Svajos ir vieta: aborigenų pabaisos ir jų prasmė. Vartiklis

Pas Australijos aborigenus yra daugybė pabaisiškų figūrų. Jų baisumas nemažai priklauso nuo vietos, kur jos sutinkamos. Centrinėje ir Vakarų dykumoje siaučia ograi^*), baubai, kanibalai milžinai, ryjantys vaikus, burtininkai, augalai-žmogėdros, plunksnuotos būtybės ir kt., galinčios auką užmušti vienu smūgiu. Ten yra sekso ištroškusių senių, kurie nesiliaudami persekioja žavias merginas tiek danguje, tiek žemėje. Ir daugybę kitų baisūnų...

Arnhemo žemė Australijos šiaurėje yra piktųjų šmėklų ir į vampyrus Vėjų ir Šaudančios žvaigždės panašių būtybių buveinė. Čia yra žmogaus pavidalo žudikių žuvų, glūdinčių vandens ir uolų skylėse ir laukiančių savo valandos bei kitų pabaisiškų esybių.

Tokių blogųjų būtybių buvimas pats savaime nėra išskirtinis reiškinys, nes dauguma religinių ir mitologinių tradicijų turi savus demonus ir antgamtiškas būtybes. Pabaisos yra alegorijos, perteikiančios blogį. Prisiminkime bent Homero ciklopus, Renesanso „nakties hagas“ (paralyžius) bei vokiečių Kinderfresser (vaikų rijiką). Tokios būtybės škūnija žmonių pačius giliausius susirūpinimus bei baimes. Pabaisas vaizdavo ir dailininkai, pvz., Gojos Saturnas, ryjantis savo vaikus. Atrodo, kad visos kultūros tusri pasakojimų apie didelį agresijos lygį prieš vaikus, kurie labai pažeidžiami išorinio pasaulio.

Y. B. Atkins, S. A. Hayes. Kanibalai, 2012

Bauginančios būtybės yra vien temų aborigenų mene bei „Svajų“ pasakojimuose. Tai baimės, prasiveržusios į paviršių. Kartu jos parodo ir blogiausius žmonių elgesio pavyzdžius. Svarbu, kad tos būtybės yra svarbiu šaltiniu apie pavojus tam tikrose vietose ir esant tam tikroms aplinkybėms (ypač vaikams).

Daugelis, bet ne visi, tų dykumų baisūnų yra siejami su kanibalizmu. Tolimiausiame Vakarų dykumoje, Pilbara rajone, puikus menininkas ir animatorius Yunkurra Billy Atkins kuria nepaprastus kanibališkus vaizdus, tarp jų ir vaikų-kanibalų. Tos Ngayurnangalku būtybės yra su aštriais smailais dantimis ir lenktais, į žnyples panašiais nagais. Jos gyvena po sūriu Kumpupirntily (Nusivylimo) ežeru. Ten jos mėgsta pasimėgauti Martu genties žmonėmis.

Tyrinėtojas John Carty apie jas rašo:
Tai dykuminė, plokščia ir neužmirštama akinančio ežero erdvė su ją supančiomis kalvomis. Martu niekad nekelia kojos į sūrųjį ežerą ir stengiasi pro jį praeiti kuo greičiau. Ši nervinga aplinka grindžiama tokiu pat nervingu pasakojimu. Kumpupirntily yra baugių Ngayurnangalku, senovinių kanibališkų būtybių, dabar gyvenančių po plačiu sūriuoju ežeru, namai.
Ir to dar negana, ten gyvena malpu (velniai-žudikai).

Vietinių pasakojimas sukasi apie dvi skirtingas senovės žmonių grupes, kurių viena nori išlaikyti Ngayurnangalku kanibališkas praktikas, o kita tam priešinasi:
Vieną naktį gimė vaikas. Jie paklausė: „Ar mes liausimės valgę žmones?“ Ir jie pasakė: „Taip, mes liausimės“; ir paklausė naujagimės, ir ji atsakė: „Ne“. Mažasis vaikas pasakė: „Ne, mes tęsime ir valgysime žmones“, tačiau susirinkę pasakė: „Ne, mes nebeleisime“.

Nėra jokių įrodymų, kad martu gentis būtų praktikavusi kanibalizmą, tačiau gyvenant nuošaliame sausame krašte su negausia augmenija ir gyvūnija, kartais, bent jau teoriškai, jis gali atrodyti patraukliu. Tokiu atveju, pabaisos atspindi tai, ką galima pavadinti potencialiais pavojais tam tikrose bendruomenėse ir vietovėse.

