Antikos filosofijos raida
Judaizmas kaip filosofija romėnų laikais? (1 dalis)
Papildomai skaitykite:
Graikų kalbos įtaka žydams Romos imperijojeSkaitykite: 2 dalis, Judaizmas ir krikščionybė, kaip filosofijos
Jozefas Flavijus Senovės gyvenime bei Prieš Apioną bandė pavaizduoti judaizmą romėnų skaitytojui kaip nacionalinę filosofiją su savomis filosofinėmis mokyklomis. Bet tai iškelia tris klausimus:
1) Kokia filosofijos struktūra ir kokia jos padėtis buvo Antikos laikais?
2) Iki kiek buvo ta judaizmo ir filosofijos sąsaja ir kokiu pagrindu?
3) Ar tai taikytina ir ankstyviesiems krikščionims?A. Graikų-romėnų visuomenė
Kiek žinome, Pitagoras (6 a. pr.m.e.) pirmasis įkūrė filosofinę mokyklą mūsų naudojama prasme. Po jo buvo Platonas, Diogenas ir Aristotelis (4 a. pr.m.e.), o vėliau Epikūras ir Zenonas (3 a. pr.m.e.). Pirmais amžiais visos šios mokyklos tebeveikė, nors jau dominavo stoikai. Visoms joms bendra - panaši struktūra ir socialinė-teisinė jų padėtis.
3 a. pr.m.e. Diogenas Laertietis pabandė aprašyti graikų filosofijos vystymąsi - jo pirmojo pastangos išliko. Jis filosofines mokyklas pristatė kaip diadochai, pasiekimus. 2 a. pr.m.e. keli autoriai taip pat rašė filosofijos istorijas ir bent 4-i jų knygas pavadino diadochai. Jie sakė, kad kiekvienos mokyklos nuostatos buvo perduodamos nuo vieno mokytojo kitam - pradedant įkūrėju, kurių paslaptingi gimimai ir gyvenimo pasakojimai buvo paplitę.
Pastaba: Seneka: Žmonės kalba apie priesaikų 'nuleidimą' mokiniams" ("Laiškai, 40:3").
Justinas pastebi "pirmuosius pradėjusius [filosofijos šaką] ... sekė neišplėtę link tiesos; ... ir kiekviena idėja sužinota iš mokytojo turėjo būti teisinga; tada šie vėlesnieji perdavinėjo tuos dalykus pasekėjams, ir t.t. - ir toji sistema vadinta vardu pradėjusiojo doktriną".
Žydai, gyvenę Aleksandrijoje kelis šimtmečius nuo jos įkūrimo, persiėmė graikų kultūra. Jie net tvirtino, kad mitinis graikų dainius Musėjas2) iš tikro buvo Mozė. Aristobulas (2 a. pr.m.e.) rašė garsiems graikų rašytojams (kaip Sofoklis) skirtas eiles, kuriose perteikė juos tikėjus vienu dievu. Jis tvirtino, kad Pitagoras, Sokratas ir Platonas skaitė Mozės knygas ir manė, kad pasaulis prižiūrimas hebrajų dievo.
Klemensas iš Aleksandrijos išsakė mintį, kad tikroji filosofija buvo hebrajų, tačiau geriausiai išsaugota Egipto slaptosiose mokyklose. 10 Dievų įsakymų prasideda Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. Tačiau tas Dievas išvedė savo tautą iš Egipto vergijos. Žydai išgyveno nelaimes tūkstančių metų laikotarpiu, nes žinojo Toros tiesą. Nenuostabu, kad judaizmas yra visų Vakaruose dominuojančių tikėjimų ištakos.
Diogenas Laertietis išskyrė dvi skirtingas "pasiekimų" linijas:
a) Ionian, prasidedančią nuo Talio ir Anaksimandro ir apimant iki-sokratikus bei atėniečius ir užsibaigiančią Naująja akademija ir stoicizmu;
b) Itališkoji, pradėta Pitagoro ir užsibaigianti Epikuru.Diogenas Laertietis taip pat išskirstė mokyklas į
a) dogmatikus, darančius tvirtinimus;
b) skeptikus, nedarančius sprendimų.Pastaba: Diogenas Laertietis laikė Antisteną cinikų (ypač šių) ir stoikų pirmtaku, tačiau priimta kinikų mokyklos įkūrėju laikyti Diogeną iš Sinopės. Kaip ir Sokratas turėjo savo mokinių, tačiau jo veikla įtraukta po Platono vėliava.
