Antikos filosofijos raida
Skaitykite Malou Zeitlin esė 21 amžiaus Diotimos kreipimasis į NASA
graikų mitai: Erotas ir Afroditė, meilės dievaiMeilė ir Diotima iš Mantinėjos
Meilė taipogi filosofija", taip kalbėjo Diotima (C204b).
Taip pat skaitykite >>>>>Arkadė Diotima, Sokrato didžioji motina iš Platono Simpoziumo (kitaip, Puotos), buvo įtakingiausia moteris-filosofė - ir visai nesvarbu, ar ji buvo realus asmuo, ar išgalvotas. Ji Sokratui išdėstė Meilės teoriją, kurią jis perpasakojo puotautojams Agathono surengtoje puotoje žymint jo pergalę Atėnuose per dionisijas.
Diotima mokė Sokratą, kad Meilė (Erosas) yra Poroso ir Penijos kūdikis (gausybės ir nepritekliaus). Ji yra vienas daimonų - dvasių, išlaikančių pasaulį kaip visumą; jėgų, nešiojančių pranešimus ir maldas tarp dievų ir žmonių. Erosas geriausiai perprantamas per Išmintį. Meilė Išminčiai yra Eroso meilė.
Vystydamiesi išaugame savo meilės koncepcijas. Pirmiausia žavimės jauno kūno grožiu. Tada pažvelgiame į sielos gražumą. Žmogus tampa pajėgus atpažinti visų sielų žavesį. Ir jis netrukus pamato dėsnių (principų) grožį visuose dalykuose. Vėliau surandame visų formų, dieviškųjų idėjų, žavumą. Bet net ir besikeičiant grožio koncepcijai, grožis, kaip pirmapradė esybė, išlieka toks pats. Dalykus keičiant idėjoms, principai nesikeičia.
Diotima Eroso koncepcija mums duoda įdomų požiūrį į formas. Negalime priartėti prie idėjų taip, kaip žmogus negali priartėti prie meilės. Kai tik gauname idėją apie ją, ji išslysta ir tikrasis pažinimas slepiasi gilesnėje prasmėje, kuri nepasiekiama žmogiškajam pažinimui.
Toks požiūris į formas labai naudingas. Kadangi negalime perprasti teisingumo kaip formos, mes apie jį tegalime sužinoti tik iš praktikos.
Diotima parodo, kad žinias galima pasiekti daugeliu būdų. Kai kurias gauname per jutimus, jausmus; kai kurias per vidinę įžvalgą, mąstymą. Ir kai kurios yra tarpe - kaip meilė.
Turime susiprotėti, kad Diotimos perteikta Eroso kiltis ir prigimtis išreiškia pačiosfilosofijos kiltį ir prigimtį. Erosas kilo iš Poroso (laisvės, žėrinčios prabangos) ir Penijos (neapsakomo poreikio, skurdo). Tad Eroso prigimtis tame tarpe - jis benamis ieškotojas, "neturintis sandalų, nei namų apsistoti; ant plikos žemės jis gula po atviru dangumi - gatvėse ir prie namų slenksčio randa poilsį" (203c-d). Jis "viduryje tarp nežinojimo ir žinių" ir savo prigimtimi "nei mirtingas, nei nemirtingas" (203e7).
Erosas yra daimonas, dvasia, kurios paskirtis ermerevon, būti tarpininku tarp dangaus ir žemės. "Jis tarpininkas per bedugnę, kurioje jie išnyksta" [202e].
Jis yra tokiose pat aplinkybėse kaip filosofas neturintis dievų išminties, tačiau tuo susirūpinęs ir savo gyvenimą skyręs jos paieškai - ir taip aukščiau tamsuolio, kuris nesuvokia apie savo apgailėtiną padėtį. Filosofinė veikla taipogi iš Eroso: meilė išminčiai žmoguje pasireiškia kaip bandymas suvokti tobuląją dievų išmintį - ir ją padaryti žmogiškąja.
Ir net daugiau, pats žmogus turi panašią kiltį kaip Erosas, nes žmogus taip pat yra dalimi Porosas ir Penija - bet ne visiškai. Tad žmogus taipogi patiria "netekties" jausmą, buvimą be aiškiai nusakytos prigimties. Tokiomis sąlygomis filosofinė veikla būtina. Pasak Sokrato (205 a), mylėdami išmintį visi esame tokie pat.