Labiau į rytus, Anangu, viešpatauja baisūs Mamu, kurie irgi kanibalai. Didelėmis išvirtusiomis akimis, kaltais nuplikę, aštriomis iltimis, kuriomis nuo savo aukųnuplėšia mėsą. Pavojingi atsivertėliai, galintys įgauti žmonių pavidalą, kartu siejami su aštriasnapiais paukščiais, šunimis ir krintančiomis žvaigždėmis. Jie paprastai tūno po žeme arba medžių drėvėse. Ute Eickelkamp’as aiškina, kad tie pasakojimai yra skirti vaikų elgesiui valdyti.

Harry Tjutjuna, Wati Nyirunya, 2007

Taip pat Anangu senoliai 1956 m. atliktų atominių bombų bandymų „grybus” sieja su Mamu pykčiu, kad sutrikdė jų požemines buveines, dėl ko jie ir pakėlė milžiniškus dulkių debesis..

Kitas Anangu „Svajų” veikėju yra Wati Nyiru (Ryto žvaigždė), vyras, kuris seksualiai persekioja Kungkarangkalpa, dangiškąsias seseris (Plejades).

Labiau į šiaurią, Warlpiri'ų krašte, vienu iš kanibalų yra Pangkarlangu, sutinkamas daugelyje „Svajų“ pasakojimų. Jis milžiniškas, plaukuotas, aštriais nagais vaikų žudikas (apibūdinimu kažkuo primenantis neandertalietį). Jis juosi susuktų plaukų juosta, glaudžiai susijusia su ko nedorais kėslais. Jie klaidžioja po dykumas ieškodami aukos, o laisvalaikiu kaunasi tarpusavyje. Jų mėgstamu skanumynu yra nuo stovyklos nutolę vaikai, kurie griebiami už kojų ir pakeliami – galva žemyn. Panašią techniką naudoja suaugusieji medžiotojai gaudydami goannas arba mėlynliežuvius driežus, kad išvengtų gilių ir skausmingų rankų įdrėskimų.
Nužudę savo silpną auką, Pangkarlangu užkiša jos kojas už plaukų juostos ant juosmens, - ir vaiko galva maskatuoja jam einant. Jis toliau gaudo neatsargius vaikus tol, kol jais užsipildo visa jo juosta. Tada užsikuria laužą, kepasi vaikus pelenuose, o tada iškeptais užkandžiauja pasislėpęs tarpeklyje. Galima tik įsivaizduoti, kokią baimę tokie pasakojimai įvaro vaikams.

Pangkarlangu (nesvarbu, vyriškos ar moteriškos lyties; beje, kaip ir kitos „Svajų“ pabaisos) dažniau vaizduojami su padidintomis genitalijomis, kurios neabejotinai rodo jų piktus kėslus.

Tolimoje Arnhemo krašto šiaurėje, drėgnuose tropiniuose miškuose, monstrai perspėja apie konkrečios aplinkos pavojus. Iš vienos pusės, Yawk Yawks gali būti priimamos kaip antipodinės undinės. Šios jaunos moterys su žuvies uodega, ilgais palaidais plaukais iš žalių dumblių gyvena, o geriau sakyti “slepiasi”, giliose vandens daubose, uolų skylėse ir šaltiniuose. Jų ypač bijo vaikai ir jauni vyrai, nes jos gali juos pačiupti ir paskandinti. Kaip ir daugelis aborigenų būtybių, jos gali keisti išvaizdą, būti sausumoje, prieš grįžtant į vandens stichiją.

Kitos yra Namorroddo dvasios – ilgais nagais. Jų skeletišką kūną jungia tik plonos mėsos atraižos. Jos skraido naktį palaidais plaukais ieškodamos aukų. Tėvai įspėja vaikus neiti vieniems naktį, ypač kai pučia stiprus vėjas, kuris švilpia taip, kaip įsivaizduojama, kad švilpia Namorroddo. Jos kažkuo giminingos vampyrams, nes išsiurbia gyvybines jėgas, pirma nužudę suleidę į aukas savo ilgus aštrius nagus. Jų aukos, savo ruožtu, virsta Namorroddo.

Čia pristatyta tik nedidelis kiekis aborigenų pabaisų ir tik paviršutiniškai paliečiama plati tema. Tie šiurpūs pasakojimai turi savo socialinę paskirtį, padeda išgyvenimui – verčia jaunus saugotis pavojų, kurių gausu jų gyvenamoje aplinkoje.

Australijos lediniai žmonės

Australijos aborigenai bijo požeminių „ledinių“ žmonių. Karščių metu jie siunčia moteris jiems pasimelsti – ir, sakoma, tai padeda.

