V. Šekspyras. Romeo ir Džuljeta (ištrauka)
II veiksmas, II scena.  Kapulečių sodas. Įeina Romeo
A. Churgino vertimas

Romeo:
Tas juokiasi iš svetimo žaizdos,
Kas sužeistas nebuvo niekados.
Viršuj, lange pasirodo Džuljeta
Tyliau! Kas per šviesa lange plevena?
Tai saulė rytmetinė, tai Džuljeta!
Skaisčioji saule, patekėk greičiau,
Greičiau užmušk mėnulį pavydūną,
Kuris išbalęs žiūri į tave,
Į savo gražiaveidę vaidilutę,
Ir rūstauja, kad tu užtemdei jį.
O, netarnauk mėnuliui pavydžiajam,
Pablyškusį jo rūbą nusimesk,
Vien juokdariams paliki žalią spalvą.
Brangioji mano! Mano mylimoji!
O , kad ji žinotų!..
Prabilo, bet jos žodžių negirdėt…
Ar tai svarbu? Ji šneka akimis,
Ir aš į jųjų kalbą atsakysiu.
Koksai aš kvailas! Žodžiai jos – ne man.
Ji kalbasi su dviem žvaigždėm auksinėm,
Kurios nukopti nuo dangaus panūdo
Ir prašo nuolankiai akis Džuljetos
Mėlynėj pabudėt. O, jeigu jos
Apsimainytų vietom su žvaigždėm!
Nuo jų tviskėjimo išblėstų žvaigždės
Lyg ryto saulėj žiburys… Jos akys
Užlietų naktį spindesiu saulėtu,
Ir paukščiai atsibudę sučiulbėtų,
Manydami, kad aušta jau diena.
Štai rymo ji, ranka parėmus veidą.
Aš geisčiau būti pirštine jos rankos,
Kad veidą jos galėčiau palytėt!

Džuljeta:
O vargas man!

Romeo and Juliet
Romeo:
Jinai kažką pasakė.
Prabilk, prabilk, o angele skaistus!
Tu sušvitai viršuj manęs tamsoj
Tarsi dangaus pasiuntinys sparnuotas,
Kuris ūmiai iš debesų tingiųjų
Erdvių platybėn išneria – ir žmonės
Juo gėrisi nustėrusiom akim
Ir žvelgia aukštumon užvertę galvas.

Džuljeta:
Romeo! O, kodėl gi tu Romeo?
Išsižadėk tėvų, rask kitą vardą
Arba, jei to nenori padaryt,
Prisiek mane mylėti amžinai,
Ir aš nesivadinsiu Kapuleti.

Romeo (tyliai)
Dar paklausyt ar atsakyti jai?

Džuljeta:
Vien tavo vardas priešas man yra.
Tu pats, net nebūdamas Montekis,
Man liksi visad tuo, kas tu esi.
Kas gi yra Montekis? Negi šitaip
Vadinas rankos, kojos ir pečiai
Ar veidas kokio gyvo sutvėrimo?
Kitonišką sau vardą pasirink!
Ką reiškia vardas? Jei vadinsim rožę
Kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau?
Gali romeo pavadint kaip nori, -
Jo žavesys bus visuomet tas pats.
Pasivadink kitoniškai, Romeo,
Nusikratyk nuo vardo neprasmingo
Ir visą pasiimk mane!

Romeo:
Imu!
Tu pavadink mane brangiuoju savo –
Ir aš, lyg apsikrikštijęs naujai,
Nustoju vienu mirksniu būt Romeo.

Džuljeta:
Kas toks, nakties tamsybe prisidengęs,
Manas mintis įžvelgti sugebėjo?

Romeo:
Ištarti savo vardo nedrįstu:
Jisai yra tau priešas, mano deive,
Ir aš jo nekenčiu. Parašęs jį,
Suplėšyčiau aš popierių tuojau.

Džuljeta:
Dar šimto žodžių ausys nepagavo,
O tavo balsą jau pažinau.
Tu juk Tomeo? Tu Montekis?

Romeo:
Ne,
Jei tie vardai tau nemalonūs.

Džuljeta:
Sakyk, ko atėjau tu čia? Ir kaip?
Aplinkui sodą – aptvara aukšta;
Ir jei kas nors iš mano giminių
Užklups tave čionai, mirtis tau gresia.

