Didysis Bum - prieš 400 m. ir dabar
Dar iki Izaoko Lurijos (16 a. pabaiga) kabalistinės idėjos vystėsi Ispanijos centruose. Iš Geronos mokyklos kilo pagrindiniai teiginiai apie Sefirotus, o Mošė de Leonas sudėjo į krūvą Zoharo (arba "Zogar", "Pašvaistė") rašymus. Mistinis kosmologijos srautas išsiveržė iš intuityvių mąstymų ir to laikotarpio rašiniai pasižymėjo miglotu ir neaiškiu turiniu skirtingai nuo įrodymais besiremiančių filosofinių veikalų. Jie tvirtino, kad ieško paslėptios išmienties žydų šventuose raštuose: Penkiaknygėje ir Toroje. Tada buvo manyta, kad sefirotai, sluoksniai ir pasauliai, iš kurių sudarytas kosmosas, tam tikru būdu atsirado tiesiai iš En-Sof - beribės dievybės būties.
Pirmąkart Fredo Hoilo 1950-ais "Didžiuoju sprogimu" pavadinta teorija laiko, kad Visata išsiplėtė iš vienintelio taško. Tačiau daugelis reiškinių neatitinka tikrovės - neatsižvelgiama į Visatos vientisumą, nepaaiškinamas galaktikų atsiradimas, kad Visata sudaryta iš materijos, o ne anti-materijos. Kai kuriuos prieštaravimus išsprendė 1979-ais Alano Guto infliacijos scenarijus (daugiau apie skaitykite "Erdvės ratilai: Visatos darinių kilmė") Tačiau stebina, kaip XX a. fizikai ir XVI a. Lurijos kabalistai, naudodami skirtingas idėjas, sprendė panašų uždavinį.
Lurijai kosmosas nebuvo kažkas statiška, - is vystėsi iš daugelio susijusių pirminių jėgų sąveikos. Dabartinis pasaulis atsirado pergyvenęs tris kosmines dramas:
- simsumą arba Dievo susitraukimą;
- Šebirą arba indų sudaužymą;
- Tikuną - jų atstatymą arba pataisymą.
Iki Simsumo įvairios En-Sof (Begalinio Dievo) galios buvo neatskirtos ir harmonijoje. Šviesoje buvo susijungusios Užuojautos (Rahamim) ir Rūsčiojo Teismo (Din, žr. apie Sefirots) galios. Pradžių pradžioje En-Sof susitraukė į save aplink sukurdamas tuštumą (Tehiru arba chalal, t.y. vakuumą), kurioje Din galios pradėjo gyvuoti nepriklausomai. Šis En-Sof pasislėpimas (susitraukimas) iš Dievo išskyrė visus blogio elementus. Tuštumoje tebuvo Din galios ir, Dieviškosios Šviesos išraiška, likutis (Rešimu).
Tada En-Sof išleido spindulį (kab ha-middah) arba kosmoso matą, kuris atitinka pirmajai Tetragrammaton'o raidei - Yod. Šis spindulys (kav) perskrodė tehiru ir surinko priešingas jėgas, užpildžiusias tuštumą - ir taip paskelbė apie Pirmapradį žmogų, Adomą Kadmoną. Tai pirmasis ir aukščiausiasis iš Partzufim'u (archetipų). Tuo metu pirmieji keturi pasauliai (Atziluth, Beriah, Yetzrah ir Assiah) dar tik turėjo atsirasti, tad Adomas Kadmonas gyveno penktajame egzistencijos lygmenyje. Tačiau šis penktasis lygmuo turėjo 4 lygius, kurie aprašomi 4-iais ir dažnais kabalistikoje Tetragrammaton'o išplėtimais: AB=72, SG=63, MH=45 ir BG=52.
Iš pradžių Adomas Kadmonas neturėjo žmogaus formos ir buvo sudarytas iš 10 koncentrinių apskritimų, kurių išorinis lietėsi su En-Sof. Šie 10 sefirų pertvarkė save į žmogaus kūną. Iš šio pirmapradžio žmogaus galvos ir akių sklido ryški šviesa, kurią surinkdavo ir saugojo Sefirų indai ("Kelim"). Tuos indus, primityvias 10 sefirų, galėjo išlaikyti tik Dievas, nes jie patys negalėjo kaupti En-Sof kūrybinės galios. Tad jie dar nebuvo tobuli ir negalėjo išlaikyti šviesos.
Iš pradžių viršutiniai trys (Kether, Hokmah ir Binah) sefirų indai gerai saugojo šviesą, bet vėliau ji pasruvo žemyn per žemiau esančius indus, nuo Hesed iki Yesod, - šie šeši apatiniai indai sutrupėjo ir pasklido tehiru tuštumos chaose. Tai ir buvo 'Šebirat ha-kelim" - indų sudužimas.
