Antruoju „literatoriumi“ – istorikas!

Rudolf Freiherr von Sebottendorff Kristianas Matiasas Teodoras Momzenas (Christian Matthias Theodor Mommsen, 1817-1903) – vokiečių, teisėtyrininkas, romanistas ir istorikas, vienas iškilesnių 19 a. mokslininkų, tyrinėjusių senuosius laikus. Antrasis Nobelio premijos laureatas (1902).

Gimė 1817 m. lapkričio 30 d. Gardinge, Šlėzvige, kai ši kunigaikštystė tebebuvo unijoje su Danija. Nuo 1838-1843 m. Kylyje studijavo teisę. Su Danijos stipendija galėjo lankytis Prancūzijoje ir Italijoje, kur studijavo Antikos istoriją. Per 1848 m. revoliuciją Momzenas tapo Leipcigo un-to teisės profesoriumi, bet dėl liberalių pažiūrų 1851 m. teko atsistatydinti. 1852 m. tapo romėnų teisės profesoriumi Ciūricho un-te, o 1854 m. – Vroclavo un-te.

1858-87 m. buvo Berlyno universiteto Romos istorijos profesoriumi.. Už savo mokslinius pasiekimus jis tapo Romos garbės piliečiu, o 1902 m. už pagrindinį veikalą „Romos istorija“ (1854-56) Momzenui skirta Nobelio literatūros premijos laureatu.

Kadangi vienu tikėtiniausiu kandidatu 1902 m. Nobelio premijai buvo L. Tolstojus, kurio daugelis požiūrių Nobelio premijos komitetui atrodė nepriimtini, buvo nuspręsta išplėsti atrankos kriterijus ir nagrinėti ne tik literatūros, bet ir istorinius kūrinius. Kažkas panašaus įvyko ir 2016 m., kai premija buvo skirta dainininkui Bobui Dylanui.

Su žmona Marie (Leipcigo rektoriaus Karlo Reimerio dukra) susilaukė 16 vaikų.

1863-66 ir 1873-79 m. Momzenas buvo Prūsijos landatago, 1881–1884 reichstago narys, iš pradžių atstovavęs liberalią Vokiečių pažangos partiją tada - Nacionalinę liberalų partiją , o dar vėliau – Secesionistus. Ypač rūpinosi mokslo ir švietimo politika.

Kūryba

„Romos istorijoje“ aptariama Romos istorija nuo Romos respublikos pabaigos iki Julijaus Cezario, kurį Momzenas vaizduoja kaip talentingą valstybės žmogų. Atliekamas palygiinimas su 19 a. politine raida. Paskaitų užrašai apie Romos imperiją buvo išleisti tik 1992 m. Kiti kūriniai: „Romos konstitucinė teisė“ (1871–1888), „Romos baudžiamoji teisė“ (1899), daugiau nei 1500 darbų atskiromis temomis. Momzenas išleido ir fundamentalius romėnų teisės rinkinius: „Corpus Iuris Civilis“ ir „Codex Theodosianus“.


Citatos iš „Romos istorijos“

1. Paprasti žmonės mato savo darbo vaisius, o genijaus pasėta sėkla dygsta lėtai.

2. Kai valstybei gręsia neišvengiama, anksčiau ar vėliau turinti plykstelėti kova su galingu priešininku, protingi, energingi ir tėvynę mylintys žmonės sustiprintai ruošiasi, kad pradėtų karą tinkamiausiu momentu, - ir visada jiems tenka kovoti prieš tingių žmonių partiją, bailius turtų vergus, kurie stengiasi kiek galima atitolinti sunkią kovą, kad tik gyventų ir mirtų ramiai.

3. Romėnai sukūrė didingą valstybę – ir visas jų gyvenimo būdas, visi jų polinkiai vedė į tai, kad viskas lenkė galvą prieš valstybę, kad asmeniniai gabumai, asmeniniai talentai nebuvo vystomi, nebuvo išaukštinami, nebuvo kultivuojami.

4. Susidarė „minia“ – gyventojų grupė, gana gausi, visai nesanti pažeminta ekonomiškai, tačiau neturinti įstatymu užtikrintų teisių.

5. Didžiausias didvyriškumas, atkaklumas ir veiklumas, tačiau prekyba ir sugėrė visus jų protinius interesus: nesukūrė nei didingos religinės sistemos, nevystė nei menų, nei mokslų, nors ir pernešinėjo iš vienos šalies į kitą naudingus atradimus ir išradimus.

6. Kol dar buvo gyvas ir veikė tasai žmogus, kuris galėjo sukrėsti Romos galybę, romėnai nesijautė ramūs. Flaminijus pradėjo intrigas Pruzijos rūmuose; ir karalius pasiuntė žmones nužudyti arba suimti didįjį kartaginietį, - tada Hanibalas priėmė nuodus. Taip 67-ais metais mirė didžiausias senovės karvedys, žmogus, vos nepakeitęs visuotinės istorijos eigos ir – jei tai buvo kam nors vienam įmanoma – žinoma, jis buvo pajėgiausias tam iš visų.

Įdomybės

Teodoras Momzenas kartą rausėsi visose kišenėse, ieškodamas akinių. Maža mergaitė, sėdėjusi šalia, juos jam padavė.
-Ačiū, mažyle, - tarė T. Momzenas. - O kuo tu vardu?
- Ana Momzen, tėveli, - atsakė mergaitė.

Kitas epizodas Užsispyrę asilai

Skaitiniai, poezija
Tamsusis Volė Šojinka
Nobelio premijos laureatai
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Riiti Jokomicu. Žiema ir moteris
B. Bjornsonas. Pavojingos piršlybos
Hamsunas: svajotojas ir užkariautojas
A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
Pirmasis nobelistas: Siuli Priudomas
Hugo Loetscher. Uždanga po uždangos po uždangos
Levas Tolstojus: grafas ir socialinis kritikas
Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
Sigitas Geda. Gyvenimas kaip suvyta virvė
Rudaki: Nepasiekiamojo paprastumas
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
W. Szymborska. Atlantida ir kt.
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Arthur Rimbaud. Blogas kraujas
Ženklo savarankiškumo doktrina
Umberto Eco. Fuko švytuoklė
V. Bendžaminas. Telefonas
V. Gėtė. Faustas (ištrauka)
Tukaramas. Gimęs šudra
A. Kamiu ir jo filosofija
Riiti Jokomicu: Musė
Žanas Polis Sartras
Vartiklis