Tuo tarpu romėniškuoju laikotarpiu filosofija linko į konservatyvizmą. Bet ir be originalių idėjų ji buvo naudinga imperijai. Nenorinčiai diskutuoti aristokratijai filosofijos reikėjo gyvenimo pagrindų pagrindimui ir sistemos teisės sprendimams. Tad Lukianas ėjo pas filosofus ieškodamas "lygaus ir tvirto gyvenimo kelio". Plutarcho filosofijos nurodytas kelias yra "tiek saugus, tiek naudingas". O Justinas patenkino jaunystės filosofinius ieškojimus tik aptikęs, kad "ji apsauganti ir pelninga". Pagrindinis žodis apibūdinantis skirtingas mokyklas yra eudaimonia, "gerosios dvasios" ar "gerbūvis", kurią Aristotelis esant žmogaus gyvenimo pagrindiniu užbaigimu (telos). Epiktetas skundėsi, kad žmonės "nori dalykų laimei, bet jų ieško netinkamoje vietoje".
Kiekviena mokykla savaip sprendė eudaimonia klausimą. Jos mažiau kūrė, o daugiau "pardavinėjo" tai, ką jau turėjo. Taikomąją etiką išreiškia filosofijos mokyklų apibūdinimai: Hairesis ir secta; agoge (kelias), askesis (disciplina), disciplina ir tiesiog bios (gyvenimas). Įstojimas į mokyklą buvo ne abstrakčios pratybos. Bet sąmoningas gyvenimo būdo pasirinkimas - ir filosofijos užsiėmimus palydi tokie žodžiai kaip epistrophe, conversia, metanoia... Filosofijos mokyklos save laikė socialinės kritikos įrankiu.
Pastabos: 1. Seneka: "Išminčius nei įveda papročius, nei kviečia naujam gyvenimo būdui" (Laiškai, 14:14).
2. Seneka: "Tokie kaip mes turėtų sakyti [pradėdami laiškus]: 'Jei užsiimi filosofija, tai gerai'. Tame tik 'būti gerai' reikšmė. Be filosofijos mąstymas serga" (Laiškai, 15:1)Bendras sutarimas buvo dvi vertybės:
a) Dievo siekimas (eusebeia, pietas) ir b) teisingumo ar filantropijos.Štai kaip Persijus aprašo [stoikų] filosofijos privalumus:
O vargšai, aiškinkitės dalykų priežastis, kas esame, kokiam gyvenimui esam gimę, kokia paskirta tvarka, kur posūkio taškas atsargiam pasisukimui, kiek reikia remtis pinigais, ko reikia melsti, koks grynų pinigų panaudojimas, kiek turite išleisti šaliai ir kas artimi bei brangūs yra Jums, kokiu žmogumi dievas skyrė būti ir kur jo vieta".Populiariausios temos - antpuoliai prieš prabangą ir hipokrizę. Seneka taip apibendrina savo mokymo esmę: "Kalbame apie neapykantą pinigams, .. žmonijai reikia tikėti, kad tikrieji turčiai gyvena mąstyme, o ne banko sąskaitose".
Pastaba: Seneka: "Turtai nušalina žmogų nuo išminties siekimo, skurdas neapsunkina ir rūpesčio nekelia".
Epiktetas sako apie laimę: "Tai ne turtuose. Jei abejoji, pažvelk į Croesus, į šių dienų turtuolius, į nusiskundimų kiekį, užpildžiusį jų gyvenimą".B. Socialinė ir teisinė padėtis
Filosofija priimtina tarp išsilavinusių tol, kol jos kritika nenueina per toli ar jos reikalavimai pasišventimui nėra fanatiški.
Filosofai buvo palaikomi valdovų. Iš kitos pusės, imperatoriai suvokė jos pavojų - Neronui valdant keli filosofai buvo nužudyti ar ištremti. Vespasianas, iš pradžių parėmęs, o vėliau neapkentęs ciniko Demetrijaus, ištrėmė visus filosofus išskyrus Musonius Rufus, nes tarsi filosofijos funkcija būtų įžeidinėti valdžią ir sugriauti nustatytą tvarką. Domiciano laikmečiu pasisakymų laisvė prieš imperatorių buvo ypač nepageidaujama. 93 m. jis kelis miestiečius apmokestino už filosofavimą, o kitus išvarė iš miesto.
Pastaba: Epiktetas (irgi ištremtas Domiciano): Tironija keikia išmintį.
