Kabalos slaptasis mokymas
Trumpas įvadas į Kabalos mokymą
Prieš 400 m. didysis Ari sukūrė dabartinę Kabalą. "Įžengimo vartuose" jis sakė, kad dabar visi norintys galės jos mokytis (daugiau apie Ari zr. >>>>>).
Jeguda Ašlagas (1885-1955), parašė "Zoaro" ir Ari knygų komentarus - 6 tomų "Talmud Eser a Sforot" (TES). Kabalos mokymosi palengvinimui jis parašė ir "Ptiha le chochmat ha Kabala" (Įvadas į Kabalos mokslą), trumpą TES perteikimą, praveriantį užuolaidą į aukštesnįjį pasaulį.
Tora (parėdymas) sudaryta iš dviejų dalių - regimosios (atviros visiems) ir slaptosios. Pirmąją "draudžiama papildyti ar sumažinti". Antroji aiškina žmogaus visų veikų ketinimus (kavaną). Tik ketinimas, panaudojant egoizmą, gali pakeisti veiką į priešingą. O kadangi ketinimai aplinkiniams nėra regimi, ši dalis vadinamą "slaptąja" ir moko kaip gauti (lekabel) visa, ką paruošė Sutvėrėjas.
Į mūsų pasaulį nusileidžia daug įvairių sielų - nuo grynųjų (pirmose žmonijos kartose) iki visiškai sugedusių. Visų sielų potyriai, kančios ir išgyvenimai kaupiasi bendrame dvasiniame inde, apjungiančioje Adomo sieloje.
Kabalos mokymosi tikslas yra siekimas dar būnant šiame pasaulyje visa apimtimi pajusti dvasinius pasaulius ir gauti tokių pojūčių, kuriems nėra pavaldūs nei gimimas, nei mirtis - išeiti anapus laiko, būti vienu metu visuose pasauliuose visiškai susiliejus su Aukščiausiąją galia pažinti Kūrėją. Tai žmogaus egzistencijos šiame pasaulyje tikslas.
Kabalos mokymas leidžia pažinti šio ir visų aukštesniųjų pasaulių visus priežasties ir pasekmės sąryšius. Aukštesniųjų pasaulių suvokimas pasiekiamas palaipsniui ir žmogaus viduje, jo jutimuose. Žmogus tarsi susikuria papildomas ir daug jautresnes jusles. Kabala todėl yra slaptas mokymas, kad tik siekiantis pažinimo ją suvokia. Jis priverstas tirti ir kritiškai vertinti save bei visą aplinką. Savyje turi sukurti trauką "vardan Sutvėrėjo" (li šma). Kabalistinis mokymasis yra labai individualus.
Kiekviena karta - tai tos pačios sielos tik naujame kūne. Kiekvieno atgimimo metu siela kaupia patyrimą ir jo pasėkoje pasikeičia jos siekiai - nuo gyvuliškųjų iki dvasinių. Todėl kiekviena karta siekia keisti pasaulį savaip.
Kabalisto poelgiai tampa vis labiau altruistiniai. Egoizmo indas pernelyg mažas, kad sutalpintų visa, ką paruošė mums Sutvėrėjas.
Klaidingai manoma, kad siekiantis dvasinių aukštumų turi "sklęsti", būti "ne iš šio pasaulio" ir neturėti neigiamų savybių. Asmuo tiek pakyla dvasiškai, kiek "panyra" į mūsų pasaulį. Jame dar labiau subujoja egoizmas ir žmogus kyla, taisydamas jį. Egoizmas neišnyksta - tik jo indas plečiasi. Jis tampa dar blogesnis, atsiskleidžia visos blogosios jo savybės. Ir mūsų blogis mums tampa toks nepakeliamas, kad tenka šauktis Sutvėrėjo pagalbos. Ir tai suvokti mums leidžia Kabala.
Asmuo, kuriam šiame pasaulyje nieko nereikia, negali judėti į priekį. Norai turi nuolat augti.
Kabalistas gali džiaugtis ir pykti - daug kartų stipriau už normalų žmogų. Nes mes visi sutverti iš egoizmo- tai mūsų pagrindas. Tik jį sutvėrė Kūrėjas ir tik iš egoizmo sudaryta visa Visata. Bet mes galime jį taisyti - ne patį egoizmą, o jo taikymą. Tai mūsų "Didysis darbas", pasaulio pataisymas (Gmar tikun), kai žemiausias tvarinio taškas pasiekia tą pačią būseną, kaip ir aukščiausias.
Tą būseną iš pradžių ir sukūrė Sutvėrėjas ir joje mes esame. Tai kam reikia nurodymų, kaip ją pasiekti? Tam, kad mes negalime suvokti mūsų tikrosios būsenos per savo egoistinius troškimus. Nurodymai pagreitina ėjimą suvokimo keliu, sušvelnina kančias.
Tačiau kam Kūrėjui mūsų kančios? Juk jis galėjo mūsų dvasinio tobulėjimo kelią padaryti be skausmo. Tačiau jis norėjo, kad kreiptumėmės su priekaištais į Jį, kam mums jo reikėtų, nes ryšis su Kūrėju ir yra tikrasis Sutvėrimo tikslas, o jo pataisymas - tik priemonė.
