kuriai nereikia prieskonių, kurios nereikia sūdyti, kuri tirpsta burnoje tarsi ledai, speciali mėsa kosmonautams ir branduolinės technikos technikams, būsimoms mamoms ir net mėsa, kurią galima valgyti žalią.

Ypač įdomus ūkio vystymas vandenynuose; Banginius augina ir gano tarsi karves. Jų maitinimui planktonas užveisiamas dideliuose plotuose. Tiesa, gelmės įsisavintos gana menkai (pagrindiniai resursai skiriami kosminei ekspansijai), tad banginių bandas nuolat užpuola milžiniški galvakojai. Piemenys „vandenynų vilkus“ žudo negailestingai, todėl vos neįvyko ekologinė katastrofa: aštuonkojai ir kalmarai buvo praktiškai išnaikinti, o tada vos neišmirė kašalotai. Vandenynų apsaugai teko imtis skubių priemonių.

Visiškai teraformuoti Marsas ir Venera. Kitose planetose įrengtos tyrimų bazės, kurortai, medžiojimo draustiniai ir net gastronominių skanumynų plantacijos. Atrasta ir įsisavinta daugybė planetų.

Vos išėjus į kosmosą, aptikti dirbtinių senos svetimos civilizacijos, pavadintos Svetimais, artefaktų. Pasirodė, kad Fobosas yra orbitinė stotis, Marse rado miestų griuvėsius, o Saturno žieduose – dar vieną stotį. Panašūs radiniai ir Vladislavo planetoje. Toliau kosmose žvalgai aptinka vis daugiau Svetimų ženklų. Tai ir kovinis robotas Arkos orbitoje, - beje, toje planetoje gyvena paslaptinga nehumanoidų rasė. Tai ir automatizuotas kelias Saulo planetoje – vietiniai bando Svetimų artefaktus panaudoti savo tikslams. Stambiausiu Svetimų įsikišimu į kitų civilizacijų reikalus buvo Vilties planetos gyventojų evakuacija.

Yra kelios versijos apie Svetimų kiltį ir esmę. Manoma, kad tai seniausia rasė Visatoje, apsireiškusi dar priešistoriniais laikais, kai materija buvo „primityvi“. Tad Svetimi – tuštumoje, tolli nuo mūsų gyvenančios būtybės, lėti ir didingai abejingi. Per milijardus metų jie visiškai įvaldė materiją be mašinų pagalbos.

Aptikę mažai išsivysčiusias humanoidines civilizacijas, žemiečiai užsiėmė progresorine veikla Sarakšo, Gigando ir Panto planetose. Su vienodai išsivysčiusiomis civilizacijomis užmegzti diplomatiniai santykiai, Žemėje yra leonidianų, tagorianų ir golovanų (protingų kinoidų iš Sarakšo) atstovybės. Kartais Žemę aplanko labiausia „iškilūs“ mažai išsivysčiusių rasių atstovai, kaip legendinis Burtininkas – Sarakšo radioaktyviųjų mutantų lyderis.

Tarp planetų su gyvybe, tačiau be „proto“, išskirtina Pandora (“Sraigė ant šlaito“ – spėjama, kad iš čia idėjas pasiėmė „Avataras“). Tai pasaulis su tankia atmosfera, apaugęs drėgnomis džiunglėmis, kuriose tiesiog knibžda pavojingų plėšrūnų. Ten galima sutikti negailestingą vėžiavorį ir milžinišką tachorgą. Pandora tapo mėgiama biologų ir medžiotojų vieta. Tačiau yra spėjimų, kad džiunglėse slepiasi amazonių, sugebėjusių užvaldyti planetos biosferą, civilizacija.

22-me amžiuje gyvenimas Žemėje mažai keitėsi, visos pastangos buvo buvimo kosmose išplėtimui ir progresinei veiklai. Tačiau santykinės ramybės „aukso amžius“ privalo kada nors baigtis. Apie tai mąsto jaunų intelektualų grupė, kuriai vadovauja Genadijus Komovas, sukurdama Vertikalaus progreso teoriją. Jos esmė tame, kad, išeidamas į Visatą, žemietis neišvengiamai taps galaktiniu žmogumi su kitokia psichologija, „su kitokiais gyvenimo dėsniais, su kitais tikslais“.

22-o a. pabaigoje ši teorija netikėtai gavo praktinę paramą: KOMKON-2 išsiaiškino, kad Žemėje veikia glaudi žmonių su neįprastais sugebėjimais grupė. Jie save vadina metagonomais arba žmogenais. Praktiškai, tai naujas žmonių porūšis, sugebėjęs įjungti „trečiąją signalinę sistemą“ ir įgauti galaktinio žmogaus (ar net Svetimojo) savybes. Gaila, žmogenu gali tapti ne kiekvienas. Žmonijos skilimas į du porūšius sukėlė sukrėtimą, kurio pasekmes 22-e amžiuje dar sunku numatyti...

Bet dabar pridėkite ranką prie širdies ir nuoširdžiai sau prisipažinkite: ar tikrai norėtumėte gyventi tokiame pasaulyje?

Papildomai skaitykite:
Rausvų debesų šalis
Paslaptingosios zonos
A. ir B. Strugackiai. Narcizas
Pavelas Michnenko. Etiketas
Noutbukas planetininkui Bykovui
Terra Incognita ir Terra Fantastica
Strugackiai. Antrasis marsiečių antplūdis
Robertas Aberneti. Žmogus prieš miestą
A. ir B. Strugackiai. Smėlio karštinė
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
Kosminė opera ir Marsas
V. Nazarovas. Suprų sukilimas
Inžinieriaus Garino hiperboloidas
Ralph Robert Moore. Erdvė
Mokslininkų indėlis fantastikai
Planetų judėjimo pakeitimai
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Žvaigždžių karų belaukiant
Anatolijus Radovas. Georkas
Strugackiai. Šeši degtukai
Sergejus Breinas. Anomalija
L. Kaganovas. Komutacija
Fantastikos skiltis
H. Velso pranašystės
Fantastikos priešaušris
Vartiklis