Eduardas Mieželaitis. Tapsmas. Vartiklis

Eduardas Mieželaitis (1919-1997) - poetas, publicistas, vertėjas, LKP partinis veikėjas. Nuo 1951 m. dirbo vien literatūrinį darbą; 1959-70 m. LRS pirmininkas. Siekė modernizuoti lietuvių lyriką.
Pirmuose poezijos rinkiniuose „Lyrika“, „Tėviškės vėjas“ karo patirtis išsakoma 4-o dešimtme. neoromantinės poezijos stiliumi. Pokario laikotarpio kūryboje pastebimos socializmo garbinimo tendencijos. Abstrahuotas ir hiperbolizuolas žmogaus paveikslas, atskleidžiantis sąsajas su kosmoso užkariavimu, tapo oficialia tarybų valdžios ideologinės programos iliustracija. Vėliau jis atnaujino XX a. pradžios literatūrinių srovių (futurizmas, dadaizmas, imažinizmas) vizualų figūrinį ir į kalbinius žaidimus orientuotą eilėraštį. Tuo tarpu knygose vaikams „Aš jau ne pipiras“, „Kuo būti“, „Zuikis puikis“, „Čyru vyru“, „Ką sakė obelėlė“, „Lineliai“, „Miško pasaka“ atsispindi skaidrus, paprastas santykis su gamta. Poetinės publicistikos knygose „Saulė gintare“, „Duona ir žodis“, „Čia Lietuva“ pateikta apmąstymų Lietuvos kultūros, literatūros ir ryškiausių jos asmenybių tema. Paskutine jo knyga buvo autobiografija „Nereikalingas žmogus“ (2003, po mirties) – taip jis pasijuto Sąjūdžio laikais netapęs jo rėmėju, nes netikėjo žmonių idealistiniais siekiais, ilgainiui virstančiais karjerizmu, pragmatizmu ir biurokratizmu („Būčiau verčiau negimęs“ – taip pradeda tą esė). Eilėraščių ciklo „Žmogus“ (rinkinyje „Žvaigždžių papėdė“) motyvais sukurtas V. Salmanovo baletas (1966) bei E. Balsio ir J. Juzeliūno muzikos kūriniai.

Visą žiemą – „prisirakinęs“ prie rašomojo stalo, palinkęs prie knygų ir rankraščių – bet vos tik Lakajos ir Žeimenos pakrantėse žvaigždžių šviesa suspingčioja ištisas žibuoklių kosmosas ir pavasario vėjas pakvimpa ievomis ir žuvimi, plunkstakotį pakeičia kiek ilgesnis vasaros plunksnakotis – meškerykotis. Tačiau kartais ir medinėje miško trobelėje galva palinksta prie rankraščio juk nuo likimo (kaip ir įkvėpimo), kaip sakoma, nepabėgsi. Mieželaitis, Zonina, Sartre, Beauvoir

Upėje tūno ne tik lydeka ar kuoja, bet ir ... mintis. Ilgai ilgai žvelgi į dangišką jos tėkmę ir staiga pamatai rausvais pelekiukais į tave atsiiriančią gyvą mintį. Tada jau svarbu neleisti jai pasprukti į šalį ar panirti į dugną – reikia laiku ją išgriebti.

Sovietmečiu menininkai išimties tvarka turėjo teisę įsigyti vasarnamius.Jis nusipirko sodybą Švenčionių rajone Santakos kaime: sodyba yra labai gražioje vietoje – Žeimenos ir Lakajos upių santakoje, šalia Labanoro giria. Čia su šeima nuo 1974 m. leisdavo vasaras. E. Mieželaičiui Santakoje ir gerai rašėsi. Visur eidavo su bloknotu ir pieštuku, atėjus į galvą frazei, minčiai, idėjai čia pat sėsdavosi ir užsirašydavo.
Kelis metus poetas vedė tos upės dienoraštį, surašydamas kilusias mintis į kelis storus sąsiuvinius...

Pakeli akis nuo upės veidrodžio - ir žvilgsnis pats užkliūva už augalotų pušų viršūnių. Rūpi pasitikslinti, kie per tuos metus paūgėjo medžiai. Ir žvelgdamas į pušų kamienus galvije kaip mat sumeti, kiek per tuos dešimtmečius mes patys ūgtelėjome... Auga medžiai, javai, gėlės. Viskas auga. Augsim ir mes, toks jau, anot Gėtės, to „amžinai žalio gyvenimo medžio“ dėsnis. O štai - vienos pušies viršūnėje akis užkliūna už seno gandralizdžio: gandrai – ištikimiausi ir rūpestingiausi paukščių giminės atstovai. Kokia graži ir darni sparnuočių šeima!.. O štai – pušies šakose staiga blyksteli it žalsvas sparnuotas žaibas kitas girios paukštis. Ak – tai žalvarnis! Gal, pamaniau, tasai žydrai žalsvas sparnuotis ir bus tas žydras pasakos paukštis, apie kurį tiek skaičiau ir kurio taip laukiau savo vargingoje jaunystėje?

... Parašiau keletą lyrinių eilėraščių. Ir pirmoji jų skaitytoja buvo mano žmona, mano gyvenimo draugė, kuri juos ir įkvėpė. Perskaitė ir nusijuokė. Eitum geriau, pasakė, meškerioti – pietums nieko neturim. Meškerykočio aš nepaleisiu iš rankų. Bet nepaleisiu ir plunksnakočio!