Kūrėjo poreikis atsiranda tik esant visiško dvasinio pasitenkinimo alkiui. Prieš pažįstant tobulybę reikia pajusti jos nebuvimą. Viskas kuriama tik iš priešybių. Pirma atsiranda troškimas, ir tik tada pasitenkinimas jį įgyvendinus. Mes jaučiame savo būklės netobulumą, nes nėra reikiamų troškimų (kilim). Pataisę visus kilim, mes pajusime tobulybę.
Sielos įkurdintos kūnuose su "biologiniu kompiuteriu", mūsų protu. Jis didesnis, nes ir mūsų egoizmas yra didesnis. Protas tėra skaičiuoklis, surandantis priimtiniausią būseną. Jokio sąryšio su dvasingumu jis neturi. Mes suvokiame ne pasaulio esmę, o tik išorinę formą - taip veikia ir moksliniai prietaisai
Dvasingumas atsiranda tik iš aukščiau "į širdį nuleidžia juodą tašką" , kurį reikia išvystyti iki troškimo (parcufo), per kurį ir gauna informaciją, dvasinį jutimą. Jei žmogus tokio taško neturi, jis gali tapti genijumi, bet likti tik žmogumi.
Mūsų penki netobuli jutimai sukuria pasaulio "vaizdelį", kuris yra tik pasaulio dalelytė..Kitokios juslės perteiktų kitą pasaulio vaizdą. Mums pasirodytų, kad pasaulis aplink mus pasikeitė. O iš tiesų pasikeitėme mes, o ne pasaulis.
Norint pažinti Zoaro knygą reikia žinoti visus pasaulio Sutvėrimo aspektus:
Kokiu būdu sutverti visi pasauliai;
Kokie dėsniai valdo pasaulius;
Kaip sukurta sielą;
Kaip siela suskaidoma į dalis;
Pasaulio tvarkos poveikis sielai;
Sielos poveikis Visatai;
Kai Kūrėjas valdo Visatą;
Kaip tvariniai įtakoja Kūrėją.Pagal Michaelį Laitmaną
Gyvenimo medis
Iš didžiojo kabalisto Ari knygosŽinoki, iki Sutvėrimo tebuvo aukščiausioji, visa užpildanti šviesa. Ir nebuvo tuščios neužpildytos erdvės - Tik beribė vienoda šviesa visa užliejo. Tada ji nusprendė tverti pasaulius ir juose gyvensiančias būtybes, Ir tuo atskleidusi savąjį išbaigtumą, Kuris tapo pasaulių tvėrimo priežastimi. Sutraukė save vidiniame taške -- Susispaudė šviesa ir nutolo, Palikusi tuščią niekuo neužpildytąją erdvę. Ir tolygus buvo šviesos suspaudimas aplink vidinį tašką, Todėl tuščia erdvė įgavo rutulio formą, Nes taip susitraukė šviesa. Ir štai po užpildytos erdvės susispaudimo centre Atsirado apvali tuštuma ir tik tada Atsirado vieta, kurioje gali gyventi tvariniai it būtybės. Tada nuo beribės šviesos atsiskyrė tiesus spindulys, Iš viršaus nusileido per tą tuščia erdvę. Nutįso žemyn, leisdamasis spinduliu, beribė šviesa Ir toje tuščioje erdvėje sutvėrė visus išbaigtus pasaulius.. Iki šių pasaulio buvo Beribis, Savo tobulybėje toks nuostabus, Kad nėra jėgų tvariniams pažinti Jo tobulumą, Nes negali sukurtas protas suvokti Jį. Juk nėra Jam vietos, ribos ir laiko. Tad spinduliu nusileido šviesa Į pasaulius, tamsioje tuštumoje besirandančius.. Visų pasaulių visi ratai - svarbūs, Kol nesurandame mūsų materialaus pasaulio vidiniame taške, Visų ertmių viduje prasivėrusios tuštumos centre. Ir taip nutolęs nuo Beribės - toliausiai iš visų pasaulių Ir todėl materialiai visiškai žemai, - Juk viduje visų ertmių randasi jis - Pačiame prasivėrusios tuštumos centre...
Kabala puslapis
Kabalos šaknys
Kabalos istorija
Didysis darbas
F. Kafka ir kabala
Kabala ir šviesos knygos
Interviu su Ravu Laitmanu
Sefiros ir jų pasauliai kabaloje
Didysis sprogimas - prieš 400 m. ir dabar
Sefer Yetzirah (Sukūrimo knyga)
Pirmosios nuodėmės ir mesijo klausimas
Gematrijos menas, hebrajų numerologija
Apipjaustymas: 8 dienos svarba
Teisuolis Visatos pagrindas
Kas tas gnosticizmas?
Ezotericizmo prigimtis
Kabala ir Tantra
Jakovas Frankas
Filosofijos puslapis
Biblijos puslapis