Jakovas Frankas  

Netrukus po Bogdano Chmielnickio laikais rengtų žydų žudynių, 1660-70 m. paplito mesianistinis judėjimas. Šimtai suardytų bendruomenių, kuriose beveik kiekviena šeima apraudojo savo žuvusius narius, laukė pagalbos iš dangaus. Tose nelaimės žydai buvo linkę įžvelgti kančias, išpranašautas prieš ateinant Mesijui. Ir čia buvo puiki dirva Sabatėjo Zevi idėjoms pasireikšti. 17 a. pabaigoje, praradęs politinę svarbą, mesianizmas įgavo misticizmo atspalvį (matyt Vokietijos rozenkreicerių įtakoje) ir buvęs atviras populiarus judėjimas transformavosi į uždarą sektą. Pusiau žydiška, pusiau musulmoniška Sabatėjo pasekėjų sekta įsikūrė Turkijoje. Lenkijoje, ypač Podolijoje ir Galicijoje, buvo gausu jų grupių, vadintų „Šabėtai Zebistais" arba „Šebsais". Laukdami greito Mesijaus pasirodymo, šios grupelės atsikratė daugelio žydiškų dogmų ir papročių. Jų kulte buvo askezės ir jautrumo elementų: kai kurie baudė save už nuodėmes ir „apverkė Sioną", o kiti laužė griežtas judaizmo skaistybės normas. Lenkų rabinai pabandė 1722 m. Lembergo susirinkime pasmerkti „Šabatizmo ereziją", tačiau nieko nepasiekė.

Yakov ben Judah Leib Frankovič (1726-91) (1726-91) gimė Podolijoje (priklausiusiai Ukrainai, dabar Lenkijoje) iš žydų bendruomenės išvaryto ir prie slaptos Zebistų grupės prisijungusio rabino šeimoje. Tėvas 1730 m. persikėlė į Valaciją, Černivcus, kur buvo jaučiama turkų, Sabatėjaus pasekėjų įtaka. Jakovas gana anksti keliavo į Vidurio Rytus, kur turkai jam suteikė Franko pavardę. Jacob Frank Čia suartėjo su pusiau musulmoniška sekta (du Osmano Babos pasekėjai buvo liudininkais Franko vestuvėse 1752 m.). 1755 m., grįžęs į Lenkiją, įkūrė eretišką frankistų sektą, kuri rėmėsi anti-talmudiniu Sabatėjaus Zevi misticizmu. Todėl jis ir tvirtino esąs tiesioginių dangaus apreiškimų imtuvu ir savo pasekėjus įtikinėjo remti krikščionybę, kaip tarpinį etapą pakeliui į ateities mesinistinę religiją.

Vienas susirinkimų baigėsi skandalu, Frankas, kaip užsienietis, buvo priverstas palikti Podoliją, o jo pasekėjai buvo teisiami Satanovo miestelyje. Daugelis sektantų prisipažino sulaužę pagrindinius moralės ir šeimos principus. Tad rabinų kongresas Brody mieste paskelbė griežtą „herem" (atskyrimą) visiems eretikams. Persekiojami sektantai pasiskundė Kameneco-Podolsko katalikų vyskupui, kad sekta, kuriai jie priklausė, atmetė Talmudą ir pripažino tik kabalistinį „Zoharą". Vyskupas juos palaikė ir 1757 m. surengė jų debatus su rabinais. Rabinai, nenorėdami įžeisti dalyvavusių katalikų dvasininkų, pateikė labai „skystus" argumentus. Vyskupas nusprendė, kad talmudistai pralaimėjo ir įpareigojo sumokėti baudą savo oponentams bei sudeginti vyskupijoje visas Talmudo kopijas.

Mirus vyskupui, sektantai buvo rabinų persekiojami. Tačiau jie gavo Augusto III*) įsaką, garantuojantį jiems saugumą, tačiau jis mažai padėjo. Tuo kritiniu momentu į Podoliją atvyko Frankas su nauju projektu, kviesdamas pasekėjus atsiversti į krikščionybę, Vėl, 1959 m., Lemberge buvo surengti debatai su rabinais, kuriems vadovavo Mikulskis. Šįkart rabinai aktyviai atrėmė užsipuolimus ir frankistų pareikalavo viešai pademonstruoti jų prieraišumą krikščionybei.

