Sigitas Geda  

Gyvenimas kaip sunkiai suvyta virvë Ir tik tai retais atvejais, kai jausdavau nemeluotà gailesá, ðirtgëlà, prieraiðumà ir ðirdies skausmà, gyvenau bëgdamas, vengdamas, ironizuodamas ir ciniðkai pats save paðiepdamas, - bet buvo labai sunku, o gyvenau; bent akimirksná GYVENAU. - Dabar tik tai ir beliko man atsiminti. - ...kad 1962 metø rudená, vëlø ðalnotà spalá (ar jau lapkritá) netoli Jurbarko (regis, Ðilainëj) sunkiai bridau naktá per purvynà, dar pastumdamas ir klimstantá bulviø veþimà. Traukë arkliai... ...að tik stûmiau, basnirèia, nugrauþtom kojom, kosëdamas bei uþsikirsdamas. Suvalkietiðkai. --------------- ----------------------------- ... ir kai numirsiu, labiausiai pritiktø man þodþiai, kuriuos sakydavo vienas þmogus, 32-ius iðsislapstæs ant kluono: "Paimk uþ kojø, nutrauk ir uþkask. Kad nieks nematytø!" Mano daina, nors joks partizanas. 1997.XI.30 Sigitas Zigmas Geda (1943-2008) – lietuviø poetas, dramaturgas, kritikas, vertëjas, eseistas. 1967-75 m. – þurnalo „Mûsø gamta“ redakcijoje, taèiau dël politiniø paþiûrø buvo atleistas. 1988-90 m. Sàjûdþio narys, vëliau pasitraukæs ið jo ir visuomeninës veiklos dël nepasitenkinimo korupcija ir nesutarimø bei áþeidinëjimø. 2007 m. S. Geda stojo prieð teismà apkaltintas smurtavimu prieð savo dukrà. Eilëraðèius pradëjo spausdinti 1959 m. 1966 m. debiutavo eilëraðèiø knyga „Pëdos“. Jo poezijoje jauèiamas nuolatinis ryðys tarp to, kas buvo dar prieðistorëje, ir ðiandienos; ieðkoma universalios mitinës atminties, supinamos senosios lietuviø literatûros, Rytø poezijos, Viduramþiø dailës, Biblijos, senøjø kultûrø mitologijos. Viena svarbiausiø kûrybos temø yra pasaulio gyvastingumas, gaivalingumas, nuolatinis atsinaujinimas ir nuostaba tokio pasaulio akivaizdoje.

Ið S. Gedos dienoraðèiø: „Ei, varnalëða!” 2008 m. sausio 6, sekmadienis. Nuolatiniai priekaiðtai Juos girdþiu ir girdþiu. Ðásyk apie A. Ð. [t.y. Ðliogerio] filosofijà. Jauni þmonës klausia: – O kur jà galima pritaikyti? Atsakau: „Niekur!“, ir jie bëga ðalin kaip nuo apsëstojo. Prisiminiau, jog ðià máslæ sprendë dar L. Andrejevo*) komedijos. Vienoje jø – kur dëti A. Puðkinà? – Patarkite mums, genialus prote? (Komedija, beje, vadinasi „Monumentas“) Atsakymai: – Reikia Puðkinà atgræþti subinyte á beprotnamá… (Tai reiðkia, kad vis dëlto jis reikalingas) Kiti: – Atsukti nugara á þvakæ… (Prieðtaravimai: „Tai reikðtø, kad jis niekina ðviesà ir ðvietimà…“) Genialus protas kreipiasi á savo Mûzà. Mûza: – Reikia Puðkino nugarà apsodinti medþiais. Tai bûtø sprendimas ið jo paties. „U Lukomorje dub zelionyj...“ Dar syká – Salomëja Kada paprasti þmonës dainuoja: Akmenys paplentëm kauks, Suþaliuos lazda, Lauk manæs, kai nebelauks Niekas niekada, Ojoi ojoi, ojoi ojoi… Tai ir vël pajunti, kad esam prasti katalikai! Vienas posmas atperka jos kaltes. Jinai ið tø mûsø motinø, moèiuèiø, pramoèiø, kurios sudëjo graþiausias dainas. Keisèiausia, kad uþgriebtas ir amþinatvës laukas – metafizika. Nebûta tautos be tikëjimo, filosofijos dar nebûta, o amþinybës troðkimas alsavo! Kas gi lieka ið mûsø gyvenimø ir mûsø meiliø? Teprapuola viskas, o tujen lauk, kai nebelauks „niekas niekada“… Tai kas, kad eilëraðtis turi ir savo pirmavaizdá, modelá (K. Simonovo**) „Gráðiu“), bet jame nëra tos metafizikos, tø detaliø, gijø, siûlø, ið kuriø audþiamas kilimas: Mënesienoje rasa Aðara þibës… Ir t.t. Ðventybës atperka nuodëmes, ir dar – padorûs þmonës negriauna ðventyklø, neþudo ir netremia dvasininkø (kunigø), vienuoliø. Groþis neiðgelbës, bet ðlykðtybës – nepagelbës.