Romeo:
Sparnuota meilė atnešė mane:
Jos nesustabdo sienos akmeninės;
Ji viskam pasiryžus visada
Ir tavo giminių jinai nebijo.

Džuljeta:
Tave jie nužudys, čionai pamatę.

Romeo:
Deja, brangioji, tavo žvilgsnis man
Už dvidešimt kardų pavojingesnis.
Meiliai pasižiūrėk, - ir lyg šarvais
Aš jau apsaugotas nuo jųjų keršto.

Džuljeta:
Kad tik nepastebėtų jie tavęs!

Romeo:
Nakties skraiste nuo jų prisidengsiu.
Bet jei tu manęs visai nemyli,
Kur kas lengviau man bus nuo jų rūstybės
Numirti vietoj, negu šiam pasauly
Be tavo meilės merdėti gyvam.

Džuljeta:
Kas atvedė tave į sodą?

Romeo:
Meilė;
Tai ji parodė kelią man čionai;
Ji davė ryžtą man, aš jai akis.
Nesu jūreivis, bet jei nuo manęs
Tu būtumei už marių tolimų,
Dėl tokio lobio leisčiaus vandenynan.

Džuljeta:
Man dengia veidą kaukė tamsumos,
Kitaip  - matytum, kaip raustu iš gėdos,
Jog mano kalbą šiąnakt nugirdai.
Norėčiau išlaikyt orumą savo,
Atšaukti tai, ką pasakiau… Vėlu.
Šalin gudrybės! Ar mane tu myli?
O, aš žinau, tu atsakysi "taip".
Ir aš tavim tikėsiu. Neprisiek,
Kad neapgautumei manęs netyčia.
Iš meilės priesaikų ne veltui juokias
Jupiteris. O mielasai Romeo!
Sakyk, mene tu myli iš tiesų?
Jei tu galvoji, kad per daug lengvai
Tau pasiduodu, - aš surauksiu kaktą,
Ožiuotis imsiu ir kartoti "ne" –
Ir tuo būdu maldaut tave priversiu,
Nors ir kažin kaip būtų man koktu.
Brangus Monteki, aš per daug jausminga
Ir gal atrodau vėjavaikė tau?
Bet patikėk, taurusis kavalieriau,
Esu aš daug rimtesnė negu tos,
Kurios taip moka šventuoles vaidinti.
Nenoriu slėpti: būčiau aš drovesnė,
Jei balso mano mylinčios širdies
Nebūtumei nugirdęs netikėtai.
Atleisk ir nemanyk, kad mano meilė,
Kurią naktis tau atskleidė tamsioji,
Yra tik lengvapėdiška aistra.

Romeo:
Brangioji, tau aš mėnuliu prisiekiu,
Kuris medžius nudažė sidabru,,,

Džuljeta:
O, mėnuo keičia nuolat savo veidą,
Jisai nepastovus, juo neprisiek,
Kad panašiai nebūtų atmaininga
Ir tavo meilė.

Romeo:
Kuo gi man prisiekti?

Džuljeta:
Šiame pasauly niekuo neprisiek –
Arba prisiek, jei nori, savimi,
Pačia brangiausia iš visų gėrybių, -
Ir tavim tikėsiu lyg dievu.

Romeo:
O jeigu meilė, plazdanti širdy…

Džuljeta:
Nereikia, aš tikiu. Nors tu man mielas, -
Bijau aš mūsų sandoros naktinės.
Per daug ji ūmi, per daug jinai greita,
Per daug ji panaši į žaibo liepsną,
Kuri užgęsta danguje anksčiau, 
Negu suspėjai šūktelti: "Žaibas!"
Labanaktis! Labanakt, mylimasis!
Lai mūsų laimės pumpuras švelnus
Nuo vasaros gaivinančio dvelkimo
Ryto pražysta žiedu stebuklingu.
Labanaktis! Linkiu saldžių sapnų,
Kuriais aš pati gyvenu. 

Romeo:
Nejau taip greitai paliksi mane vieną?

Džuljeta:
Ko iš manęs tu dar trokšti dar šiandieną?

Romeo:
Prisiek ir tu būt man ištikima.

Džuljeta:
Tau priesaiką daviau aš neprašyta,
Ir gaila man, kad atsitiko taip.