Pradiniai indai buvo ten, kur dabar yra Atziluto pasaulis, bet kai šviesa iš viršaus perskrodė Malkuth sefirą, ši suskilo į 288 kibirkštis, kurios negrįšta į savo šaltinį, o skrieja per pasaulius prisijungdamos prie sudaužytų indų gabalėlių, kurie sudarė "kelipoth" (kevalus arba lukštus), kurie saugo Sitra Ahra blogio galias esančias "kitame" arba "požeminiame" pasaulyje. Šie lukštai neleidžia dieviškosios šviesos kibirkštims grįžti prie savo šaltinio. Taip šviesa ar kūrybinė energija "krito į materiją'.
Po to seka Tikuno (indų atstatymo) etapas, kurio metu mes dabar ir gyvename. Pirminė šio atstatymo medžiaga yra šviesa, kuri tebetrykšta iš Adomo Kadmano akių. Ši šviesa virsta daugeliu kūrinių, vadinamų Partzufim'ais.
Kether keičiasi į Arikh Anpin, "ilgaveidį" arbę Didesnę En-Sof savitvardą, dar vadinamą Attik Kadiša - "Švenčiausiasis Senolis". Hokmah ir Binah kuria Abba ("Tėvas") ir Imma ("Motina") Partzufim'us. Ketvirtasis Partzuf'as kuriamas iš šešių žemesniųjų Sefirų, nuo Hesed iki Yesod, ir yra vadinamas Zeir Anpin (Mažesnė Savitvarda arba Dieviškasis veidas). Paskutinis Partzuf'as kuriamas apie Malkuth sefirą. Tai Nukba de-Zeir (Zeir moteriškoji partnerė) dar vadinama Rachel-Leah. Abba ir Imma pasilieka pastovioje sąjungoje (tarsi indų Šakti ir Šakta), o iš jų sąjungos gimsta Zeir, kuris su Rachel-Leah sudaro kitą amžiną porą.
Lurijos schemoje Biblijos Adomas turėjo vėl surinkti visas dieviškąsias kibirkštis, nes jame tilpo visi pasauliai. Jis turėjo atskirti dieviškąsias kibirkštis nuo lukštų ir gražinti dieviškajai šviesai. Adomas, žinoma, nepajėgė to atlikti ir ši atsakomybė užgulė visą žmoniją, kurios tikslas surasti dvasios kibirkštis, pasislėpusias materialaus pasaulio lukštuose ir pakelti jas link dieviškojo šaltinio.
Iki Lurijos Dievas kaip En-Sof buvo tobulas ir beribis, - ir tai, kas išėjo iš jo, taip pat turėjo būti tobula (Paskaitykite ir panašius Platono teiginius). Ir Dievas labiau skleidė save, o ne kūrė Visatą. O judaizmo pagrindas, kad Dievas yra šalia savo sukurto pasaulio, t.y. "paslėptasis Dievas". Bet jei Dievas iš savęs išskyrė Visatą, tai, aišku, jis buvo toje Visatoje ir ją gaubia. Kad taip nebūtų, reikia, kad atsitiktų kažkas nepaprasta, Kefitzah ("šuolis"). Tai ir buvo prielaida Simsumo (susitraukimo) teorijai atsirasti, kai pasaulis sukuriamas 'ex nihilo", iš nieko.
Šiandien Visatos pradžia laikomas "Didysis sprogimas", įvykęs maždaug prieš 15 mlrd. metų. Energija virto erdve-laiku. Energijos ir materijos atsiradimas 'iš nieko' atrodė keistai, bet paskutinieji tyrimai didelių energijos tankių srityje atitinka tai, kas buvo Visatoje praėjus milijoninei sekundės daliai po sprogimo.
Primityvūs modeliai laiko, kad sprogimo centre buvo begalinis tankumas ir temperatūra, o Visata susikūrė tiesiog iš erdvės laiko ypatingojo taško, savotiško mazgo, tarsi kokios juodosios skylės. Bet tai sukėlė daugiau klausimų nei davė atsakymų. Pvz., kodėl nusistovėjo tokios elementariųjų dalelyčių tarpusavio sąryšio ir fizikinės konstantos, materijos santykis su šviesos dalelyte - fotonu ar santykiai tarp pagrindinių 4-ių gamtos jėgų: elektromagnetinės, gravitacijos, silpnosios ir stipriosios branduolinių jėgų. Jei tie santukiai laikui bėgant ir Visatai plečiantis kito, tada niekad negalėjo susidaryti jokios žvaigždės ar planetos,o taip pat "ilgosios" gyvosios gamtos ląsteles sudarančios molekulės. Nieko kito nelieka, kaip įžvelgti DIEVO "ranką", iš pat pradžių nustačiusią tokias fizikines konstantas.
