Raineris Maria Rilke    

Raineris Marija Rilkė (Rainer Maria Rilke, 1875-1926) – Bohemijos-Austrijos poetas ir rašytojas, modernizmo atstovas, kūręs vokiečių kalba ir, Šveicarijoje, kažkiek prancūzų kalba. Daug keliavo po Europą ir Rusiją, kol galiausiai apsistojo Šveicarijoje, įkvėpusioje daugeliui eilėraščių. Pagrindinė kūrybos tema - krikščionybė netikėjimo, vienišumo ir pagiežos amžiuje. Buvo S. Kierkegoro gerbėju, jautė egzistencializmo įtaką. Jo garbei pavadintas krateris Merkurijuje. Garsūs jo eilių rinkiniai „Duinos elegijos“ (1912/1922), „Sonetai Orfėjui“ (1923), ciklas „Mergelės Marijos gyvenimas“ (1912) ir kt., pusiau autobiografinis romanas „Malte Lauridso Brigės užrašai“ (1910), laiškų rinkinys „Laiškai jaunajam poetui“ (1903-05, išleisti po jo mirties) ir kt.

Iš "Vaizdų knygos"

Susikaupimo valanda

 
Jeigu verkia pasaulyje kas nors,
    jeigu šiaip sau verkia kas nors,
    tasai verkia manęs.

Jeigu juokias naktį kas nors,
    jeigu šiaip sau juokias kas nors,
    tasai juokiasi iš manęs.

Jeigu eina po saule kas nors,
    šiaip sau eina po saule kas nors,
    eina jis pas mane.

Jeigu miršta kas žemėj dabar,
    šiaip sau miršta žemėj dabar,
    jisai regi mane.

*

 
Mirtis pridurmu.
Mes esam jos
besijuokiančios burnos,
ir tai, ką jaučiam savo viduj,
pažadins tuoj
raudai prie urnos.

Iš "Naujųjų eilėraščių"

Buda

 
Nelyg klausytųs. Tylios tolių aikštės...
Sustojame, aplinkui mus kurtu.
Jisai žvaigždė. Ir kitos stambios žvaigždės,
kurių nematom, supa jį ratu.

Jisai - Visybė. Negi laukiam vis,
kad mus išvystų? Jam tai - pareiga?
Ir kai į kojas puolam jo staiga,
jis neprabyla, laikos kaip žvėris.

Nesang tasai, kur bloškia žemėn mus,
jame jau sukas metų milijonai.
Jo užmaršty mūs patirties eonai,
jisai skanauja mūsų draudimus.

Iš neįėjusių į rinkinius eilėraščių

Muzikai

 
Muzika: statulų alsavime. Galimas daiktas:
tyla paveikslų. Tujen kalbi,
kur baigiasi kalbos. Tujen laikas,
statmenas link širdies, kuri laikina.
Jausmai, betgi kam? O tu jausmo
permaina, bet kame? -: girdimam peizaže.
Tu svetima: muzika. Perauganti mus
širdies erdvė. Mūs savastis vidujausia,
tai, kas viršija mus, išsprogsta iš mūsų, -
šventasai sudievu:
kai mus pačius mūs vidus ima supti
nelyg įprasčiausias mums tolis, nelyg
kita oro pusė:
skaidriai,
galingai,
be šanso gyventi.

Vertė Sigitas Geda

W. Szymborska. Eilėraščiai...
E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys
Joseph Hipster. Trauką atplėšti nuo pagreičio...
Via est vita; Užmaršties upė
Skaitiniai, poezija, fantastika
Vartiklis