Romeo:
Tu atsiimti ją nori? Kam. Brangioji?

Džuljeta:
Kad vėl galėčiau tau ją dovanot.
Bet kvaila geisti to, kas man priklauso.
Jokių ribų nežino meilė mano,
Gili tarytum vandens okeano.
Kad ir kažin kaip būčiau tau dosni, -
Širdis manoji neišseks kaip jūra.
Už scenos girdėti Auklės balsas
Mane jau šaukia. – Eik, brangus Monteki. –
Tuoj, aukle, tuoj! – Sudie. Mane mylėki.
Ne, luktelėk. Aš grįšiu dar čionai.
(Išeina)

Romeo:
Palaiminta, palaiminta naktie!
Gal visa tai tik sapnas apgaulingas,
Tiktai nakties regėjimas žavus?

Lange vėl pasirodo Džuljeta

Džuljeta:
Kur tu, Romeo? Kur tu, atsiliepk!
Kodėl medžioklio balso neturiu,
Kad jį išgirstų mano sakalėlis?
O, jei nebūčiau vergė nebyli,
Sudrebinčiau šauksmais buveinę Aido
Ir nenutilčiau, kol lakus jo balsas
Užkimtų bekartodamas: "Romeo!"

Romeo:
Mieloji mano šaukia vėl mane.
O, sidabriniai mylinčių balsai,
Jūs skambate vidurnakčio tyloj
Tartum švelniausia muzika.

Romeo and Juliet
Džuljeta:
Romeo!

Romeo:
Brangioji!

Džuljeta:
Kurią valandą rytoj
Atsiųsti žmogų pas tave?

Romeo:
Devintą.

Džuljeta:
Gerai, aš savo pažadą tesėsiu.
Lig rytmečio dar liko visas amžius!..
Aš užmiršiu, kam pašaukiau tave.

Romeo:
Leisk man čia pastovėt, kol prisiminsi.

Džuljeta:
Kad prieš mane stovėtum amžinai,
Aš stengsiuos neprisiminti niekad,
Galvosiu tik, kaip gera mums drauge.

Romeo:
Kad tu neprisimintum, aš stovėsiu,
Galvodamas, kaip gera su tavim.

Džuljeta:
Beveik visai išaušo, Laikas skirtis.
Bet aš tave norėčiau prilaikyt
Tarsi paukščiuką pririštą: mergaitė
Išdykėlė paleidžia jį nuo delno
Lyg kalinį, grandinėm surakintą,
Ir, laisvės pavydėdama jam, vargšui,
Tuojau vėl traukia už šilkinio siūlo
Sparnuotą numylėtinį atgal.

Romeo:
Norėčiau būt tavuoju paukšteliu.

Džuljeta:
O, kad taip būtų! Ne, nereikia: aš
Tave beglamonėdama pasmaugčiau.
Labanaktis! Aš tol labos nakties
Linkėčiau tau, kol saulė sušvytės!
(Pasitraukia)

Romeo:
Palaiminti sapnai tave telydi!
Romeo laimės jums, sapnai, pavydi! -
Einu pasikalbėt su vienuoliu, -
Maldausiu jo pagalvos kiek galiu.
(Išeina)

Viljamas Šekspyras

Viljamas Šekspyras (1564-1616, William Shakespeare) – anglų poetas ir dramaturgas, pakrikštytas 1564 m. balandžio 23 d. Stratforde prie Eivono. Per Statfordą ėjo kelias iš Birmingemo į Oksfordą ir Londoną, o šalia buvo gūdus Ardeno miškas, kuriame, anot legendų, slapstėsi Robinas Hudas. Iš šios girios į "Vasarvidžio nakties sapną" bus atkeliavę elfai su karaliene Titanija ir kitos fantastiškos būtybės. Už 10 km stūksojo šlovingasis Varvikas, menantis 15 a. Raudonosios ir Baltosios rožių karus (atkartotus "Henrike VI").

V. Šekspyras mokėsi berniukų gramatikos mokykloje, kur mokė lotynų ir graikų kalbų, logikos ir retorikos, tačiau mokslo nebaigė dėl tėvo skolų. 18 m. amžiaus vedė ir susilaukė dukters, o po 2 m. ir dvynių Juditos bei Hamleto.