Aborigenų Atula arba Artilla (vietovių) vardai siejami su labiausiai bauginančiomis pirmapradėmis būtybėmis, Ninya (ledo žmonėmis).

Prieš žmonėms apgyvendinant Australiją, ji buvo Antarktidos dalimi. Gal tai paaiškina Svajų meto (Tjukurpa) apibūdinimą kaip ledynmetį (Njidding) ir Abo legendose (Conner kalno apylinkės Šiaurinėse teritorijose) minimus „ledo žmones“, minimus kaip sušalusiais kūnais ir žydromis akimis. Tačiau Abo žmonės neturi genetinio kodo tokiai savybei. Gal tai paliudijimas apie senovėje įvykusius kontaktus su „baltaisiais“...

Pitjantjatjara arba Anangu aborigenai kalną sieja su labai baugiomis Svajų meto būtybėmis, Ninya (ledo žmonėmis). Jos mažai skiriasi nuo įprastinių žmonių, išskyrus tai, kad jų oda yra pamėkliškai baltos spalvos, o nuo jų barzdos ir antakių leidžiasi varvekliai. Nuo jų kūnų krentantis ledas sukelia užšalimus ir net sniegą ant aukštesnių viršūnių.

Ryto vėsoje Anangu gali giedoti, kad Ninya sugrįžtų į savo tamsias olas, kad dieną grįžtų šiluma. Tačiau vasarą, kai labai karšta, moterys ir vaikai gali susirinkti prie Anneri soak netoli Connor kalno, kad įkalbėtų Ninya išeiti iš požemių ir taip sumažintų karštį.

Ninya yra šalto oro sukėlėjai. Vietiniai laiko, kad jų buveinė buvo Conner kalnas, tačiau dabar jie gyvena už išdžiūvusio druskingo ežero esančio už 25 km į šiaurę. Jie įsikūrę požeminėse ledo olose. Idėja atrodo keistai, tačiau per ledynmetį pleistocene sritis buvo uždengta ledu. Gal tai tų laikų atspindžiai?.. Aborigenai tiki, kad gilūs plyšiai dirvoje yra ledo žmonių pėdos žolėje.

Tamsiomis žiemos naktimis jie išeina į paviršių ir atlieka ilgas keliones per dykumą, užšaldydami vandens skyles ir žemę padengia šerkšnu.

Vietovių pavadinimai gali būti susiję su tų apylinkių flora ir fauna, paviršiniais ir požeminiais vandens ištekliais ar jų nebuvimu, būti užuominomis į svarbius įvykius, nutikusius Protėviams keliaujant per kraštą. Kiti walpiri toponimai apima warlu-kurlangu, į vakarus nuo Yuendumu, kas reiškia „Laužų vieta“. Protėvių „kūrenti“ laužai mūsų laikais peizaže atrodo tarsi milžiniški, laužų liepsnų formų ochrinės raudonos spalvos skuzdėlynai. Daugelis vietovardžių turi erdvinius žymenis, padedančius žmonėms keliauti dykumomis, ir veikia tarsi mnemoniniai prietaisai.

Keliaudami Protėviai bendravo ir su pačiu kraštu. Leksikografė Jay Arthur’as daug rašė apie „kraštą“: „Kraštui taikomi aborigenų žodžiai perteikia gyvą ryšį. Kraštas gali būti motina ar senelis, kuris juos išaugino. Tasai giminystę perteikiantys terminai teigia abipuses krašto ir žmonių rūpesčio atsakomybes ... daugeliui vietinių australiečių asmuo ir vieta (arba ‚kraštas‘) yra iš esmės sinonimai“.

Pasakojimai apie Svajas ar Protėvius-Kūrėjus sudaro gausų žodinės literatūros rinkinį. „Kraštas“ kaip visuma, apimanti kraštovaizdį ir jo ypatybes, augmeniją ir gyvūniją, vandens išteklius yra giliai užkoduotas prasmėmis – ir priimamas kaip labai animuota, gyva, kvėpuojanti esybė.

^*) Ograi (pranc. ogre) – legendiniai iki 4 m aukščio milžinai- žmogėdros, dažniausiai sutinkami Europos Viduramžių pasakose ir padavimuose kaip neigiami personažai. Paprastai vaizduoti esantys netaisyklingos formos su didele galva keistos spalvos pabaisomis, pasižyminčiomis nepasotinamu apetitu, dažniausiai gyvenantys pelkėse. Iš savo aukų kalbų gaminasi trofėjus ir talismanus, kuriais puošia savo būstus. Spėjama, kad prancūzų ogre kilęs iš etruskų požemių dievo Orko (Pragaro) vardo, tačiau pagal kitas versijas tai gali būti ir iš Hongrois - „vengras“.