Pirmasis Nobelio premijos laureatas:
Siuli Priudomas

Rene Francois Armand („Sully“) Prudhomme (1839-1907) – prancūzų poetas ir eseistas, pirmasis Nobelio premijos laureatas (1901). Sully Prudhomme at Lyon Bellevue

Gimė 1839 m. kovo 16 d. Paryžiuje. Tėvas mirė jam tesant tik 2 m. amžiaus, šeimai teko keltis gyventi pas dėdę. pradžioje mokėsi inžinieriaus profesijos, tačiau vėliau persimetė į filosofiją, o dar vėliau pasuko į poeziją. Jis paskelbė, kad ketina sukurti mokslinę poeziją. Nuoširdus ir melancholiškas, siejamas su Parnaso mokykla, nors, tuo pat metu, jo kūryba lieka savita.

Priudomas Bonaparto licėjuje mokėsi matematikos ir klasikinių kalbų. Ruošėsi stoti į Politechninę mokyklą, tačiau akių negalavimas nutraukė jo mokslus. Kurį laiką dirbo Le-Krezo rajone „Schneider“ kompanijoje, o vėliau pradėjo teisės studijas notaro biure. Vakarais studijavo filosofiją ir rašė eilėraščius. Studentų draugijos „Cenference La Bruyere“ palankus požiūris į jo eilėraščius paskatino jį literatūrinei karjerai.

Pirmame jo rinkinyje „Stances et Poemes“ (1865; Pozos ir eilės) buvo ir jo garsusis eilėraštis „Le vase brise“ (Sudužusi vaza). Vėlesniuose rinkiniuose skamba meilės be atsako, mokslo ir religijos konflikto temos. 1870 m. buvo sukrėstas, kai per keliolika dienų mirė motina, dėdė ir teta. Prancūzų-prūsų karas, kuriame aktyviai dalyvavo ir kurį atspindėjo „Impressions de la guere“ (1872; Karo impresijos) ir „La France“ (1874; Prancūzija), galutinai palaužė jo sveikatą. Jis buvo ir Dreifuso šalininku.

Laikui bėgant nuo sentimentalaus stiliaus pasuko kryptimi, jungiančiu filosofinius ir mokslinius aspektus. Filosofija išreikšta poemoje „La Justice“ (1878; Teisingumas), kuriame skamba mintis, kad teisingumo reikia ieškoti ne išoriniame pasaulyje, o žmogaus sieloje, ir poemoje „Le Bonheur“ (1888; Laimė), teigiančioje, kad laimė pasiekiama smalsumu, moksle, labdaroje. 1881 m. priimtas į Prancūzijos akademiją. 1895 m. pagerbtas „Legion d’honneur” ševaljė titulu.

Galiausiai ėmėsi rašyti esė estetikos ir filosofijos temomis. Jis paskelbė žinomas esė „L'Expression dans les beaux-arts“ (1884) ir „Réflexions sur l'art des vers“ (1892), straipsnių serija apie B. Paskalį (1890) ir straipsnį apie laisvą valią (1906), kur padarė išvadą, kad laisva valia glūdi gamtoje, todėl yra pateisinama. Straipsnių rinkinyje „Poetiniame testamente“ (1900) gynė klasikinį eiliavimą, pasisakė prieš „baltas“ eiles, kritikavo simbolistus ir dekadentus.

Nobelio premijos paskyrimas (1901) už „iškilius literatūrinius pasiekimus, ypač didelį idealizmą, meninį tobulumą, o taip pat neįprastą dvasingumą ir talento derinimą, ką liudija jo knygos“ buvo sutiktas nevienareikšmiškai. Buvo tikimasi, kad pirmoji premija bus paskirta didesniam talentui, o labiausiai tikėtinu kandidatu buvo laikomas L. Tolstojus. Grupė švedų rašytojų (kartu su būsima Nobelio premijos laureate Selma Lagerliofe) paskelbė atvirą protesto laišką. Toks komiteto sprendimas sukėlė ir paties Prodhomme kritiką, kurios jis nebuvo užsitarnavęs. Iš Nobelio premijos lėšų Priudomas įsteigė literatūrinę premiją jauniems poetams.

Sveikata vis labiau šlijo, jis buvo paralyžuotas ir buvo priverstas gultis į ligoninę. Netikėtai jis mirė 1907 m. rugsėjo 6 d., palaidotas Paryžiaus Pere-Lachaise kapinėse. Kadaise gerbtas tiek literatūriniuose, tiek akademiniame sluoksniuose, dabar mažai žinomas, netgi Prancūzijoje.
Sully Prudhomme : medal

Skaitykite įžangą Aristofano pasakėčių vertimui (prancūzų kalba)     >>>>

Le vase brisé

Le vase oł meurt cette verveine, 
 D'un coup d'eventail fut fźlé. 
 Ce coup dut l'effleurer ą peine: 
 Aucun bruit ne l'a révélé - 

Mais la légčre meurtrissure, 
 Mordant le crystal chaque jour, 
 D'une marche invisible et sūre 
 En a fait lentement le tour. 

Son eau fraīche a fui goutte ą goutte, 
 Le suc des fleurs s'est épuisé. 
 Personne encore ne s'en doute... 
 N'y touchez pas, il est brisé! 

Souvent aussi la main qu'on aime, 
 Effleurant le coeur le meurtrit; 
 Puis le coeur se fend de lui-mźme, 
 La fleur de cet amour périt. 

Toujours intact aux yeux du monde, 
 Il sent croītre et pleurer tout bas 
 Sa blessure fine et profonde... 
 Il est brisé, n'y touchez pas.

Žanas Polis Sartras
Nobelio premijos laureatai
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Antruoju „literatoriumi“ – istorikas!
B. Bjornsonas. Pavojingos piršlybos
Hamsunas: svajotojas ir užkariautojas
Žanas Polis Sartras: Vieni du su milžine
Tarp aristokratiško gyvenimo ir socialinės kritikos
Kuo tapo suaugę Pepė Ilgakojinė ir Kalis Bliumkvistas?
Dostojevskis: Puškinui skirta šventė
Ana Jampolskaja. Futuristinis maištas
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Riiti Jokomicu. Žiema ir moteris
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Maksimalistinis vertėjo manifestas
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
H. Hesė. Stiklo karoliukų žaidimas
Tukaramas. Gimęs šudra
Mūsų universalioji civilizacija
Antuanas de Sent Egziuperi
Tomas Manas. Prisiminimai
Umberto Eco. Fuko švytuoklė
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Arthur Rimbaud. Blogas kraujas
W. Szymborska. Eilėraščiai...
Vartiklis
Skaitiniai