Platonas "Simpoziume" išsako žmogiškosios būties tragiškumą. Tai rasime ir šiuolaikiniame egzistencializme - žmogus neturi prigimties. Bet nenusileisdamas iki reliatyvizmo ar naivaus humanizmo, Platonas pateikia priemonę iš tos padėties - filosofiją. Kaip Erosas myli išmintį, taip ir žmogus privalo. Ir toji meilė sumezga sutraukytus saitus.
Tikslai irgi aiškūs:
a) "gimimas yra grožis" (206b);
b) "kiek įmanoma ilgiau būti amžinu ir nemirtingu" (207a).Vienok, abu šiedu tikslai keistai tapatūs. Nes gimdamas gauni galimybę patirti nemirtingumą. Būdami apreiškimo priemone išsibarstome nemirtingumo visuotinybėje ir taip paliekame "pilkojo" (žemiškojo) neapibrėžtumo sritį tarp dangaus ir žemės.
Žmogus siekia gėrio ir visos žmogiškosios veiklos formos turi poesis pavidalą - bandymai perduoti gėrį, patirti amžinybę. Ir nors visi žmogaus vyksmai yra meilės veiklos, Platonas ypatingai išskiria vieną, ypač padedančią gėrio apreiškimui. Kadangi išmintis yra didžiausia dvasios dorybė, kiekvieno kūrybinio akto tikslas, tai toji veikla yra filosofija.
Dievas 'nesitrina' su žmogumi - per meilę visas bendravimas ir pašnekesys tarp dievo ir žmogaus, pabudus ar miegant, yra perduodama. Išmintis, tai suvokianti, yra dvasinga; visos kitos išminties formos, kaip antai menai ir amatai, yra paprasti ir vulgarūs" (203a)
Skaitykite Malou Zeitlin esė 21 amžiaus Diotimos kreipimasis į NASA
graikų mitai: Erotas ir Afroditė, meilės dievai
Daimonas ir genijus
Didysis Dzeusai, žmonijos Tėve, turėtum pašalinti visą blogį, kuris juos slegia, jei norėtum jiems parodyti, kas yra Daimonas, kuriuo jie pasinaudotų, Pitagoras
Senovėje terminas genijus reiškė kiekvieną asmenį globojančią dvasią, daimoną (pasakų džinas kilęs iš to pačios šaknies). Tikėjimas, kad kiekviena žmogiškoji būtybė yra saugojo dvasinio genijaus, buvo stiprus romėnų laikmečiu. Renesanso literatūroje sutinkame posakį blogio genijus, išreiškiant augantį susirūpinimą, kad egzistuoja savita jėga, išreiškianti asmens užsispyrimą ir klastingą bei cinišką nepaklusnumą, ir tampančia jo priešu. Tai siejasi su kama mana, kai racionalusis mąstymas įkalinamas neaiškių troškimų.
Per daugelį mutacijų ir savimonės nusivylimų terminas genijus liko apribotas asmens dvasios ypatingo gudrumo prasme. Išskirtiniai asmens protiniai sugebėjimai ar kūrybiškumas bet kurioje srityje (muzikoje, matematikoje ir t.t.) netelpa į įprastus (visuomeninius) rėmus. Tų nukrypimų negalima paaiškinti tradiciniu išsilavinimu (mokymu). Atrodo, kad toks asmuo gimdamas gavo kažkokią (atsitiktinę) dovaną. Tad tada pasirenkamas terminas genijus, parodant, kad neturime tinkamo paaiškinimo tam žmogiškajam potencialui.
Klasikinė daimonion ti sąvoka pagal Platoną įtraukia išorines įtakas dvasios atžvilgiu ir sukonkretina vidinius poreikius ir taip palaiko dinaminę pusiausvyrą tarp dievų ir žmonių. Tikėjimas daimonais, tarpininkais tarp dievų ir žmonių, buvo paplitęs senovės Atėnuose ir vediškoje Indijoje (devata). Sokrato daimono samprata atitinka tai, ką Gandi vadino 'vidiniu balsu', kuris kartais kalba žmogui, o kartais, didžiam nusivylimui, tyli. Iki- sokratikams ir indų mistikams daimonas ar devata nebuvo daugiau nei kiekvienam asmeniui atskiras genijus.