---

^*) Leonidas Andrejevas (1871-1919) – rusø dramaturgas, raðytojas, laikomas ekspresionizmo pradininku rusø literatûroje, „sidabro amþiaus“ atstovas. Buvo vienu spalvotos fotografijos pradininkø Rusijoje. Jo stilius derino realizmo, natûralizmo ir simbolizmo bruoþus. Jau ankstyvajai kûrybai buvo bûdingas skepticizmas, netikëjimas þmogaus protu (apsakymas „Siena“ (1901) ir kt.). Prieðmirtiniai kûriniai persmelkti depresijos, iracionaliø jëgø pergalës nuojauta. Nebaigtame romane „Ðëtono dienoraðtis“ iðsako mintá, kad þmogus tapo piktestis ir apsukresnis uþ patá velnià. Pagal apsakymus „Monumentas“ ir „Meilë artimam“ 1988 m. parengtas teatro spektaklis „Meilë artimam“.

^**) Konstantinas Simonovas (1915-1979) – tarybinis raðytojas, poetas, dramaturgas. Jo garsiausias eilëraðtis „Lauk manæs“ (1941), skirtas V. Serovai. Pirmas romanas – „Ginklo draugai“ (1952). 1950-53 m. buvo „Literatûrinio laikraðèio“ vyr. redaktoriumi; ir po Stalino mirties paskelbë straipsná, kvietusá raðytojus atskleisti Stalino istoriná vaidmená, uþ kurá pasipiktinæs N. Chruðèiovas „nuëmë“ nuo posto. 1946-59 ir 1967-79 m. buvo TSRS Raðytojø sàjungos sekretoriumi. Dalyvavo kompanijose prieð A. Achmatovà, B. Pasternakà, A. Solþenycinà, M. Zoðèenkà, A. Sacharovà...

V.P. Bloþës eilës
Jonas Ðioþinys. Eilës
Vis tiek ateis pavasaris...
Algis Markevièius. Eilëraðèiai
Eduardas Mieþelaitis. Tapsmas
Sentencijos pagal Sigità Gedà
Anglickis Stasîs. Poezija þemaitiðkai
V. Ðmitas. Kaip mes kûrëme pasaulá
Kenas Niðidzakis. Miestas ir priemiestis
Prisiminimai ið brandþios vaikystës
Jonas Kuzmickis. Mano þodþiai --
Algirdas Markevièius. Smëliadëþë
C. Lewis. Didþiosios skyrybos
Bitë Vilimaitë. Juoda Dëmelë
Czeslaw Milosz. Ulro þemë
K. Platelis. Kelios eilës
Skaitiniai ir poezija
Vizijos
Vartiklis