Ne iš gero gyvenimo persikėlė į Londoną. Ten greičiausiai dirbo juodus darbus – jau vėliau kolegų buvo laikomas "išsišokėliu", pravardžiavo "scenos sukrėtėju" (nusižiūrėję iš pavardės, reiškiančios "ieties kratytoją"). Tačiau sutrukdyti jam jau negalėjo, nes rado globėjų ir aristokratų sluoksniuose - pirmiausia, grafą Sauthemptoną, kuriam vėliau skyrė poemas "Venera ir Adonis" (1593), "Lukrecija" (1594) ir pluoštą sonetų. Būtent šio jaunojo grafo (tuo metu jam dar nebuvo nė 20 m.) rūmuose V. Šekspyras paniro į Atgimimo estetikos atmosferą, persiėmė humanizmo dvasia.

Nurimus maro epidemijai, dirbo viešajame "Teatre", kuris 1599 m. persikėlęs į kitas patalpas pasivadino "Globe". Scenos priekis buvo po atviru dangumi, spektakliai vyko dienos metu. Didikai sėdėjo savo galerijose ar ložėse. V. Šekspyras parašė 37 dramos kūrinius. Jo kūrybos periodas skirstomas į tris etapus: optimistinį, tragiškąjį ir romantiškąjį.

Pirmuoju (1590-1601) etapu rašė komedijas ir istorines kronikas: "Užsispyrėlės sutramdymas" (1593), "Vasarvidžio nakties sapnas" (1595), "Vindzoro šmaikštuolės" (1597), "Daug triukšmo dėl nieko" (1598), "Dvyliktoji naktis" (1600-01); "Henrikas IV", "Henrikas VI", "Ričardas II", "Ričardas III", "Julijus Cezaris".

Antruoju (1601-08) etapu kūryboje atsirado daugiau tragizmo, supratimo, kad pasaulis netobulas ir jį reikia taisyti, kas labai sunku: "Hamletas" (1601), "Otelas" (1604), "Karalius Lyras" (1605), "Makbetas" (1605). Čia grumiasi tiesa ir melas, ištikimybė ir išdavystė, gėris ir blogis, gyvenimas ir mirtis.

Gėrio pergalė šioje kovoje ypatingai išryškėja paskutinių metų dramose: "Žiemos pasaka" (1610), "Audra" (1612). Daugiau poetas neberašė. Dramaturgija ėmė tolti nuo humanizmo idealų, lėkštėti, nuo būties klausimų persimetė prie buities ir kasdienybės vaizdavimo.

V. Šekspyras grįžo į tėviškę ir čia, Stratforde, mirė1616 m. balandžio 23 d. – sulaukęs 52 m. amžiaus.

Jo dramų rankraščiai neišliko, nes tuo metu dramaturgijos nevertino, pjesių autoriais nesidomėjo, nors dar tebegyvenant V. Šekspyrui buvo išleista 16 spausdintų jo pjesių. Greičiausia jos pas leidėjus pateko surašytos suflerio ar kokio "pirato" iš aktorių tarpo. Po V. Šekspyro mirties du jo bičiuliai 1623 m. išleido jo pjesių rinkinį (iš suflerio užrašų). Tad dabartinės versijos – tai ilgamečių literatūros tyrinėtojų darbo rezultatas.

"Romeo ir Džuljeta" (1595) – viena poetiškiausių ir šviesiausių jo pjesių.

Papildomi skaitiniai:
Sulpicia elegijos
V. Gėtė. Faustas
Aleksio Churgino eilės
K. Kavafis. Barbarų belaukiant
Lietuvių literatūros tendencijos
A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
Jorge Luis Borges. Liaupsė tamsai
H. Enzensberger. Aklaraištis, Vėjų nuotaka
Edgaras A. Poe: grožio kūrimas ritmu
F. Kafka ir prancūzų postklasikinė filosofija
Venecija: Tarp dievinimo ir įpročio
F. Nyčė: Aš ne žmogus, o likimas
Juodasis arapas Baltarusijoje
R. Šteineris. Krikščionybės esmė
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
Guillaume Apollinaire. Eilėraščiai
Umberto Eco: Laiškas butelyje
Arthur Rimbaud. Blogas kraujas
Ralph W. Emerson. Dovanos
Įvairiapusis Edgaras Po
Odisėjas visapusiškas
Chaosmo estetika
Filosofijos puslapis