1759 m. rugsėjo 17-ąją frankistai surengė įspūdingą masinį apsikrikštijimą Lvove. Per metus Lvove apsikrikštijo per 500 asmenų; Franko krikšto vardas buvo Juozapas. Iki 1790-ųjų užregistruota 26 tūkst. apsikrikštijimų. Tačiau bažnyčia frankistus apkaltino erezija, o 1760 m. Jakovas buvo įkalintas Čestochovo tvirtovės vienuolyne. Išleistas po 13-os metų, kai Čestochovą užėmė rusų generolas Bibikovas. Frankas prisiėmė mesijaus vaidmenį ir išsirinko 12 apaštalų. Jis įsikūrė Austrijos Brunn'o mieste (dabar Brno, Čekija), kur gavo Austrijos ark-kunigaikštytės Marijos Teresos globą. Ji jį panaudojo krikščionybės propagavimui tarp žydų. Brno mieste Frankas laikė 600 ginkluotų vyrų pajėgas. Iš čia, lydimas dukters Evos, dažnai lankėsi Vienoje. Po 1786 m. jis persikėlė į mažą Vokietijos Ofenbacho miestelį, kur pasiskelbė „Ofenbacho baronu" ir iki mirties gyveno prabangoje (dėka jo pasekėjų dotacijų). Po jo mirties 1791-aisiais vadovavimą frankistų sektai perėmė jo duktė Eva Frank, kuri galiausiai paniro į skolas ir 1816 m. mirė. Judėjimą netrukus absorbavo Romos katalikų bažnyčia.

Frankas buvo žydų mesianistinės Trejybės Trečiąja gija – po Sabatėjaus Zevi ir Rebbe Berechiah. Trys gijos taip pat yra užuomina į biblines Jakovo (judaizmas), Esauso (krikščionybė) ir Išmaelio (islamas) karalystes. Kaip Sabatėjas atsivertinėjo į islamą, taip Frankas atsivertinėjo į krikščionybę. Frankas palaikė sabatėjų mokymo gyvybingumą ir pralaužė jo uždarumą, padaręs jį prieinamą ne vien judaizmo terpėje. Turkijos, Prancūzijos ir Amerikos revoliucijos kilo iš jo ištakų.

Kai kurie frankistai aktyviai dalyvavo Prancūzijos revoliucijoje, kaip Franko sūnėnas Mozė Dobruška. Daugelis jų Napoleone Bonaparte matė naują Mesijų. Nemažai garsių Lenkijos kultūros atstovų yra kilę iš buvusių frankistų šeimų, tarp kurių paminėtini Frederikas Šopenas, Adomas Mickevičius ir Julius Slovackis.

Pas Rebbe Berechiah jis studijavo ne tik Sabatėjaus teologiją, bet ir „Zoharą". Iš jo ir paimtas Franko kabalistinis simbolizmas – ypač 10-ies sefirų partsufim (paslėptosios asmenybės). Tad jo doktrinoje išskiriami bent 4 pirminiai archetipai:
* Šventasis Palaimintasis Jis (Izraelio Dievas, Sefirah Tiferet arba Partsuf Malka Kadiša);
* Didysis brolis (Deius Absconditus, Sefirah Keter arba Partsuf Atika Kadiša);
* Mergina (Binah ir Malkuth sefiros, „Viršutinis" partsufim itr „Puolusi mergina");
* Edom / Esau / Seir (krikščionybė, katalikų bažnyčia).

Didelis dėmesys skiriamas susijungimui su „Merginba" ir tai „jos pakėlimui iš dulkių“ (sefirų „Assiah pasaulio“). Tam jis skyrė įvairius tiqqunim, kurių dauguma sukosi apie jos dukters garbinimą, kuri, jo tvirtinimu, buvo „Matronos" (moteriškojo Aukščiausiojo Dievo prado, kitaip „Merginos") įsikūnijimas. Jis sakė: „Visa, ką Tėvai darė, tai tik artinosi prie Šekinos [t.y. Sefirah Malkuth arba Partsuf Ištremtosios nuotakos], nuo kurios priklauso visas pasaulis ir kuri saugo nuo bet kokio blogio. Tėvai ir Motinos, ramybė jiems, buvo verti tikrojo Šekinos įkvėpimo; ir aš padarysiu tikkun jums ir paimsiu jus po Jos sparnais“. Ir dar jis sakė: „Jūs neverti suprasti, kai sakau, kad ‚parodysiu jums Dievą'; pradžioje jūs turite pamatyti Nekaltąją mergelę [ = Sefirah Malkuth ] nes ji yra Vartai į Dievą; ir per Ją ateinama pas Dievą“.


*) Augustas III Saksas (Friedrich August II,1696-1763) - Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis bei Saksonijos kurfiurstas (nuo 1733 m.). Krikštytas evangeliku, 1712 m. slapta perėjo į katalikybę, atvirai kataliku pasiskelbė tik 1717 m. Saksonijoje. Politika domėjosi mažai, mieliau dalyvaudavo medžioklėse, lankėsi operoje ir rūpinosi savo didžiule meno kolekcija. Jo valdymas praktiškai buvo paralyžuotas dėl kovos Seime (veto teisė). Be to, valstybę, ypač LDK, nualino Septynerių metų karas (1756-63).


