O juk kadaise viskas buvo kitaip. Dabar to net neįmanoma įsivaizduoti, to dabar niekas nežino, niekas netgi nesuvokia, kad jei toje žiloje senovėje nebūtų buvę anties Luvros, pasaulis galėjo būti visai kitaip sutvarkytas - sausuma nesipriešintų vandeniui, o vanduo nesipriešintų sausumai.

Juk pačioje pradžioje - pradžių pradžioje - gamtoje žemės visai nebuvo, nė dulkelės. Kur tik akis užmatė, buvo vanduo, vien vanduo. Vanduo atsirado pats iš savęs, savo gilversmėse - juodose bedugnėse, neišmatuojamose gelmėse. Ir ritosi bangos per bangas, sklido į visas tuometinio bekraščio pasaulio puses: iš niekur į niekur.

O antis Luvra - taip pat, ta pati, paprasta didžioji šaukštasnapė antis, kuri šiandien su pulku pralekia virš mūsų galvų, - tuomet skraidė viršum pasaulio vienui viena ir nebuvo kur jai padėti kiaušinio. Visame pasaulyje nieko nebuvo, be vandens, net nendrės stiebelio nebuvo, kur galėtų lizdą susisukti.

Ir tuomet antis Luvra nutūpė vandenyje, išsipešė plunksnų iš savo krūtinės ir susisuko lizdą. Štai iš šio plaukiojančio lizdo ir ėmė darytis žemė. Pamažėle plėtėsi žemė, pamažėle atsirado žemėje visokiausių gyvių. O žmogus visus juos pranoko - įgudo sniegu šliuožti slidėmis, vandeniu plaukioti valtimi. Ėmė jis žvėris medžioti, ėmė jis žuvis gaudyti, taip maitinosi ir savo giminę didino.

Bet kad būtų antis Luvra žinojusi, kaip sunku bus plačiajame pasaulyje, kai ištisinėje vandens karalystėje atsiras sausuma! Juk nuo to laiko, kai atsirado žemė, jūra negali nurimti; nuo to laiko jūra grumiasi su sausuma, sausuma - su jūra. · žmogui kartais būna labai sunku tarp jų - tarp sausumos ir jūros. Nemėgsta jo jūra dėl to, kad prie žemės jis labiau prisirišęs...