Izaokas Lurija aptiko, kad jei Dievas kūrė pasaulį, tai kosmosas turėjo būti sukurtas iš jo paties, t.y. būti dalimi Dievo kūno. Taip ir nūdienos fizikai jautėsi kvailai, sprogimui ir jo lygtims taikydami dabartiniame pasaulyje galiojančias konstantas.
Bet 1979-ais amerikietis Alanas Gutas pažvelgė į labai artimą sprogimo pradžiai atkarpą (10-32-10-43 pirmosios sekundės atkarpa). 10-43 yra "Planch" akimirka, kai gravitacinė jėga prilygo kitoms pagrindinėms jėgoms. Iki tol Visatos energija buvo sukaupta specialiuose Higgs'o jėgos laukuose, kurie iš pradžių buvo labai nestabilūs. Temperatūrai viršijant 1027, Higgso laukai buvo pusiausvyroje. Bet vos tik susidarydavo sąlygos jų energijai išsilaisvinti, įvykdavo "spontaniškas simetrinis trūkis" - Higgso laukai daugiau negalėdavo išlaikyti grynos energijos be masės, - ir atsirasdavo masė. Taip iš kitų jėgų atsiskyrė gravitacija ir atsirado elementariosios materijos dalelytės.
Higgso laukai energiją išlaikyti galėjo ilgoką laiko tarpą būdami "netikro vakuumo" būsenoje, kurią galima aprašyti matematiškai. "Netikras vakuumas" "spaudė" Visatą versdamas ją plėstis eksponiantiniu greičiu. Kas 10-34 sekundės Visatos diametras padvigubėdavo tol, kol ji pasiekė 1050 savo pradinio dydžio. Taip siaubingu greičiu, daug didesniu už šviesos greitį, buvo gaminama erdvė, sudaryta iš Higgso laukų energijos ir masės. Tada Higgso laukai sulaužė simetriją ir išlaisvino energiją užpildydami besiplečiančią Visatą fotonų ir elementariųjų dalelyčių ugnimi.
Tai ir yra sugretinimas tarp Higgso laukų ir sefirų (Kelim) indų, kurie ilgiau negalėjo išlaikyti šviesos, kuri išbėgo iš jų - 'indų sudaužymas' ir 'Kelipoth' - išsiliejimas po pasaulį kevalais ir lukštais. Higgs'o laukai galėjo laikyti energiją, kol Visata buvo "netikro vakuumo" būsenoje. Kai tik vakuumas tapo tikras, šviesos ir materijos el. dalelytės tapo realybe.
Ši teorija ne tik išsprendė daugelį 'primityviojo' sprogimo prieštaravimų, bet ir leido daug papildomų svarstymų apie laiką iki prasidedant "infliacijai". Pvz., vienas jų sako, kad Visatos pradžia buvo kvantų fliuktacija 11 matavimų erdvėje iš kurios išsiveržė 4-i (erdvė ir laikas), o kiti 7-i pavirto nepaprastai maža 7-ių matavimų neregima mums sfera. Vėlgi sugretinimas su Simsum'u, kai En-Sof susitraukė į 7-ių (iš 11) matavimų tašką, sukurdamas apie save ("netikrą") vakuumą, kuriame vėliau atsirado materija ir šviesa. Po 400 metų fizikų laboratorijose vėl atkartojami filosofiniai ir teosofiniai kabalistų ieškojimai.
Siūlome platų Tomo paruoštą kabalos resursų sąrašą bei
Sukūrimo knygos ("Sefer Yetzirah") pradžią (kol kas).
Daug kabalos dvasios yra U.Eco "Fuko švytuoklėje", kurios komentarų bus atspausdinta ir antrajame popierinio "Vartiklio" numeryje, kuris pasirodys vasaros pabaigoje.Trumpas įvadas į Kabalos mokymą
Viduramžių žydų filosofija: Kabala
Kabala atėjo iš ateities!
O Aš atversiu jums pasaulį...
Didžiojo sprogimo teorija
Erdvės ratilai: Visatos darinių kilmė
Visatos ateitis: nuo šičia link begalybės
Seksualumas kabalos požiūriu
Filipinų tvėrimo mitai
F. Kafka ir kabala
Zep Tepi - pirmasis laikas
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Pasaulio sukūrimo puslapis
Mitologijos puslapis
Vartiklis