Mošė Maimonidas    

Mošė ben Maimonas (1135 - 1204), žymiausias žydų racionalizmo atstovas, gimė Kordoboje, Ispanijoje. Dėl musulmonų fanatikų persekiojimų šeima, kaip ir daugelis to meto žydų, paliko šį miestą ir kurį laiką bastėsi po Ispaniją. Tačiau Mošė aktyviai studijavo įvairius mokslus: matematiką, astronomiją, mediciną. Per arabų fiilosofiją susipažino su Aristotelio idėjomis ir joms liko ištikimas visą gyvenimą. 1160 m. persikėlė į Maroką, o 1165 m. įsikūrė Egipte, kur nuo 1187 m. dirbo Kairo sultono rūmų gydytoju. Mirė Palestinoje.

Jo tėvas vedė kaimyno mėsininko dukterį, kuri mirė netrukus po Mošės gimimo. Vaikystėje jis nerodė potraukio mokslams, kuo liūdino savo tėvą, o broliai jį pravardžiavo „mėsininko sūnumi“, - ir galiausiai buvo išvytas iš namų. Po daugelio metų, kai Kordovos sinagogoje atvykęs pamokslininkas pasakė visus sužavėjusį pamokslą, tėvas ir sūnūs jame atpažino atstumtąjį sūnų.

Jis buvo žinomas ir sutrumpinimu Rambam. Parašė komentarus Talmudui, Penkiaknygei, teologijos ir medicinos traktatais; pasižymėjo Toros įstatymų kodifikavimu. Labiausiai išgarsėjo savo „Vadovu pasimetusiems“ (apie 1190 m.), kuris dar 1204-ais buvo išverstas į arabų kalbą. Taip pat paminėtinas „Logikos žodynas“. Jis stengėsi suderinti religiją ir filosofiją, „sufilosofinti judaizmą ir judaizmuoti filosofiją“, nors pirmenybę skyrė filosofijai. Jis aiškino, kad tikėjimas negali būti aklas, kad jis ne tik gali, bet ir privalo pasiduoti filosofijos, taigi, proto, teismui. Dievą apibūdino kaip pirminį pasaulio „judintoją“, „būtinai egzistuojančią“ jėgą skirtingai nuo „galimai egzistuojančių“ daiktų. Žmogus galįs žinoti tik tai, kad dievas yra, bet ne tai, koks jis, ir todėl jam negalima priskirti jokių atributų.

Jis teigė, jog tarp dievo ir daiktiškojo pasaulio yra grynai dvasiškų esybių, vadinamų angelais, sfera, emanacijos keliu atsiradusi iš dievo. Daiktų pasaulį skirstė pakopomis: aukščiausia - žvaigždžių, žemiausia - 4 stichijų: ugnies, vandens, oro, žemės, kurioje vyrauja grubus materializmas, viskas yra laikina, dužu ir mirtinga.

Protinį žmogaus tobulumą vertino labiau už dorovinį. Jis aiškino, kad dorovė yra svarbi tik žmogaus ir visuomenės bei atskirų asmenų tarpusavio santykiuose, todėl negali nukreipti į aukštesnį tikslą. O protinio tobulumo dėka žmogus esą pažįsta pasaulio sąrangą bei dievą ir pelno pomirtinį nemirtingumą. Bet nemirtingi tik tie, kurie lavindami protą iki tobulumo išvysto savo universalią žmogiškąją sielą. Kiti tik iš dalies tampa nemirtingi. Toks tobulai mąstančio „antžmogio“ idealas buvo artimesnis aristotelizmui, helenistinei žmogaus sampratai, o ne judaizmui.

„Vadovą pasimetusiems“ sudaro trys dalys:
1-e sprendžiama biblinio antropomorfizmo problema, kritikuojama mutakalimų teologija;
2-e įrodinėjamas dievo buvimas, materijos ir formos problema;
3-e dievo ir pasaulio santykis, dieviškasis apreiškimas, blogio, laisvos valios ir kitos moralinės problemos.

Anot Rambamo, pranašystė turi ypatingą pobūdį, - tiek juridiškai, tiek savo mechanizmu. Komentare Mišnai jis tvirtino, pad pranašai po Mozės negali keisti halakos ir jis pasisakė prieš pranašysčių naudojimą sprendžiant halakos ginčus. Tačiau pranašas gali laikinai sustabdyti potvarkių vykdymą (išskyrus draudimą stabmeldystei), o taip pat nurodyti, kaip elgtis konkrečioje situacijoje.

Maimonido raštai turėjo įtakos 13-15 a. scholastikai (Tomui Akviniečiui), 16-18 a. žydų filosofijai.

