Mistinė kabala  

Ka - Senovės Egipte – dvasinis saugotojas, lydintis asmenį, kol tasai yra gyvas, o taip pat po mirties (žr. Ka ir Ba - dvasia ir siela).
Kahn (hebr.) – „gauti“, iš čia – „tradicija“.

Kabalos kilmė yra neaiški. Kabalos temų randama apokrifinėje bei apokalipsinėje literatūroje; gausiai Talmude ir Midrašų tekstuose. Per ilgą laiką į ją sutekėjo daug svetimų srovių: gnosticizmas,   neoplatonizmas, neo-pitagoriečių mokymas, galbūt, ir zoroastrizmas bei sufizmas (anot kabalistų, kaip ir pitagoriečių, skaičiuose paslėptos paslaptys).

Kai kas mano, kad kabalos atsiradimas susijęs su gnosticizmu, joje gausi gnostinių temų. Kartu ji naudoja simbolius, bendrus Indijos filosofijai, platonikams, gnostikams, o taip sutinkamus Hėgelio,  Froido, K. Jungo darbuose. Ji tarsi sujungia Bibliją, Artimųjų Rytų misticizmą ir Vakarų filosofiją.

Kabbalah painting Bent du veikalai sukurti Babilone gaoniškuoju laikotarpiu (550-1000 m.) “Sefer Yetairah” (Susidarymo knyga), apie kuriamąją raidžių ir skaičių galią bei “Šiur Komak” (Aukščio matavimas), antropomorfinis veikalas apie Dievo matavimus.

9-10 a. Kabalos centras persikėlė į Italiją, Ispaniją, Provansą ir Vokietiją. Tarp to meto kabalistų buvo Aaronas ben Samuelis1), atnešęs kabalą į Italiją, Izaokas Aklasis ir Azrielis Provanse, Kalonymus šeima, iš Italijos atnešusi kabalą į Vokietiją, Judas Pamaldusis ir Eleazaras iš Worms, o Ispanijoje – Mozė ben Nachmanas. Tam laikotarpiui priklauso Jokūbo Naziro „Masečet Atzilut“ (Apie emanaciją, 12 a.), „Sefer Ha-Bahir“ (Šviesos knyga) ir „Sefer HaTemunah“ (Knyga apie Vaizdinį). Vis tik reikšmingiausia knyga tapo „Zoharas“, 1300 m. viešai paskelbta Mozės de Leono.

Kitas svarbus kabalai laikmetis buvo 16 a. Jos pagrindinis centras buvo Palestinoje, Safedo mieste. Kitas pagal svarbą centras buvo Lenkijoje. Iškiliausi kabalistai buvo Mošė Kordoveras (1522-1570),  Izaokas Lurija (1533-1572), šiuolaikinės kabalos atmainos tėvas, ir jo mokinys Chayim Vital'is (1543-1620). Lurija įkūrė kabalistinę mokyklą, kurioje buvo pabrėžiamas išsigelbėjimas ir mesianizmas. Ji tapo vienu svarbiu Rytų Europos 18-19 a. mistinio judėjimo, žinomų kaip chasidų (hasidų), šaltiniu.

Su „Zoharo“ paplitimu kabala liovėsi būti nedaugelio slapta doktrina. Viduramžiais ėmė dominti krikščionių teologus: Raimondą Lulijų, Pico della Mirandolą, John Reuchlin'ą.

Pagrindine kabalos tema yra Dievo (En Sof, „Beribio“) prigimtis ir kaip jis save apreiškė, t.y. 10 sefirų (emanacijų), keturi Žmogaus sielos pasauliai: Atzilah (emanacija), Beriah (sutvėrimas), Yetzirah (susidarymas) ir Asia (veiksmas), jos prigimtis ir užbaigimas, paslaptys: Dievo vardo, gėrio ir blogio, žmogaus vietos pasaulyje, dangaus ir žemės, Angelų ir demonų tvarka, Izraelis, Ištrėmimas, išsigelbėjimas ir Mesijus.

En Sof yra laikomas tolimu ir nežinomu, o jo savybes perteikia Gyvenimo medis. Sakomas, kad En Sof prigimtis yra dualistinė (vyriška ir moteriška), tas dualizmas yra harmonijoje. Ir En Sof nėra išbaigtas (taigi ir netobulas) – reikalingas žmogus, kad jis užbaigtų jo planą.

Kabala žiūri ne tik į kiekvieną Biblijos žodį, užrašytą hebrajiškai, tikrąja Dievo kalba, bet ir į kiekvieną raidę bei visas jų galimas perstatas, siekdama atskleisti jose slypinčias paslaptis. Tad Biblija aiškinama ir pasitelkiant gematrijos (žodžio prasmės paaiškinimas, remiantis skaitine raidžių reikšme), notarikono (kiekviena žodžio raidė imama kaip pirmojo kokio nors kito žodžio raidė), temuraho (vienos raidės pakeitimas kita) bei tzirufo (ar čilufo – raidžių perstata, anagrama) metodus.

Populiarusis okultizmas. Vakarų ezoterinė (arba hermetinė) tradicija yra tiek neo-pagonybės, tiek Naujojo amžiaus pirmtakė; ir ji buvo persipynusi su kai kuriais kabalos aspektais. Nemažai dalykų, turinčių žydiškas šaknis, buvo pakeista sinkretizmu, tačiau kabalos pajauta išlikusi.