Įžvalgos

Nusidėjėlis yra, ar gali būti, daug arčiau Dievo negu Šventasis! Be nuodėmės nėra nusižeminimo, be nusižeminimo negali priartėti prie Dievo. "Teisusis negali būti atgailaujančio nusidėjėlio vietoje" (Tomer Devorah). Šv. Nusidėjėlis nusideda už kitus, baudžiamas už kitus, sumuštas už kitus - ir per jo nuodėmes kiti "išgydomi":

"Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme. Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu. Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti". (Iz 53:3-5)

"Tada Kainas tarė Viešpačiui: "Mano bausmė yra per didelė, kad galėčiau ją pakelti. Tu šiandien mane išvarai iš žemės. Aš turėsiu slėptis nuo Tavęs ir būsiu klajūnas ir benamis žemėje. Kas mane sutiks, užmuš". Viešpats jam atsakė: "Kas užmuš Kainą, tam septyneriopai bus atkeršyta!" Viešpats paženklino Kainą žyme, kad nė vienas, sutikęs jį, jo nenužudytų". (Pr 4:13)

Jakovas Frankas buvo vienas labiausiai bauginančių reiškinių žydų isterijoje. Ir būtent jis, toks "sugedęs", galėjo teigti: "Aukščiausiojo samprata, tikroji prasmė, augo manyje, kaip kad perlas, augantis savaime - ir nėra žmogaus, kuriam galėčiau atskleisti tikrąją prasmę". O taip pat "Daugiau nereikia Įstatymo ir Maldų - tereikia tik klausyti ir daryti, ir eiti tol, kol ateisime į reikalinga slaptavietę" (citatos iš Harris Lenowitz. Sayings of Yakov Frank, 1978).

Hebrajų raidė "Sin" (išreiškianti Dievo galią ir tuo pačiu netobulumą) yra veidrodinis "Šin" atspindys. Daglešas ("taškas") yra virš kairės rankos (kai "Šin" - dešinės). Sakoma, kad kairė pusė išreiškia neigiamą Dievo pusę, o dešinė - teigiamą. Taip ir nusidėjėlis palyginamas su Teisuoliu.

"Susidūręs su ta problema, Jobas nesuabejojo Dievo vientisumu. Jis aiškiai matė, kad Dievas yra prieštaringas - ir dar taip, kad jis, Jobas, Dievuje įžvelgė pagalbininką ir "burnojantį" prieš Dievą. Kaip kad neabejotinai jis nedoras Jahvėje, taip jis ir doras… Jahvė nėra žmogiškoji būtybė, - jis ir kaltintojas ir padėjėjas viename, ir viena jo pusė tokia pat tikra, kaip kita. Jahvė nėra padalintas, jis antinomalus - kaip vidinių priešybių visuma - ir tai neatskiriama jo nepaprasto dinamizmo sąlyga". (Karlas Jungas. Atsakymas Jobui)

Bet nusidėjėlis nėra nusikaltėlis. Jo veiksmai gali erzinti, bet jie nepakenkia - tik, kad laikome juos socialiai nepriimtinais. Ir jis nusideda ne dėl savęs, o dėl Dievo. Ir todėl Dievas, o ne žmonės turi jį teisti. Turim jį priimti kaip nurodyta Iz 53:3-5. Jis užbaigia Dievo veidą.

"[Sabatėjas Zevi] pasisuko į mane ir paklausė: 'Ar tu Jakovas Išminčius? Girdėjau apie tave, kad esi didžiavyris ir turi sielą. Aš irgi ėjau į ten, kur pats eini, bet neužteko jėgų. Jei ori - būk stiprus ir Vardas tau padės… Daug protėvių suklupo ant to slenksčio' . Ir jis parodė pro langą gelmę, kaip kokią Juodąją jūrą, skendinčią bauginančioje tamsoje. Ir tos gelmės pakraštyje pamačiau kalną iškylantį iki dangaus centro. Ir sušukau: 'Ateikite, kas galite. Aš einu! Man padeda Dievas!" (ten pat).

Literatūra

  1. Sayings of Yakov Frank, 1978
  2. A. Krausher. Jacob Frank: The End to the Sabbataian Heresy, 2001
  3. P. Maciejko. Frankist Movement in Poland, Czech Lands, and Germany, 2003
  4. A. Mandel. The Militant Messiah: The Story of Jacob Franka nd the Frankists, 1979

Kabalos istorija
Zevi: Išsigelbėjimas per nuodėmę
Seksualumas kabalos požiūriu
Talmudas ir žydų monoteizmas
Trumpas įvadas į Kabalos mokymą
Tremtis kaip mistinis langas į laisvę
F.Šuonas. Kas Saulė, o kas Mėnulis?
Viduramžių žydų filosofija: Kabala
Gematrijos menas, hebrajų numerologija
Didysis darbas - indų sudužimo atstatymas
Gnostikai: Pasaulio sutvėrimo motyvai
Yehuda Ašlagas, vėlyvųjų laikų šviesulys
Sefiros ir jų pasauliai kabaloje
Rabinas Baal Šem Tov ir kiti
Teisuolis – Visatos pagrindas
Kabala ir Tantra sąryšiai
F. Kafka ir kabala
Kabalistinė alegorija
Filosofijos skiltis
Mitologijos skyrius
Vartiklis