Čia pateikiama trumpa ištrauka iš „Vadovo pasimetusiems“ 3-ios dalies, X skyriaus. Įsiskaitykit į šiuos žodžius!


Tradicinė pasaulio sutvėrimo iš nieko samprata numato Dievo troškimą kurti atba kažkokią kitą jį paveikiančią priežastį. O tai blogai dera su Aristotelio mokymu, pagal kurį Dievas amžinai randasi tobulame ir nekintamame būvyje. Tad Maimonidui, kaip ir kitiems Viduramžių filosofams, pasaulio sutvėrimas buvo sunkus klausimas – ir jis stengėsi jį apeiti. Štai kaip jis, pvz., formuluoja kosmologinį Dievo buvimą, remdamasis amžinu pasaulio judėjimu:
Jis valdo pasaulio sandarą beribės ir nuolatinės galios dėka; nes ta sfera nuolat sukasi. Ir neįmanoma, kad ji suktųsi pati savaime. Ir Jis, Pašlovintasis, suka ją be rankų ir kūno.

... mutakalimai*) nebūties sąvoką taiko tiktai absoliučiai nebūčiai, o ne savybių nebuvimui. Į savybę ir jos nebuvimą jie žiūri kaip į dvi priešybes. Pvz., aklumą ir regėjimą, mirtį ir gyvenimą jie vertina lygiai taip pat, kaip karštį ir šaltį. Todėl be jokių išlygų jie teigia, kad nebūčiai nereikalinga jokia veikianti jėga - ji reikalinga tik tada, kai kas nors yra kuriama. Tam tikru požiūriu tai teisinga.

Nors jie teigia, kad nebūčiai nereikalinga jokia veikianti jėga, tačiau tai atitinka jų principą, kad dievas sąlygoja aklumą bei kurtumą ir sustabdo visa, kas juda, nes šios negatyvios sąlygos yra laikomos pozityviomis savybėmis. Todėl dabar turime apibrėžti savo požiūrį, atsižvelgdami į filosofinio tyrimo rezultatus.

Juk žinote, kas pašalina judėjimo kliūtį, iš dalies yra judėjimo priežastis. Pvz., jei kas pašalina sverto atramą, tas, kaip pažymėta Aristotelio „Fizikoje“ (VIII, 4), priverčia ir svertą pajudėti. Šia prasme apie tą, kuris pašalino tam tikrą savybę, sakome, kad jis sukėlė jos nebuvimą, nors savybės nebuvimas neturi nieko pozityvaus.

Panašiai apie tą, kuris užgesino šviesą naktį, sakome, kad jis sukėlė tamsą, arba apie tą, kuris sunaikino kurios nors būtybės regėjimą, - kad jis sukėlė aklumą, nors tamsa ir aklumas yra negatyvios savybės ir nereikalauja jokių veikiančių jėgų. Šiuo požiūriu aiškiname tokį Izaijo sakinį:
„Aš formuoju šviesą ir sukuriu tamsą; aš kuriu taiką ir sukuriu blogį“ (Iz 45, 7),
nes tamsa ir blogis yra neegzistuojantys dalykai. Įsidėmėkite, pranašas nesako: „Aš kuriu tamsą“, „Aš kuriu blogį“, nes tamsa ir blogis nėra pozityvios būties reiškiniai, kuriems galėtų būti taikomas žodis „kurti“. Vietoj jo vartojamas žodis „bara" (jis sukūrė), nes hebrajų kalboje jis taikomas nesantiems dalykams nusakyti, pvz., „Pradžioje Dievas sukūrė“ ir t.t., nes šiuo atveju buvo kuriama iš nieko.

Tiktai šia prasme gali būti sakoma, jog nebūtis sukuriama tam tikru veikiančios jėgos veiksmu. Panašiai galime aiškinti tokį sakinį:
„Kas sutvėrė žmogaus burną? Ir kas padarė nebylį ir kurtinį, regintį ir aklą? Argi ne Aš?“ (Iš 4, 11).
Šią vietą galima aiškinti ir taip: kas sukūrė žmogų, galintį kalbėti? Arba kas gali sukurti jį, nesugebantį kalbėti, t.y. sukuti substanciją, negalinčią turėti šios savybės? Juk tas, kuris sukuria substanciją, negalinčią turėti tam tikros savybės, gali būti vadinamas šio trūkumo kūrėju.