„Hermetiškoji kabala“, kaip kartais pavadinama, aukščiausią tašką pasiekė, matyt, 19 a. „Aukso aušros hermetiškajame ordine“. Jame kabalistiniai elementai, tokie, kaip dešimt sefirų, buvo sulieti su graikų ir Egipto dievais. John Dee sukurta Enocho angeliškosios magijos sistema ir kai kuriomis Rytų (ypač induizmo ir budizmo) koncepcijomis. Dauguma apeigų buvo įvesta legendinio A. Crowley. Tačiau, pvz., „Aukso aušros“ narės Dion Fortune nuomonė skyrėsi nuo A. Crowley, ką ji aiškiai išdėstė savo knygoje „Mistinė kabala“. E. Levi kūrinys „Transcendentinė magija“ irgi paniręs į kabalos vandenis.

Antinomianizmas, Įstatymo pabaiga, buvo svarbiausias Sabatajo mokymo bruožas. Jo veiksmai buvo „keisti“: jis ragino pasekėjus valgyti draudžiamus riebalus nuo inkstų, viešai tarė netariamą Dievo vardą, buvo kaltinamas paleistuvavimu, piktžodžiavo šlovindamas („Palaimintas esi, o Viešpatie, kuris leidi, kas uždrausta“).

Sabatajo pagrindinis apaštalas, Nathanas iš Gaza, iškėlė naująjį Įstatymą. Jis aukščiau už Torą, kurios era baigėsi. Senosios vertybės daugiau nėra teisingos, senosios taisyklės paseno. Visas Dievo darbas buvo geras, tačiau jei visas jo gerumas buvo blogio paslėptas, tada būtina jo ieškoti mažiausiai tikėtinose ir baisiose vietose.

Nuodėmingas materialusis pasaulis yra priimamas kaip iliuzija; ir susirūpinę dvasiniu pasauliu neturi rūpintis įstatymais, tvarkančiais šį netikrą pasaulį.

Kabaloje Adomas ir Ieva laikomi vyriškosios ir moteriškosios energijos simboliais (kaip ir Tibeto ar tantriniame budizme) ir kaip metafora pirmapradžiams indams, egzistavusiems iki sutvėrimo, kuriuose radosi visos žmonijos sielos. Gyvatė, kaip destruktyvi jėga, laikoma esanti būtina sutvėrimo procese; nes be jos viskas būtų vienybėje su Dievu.

1) Aaronas ben Samuelis iš Kremnico (Aaron Samuel ben Moses Shalom) - maždaug 9 a. vidurio žydų veikėjas Italijoje. Dėl nesutarimų su tėvu iš Babilono atvyko į Italiją (Oriją, buvusį žydų centru). Iki 20 a. laikyta, kad tai tradicionalistų (Zunz) išgalvotas personažas, kad būtų paaiškintos žydų misticizmo ištakos. Geros Įstatymo žinios leido jo veiklai būti vaisingai net už Italijos ribų – pvz., jo mokinys Moses ben Kalonymus nuvyko į Ispaniją ir ten tapo dvasiniu lyderiu. Pats Aaronas nusprendė slapta grįžti į tėvynę – ir toliau apie jo likimą nežinoma. Kabalistai jam priskiria „Nikkud“ ir „Pardes“ veikalus.

2) Zoharas (spindesys, švytėjimas, pašvaistė) – svarbiausias žydų mistinės kabalos veikalas; Toros komentarai aramėjų ir hebrajų kalbomis. Jame ir mistinė teologija, mitinė kosmogonija ir kosmologija, mistinė fiziologija ir tai, ką vadintumėm vadinti antropologija. Ji parašyta dialogų tarp legendinio rabino Šimono bar Johajaus (vieno pagrindinių Rabi Akivos mokinių), jo sūnaus, mokinių ir kitų asmenų forma aptarinėjant mistines Dievo ir dieviškojo pasaulio paslaptis, Visatos kilmę ir struktūrą, sielų prigimtį ir išgelbėjimą, nuodėmę, gėrį ir blogį bei kitas panašias temas. Kabalistas Yehuda Ašlagas yra išleidęs vienintelį pilną „Zoharo“ komentarą, vadinamąjį „Sulam“ (Laiptinė).

Kabalos šaknys
Kabalos istorija
Didysis darbas
Mošė Maimonidas
Gebura: Indų skilimas
Seksualumas kabalos požiūriu
Sefiros ir jų pasauliai kabaloje
Yehuda Ašlagas, vėlyvųjų laikų šviesulys
Viduramžių žydų filosofija. Kabala
Trumpas įvadas į Kabalos mokymą
Didysis sprogimas - prieš 400 m. ir dabar
Gematrijos menas, hebrajų numerologija
O Aš atversiu jums pasaulį...
Kai dar nebuvo vaivorykštės...
Teisuolis – Visatos pagrindas
Trumpa Kabalos istorija
Kas tas gnosticizmas?
Astrologija ir visuomenė
Ezotericizmo prigimtis
Išsigelbėjimas nuodėme
Kabala ir šviesos knygos
Kabalistinė alegorija
Sefer Yetzirah
Jakovas Frankas
Kabala ir Tantra
Merkaba Kabaloje
Numerologija
Religijos skiltis
Vartiklis