WISŁAWA SZYMBORSKA

Apie autorę  >>>>>

Pagyra savipeikai

Suopis neturi ko sau prikišti.
Svetimi sentimentai juodajai panterai.
Dėl savų veiksmų neabejoja piranijos. 
Barškuolė save priima be išlygų.
 
Savikritiškas šakalas neegzistuoja.
Skėriai, aligatorius, trichinelė, gylys
gyvena kaip gyvena ir tuo patenkinti.
 
Šimtą kilogramų sveria orkos širdis, 
bet kitu požiūriu ji lengvutė.
 
Nieko žvėriškesnio  
        nei švari sąžinė  
            trečioje planetoje nuo saulės.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Abu įsitikinę,  
kad sujungė juos staigus jausmas.  
Gražus šis tikrumas,  
bet netikrumas gražesnis.  
 
Mano, kad jei vienas kito nepažinojo,  
tai tarp jų niekad nieko nevyko.  
O kaipgi tos gatvės, laiptai, koridoriai,  
kuriuose jie galėjo prasilenkti?  
 
Norėčiau paklausti,  
ar neprisimena –  
gal besisukančiose duryse  
kadais veidu į veidą?  
kokį nors „atsiprašau“ spūstyje?  
balsą „klaida“ telefono ragelyje?  
– bet žinau jų atsakymą.  
Ne, neprisimena.  
 
Labai nustebtų,  
kad jau kadų kadės  
atsitiktinumas žaidė su jais.  
 
Dar ne visai pasirengęs  
virsti jų likimu,  
suartindavo juos ir atitolindavo,  
perbėgdavo kelią  
ir užgniauždamas juoką  
atšokdavo.  
 
Buvo ženklai, signalai,  
na ir kas, kad neįskaitomi.  
Gal prieš trejus metus  
arba praeitą antradienį  
koks lapelis nuslydo  
nuo rankos ant rankos?  
Kažkas buvo pamesta, rasta.  
Kas žino, gal net kamuolys  
vaikystės žolėj?  
 
Buvo rankenos ir skambučiai,  
kur anuomet  
prisilietimas guldavo ant prisilietimo.  
Lagaminai saugykloje greta.  
Tas pats gal sapnas buvo naktį vieną,  
netrukus užtepliotas jiems nubudus.  
 
Kiekviena pradžia – tai tik tąsa,  
o įvykių knyga nuolat ties viduriu atversta.

Reklaminis bukletas

Esu raminanti pastilė.  
Veikiu bute,  
padedu darbe,  
sėdu prie egzaminų,  
atsistoju teisme,  
besistengdama suklijuoju sudaužytus indus –  
tik mane suvartoki,  
ištirpdyki po liežuviu,  
tik praryki mane,  
tik vandeniu užgerki.  
 
Žinau, ką su nelaime veikti,  
kaip reaguoti į blogas žinias,  
sumažinti neteisingumą,  
paaiškinti Dievo nebuvimą,  
priderinti gedulą prie veido.  
Na ko gi lauki –  
patikėk cheminiu gailestingumu.  
 
Esi dar jaunas (jauna),  
privalai įsikurti kaip nors.  
Kas sakė,  
kad gyvenimą privalu nugyventi drąsiai?  
 
Atiduok man savo bedugnę –  
išklosiu ją miegu,  
būsi dėkingas (dėkinga)  
už keturias kojas kritimui.  
 
Parduok man savą sielą.  
Kitas pirklys nepasitaikys.  
 
Kito velnio nėra.

Buffo

Pirmiausia prabėgs mūsų meilė,  
paskui šimtas ir du šimtai metų,  
paskui vėl būsim kartu:  
 
komediantas ir komediantė,  
publikos numylėtiniai,  
teatre mus suvaidins.  
 
Mažas farsas su kupletais,  
truputis šokio, daug juoko,  
taikli buitinė apysaka  
ir aplodismentai.  
Būsi nesulaikomai juokingas  
šioje scenoje, su šiuo pavydu  
ir kaklaraiščiu.  
 
Mano susukta galva,  
širdis mana ir karūna,  
plyštanti širdis kvaila  
ir krintanti karūna.  
 
Susitikinėsim,  
išsiskyrinėsim, juokas salėj,  
septynias upes, septynias kalvas  
tarpu savęs apmąstysim.  
 
Ir lyg mums trūktų  
skausmo ir kančių tikrų –  
prisibaigsime žodžiu.  
 
Vėliau nusilenksim  
ir tai bus farso pabaiga.  
Iki ašarų prisilinksminę  
žiūrovai eis miegoti.  
 
Jie gražiai gyvens  
jie meilę prijaukins,  
tigras iš rankų jiems ės.  
 
O mes amžinai kažkokie tokie,  
o mes skambaluotom kepurėm,  
barbariškai į jų skambesį  
įsiklausę.

Nieko dukart

Nieko dukart nenutinka  
ir nenutiks. Dėl to  
gimėm be patirties  
ir be rutinos numirsim.  
 
Nors mokiniai buvom  
bukiausi pasaulio mokykloje,  
neteks repetuoti  
nė vienos žiemos ar vasaros.  
 
Nė viena diena nesikartos,  
nėra dviejų panašių naktų,  
dviejų tokių pat bučinių,  
dviejų vienodų žvilgsnių į akis.  
 
Vakar, kai tavo vardą  
kažkas man ištarė balsu,  
taip jaučiausi, lyg rožė  
pro atvirą langą įkristų.  
 
Šiandien, kai esame kartu,  
nusukau veidą į sieną.  
Rožė? Kaip atrodo rožė?  
Tai gėlė? O gal akmuo?  
 
Ko gi tu, valanda piktoji,  
su nereikiama baime maišais?  
Esi – vadinasi, turėsi praeiti.  
Praeisi – vadinasi, tai gražu.  
 
Besišypsantys, lengvai apsikabinę  
paieškosim sutarimo,  
nors skiriamės tarpusavy  
kaip du tyri vandens lašai. 

Vertė Vytis Mackevičius

Papildomi skaitiniai:
V. Gėtė. Faustas
Jorma Etto. Suomis ir kt.
W. Szymborska. Atlantida ir kt.
Oskaras Milašius. Tolimosios daina
V. Šekspyras. Romeo ir Džuljeta
Volė Šojinka. Interpretatoriai
K. Kavafis. Barbarų belaukiant
Lietuvių literatūros tendencijos
Antruoju „literatoriumi“ – istorikas!
Guillaume Apollinaire. Eilėraščiai
Urszula Koziol. Pradžioje nebuvo žodžio...
Jorge Luis Borges. Liaupsė tamsai
Wong Yoon Wah. Kinų piktografija
G. Čestertonas. Omaras Chajamas ir šventasis vynas
Edgaras A. Poe: grožio kūrimas ritmu
Pirmasis Nobelio premijos laureatas
Kornelijus Platelis. Kelios eilės
Juodasis arapas Baltarusijoje
Adomas Mickevičius. Piligrimas
Raineris Maria Rilke. Kelios eilės;
Arthur Rimbaud. Blogas kraujas
A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
Jaan Kaplinski eilėraštis
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Sofija Maidanskaja. Eilės
Nobelio premijos laureatai
Sulpicia elegijos
Lietuviskos vizijos
Chaosmo estetika
Filosofijos puslapis