Daugelį filosofų netenkino status quo skelbimas ir jie stūmė radikalias idėjas. Su visais jų pasisakymais apie laisvę (eleutheria) ir lygybę ir jų tikėjimu atvira kalba (parrhesia), filosofai nuolat rizikavo. Kas užmiršo, kad Cato Brutus ir Kasijus - Julijaus Cezario oponentai - užsiėmė filosofija?
Pastaba: Lukianas niekina filosofus, atsisakusius gyventi pagal savo principus.
Senekos tėvas bjaurėjosi filosofija. Palyginę jį su brolio Gallio, Achaia prokonsulo, karjera, galime spėti prieštarą filosofams buvus dažnu reiškiniu. Panašus pasakojimas ir apie Tacito uošvį Agricola, tapusiu Britanijos valdytoju, kad jaunystėje jis linko gerti daugiau filosofijos nei leista romėnui ir senatoriui, bet motina jį įkalbėjo mesti ją vardan politikos. Ir pagaliau, retorikas Quintilian'as1) nuvertino filosofiją, nes jos atstovai užsidaro verandose ir gimnazijose, o ne būna naudingi viešuose reikaluose.
Taigi, aristokratijos atsiribojimas nuo filosofijos kilo iš įsitikinimo, kad ji atitraukia nuo viešumos ir skatina visuomenės normų neigimą. Seneka skundėsi: filosofijos vardas... yra gausių pajuokų objektas (Laiškai, 5:2). Jis ragino filosofus gyventi įprastą gyvenimą. Tokio atsižadėjimo aplinkoje sokratiškasis filosofo, kaip negailestingo gylio, įvaizdis giliai įsirėžė į romėnų sąmonę. Tertulianas tai apibendrino: Jie viešai staugia prieš mūsų papročius, apeigas, kultus ir ceremonijas, visu kandžių kalbų spektru, kai kurie tuo net puikuodamiesi, nebaudžiami užsipuola pačius imperatorius (Tautoms, 1:4)
Tacitas sako, kad Nerva galėjo derinti nesuderinamus dalykus: suvaržymus ir laisvę. Prie Nervos visuomenė darėsi vis ramesnė. Tikriausiai ir filosofams buvo atėję geresni laikai.
Dvi išsiskiriančios to laikmečio filosofijos savybės: a) eklektiškumas ir jaunatviška tiesos paieška. Eklektiškumas buvo sumaišant įvairias mokyklas. Jis buvo naudinga apsauga prieš konservatyvią aristokratiją. Siauras pasišventimas buvo atleidžiamas kaip jaunatviškas idealizmas (Senekos susižavėjimas Pitagoru), tačiau nesuderinamas su vyresnio amžiaus visuomenės žmogaus įvaizdžiu.
C. Filosofija, kultas ir kolegija
Tos grupės turėjo skirtingas socialines funkcijas, jų veiklos skyrėsi ir jos tenkino skirtingas fiziologines reikmes. Kultai buvo lokalios grupės. Jie akcentavo emocinę ir praktinę pusę, dėmesį sutelkdami į apeigas. Nors jų veikloje buvo kažkiek išraiškos, tačiau daugiausiai tai tebuvo liturginiai tekstai. Juose nebuvo paplitę mokymai. Ir nors susirinkimai prasidėdavo formalia prorhesis, pakeiksnojant nevertus ir kviečiant apsivalyti - jie nesigilino į moralinį visuomenės vystymą.
Ir dar daugiau, jie neturėjo profesionalių vadovų, tik, dažniausiai, kasmet besikeičiančius šventikus. Ir nebuvo kanoninių raštų. Jie užtikrindavo betarpišką asmeninį ryšį su besirūpinančiu Dievu, priemones ištrūkimui iš Likimo glėbio ir palaimą anapusybėje. Ir dar - kultai nereikalavo iš savo narių absoliutaus atsidavimo. Įrašai liudija buvus žmones su įvairiomis priklausomybėmis.
Filosofinės mokyklos buvo skirtos tiems, kurie ieškojo gyvenimo paslapčių prigimties per sąmoningą analizę. Jos daug daugiau rūpinosi moraliniu mokymu. Jie turėjo tekstus, kuriuos pateikdavo viešumai. Jomis rūpinosi profesionalūs mokytojai palaikantys jų tradicijas. Ir jos buvo pasišventę ne vienam Dievui, o turėjo ištisą dieviškumo klasę ir jos sąveiką su žmonių veikla. Ir dar - jos laikėsi tam tikrų elgesio taisyklių - dėl maisto, darbo, pinigų, sekso ir draugystės. Ir filosofų mokyklos nereikalavo savo narių atvertimo.