Erosas ir Hermis
Kas graikams buvo Hermis? Tai individualus tam tikros pasaulietiškos patirties ir pasaulio sandaros šaltinis. Bet galima ir tokia prielaida, kad žmogus pasaulyje lieka vienas supamas tik jo paties sąmonės ir tegaudamas žinias apie pasaulį per savo jutimus. Tokia prielaida nedera su Hermio samprata. Ji palieka vietos transcendentiniam vadovui, galinčiam daryti poveikį sąmonei - bet taip, kad neprieštarautų su gamtos mokslo išvadomis.
Hermetiškasis aspektas yra empirinis, ir jis išlieka gamtiškoje pasaulio patirtyje. Dalykai atsitiktinai "krenta į sterblę" kaip hermetiškoji medžiaga, transformacija per ieškojimą-pasisavinimą-hermetiškąjį nutikimą į hermetiškąjį meną, kuris visad tam tikra optinė apgaulė, - į turtus, meilę, poeziją ir išsilaisvinimą iš visų suvaržymų ir apribojimų, kuriuos sukelia įstatymai, aplinkybės ar lemtis. Ar tai gali būti psichinės realybės? Tai pasaulis, ir jis vienintelis - tasai, kurį mums atveria Hermis.
Hermetiškojo pasaulio realybė bent jau duoda atramos tašką - tokios patirties šaltinis yra pats Hermis. Jis apima visus dalykus, net anapus gyvenimo. Čia Hermis mums išlieka visiška paslaptis. Mes jo pasaulį patiriame Himne Hermiui.
Kiekvienas dievas yra šaltinis pasaulio, be kurio jis yra neregimas. Jame jo buvimas parodo jį jo šviesoje, - ir tas pasaulis yra už gamtos mokslų ribų. Taip ir Hermis - iš kurio kilo pasaulis ir per kurį jis suvokiamas. Naktinis nuotykių ieškotojų dievas atrodo esąs vienišas graikų mitologijoje.
"Afroditės gimimo dieną" pradeda gerai žinoma mitologemą:
... dievai linksminosi; ir su jais buvo Metiso sūnus Turtas (Porosas), Amatų sūnus. Ir jiems privalgius, Reikmė (Penija) atėjo išmaldos prie jų durų, nes viduje džiugesio būta. Taip nutiko, kad Turtas, gausiai prisigėręs dangiškojo nektaro - tai nutiko prieš vyno dienas - nuklydo į Dzeuso sodą ir krito į gilų miego glėbį. Tada Reikmė, manydama, kad Turto kūdikis leis sumažinti jos nepriteklių, atsigulė po juo - ir virto Meilės [Eroso] lova... Kaip Turto ir Reikmės sūnui lemta nuolat stokoti; ir jis nėra delikatus ir meilus, kaip daugelis mūsų laiko, - labiau šiurkštus ir nekalbus, basakojis ir benamis, miegąs ant plikos žemės, prie namų slenksčių, tiesiog gatvėse po dangaus žvaigždėmis, ir visad dalijasi motinos skurdu. Bet kartu, jis turi tėvo turtingumą savo sumanymams dėl gražaus ir gero, tad jis galantiškas, karštas, energingas ir stiprus medžioklis, išmonės ir pokštų meistras - geidžiąs ir sklidinas išminties, visą gyvenimą siekiąs tiesos, burtų, žavėjimo ir suviliojimo adeptas.Toliau kalbama apie tas pilnumo ir tuštumo sąlygas, kurios pagal himną Hermiui taikomos ir hermetiškajam orakului. "Dienos erdvėje" sakoma apie jį:
... jis bus, kai viskas gerai vyksta, gyvas ir klestintis; tada mirštąs, kad gimtų savo tėvo dorybės prigimtimi, nes ką jis įgauna, išleidžia labai greit. Tad Erosas niekad visiškai nebūna nepritekliuje ir be jo...Nereikia net sakyti, kad čia kalbama apie tą patį didingąjį Platono "Simpoziumo" daimoną, perteiktą Sokrato, apie jį sužinojusį iš Diotimos, kilusios iš arkadų Mantinėjos.