Todėl sakome: jei kas nors atsisako išgelbėti artimą nuo mirties, nors ir gali tai padaryti, tas nužudo jį. Dabar aišku, jog, atsižvelgiant į šiuos skirtingus požiūrius, veikiančios jėgos veiksmas negali būti tiesiogiai siejamas su nesančiu reiškiniu; tiktai netiesiogiai nebūtis yra apibūdinama kaip veikiančios jėgos veiksmo rezultatas, o tiesiogiai veiksmas gali turėti įtakos tik tikrai egzistuojančiam reiškiniui; atitinkamai, nors kažin kas būtų veikianti jėga, ji gali veikti tik egzistuojantį reiškinį.


*) Kalama - viena iš 3 arabų filosofijos krypčių. Tai ortodoksinė islamo teologijos scholastinė mokykla, susiformavusi 10 a., kovojusi su mutazilitais; realistiškai grindė Korano tezes, rėmė jo turinio amžinumo tezes. Jų argumentai labiau rėmėsi proto argumentais nei autoritetais, kas juos skyrė nuo dogmatikų salafitų ir mistikų sufijų. Jos atstovai vadinami mutakalimais.


Pasaulis tveriamas nuolat

Kamuolio išlaikymo ore metafora.   Pasaulio sukūrimas iš nieko (ex-nihilo) per amžius buvo žydų tikėjimo pagrindas. Daugelis komentatorių laiko, kad bara, naudojamą Pradžios knygoje ir paprastai verčiamą „sukūrė“, reiškia kažko visai nauja sukūrimą1). Tai visai skiriasi nuo žmogaus sukūrimo šį kuriant iš kažko jau esančio. Skirtumas yra ir „sukurtame“ produkte: sukurtas ex-nihilo visada bus priklausomas nuo kūrėjo kitaip nei sukurtas iš kažko. Kai dailidė iš medžio pagamina stalą, jis gali imtis kito darbą, o stalas egzistuos nepriklausomai nuo jo. Sukurtas ex-nihilo dalykas privalo būti nuolat atkuriamas – pvz. kai norim kamuolį nuolat išlaikyti ore neleidžiant paliesti žemės2).

Elektros lemputės metafora.   Mišra teigia: „Dešimčia ištarimų buvo sukurtas pasaulis“ [Pradžios knygoje 10 k. yra „Dievas tarė”]. Baal Šem Tov, remdamasis „Tavo žodis, Viešpatie, tveria amžinai, - tvirtai jis laikos danguje“ (Ps 119:89), aiškina (sekdamas Mišna), kad Dievo kalba, skirtingai nei žmogaus, trunka amžinai. Todėl jo ištarti žodžiai nuolat atkuria pasaulį. Tai kaip elektros lemputė, kuri įsižiebia, paspaudus jungiklį, ir toliau dega be jokių papildomų veiksmų.

Kita vertus, jei pasaulis nuolat atkuriamas, nėra galimybės jį sunaikinti – nebent išjungus jungiklį (Dievą).

Pastaba: Izaokas Lurija aiškina, kad bet kurias atskiras daiktas, gyvūnas ar augalas ir net negyvas, toks kaip akmuo ar vanduo, turi sielą (dvasinę gyvybės jėgą). Toji siela yra sudaryta iš Dievo žodžio (10-ies ištarimų) raidžių. Tai vyksta per raidžių perstatas.

Pastabos

1) Saadya Gaon. Doktrinos ir tikėjimai, sk. 1; Nachmanido komentaras Pr.1:1 ir 1:21; Maimonidas. Vadovas pasimetusiems, 2:30. Tačiau Rabbi Abraomo ibn Ezra komentare jis laiko, kad bara nebūtinai reiškia kūrimą ex-nihilo.

2) Reikia pastebėti, kad tvėrimo procese veikia ir Dievo valia: „Visa, ko tik Viešpats nori, tą jis daro“ (Ps 135:6). Kaip tada dėl Dievo žodžio? Mat kiekviena esybė turi materiją ir formą. Materija yra konkretus esybės kūnas imant bendrai (pvz., dangus ir žemė). Forma yra esybės konfigūracija ir pavidalas. Materija kuriama „Dievo žodžiu“ (pvz, „tebūnie tvirtas skliautas“) iš nieko. O štai kaip esybė (skliautas) yra suformuojamas, kaip ji atrodys, į būvį patenka Dievo valia, kuri visai neišreiškiama žodžiais.

Mistinė kabala
Kabalos šaknys
Kabala atėjo iš ateities!
Kaip buvo užrašyta Tora?
Trumpas įvadas į Kabalos mokymą
Gematrijos menas, hebrajų numerologija
Sefer Yetzirah (Sukūrimo knyga)
Kai dar nebuvo vaivorykštės...
Teisuolis – Visatos pagrindas
Amžinojo gyvenimo siekis
Astrologija ir visuomenė
Filosofijos skyrius
Mitologijos skiltis
Vartiklis