Tai buvo mažai susiję ir nesivaržančios grupės. Išimtis buvo, gal, tik pitagoriečiai, nuo pat pradžių derinę filosofinius ir kulto aspektus. Vienok 1 a. pabaigoje tarp kultų ir filosofijos mokyklų atsirado didesnė dichotomija, nes mokyklos tapo labiau religinės.
Pastaba: Pitagoras pirmasis įkūrė broliją su tikruoju solidarumo jausmu. Orfikai jau prieš tai turėjo tam tikrą bendruomenę, bet apie juos mažai žinoma.
Tuo tarpu pagrindinis skirtumas tarp kolegijos ir filosofinės mokyklos buvo tas, kad kolegija buvo santykinai maža ir lokalios reikšmės - pvz., susijusi su mėsininkų luomu ir garbinančiais Dianą. Tuo tarpu filosofinės mokyklos galėjo apimti visų sričių atstovus, tad jos buvo visuotinesnės. Tačiau kartais mokyklos virsdavo kolegijomis, nes mokiniai pradėdavo gyventi kartu su mokytoju, taip sukurdami asociaciją. Pvz., Strabonas mini filosofų asociaciją susijusią su Museion'u iš Aleksandrijos. Nors išoriškai ir panašios į kolegijos, mokyklos jomis nebuvo.
Skaitykite: 2 dalis, Judaizmas ir krikščionybė, kaip filosofijos
1) Markas Fabijus Kvintilianas (Marcus Fabius Quintilianus, apie 35-100 m.) Romos retorikas, kilęs iš Ispanijos, plačiai cituotas Viduramžių ir Renesanso tekstuose. Parašė 12 kn. Patarimus oratoriui (Institutio oratoria). Buvo taip pat literatūrinio stiliaus reformatoriumi ir lotynų kalbos tyrinėtoju. Išgarsėjo jo posakis Pradėti nuo Ledos kiaušinio (Ab ovo Ledae incipere).
Auklėjo imperatoriaus įpėdinius ir iš dėkingumo gyrė Domicianą, žiaurų tironą, su kuriuo draugavo ir, atrodo, rėmė jo požiūrius (pvz., palaikė filosofų išvarymą iš Romos 90-ųjų pradžioje).2) Musėjas iš Atėnų (Musaes) legendinis graikų mokslininkas, filosofas, istorikas, poetas, muzikas, pranašas, atseit, į Atiką atnešės religinę poetiką. Jis buvo iš Eleusino, vėliau susijęs ir garbinamas Atėnuose. Anot Pausanijaus, iš jo nieko neišliko, išskyrus himną Demetrai. Anot Demokrito, jis sukūrė heksametrą. Anot Onomakrito, galėjo skraidyti gavęs šią dovaną iš Borėjaus. Pagal Diogeną Laertietį, jis mokė apie dievų kilmę ir mokė, kad viskas kyla iš Vienintelio ir baigiasi Vieninteliame. Į jį viename savo himnų kreipiasi Orfėjas.
3) Aristobulas iš Aleksandrijos (Peripatetikas) - apie 181-124 m. pr.m.e. gyvenęs žydų istorikas, bandęs, kaip ir jo pasekėjas Filonas iš Aleksandrijos, derinti graikų filosofiją su žydų Tora. Tėra išlikę tik jo Komentarų Mozės raštams citatos. Jis įrodinėjo, kad ankstyvieji graikų filosofai paveldėjo iš Lino, Orfėjo ir Musėjaus fragmentus, artimus Mozės raštams. Kad, atseit, graikai perėmė žydų žinias, atkartoja Numenijus, sakęs O jei ne Platonas, o Mozė kalba Atikos gyventojo kalba?.
Anti-semitizmas
Šumero filosofija
Dualistinė mokykla. Markionitai
Trumpa graikų filosofijos istorija
Graikų kalbos įtaka žydams Romos imperijoje
Ankstyvasis misticizmas: Filonas Aleksandrietis
Simonas Samarietis, Magas - pirmasis gnostikas
Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
Kodėl šiandien verta skaityti Boecijų?
Gnosticizmo atgimimas Viduramžiais
Gnosticizmo srovės: Kainitai ir setitai
Gnostikai Irenėjaus interpretacijoje
Mani - manicheizmo pradininkas
Paranoja skverbiasi giliai
Kumrano ritinių paslaptis
Basilidas ir basilidiečiai
Kas tas gnosticizmas?
Gnosticizmo ištakos
Kita gnostikų Ieva
Eusebijus iš Cezarėjos
Filosofijos puslapis
Mitologijos skyrius
Religijos skiltis
Vartiklis