Jei Erosas yra realybė, tai, tuo labiau, ir Porosas, turintis pozityviąsias Eroso savybes. Pagal Hesiodo dievų genealogiją, kuo daugiau kosmoso ji apima (t.y., kuo panašesnė įpasaulį), tuo aukščiau pakyla. Porosas nėra vien Platono išmislas. 7 a. lyrikas Alkmanas*) pamini jį su Aisa, kaip du seniausius dievus (geraitatoi sion). Jis pastebi, kad Porosas tapatus Chaosui (iš Hesiodo), visuotinybei, pirmapradžiai beformei vyriškajai esybei, be krypties, atgal į save įtraukiąs visa, kas turi formą. Aisa, poroje su juo kaip moteriškasis principas, gali išreikšti tik ribojimą ir suvaržymą, asmens lemtį. Pažymėtinas nevaržomas Poroso judėjimas su kuriuo palyginamas heroizmas įvardijamas"apedilos (be sparnuotų sandalų). Žmogus negali skristi į dangų, įspėjama.
Į tėvą panašus Erosas, Hermio tipo nuotykių ieškotojų dievas. Kaip jis būtų palyginamas su Hermiu? Daugeliu aspektų jis turi tokią pat hermetiškąją būtį. Iš vienos pusės, jis dieviškasis vaikas, kuriam skirtas labai senas archaiškas kulto paminklas iš netašyto akmens (Thespiai, Bojotijoje), palyginus su kuriuo fališkasis Hermis atrodo labiau diferencijuotas. Iš kitos pusės, Hesiodas, kilęs iš Askra esančios netoli Thespiai, jį labai gerbia. Teogonijoje jis pasirodo kartu su Gaja, iškart po Chaoso, kaip trečioji esybė ir savimi sukelia veikimą ir judesį, varančiąją jėgą.
Tikėtina, kad jis pirmoji vyriškoji būtybė kosmose, bet kartu jis dvasinė ir psichinė, kaip ir liga bei mirtis. Ir jis ne mažiau greitas, kaip Hermis, kuris greitas kaip mirtis. Jis atlekia sparnais (pagal orfikų kosmogoniją). Jame yra ir neigiamieji aspektai: jis užvaldo jausmus krūtinėje ir racionalų protą visiems, Dievams ir žmonėms (Teog. 122). Jis turi nuostabią atmintį, nuostabų dvasios supratimą, bet neturi šalto Hermio išskaičiavimo. Net dvasinė Eroso dalis, deterministinių pirmapradžių vaizdinių atmintis, yra suvaržyta. Lemtis, reguliavimas, idealizmas būdinga Erosui. Tad meilės eilės skiriasi nuo Horacijaus, esančio o Hermio ženklu.
Ciceronas (De natura deorum III, 23) pirmąjį Erosą laikė pirmosios Artemidės ir Hermio sūnumi, o antrąjį - antrosios Afroditės ir Hermio sūnumi (Cupido primus Mercurio et Diana prima natus dicitur, secundus Mercurio et Venere secunda). Eroso idėja apima ir falą, ir sielą, ir dvasią, ir tai, ką pasiekia anapus asmens gyvenimo.
*) Alkmanas (7 a. antra pusė) graikų poetas, choro lyrikos atstovas, kilęs iš Spartos vergų, įtrauktas į Devynių lyrikų sąrašą. Be tekstų, priskyrinėjo melodijas ir įvedinėjo šokių judesius. Daugiausia rašė peanas (himnus dievams), proomijas (įžangas epams) ir parfenijas (giesmes moterų chorams), bet taip pat ir erotikas (meilės dainas), epitalamijas (vestuvių dainas), skolijas (užstalės dainas) ir kt.. Jo tekstai buvo prarasti Viduramžiais, tačiau 1855 m. prie antrosios piramidės Sakaroje rastas pirmasis papirusas su išlikusiomis apie 100 eilučių parfenijų (dabar saugomas Luvre). O 19 a. 7-me dešimtm. Oksirinche kasinėjant senovės šiukšlių sankaupas rasti nauji papirusai.
Filosofų zigzagai
Apie Nyčės metafiziką
Endis Veiras. Kiaušinis
Berdiajevo meilės filosofija
A. de Saint-Egziuperi filosofija
Erotas ir Afroditė, meilės dievai
Karpokratiečiai ir nuodėmingoji laisvė
Sofija kaip amžinojo moteriškumo vaizdinys
Simonas Samarietis, Magas - pirmasis gnostikas;
Rusų klasika: A.Tolstojus. Pirtyje
Trumpa graikų filosofijos istorija
Erosas ir mes: Juodieji dievai
Bažnyčia ir seksualumas
Basilidas ir basilidiečiai
Etikos konspektai
Filosofijos puslapis
Mitologijos skiltis
Religijos skyrius
Vartiklis