Ezoterinės tradicijos riboženkliai
Įvade į Fritjofo Šuono Trancendentinę religijų vienovę, H. Smith'as*) nurodo skirtumą tarp religijų ezoterinių ir eksoterinių aspektų:
Principinis skirtumas yra ne tarp religijų; tai nėra, taip sakant, linija, dalijanti vertikaliai religijų didžiąsias istorines apraiškas, induistus nuo budistų, nuo krikščionių, nuo musulmonų ir t.t. Skirianti linija yra horizontali Virš jos randasi ezoterizmas, žemiau jos eksoterizmas.Šuono koncepcija nėra originali, tačiau parodo svarbų keleto tradicijų skirtingumą. Tikėjimų bendrumų negalime matyti eksoteriniame lygmenyje, tame, kuris apima dogmas, garbinimo formas ir kitas išorines apraiškas. Reikia įžvelgti principus, idėjas, kurios abstrakčiąja forma gali būti svarbiausios visoms religijoms. Jei sugebama nustatyti pagrindinius principus, tada galima pažvelgti į pačią religijos esmę ezoteriniu žvilgsniu.
Su Teosofų draugijos atsiradimu trims ezoterinių tradicijų bruožams buvo duota eksoterinė išraiška.
- Egzistuoja išminties tradicija, mokymas ar doktrina, daugiausia ezoterinė savo prigimtimi, kadaise mokyta slaptose mokyklose ir sutinkama kiekvienos religijos pagrinde;
- Yra ir visada buvo tie, kurie žino; tie, kurie intensyviomis studijomis, meditacija ir lavinimusi įšventinti į išminties tradiciją. Jie buvo žinomi daugybe vardų: magai ar išminčiai, Pateptieji ar Budos, rišiai ir mahatmos, senųjų misterijų theodidaktikai. Jie tapo ezoterinių tradicijų saugotojais bei perdavėjais.
- Yra būdas, takas, kelias, vedantis į išmintį. Gali būti daug takų, tačiau, iš principo, kelias kaip toks yra vienas. Ir jis apima gyvenimo būdą, savidrausmę, ryžtą mokytis, kas reiškia ne paklusnumą išoriniam mokytojui, o savąjį aukščiausiąjį ir nepažeidžiamą ego.
Kiekviename šių trijų ezoterinės tradicijos padalijimų, gali būti nustatytos keturios sritys:
1) pirmapradė realybė ar šaltinis, iš kurio radosi visa būtis;
2) žmogiškoji prigimtis;
3) etosas, apibrėžiantis žmogaus ir šaltinio ryšį ir ryšį tarp žmogaus ir likusios visatos dalies;
4) žmogiškosios egzistencijos galutinį tikslą ir siekį.Kuo toliau nueinama aptariant kiekvieną šių sričių, tuo giliau panyrama į eksoterinį lygį, kuriame suskirstymai ryškesni, o susitarimai vis sunkesni. Tad ar galima išvengti religinio sektantiškumo ir metafizinio redukcionizmo? Ezoterinėje tradicijoje gausu skirtingų pakraipų, kurių kiekviena siekia atsakyti į pagrindinius klausimus apie mūsų kilmę, tapatybę, veiksmus ir tikslą. Toms pakraipoms įgaunant eksoterinių bruožų, jos kristalizuojasi į religijas, dažnai teigiančias savo išskirtinumą ir taip neigiančių tikrąją religijos prigimtį.
Religija plačiausia prasme, rašė E. Blavatskaja žurnale Lucifer (1888 m. lapkričio nr.), ne tik jungia visus ŽMONES, bet ir visas BŪTYBES visoje Visatoje į vieną plačią visumą visų dalykų visatoje vienovė mums nurodo ir sustiprina tikėjimą, kad egzistuoja vieningas mokslinis, filosofinis ir religinis žinojimas, parodantis žmogaus ryšio su viskuo visatoje būtinybę ir svarbą; tasai žinojimas tampa iš esmės RELIGIJA ir turėtų būti vadinamas dėl savo integralumo ir universalumo atskiru IŠMINTIES RELIGIJOS vardu.
Ezoterinės tradicijos riboženklius pabandysime nusakyti E. Blavatskajos terminologija, kuri perteikta jos Slaptojoje doktrinoje. Pirmiausia, tai vienos homogeninės dieviškosios substancijos-principo, vienos radikaliosios priežasties pripažinimas, kuri apjuosia visą būtį. Tai visur esanti realybė, nepersonali, apimanti visa ir kiekvieną. Ji glūdi kiekviename visatos atome ir savyje pati yra visata.
Antrasis riboženklis seka iš pirmojo visata yra nepažinaus Absoliuto nuolatinė manifestacija. Realybė nėra nei Dvasia, nei Materija, o abidvi, nors suvokiame jas kaip atskiras. Ir tas vientisas dalykas nuolatos kinta.
Todėl trečioji aksioma tvirtina: Visata su viskuo joje vadinama MAJA, nes viskas yra laikina Lyginant su amžinuoju VIENATINIO pastovumu ir to Principo nekintamumu, suvokiama visata (ne tik fiziniame lygyje, bet ir sąmonės) nuolat kinta. Visata yra pakankamai reali sąmoningoms būtybėms joje, kurios yra tiek pat nerealios, kaip ir ji pati.
Daugiau apie mają žr. >>>>>Ezoterinei filosofijai yra būdinga, kad visa visatoje, visoje jos realybėse, yra SĄMONINGA, t.y. su savo rūšies sąmone ir suvokimo lygiu. Tokios koncepcijos kaip negyva arba akla materija neturi vietos okultinėje filosofijoje. Todėl kitas principas būtų: Visata yra sutverta ir valdoma, iš vidaus į išorę. Tai dera su hermetiniu požiūriu, kad apačioje yra taip, kaip viršuje. Visi mūsų veiksmai turi užuomazgą sąmonėje.
*) Hustonas Smitas (Huston Cummings Smith, 1919-2016) amerikiečių religijotyrininkas, kurio Pasaulio religijos išlieka populiariu įvadu į lyginamąją religijotyrą. Gimė Kiniijoje metodistų misijoje ir paauglystę praleido ten. Vėliau studijavo ir praktikavo vedantą, dzen budizmą ir sufizmą. Dar jaunystėje iš metodistų pasuko į misticizmą, paveiktas G. Heard ir A. Hakslio kūrinių. Susidomėjo tradicionalistais (F. Šuonu, R. Guenonu ir kt.). Vėliau po karo bendravo su Asmenybės tyrimų centru, kuris pradėjo eksperimentus su psichodelikais tą patirtį jis aprašė knygoje Suvokimo durų išvalymas (2000). 1958-73 m. buvo MIT filosofijos profesoriumi, po to kitus 10 m. dirbo Sirakūzų un-te.
Hipnozė ir Frenologija
Spiritualizmo apžvalga
Kas Saulė, o kas Mėnulis?
Karpokratiečiai ir nuodėmingoji laisvė
Blavatskaja. Mirties ir Šėtono klausimu
Francesko Petrarka: Apie panieką pasauliui
Mokslo ribotumas: Dievas, Giodelis ir gravitacija
Empirinis teorinio gamtos pažinimo pagrindimas
Gnosticizmas ir ankstyvoji krikščionybė
Vėlyvoji pagonybė: Makrobijus
Ankstyvoji krikščionybė Egipte
Rytų ir Vakarų priešprieša
Pesimizmas ir optimizmas
Ivanas Naživinas. Judėjas
Basilidas ir basilidiečiai
Drugelio simbolizmas
Egipto mitai
Filosofijos skyrius
Religijos sritis
Vartiklis